Būčiau paleidęs tą vargetą D. Rimšaitę

Į Rusiją dėl pinigų ir meilės išbėgusiai ir tėvynę viešai išplūdusiai varguolei Donatai Rimšaitei Lietuva neleidžia dalyvauti olimpiadoje.

„Penktadienį Vilniuje vykusioje Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Generalinėje asamblėjoje nutarta neleisti buvusiai Lietuvos olimpietei Donatai Rimšaitei atstovauti Rusijai Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK Generalinėje Asamblėjoje tarp kitų klausimų buvo svarstoma, ar 2010 metų pabaigoje į Rusiją persikėlusiai, o vėliau už šios šalies piliečio ištekėjusiai ir Rusijos pasą gavusiai vienai garsiausių mūsų šalies penkiakovininkei leisti atstovauti kitą šalį Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK Generalinė asamblėja, išklausiusi LTOK prezidento A. Poviliūno pranešimą ir LTOK narių pasisakymus, vadovaudamasi TOK „Olimpinės chartijos“ 5 dalies „Olimpinės žaidynės“ 42 taisyklės „Dalyvių pilietybė“ nutarė neleisti XXIX olimpiados dalyvei, Lietuvos olimpinės rinktinės narei, penkiakovininkei D. Rimšaitei atstovauti Rusijos olimpinei rinktinei XXX olimpinėse žaidynėse Londone.

Už tai, kad neleisti D. Rimšaitei startuoti Londono olimpiadoje balsavo 49 LTOK Generalinės asambėjos nariai, prieš – 1, o susilaikiusųjų buvo 7. Nutarimas priimtas bals7 dauguma.“, – rašo Balsas.lt.

Tiksliai nežinau LTOK argumentacijos logikos, bet aš tą nelaimėlę būčiau išleidęs. Tame pačiame tekste rašoma, kad ji tvirtina išvažiavusi, nes apako nuo meilės. Gali būti ir taip, bet prisimenu štai ką:

„Išvykau, nes Lietuvoje manęs netenkino pajamos ir treniruočių sąlygos. Tiesą sakant, rankos sviro į apačią ir net kildavo minčių, ar iš viso verta aukoti savo sveikatą dėl tokio menko įvertinimo. Manau, mano karjera Lietuvoje ilgai nebūtų tęsusis. Be to, turiu asmeninių priežasčių, kodėl atsidūriau būtent Rusijoje. Nesu laiminga palikusi Lietuvą, tačiau taip jau susiklostė. Tikiuosi, savo šalyje nebūsiu pasmerkta, bet daugiau šia tema kalbėti nenorėsiu“, – 15min.lt sakė pasaulio vicečempionė D. Rimšaitė.//2010 gruodžio 28d. 11.11

Per prievartą patriotais daro nebent Vladimiras Putinas kokius nors čečėnus. Ar reikalingi dažnai keičiantys nuomones (nesinori rašyti „melagiai) piliečiai? Jei Rusijai labai tokių reikia – galėjome pagelbėti karštelėjusiai metropolijai.

Keršto jausmas yra svarbus ir net susijęs su žmogaus instinktais, o už žodžius kartais tenka atsakyti labiau, nei už pinigus, tačiau man kur kas maloniau buvo skaityti, kad: „Londone, Didžioje Britanijoje, vykusiose moterų šiuolaikinės penkiakovės Pasaulio taurės finalo varžybose vienintelė Lietuvos atstovė 27 metų Laura Asadauskaitė iškovojo antrą vietą ir sidabro medalį. <…>. Kita buvusi lietuvė 23 metų Donata Rimšaitė, šiuo metu atstovaujanti Rusijai, finišavo tik 30-ta. D. Rimšaitei (4696 tšk.) prieš lemiamą rungtį buvo gana geroje pozicijoje – penkta ir turėjo tik 23 sek. deficitą, tačiau pasirodė itin nesėkmingai ir nusmuko žemyn net per 25 pozicijas.“

Be to, niekas negalėjo garantuoti, kad Amerikoje ar Australijoje neatsirastų dar daugiau gerų sąlygų ir asmeninių priežasčių. Kai kurios profesijos yra žemėje labai senos ir neverta mėginti jas drausti. Aš būčiau ją ramiai paleidęs.

p.s.

Gerbiama penkiakovininkė painioja visuomenę aiškindama, kad niekada neatsisakė Lietuvos pilietybės. Gal tai ir tiesa. Tačiau Vidaus reikalų ministro įsakymu, pasirašytu 2011 12 16 (Nr. 1V-928) ji jos neteko, kaip priėmusi kitos šalies pilietybę.

Ką Prezidentė Dalia Grybauskaitė kūrė 1991 metų sausio 13 dieną?

Sausio 13-ąją stengiuosi ne labai klausytis kalbų minėjimuose, nes jos dažna būna panašios į to paties atrajojimą arba tiesiog lėkštos. Visai atsitiktinai „snukiaknygės“ draugas atsviedė nuorodą į premjero Andriaus Kubiliaus pasisakymo aprašymą, darytą kolegės Eglės Samoškaitės iš DELFI.LT.

„Ir ką mes girdime ta proga iš mums labai „mielos“ ir „brangios“ opozicijos? Girdime, kad viskas, ką darome, yra visiškai blogai. Noriu šita proga prisiminti, kad kai R. Juknevičienė, Č. Stankevičius, R. Hofertienė, V. Landsbergis prieš daugiau nei dvidešimt metų kūrė nepriklausomybę, tai kairiajai opozicijai viskas, kas buvo daroma, irgi atrodė visiškai blogai, kad reikia viską daryti step by step, kad nereikia nuogiems į dilgėles ir taip toliau. Šiandien kalbu paprastai: ar aš galėčiau prisiminti bent ką nors, ką to meto kairieji, kokiais konkrečiais darbais, konkrečiomis konstruktyviomis iniciatyvomis 1990-1992 m. laikotarpiu prisidėjo prie nepriklausomybės kūrimo“ Išskyrus, to laikotarpio intrigas, destrukciją ir panašius dalykus“, – teigė premjeras.“

Viskas čia gerai, nors kūrė jie turbūt kartu su Gediminu Vagnoriumi, Mečiu Laurinkumi, Audriumi Butkevičium ir dar krūva personų, kurias minėti tokią dieną, pagal konservatorių logiką, nėra politiškai korektiška. Net ir Rolandas Paksas, atėjęs į politiką per A. Kubiliaus partiją kažką tuomet galbūt kūrė (ką – nežinia).

Ir visgi – pačiame opuso gale premjeras prisimena ne tik R. Hofertienę, bet ir prezidentę Dalią Grybauskaitę.

„Premjeras, be kita ko, džiaugėsi drauge su prezidente Dalia Grybauskaite neišsigandęs „Leo“, „Snoro“, „Gazprom“ ar Gariūnų turgavietės, kurioje nuo gegužės 1-osios bus įvesti kasos aparatai.“

Tikėtina, kad prezidentė palaikė premjerą už rankos ir taip įtikino bent trečiais kadencijos metais nebebijoti Gariūnų. Fobijas visi įveikiame savaip. Man tik smalsu – ką ir už kurios rankos jos Ekscelencija laikė 1991 metų sausio mėnesį? Į paprastą klausimą – kada reitingų karalaitė apleido už talkinimą okupantams teisto Mykolo Burokevičiaus „Aukštąją partinę mokyklą“ – nėra atsakyta nei žmoniškai, nei dokumentaliai. Tai nėra keista – Gariūnai nėra tankas, o prezidentė nėra kokia R. Hofertienė, kad visi žinotų, ką ji anuomet kūrė.

Po tanku už dešrigalį

Atpažinti kvailį nesunku, kaip ir mėginantį kvailinti. Tereikia pastebėti, kad žmogus lygina traktorių su seniu besmegeniu. Klausimas ar šiandien žmonės eitų ant barikadų yra niekšingas ir idiotiškas iš esmės.

Kažkas kažko paklausė

Vienos apklausų agentūros dideliai mokyti sociologai, kažkieno ten užsakyti ėmė ir, Sausio 13-osios proga atliko neva labai reikšmingą tyrimą – ar žmonės šiandien rinktųsi nepriklausomybę ar ekonominę gerovę. Ir gavo neva labai išraiškingą atsakymą, kad septyni iš dešimties dar neemigravusių Marijos žemės čiabuvių nori ekonominės gerovės labiau.

Iškart visi suskato svarstyti – ką gi tai reiškia lyginant su dienomis, kai šalome ant barikadų. Atsakymas vienas – nereiškia beveik nieko. Nebent galimybę Algirdui Paleckiui patirti moralinį orgazmą, o anuomet špygą kišenėje ir taip laikiusios biomasės individams eilinį kartą paporinti – kokie kvailiai buvo, kurie „lindo po tankais“.

Niekas nelindo

Ir paleckininkams ir špygas po antklodėmis laikiusiai biomasei paaiškinu: niekas nelindo ir sutraiškytu būti nenorėjo. Tiems tankams nereikėjo atvažiuoti ir brautis, kur niekas nekvietė. Tankų siuntėjams nereikėjo jų siųsti ir niekas nebūtų „palindęs“.

Kai prieš taikius žmones nesiunčiami tankai, po jais „palįsti“ yra gana sudėtinga. Labai tikiuosi, kad  net nuo raudonojo pamišimo, nežaboto cinizmo, degtinės ir rusiškos propagandos išpurtęs plastilinas, esantis daug kam toje vietoje, kur turi būti smegenys, tai pajėgus suvokti.

„Lenda“ (kabutės nebūtinos) ir net yra kažkieno brukamas trečiarūšis Rusijos „maestro“ Gergijavas, savo muzikiniais gebėjimais pašlovinęs dalies Gruzijos okupaciją ant Cchinvalio griuvėsių. Ir įžūliai lenda būtent prieš atitinkamą datą, nors metai keliamieji ir galėtų pasitenkinti vasario 29 ar bet kuria kita diena iš 366. Dėkui, kad bent neatsiveža mafijozo Josifo su NKVD orkestru. Didelės naujienų agentūros vadovo ir kitų Rusijos kultūros būtent šios dalies išsiilgusių sutvėrimų aistras yra kada tenkinti, tačiau lendama būtent dabar. O 1991 metų sausį mes niekur nelindome.

Kvailas ir protingas

Pabaigai – apie protą ir kvailumą. Jei kažkas tikrai mano, kad tada žmonės rinkosi tarp gerovės ir laisvės, tai tai toks žmogus yra visiškas kretinas. Jokios gerovės, kurią mes savo barikadomis būtume sugriovę, nebuvo. Buvo tuščios parduotuvės, kur močiutės ir anūkėliai po kelias valandas laukdavo kokio nors ragu arba kanopų. „Tarybinės vytintos dešros“ tuomet irgi nebuvo. Majonezas ir žali žirneliai bei kava „Arabica“ buvo prekės gaunamos per „pajokus“ švenčių proga. O tualete naudojome „Tiesą“ ir dabar kitaip pasivadinusią „komsamolkę“. Automobiliui paskyros žmogutis laukdavo metais arba pirkdavo paskyrą (teisę nusipirkti mašiną) juodojoje rinkoje ir už varganą „žiguliuką“ mokėjo kaip už Mersedesą. Tokią gerovę ginti gali tik tikras kvailys.

O pats įdomiausias kvailio ir protingo atpažinimas yra klausime – dėl ko visgi „lįstumei’ po tanku – dėl kapšo pinigų ir kilogramo šlapios dešros bei teisės į nemokamą medpunktą „zonoje“ ar dėl laisvės? Kapšas pinigų skamba patraukliausiai, bet nežinau idioto, kuris dėl to drįstų aukoti gyvybę. Tas, kuriam kapšas svarbiausias, yra bent jau pakankamai gudrus, idant šitaip nepasielgtų.   

O kvailumas būna visoks. Kartais iškilūs veikėjai, metę savo šaliai į akis Sausio 13-osios apdovanojimą, nes kažkas organizavo apkaltą jo įsimylėtam politikui, drasko marškinius dėl negauto trijų litų vertės bilieto maršrutiniame taksi ir nemato nieko blogo gergijevų pasityčiojimuose iš tų, kurie neva „lindo“. Nematytų nieko blogo ir tuomet, jei rusų kultūros pristatymui tą pačią dieną prisistatytų iškilus kino režisierius Nevzorovas su savo „našy“. Mano subjektyvia nuomone tai ir yra tikras, bemaž materialus ir pačiupinėjamas kvailumas. Ar jis lįs po tanku už dešrigalį? Nežinau – dėl manęs tegul.

Šaltinis: „Balsas.lt“

Žmonės susidomėjo

Netyčia „snukiaknygėje“ iškilo žanrų klausimas. Padėkite atsakyti – kas TAI yra?

Skaidrus kvailumas

Po to, kai Seimas ir prezidentė palaimino skaidrumą neva turinčią užtikrinti partijų finansavimo reformą, atsirado lyg ir teisėtų, bet visiškai beprotiškų užmačių.

Turi ką veikti

Aktyvumu gaivinant ūkį nepasižyminti Ūkio ministerija susirado sau veiklos – kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydama įvertinti santykį tarp Viešųjų pirkimų įstatymo ir Politinių partijų įstatymo nuostatų, t. y. „ar pagal Politinių partijų įstatyme įtvirtintą politinių partijų tikslą politines partijas reikia laikyti perkančiosiomis organizacijomis“.

Mat Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas prieš tai viešai pareiškė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą partijos tampa perkančiomis organizacijomis ir privalės laikytis įstatymo nuostatų.

Tikėtina, kad į šitą pramogavimą galiausiai bus įtrauktas ir Konstitucinis Teismas, kuris priims ką nors galutinio bei neskundžiamo, o paskui pateiks to šedevro dešimtis paaiškinimų, piktindamasis, kad niekas nesupranta, kaip tai įgyvendinti.

Konkursai viskam

Pavertus partijas biudžetinėmis organizacijomis (ne visas, o tik didžiąsias), iš tiesų lyg ir logiška taikyti joms tokius pačius kriterijus kaip savivaldybėms, miškų urėdijoms arba kokiems departamentams. Tik įsijunkime vaizduotę ir suprasime, kaip dabar bus smagu.

Užsinori partija kviestis ekspertus programoms rašyti – kad ir politologus. Tegul skelbia viešąjį pirkimą ir žiūri, kuris pasiūlys geresnę kainą. Taip ir įsivaizduoju vienas kitą bandančius nukonkuruoti Antaną Kulakauską, Laurą Bielinį arba Vladimirą Laučių. Neturiu menkiausio supratimo, ar kuris nors iš jų tikrai kam nors ką nors rašė, tad iškart atsiprašau – asmenvardžius panaudoju tik galimybių iliustracijai.

Sugalvos Darbo partija vėl suorganizuoti savo nariams koncertą ir nebegalės kviestis anglų roko grupės „Electric Light Orchestra“, nes Rytis Cicinas arba Minedas gali padainuoti pigiau – tereikia įvykdyti viešąjį pirkimą ir laimėti teismus su pralaimėjusiaisiais. Jei Minedo nenorima – galima bandyti atitinkamai surašyti muzikinės kokybės reikalavimus, bet ir tam reikės kažką pasamdyti, kas išmano reikalą. Galės būti konkursai kompozitoriams-ekspertams.

Reikės moderuoti debatus? Prašom – konkursas, kuriame Aurimas Perednis turės nukonkuruoti Audrį Antanaitį, o Artūras Račas galės klastingai numušti kainą. Dėdėms ir tetoms iš valstybės įstaigų bus kas veikti. 

Sugriežtinti priežiūrą

Tiesa, kadangi per 10 mlrd. litų sritį ir taip prižiūri vos 72 etatais turtinga Viešųjų pirkimų tarnyba, reiktų papildomų pajėgų. Kad viskas būtų dar skaidriau, visus partijų suvenyrinius rašiklius, balionus ir šalikus reikia suregistruoti, kaip valstybės iždo nuosavybę. Taip pat griežtai reglamentuoti kavos ir arbatos pilstymą svečiams partijų būstinėse, idant niekas nepapirktų rinkėjo neapskaityta citrinos skiltele.

Reikės įtraukti į didžiai prasmingą žaidimą ir Konkurencijos tarybą ar kokį kitą reguliatorių, idant A.Perednis, A.Antanaitis ir Ginas Dabašinskas nesudarytų kartelinio susitarimo. Bus darbo ir kitoms institucijoms, tačiau reikia būti nuosekliems ir toliau žengti monstrų kūrimo kryptimi. Labai praverstų specialus, tik prezidentūrai pavaldus ir labai slaptas partijų priežiūros departamentas su operatyvinės veiklos subjekto teisėmis ir ginkluotais bei kaukėtais būriais.

Juokauju, bet kartais susidaro įspūdis, kad panašia kryptimi triūsiantys reformatoriai ne juokais mano darantys gerus bei prasmingus darbus. Partijos prilyginimas urėdijai, o viešųjų pirkimų bėdų supainiojimas su partijų finansavimo reikalu – vienas pavyzdžių. Klaidinga diagnozė, klaidingas receptas. Pacientas gal ir nemirs, bet greit išprotės.