Skanaus alaus dar yra Vilniuje

Galima, nepaisant skandinaviškų investicijų ir receptų padarytos nepataisomos žalos lietuviško alaus skoniui, dar atsigerti kažko padoraus. Net ir Vilniuje. Ačiū Dievui, kad daugelis vilniečių yra “trečia karta nuo žagrės”. Tai ne tik padėjo apie septyniasdešimtuosius imti ir atlietuvinti sostinę. Gerai, kad šis procesas ir dabar nesustoja. Į sostinę plūsta ne tik studentai, bet ir provincijoje kartais pridusinami ar didesnį pinigą užuodžiantys amatininkai. Taip pat ir alaus gamintojai ar bent jau „šinkorkos“. Tiesa, pastaroji padermė, dėka televizijos reklamos melo, paistančio, jog angliarūgštės privarytas skystis, nuo kurio pučia pilvą, ėda rėmuo ir pelnosi farmacijos kompanijos, yra “geriausia ką turime”, dėka “didžiųjų” lobizmo, baigia išnykti.

Tikroji alaus “žaldokiška” dvasia gyva šiaurėje. Ir neklausykite melo, jog ten tik “kaukuolinis” ar devynių laipsnių surogatas. Kas taip pasakys – apspjaukite mano vardu. Daugelyje Pakruojo, Pasvalio ar Biržų aludžių, kurių dar nesuėdė monopolinis reklaminis spamas, rasi pasirinkimą skonių ir stiprumų, apie kokį niekada nepagalvos jokia “Maxima”, pastaruoju metu daugiau galvojanti apie tai, kaip apvogti Lietuvos energetinį sektorių (gal ir juokaujuJ).

Kas kita, kad skiriasi skoniai. Kuo skiriasi alaus mėgėjas Šiaurės Lietuvoj ir Vilniuje? Labai paprasta. Paklauskit apie tai iš šiaurės į Vilnių atsikėlusių prekeivių (Užupyje ar šv. Stepono gatvėje). Ten (šiaurėj) viskam pradžia yra apie penktą ar šeštą ryto, o Vilniuje apie penktą ar šeštą vakaro. Pasvaly ar Biržuose “pirms smigims” įvyksta aštuntą-devintą ryto.

Antras ir esminis dalykas – Pasvaly bare gali įžeist klientą, net įsigyti priešą, jei pasiūlysi alų silpnesnį, negu septyni laipsniai. Vilnietis greičiausiai supyks ir pamanys, kad laikai jį “bomžu”, jei pasiūlysi stipresnį, negu šešių stiprumo. Niekas ir nesiūlo.

Na ir kaina – jei važiuosit į šiaurę ir vis kur užsuksit – pastebėsit – alus stiprėja ir pinga. “Siemens” arenoje pamatęs kainą už vieną iš tų “geriausių”, pasvalietis mano akivaizdoje susiėmė už galvos – “berazumiai”?….

Ką mano smulkūs aludariai apie reklamos televizijoje draudimą? Nieko nemano. Gal net yra patenkinti. Alaus, kurį jie parduoda, niekas per jokias televizijas niekad nereklamuos. Apie tokį sužinoma iš lūpų į lūpas. Vis tiek “alaus kraštui” – šiaurės Lietuvai, ar tikrą produktą Vilniuje atradusiam sostinės biurgeriui nebent reklama ir tegali pamėginti įrodyti, jog gerti reklaminį alų - sveika.

Skandinavams yra viena paguoda. Po to, kai pavyko lietuvišką didžiųjų bravorų alų paversti beveik negeriamu, jų pagyros apie “geriausią pasaulyje”… (nutylėsiu pavadinimą, kad nepaduotų į teismą), vis tapo kiek arčiau realybės, nors tai ir sraigės vertas žygdarbis.

Pagaliau – požiūris į žmogų. Apie viską pagalvojantys “geriausio ką turime” pumpuotojai jau baigia prisiprašyti į dantis už stebėtinai ribotą fantaziją. Pakabukas, žiebtuvėlis, bokalas, o didžiausia laimė, jei rankšluostis. Tai dažniausiai ir viskas, ko gali tikėtis reklamos auka, vis dar lakanti alaus receptams būdingais prieskoniais pakvėpintus skysčius. Bokalai, loterijos, padėkliukai – viskas pagal šlykštų standartą ir mirtinai nusibodę. Gal manot, kad šalia reklamuojamų alaus tipo skysčių jums kas pasiūlys keptos varnos gabaliuką? Vienetai vietų, kur gali pasikapot šachmatais, pašnekėt apie krepšinį, politiką ir pavalgyt kokio nors normalaus – riebaus, sotaus, ne prėsko, ne dezinfekuoto ir sveikuoliškai “nepagerinto” maisto ir nematyti tipiškų reklaminių įkyrybių. Patariu jų ieškoti. Sostinėje žinau tik kelias tokias vietas. “Šnekutis”… viena iš jų. Šv. Stepono g. 8