Pilietybės infliacija – dogma prieš sveiką protą?

 

Kolega Artūras Račas pratęsė diskusiją apie Lietuvos pilietybės „pabranginimą“ įvykusį po to, kai Jurijus Borisovas pirko ją už milijoną. Dabar jos negavo milijono nesiūliusi, bet už šalį prakaitą lieti norėjusi amerikietė čiuožėja jau atstovaujanti Lietuvai ir man tai pasirodė keista.

A.Račas argumentuoja jau egzistuojančiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir sako, kad nuo šiol niekam, kas Lietuvoje nepragyvens dešimties metų, pilietybės duoti šiukštu nevalia.

Mano ir A. Račo pozicijos šiuo klausimu skiriasi vienu paprastu dalyku – teisė, tame tarpe ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai, man nėra toks dalykas, kuris negalėtų būti keičiamas, peržiūrimas ir diskutuojamas. Savo trumpame komentare A. Račui taip ir parašiau.

JAV Aukčiausiasis Teismas kartais, pavyzdžiui – pasikeitus jo sudėčiai, pakeičia savo poziciją kai kuriais klausimais. Tokių atvejų yra buvę ne vienas. Tad mūsiškio KT verdiktai, net jei jie ilgesni už pačią už Konstituciją, nėra kažkas tiek didingo, baisaus ir žvilgančio, kad laikui bėgant nebūtų peržiūrimi. O laikas nuo laiko grąžinti šią diskusiją į apyvartą nėra blogas dalykas, juolab, kai yra proga.

Todėl mane visiškai įtikino teisininko Dainiaus Žalimo komentaras, papiktinęs A. Račą:

nieko blogo nebūtų atsitikę, jei pilietybė būtų buvusi suteikta. Kas nors galėtų apskųsti sprendimą Konstituciniam Teismui, o šis pateiktų išaiškinimą ateičiai.

Tad aš lieku prie savo pozicijos – kitos pusės dogmatiškas požiūris prieštarauja sveikam protui, prieš kurį turėtų priklaupti net ir teisė. Bet tai tik mano nuomonė.

Lygiai taip pat manau, kad pilletybės suteikimas nereikštų „pilietybės dalinimo bet kam“, kaip kliedi kai kurie komentatoriai (kalbu ne apie A. Račą). Mat ne taip jau kiekvienas gali patekti, kad ir į olimpines žaidynes.

Yra ir kitokia, visai nebe požiūriu į teisę, o emocijomis ir “gimtojo sodžiaus tyrumo išsaugojimu” besiremianti argumentacijos logika. Pagal ją Copely medalis vertas mažiau nei Aleknos. Noriu paklausti – kiek būtų vertas Stagniūno medalis? Ką gi – saugokime savo nekaltybę, o Stagniūnai tegul važiau į labiau “konstituciškai pasileidusias” šalis, kurios visos yra durnesnės, mažiau patriotiškos ir turi ne tokius dieviškus Konstitucinius Teismus.

O pilietybės suteikimo išimties tvarka galimybė, mano nuomone, todėl ir yra suteikiama tautos išrinktam prezidentui, kad jis ją taikytų atsakingai, neperžengdamas proto ir padorumo ribų, kaip tai padarė R. Paksas, o kartu ir nežiūrėdamas vien į nuogą paragrafą, nes pati „išimties“ sąvoka tuomet netenka prasmės.

Draugystė už kapeikas?

 

Manau, pats laikas prezidentei Daliai Grybauskaitei, propaguojančiai „pragmatišką“ antiamerikanizmą ir tokį pat pragmatišką santykių su Rusija gerinimą, vėl skambinti Kremliaus valdovui. Mat Rusija ir vėl neįsieleidžia Lietuvos vežėjų. Tuo pačiu, reiktų dar kartą pakartoti, kad jie patys kalti. Ilgai mėginant gal ir pavyks, nors tai kažkiek primena vaikystėje kieme matytą kelių berniukų pokalbį, kai du mokinukai iškėlė trečiajam draugavimo su juo sąlygą: „mokėk mums į mėnesį po dvidešimt kapeikų“.

Į Kremlių jau kartą skambinta, Aleksandras Lukašenka jau kviestas. Matyt, šitų politinių kapeikų galiojimas baigėsi? Laikas naujai įmokai? Tik kuo? JAV, jei labai užsinori padraugauti, gali nedislokuoti kelių raketų ir dar padaryti kokią nuolaidą, nelabai kuo atsiliepiančią jų pačių interesams. Belieka palaukti – kuo, išskyrus tūptelėjimus ir priesaikas nebedraugauti su gruzinais – mokės Marijos žemė.

Kai baigsis dujos ir nafta

 

Buvau savo mėgstamos rusų roko grupės DDT koncerte Vilniuje. Kaip jau teisingai pastebėta – keli seni „gabalai“ ir daug naujos dainuojamosios poezijos.

Kas gadino nuotaiką? „Kogda zakonchitsa neft, kogda zakonchitsa gaz – ty budesh so mnoi pribaltika“ (Kai baigsis nafta, kai baigsis dujos – būsi su manim Pabaltijy). Apskritai, galima ir pakikenti – kai šie gėriai baigsis – su jumis niekas išvis nebematys priežasčių būti. Bet kol kas… masiškomis ovacijomis pratrūko Vilniaus „Utenos“ pramogų arena. Pats manau (o gal – tikiuosi), kad tai ir  buvo autoironija, bet…

Problema, kaip jau ne kartą graudenta, yra ta, kad likome kultūrine ir ideologine Rusijos provincija, integruota į NATO ir ES. Europos Sąjungos darbo rinkoje mūsų jaunikaičiai bus „luzeriais“, nes mokės tik angliškai bei rusiškai, visada nusileisdami tiems, kas moka dar bent vieną didelės ES šalies kalbą. Čia viskas gerai paaiškinta.Štai ką reiškia politinės valios ir perspektyvos vertinimo stoka. Nenustebkite dėl skanduočių „Rossija, Rossija“ sostinės gatvėse.

Lietuvos pilietybė: integruotieji ir neintegruotieji

 

Dėl Lietuvos pilietybės suteikimo ir netekimo jau keleri metai vyksta nei šis, nei tas. Iš pradžių keli Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai pasiklydo lietuvių kalbos žodyne, supainiojo žodžių "retas" ir "atskiras" reikšmes, nepiliečiais paversdami šimtus tūkstančių emigrantų. Dabar tokių daugės, nes ūkio krizė ir valdžios negebėjimas įkvėpti žmones pasitikėti valstybe prie to prisideda.

Bet dar keistesni dalykai dedasi dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka. Bene garsiausias toks atvejis yra susijęs su nušalintojo prezidento Rolando Pakso sumanymu – pilietybės suteikimu sumokėti už milijono litų paramą verslininkui Jurijui Borisovui. Ši apkaltos proceso ašimi tapusi istorija tikriausiai įskiepijo Lietuvos vadovams paranoją, kurios užteks ilgam.

Vėlesnis krepšininkės Katie Douglas mėginimas gauti Lietuvos pilietybę nebuvo susijęs su jokia parama per rinkimus ir politine korupcija. Tačiau prezidentui Valdui Adamkui pasirodė, jog kelerius metus žaisti lietuviškame klube ir siekti, kad moterų rinktinė patektų į olimpiadą, – negana. Tąsyk motyvuota, kad pajėgi krepšininkė jau esanti pakankamai apdovanota (gavo medalį) ir kitas "prizas" jai būtų perteklinis. Dėl šio vertinimo apskritai galima būtų ginčytis, tačiau V.Adamkaus "taupumo ir atsargumo" rezultatas labai jau banalus – olimpines žaidynes Lietuvos krepšininkės matė kaip savo ausis.

Dabar pilietybės negavo už Lietuvą tarptautiniuose turnyruose čiuožianti ir lietuvių kalbos besimokanti amerikietė Katherine Copely. Ji taip pat nieko nepapirkinėjo ir per rinkimus nerėmė. Pilietybės komisijos išminčiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė, kad sportininkė yra "nepakankamai integruota" į Lietuvos visuomenę. V.Adamkaus "principingumo" atvejis tąkart sukėlė diskusijų, o dabartinę prezidentę mylinti tauta linkusi neabejoti jos sprendimų tobulumu. Viskas būtų gerai, jei pilietybės suteikimo precedentai leistų suprasti nors kiek aiškesnį "integruotumo" kriterijaus apibrėžimą.

Sportininkė negyvena Lietuvoje – tai tiesa. Buto Šiauliuose neturi ir šlepečių porą kartų per metus neaplanko. Na ir ką, tai gali būti rimta klaida, nes Lietuvos teismai tokį argumentą labai vertina ir pateikus jį, kaip byloja istorija, leidžia net įsikraustyti į rūmus S.Daukanto aikštėje. Dar vienas rimtas integracijos nepakankamumo įrodymas – padėti čiuožėjai nepaprašė Viktoras Uspaskichas. Mat tokiam Mansurui Sadekovui užteko šio politinio biznieriaus rezoliucijos – neprireikė net Pilietybės komisijos pritarimo. Pakako to, kad V.Uspaskicho ūkyje dirbantys mėsininkai ir pagalbiniai darbininkai tuo pat metu atsitiktinai paaukojo pinigų ir padengė šimtatūkstantines V.Adamkaus rinkimų kampanijos skolas.

Kas būtų nutikę bloga, jei V.Adamkus būtų suteikęs pilietybę krepšininkei, o D.Grybauskaitė – čiuožėjai? Sporte jos galėjo nuvilti nebent ateities rezultatais. Dabar nusivylimo išvengta – į olimpiadas tautiškai oriai nevažiuojame. Kokių bėdų galėjo rastis politikoje? V.Adamkui kai kurie R.Paksą menantys ir mylintys rėksniai grasino apkalta, bet tai, kaip jau minėta, – nei šis nei tas. Įrodymų, kad tai būtų buvęs atsidėkojimas už paslaugas, nepateikta. Be to, minėto M.Sadekovo atvejis aiškiai parodė, kad apkalta gresia ne visiems net tada, kai pinigai sumokami.

D.Grybauskaitei taip pat niekas negrėsė. Didžiausias nemalonumas – koks nors tautinio grynumo fanatikas būtų inicijavęs kreipimąsi į KT. Šis juk ne visada pasiklysta tarp trijų pušelių, gal būtų kiek patikslinęs mistinį integracijos kriterijų ateičiai ir – kas žino – apraminęs R.Pakso pėdomis bijančių žengti valstybės vadovų paranoją.

Kol tai nepadaryta, su Lietuvos vėliava prakaitą lieti norinčioms sportininkėms galima pasiūlyti porą variantų. Galima paremti ką nors prieš rinkimus ar po jų, įgyti tokių užtarėjų kaip V.Uspaskichas. Jei į politiką veltis nenorima, galima fiktyviai tuoktis, o dar geriau – gimdyti. Komisijoms, prezidentams ir teismams to turėtų pakakti.

Atominė destrukcija Seime

 

Jei prieš porą metų ar prieš metus Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo klausimą kelti dar buvo visiškai suprantama, tai šiandieninis balsavimas Seime jau yra tikrų tikriausias politinis chuliganizmas ir destrukcija.

Net nesigilinant į tai, kiek techniškai dar įmanoma toliau kūrenti IAE (kuro užsakymo terminai pradelsti ir pan.), nebediskutuojant apie europines tokio sprendimo pasekmes, akivaizdu, kad opozicijos stumiamas projektas neturi jokių perspektyvų.

Tarkime, kad ketvirtadienį po pietų – po perbalsavimo – pavyks priimti įstatymą. Pirmiausia, kas ištiks šį sumanymą – Dalios Grybauskaitės veto. Kad to nežinotum – reikia gyventi mėnulyje arba laikraščiuose skaityti tik horoskopus. Įveikti šalies vadovės veto opozicionieriams nepadės nei susilaikantys Tautos prikėlėjai, nei vienalietuviai, nei žvaigždžių išsidėstymas. Tai irgi visiems aišku.

Klausimas – ar nėra geriau užsiimti kuo nors realiu ir bent kiek naudingu valstybei? Mat tokio kvailiojimo neįmanoma pateisinti net populizmu – rinkimai negreit, reitingai galvos dar lyg neskaudina.