Lietuva, kuri nori būti Rusija

Mus ilgokai valdžiusioje Maskvoje sėdintis teismas ką tik viauktelėjo: čečėnai Aišat ir Apti Magmadovai – teroristai, kurie kartu su lietuve Egle Kusaite norėjo kažin ką kažin kur Rusijoje sprogdinti.

Rusiškas politinio korektiškumo variantas nuo lietuviško ir europietiško skiriasi. Europoje viskuo iš esmės avansu kaltas yra heteroseksualus baltaodis vyriškis, kuriam nepaleidžia vidurių pamačius kryžių. Lietuvoje dar galima pridėti, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius.

Rusijoje nekorektiška būtų išteisinti terorizmu kaltinamus čečėnus, jei tai nėra kriminalinio nusikaltėlio ir nemokančios žaisti futbolo lietuvių–nabagėlių rinktinės mecenato Ramzano Kadyrovo gaujos nariai. Juos nuteisė devyneriems ir penkeriems metams, nes tokia yra patriotinio ugdymo konstruotojų užduotis. Rusijos žiniasklaidai Lietuvos – paklusnios į Europos Sąjungą ir NATO įkištos provincijos – merga E.Kusaitė yra žaislas. Žaislas, kurį savo iniciatyva ir patys pasiūlė pinigais bei laisvalaikiu apsiriję Lietuvos valstybės saugumo departamento antiteroristai, kurie net ir disertacijas rašydami neranda nieko įdomesnio už vikipedijas.

Jei jau pusę čečėnų tautos išžudžiusios kontoros, su kuria patys susisiekė lietuvių nematomojo fronto alaviniai kareivėliai, sraigteliai paskelbė nutartį – viskas aišku. E.Kusaitė tikrai būtų susprogdinusi Mėnulį. Bet koks pastebėjimas, kad tai kvailystė, – spaudimas teismui ir terorizmo propaganda.

Tad dabar – galima neabejoti – į Lietuvos teismus prokurorai Mindaugas Dūda ir Justas Laucius atitemps šį vienintelės draugiškos Rytų kaimynės ir futbolo partnerės verdiktą, kaip savo „įrodymų“ pastiprinimą. Juk jie jau yra pasiskundę, kad E.Kusaitė juos įžeidinėja, o vieną net neva nori nužudyti. Tiesą sakant, J.Laucius turėtų jaustis ramiau, nes iš Maskvos Lefortovo kalėjimo ar kitų Rusijos adresų minėti jaunuoliai vargu ar išeis gyvi ir sveiki. Tad jų saugotis nereikės. Kas kita dėl mūsų pajūrio „šachidės“, kaip ją aploja Rusijos spauda. Nebūtų nuostabu, jei paskutiniu slaptuoju liudytoju taptų pats Lietuvos futbolo ir dvasios ubagų šelpikas R.Kadyrovas. Paskui jis puikiausiai galėtų minėtus prokurorus ir visiems „slapta“ žinomus Lietuvos saugumo darbuotojus apdovanoti ne vien ordinais, bet ir futbolo čempionų taurėmis.

Kitados, kai Vakarų šalyse „šrioderizmas“ (įprotis pardavinėti žmones ir sąjungininkus už rublį) dar nebuvo visai norma, sovietams neišduodavo net asmenų, nuvariusių lėktuvus. Mat nelabai tikėta, kad teismas bus sąžiningas. Dabar laikai kiti – kitos ir tradicijos. Bet nelabai nustebintų net ir bankrutavusio „Snoro“ valdytojų neatidavimas tokios šalies ir tokių tradicijų Temidei. Bent jau aš tai suprasčiau, kad ir kaip kam nors tai nepatiktų. O kol kas, kol su tarptautiniu mastu aprašomu „humanistu“ R.Kadyrovu žaidžiame futbolą, E.Kusaitės „bendrininkai“ nuteisti, o ji pati net neatsiima iš policijos paso, idant nesukeltų įtarimų dėl planuojamo pabėgimo, galime švęsti.

Tiesa, yra dar viena byla, kuria brolį ir seserį Magmadovus mėginama nuteisti ir Lietuvoje. Nuo E.Kusaitės bylos ją atskyrė po to, kai J.Laucius viešai prirėkavo nesąmonių. Pačios merginos teisti nebedavė, bet davė neva reikšmingą susijusią bylą, kad galėtų toliau kištis į pagrindinę, organizuoti pasiklausymus ir daryti įtaką. Apie tai ne kartą rašyta. Apie tai žino generalinis prokuroras Darius Valys.

Tikimybė, kad Lietuvoje bus Magmadovų teismas – menka. Rusija savo piliečių neišduoda, ypač savo pačios padų laižytojams. Bet nuo E.Kusaitės galbūt besislapstąs prokuroras J.Laucius, mano žiniomis, ne kartą šios beprasmiškos bylos tyrimo metu galėjo važiuoti ne tik pas „pomėgio draugus“ į Rusiją, bet ir į saulėtąjį Azerbaidžaną. Tad viskas pasaulyje kažkam duoda naudos. Net ir dažnai už šališkumą išmetamo iš bylų prokuroro kelionės papildo jų organizatorių ir biudžeto kišenes. O E.Kusaitė? Jos viltis asmeniškai yra prokuroras M.Dūda. Nušalinto prezidento Rolando Pakso kaltės įrodyti nesugebėjusio prokuroro kolegos, kuriems neiškeltos bylos už įžeidimą, taip ir sako: „Pralaimi viską, tad ir E.Kusaitei pavyks.“ Kad tik taip ir būtų, nes Lietuvos teisėsaugos dalies tarnų noras būti Rusijos teisėsaugos broliškos sistemos dalimi atrodo kur kas reikšmingesnis, nei dar 1992 metais priimtas įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinius blokus. E.Kusaitės bylos esmė paprasta. Finalas parodys – ar Lietuva nori būti Rusija. Prezidentūros pastatas į gubernatoriaus rezidenciją pertvarkytinas greitai.

“Lietuvos žinios”

Raketomis saugos paveldą

Prie UNESCO būstinės Paryžiuje iškelta Palestinos vėliava

Paryžius, gruodžio 13 d. (ELTA).

Praėjus šešioms savaitėms po to, kai buvo priimtas sprendimas priimti palestiniečius į UNESCO organizaciją, prie jos būstinės Paryžiuje iškelta Palestinos vėliava, praneša agentūra AFP.

Ceremonijoje, kurios metu, skambant himnui, į viršų kilo juodos, baltos, žalios ir raudonos spalvų vėliava, dalyvavo palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas (Mahmud Abbas).

UNESCO spalio pabaigoje tapo pirmąja Jungtinių Tautų (JT) organizacija, priėmusia palestiniečius į savo gretas. Prieš tokį sprendimą Generalinėje Asamblėjoje balsavo JAV, Izraelis bei dar 11 šalių. Vašingtonas protesto vardan sustabdė nario mokesčio mokėjimą – todėl UNESCO dėl lėšų stygiaus iki metų pabaigos buvo priversta įšaldyti naujas programas.

Palestina tapo 195-ąja UNESCO nare.

////////////////////////////

Valio. Nuo šiol paleidę keletą raketų į Haifą, palestinos arabai kasdien skubės saugoti paveldo objektų. Jie seniai apie tai svajojo. Beje, ar Hamas dabar pripažins paveldo objektu patį M. Abbasą? Klausti ar bus pripažinta Izraelio teisė egzistuoti išvis kažkaip nepatogu. Juk ir pas mus dabar madinga nuomonė, kad reikia daryti viską atvirkščiai, negu JAV ir Izraelis ir tuomet būsime išganyti.

Plutokratijos triumfas

Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus.

„Po russki”

Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją”. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme. 

Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė “bananu” per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė “opozicija” yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas. 

Lietuviškai

Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais” per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki “terorisčių” ir paskui teisia. 

Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti? 

Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.

Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos “iš gatvės”.

Plutokratija

Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų “fizinių asmenų” paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.

Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.

Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki “Bėdų turgumi”.

Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse “kietų vienmandatininkų” valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.  

Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie “iš gatvės”, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.

Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi “po russki”?

Milijardo beieškant

Netrukus gali būti apmokestinti nauji ir brangūs automobiliai, kad Lietuvoje joks kvailys nepirktų ir neregistruotų nieko kito, išskyrus senus laužus. Kadangi Lietuvos oro erdvė ir teritoriniai vandenys yra be galo milžiniško dydžio, tai jachtos ir privatūs lėktuvėliai taip pat labai nesunkiai sugebės nuplaukti bei nuskristi į kaimynines šalis, kur galės pasikeisti registracijos simbolius. Tai be abejonės ne tik praturtins biudžetą, bet ir atpratins plaukioti kuo nors geresniu nei valtis ar gelbėjimosi liemenė.

Yra ir daugiau mokestinių pasiūlymų, kuriuos bus lengva administruoti finansų ministrės Ingridos Šimonytės siųstiems milijardo šešėlyje ieškotojams.

Dar reiktų ne tik atimti du procentus iš privačių pensijų fondų, bet ir įvesti akcizus kojinėms, idant tautiečiai neskriaustų bankų bei biudžeto. Galima įvesti akcizą vokeliams ir pagalvės mokestį aukštaūgiams bei storuliams už tai, kad šie meta didesnį šešėlį.

Yra dar daug puikių sumanymų, kurie gali išskrieti į eterį iš baimės įvesti progresnius mokesčius. Įvesti, o ne tyčia siūlyti maksimaliai debiliškus ir atgrasius projektus, kai turtuoliu paskelbiamas gaunantis kokius tris tūkstančius per mėnesį žmogeliukas.

Apmokestinti metus pasilaikytų akcijų pardavimą už apvalias milijonines sumas irgi labai baisus dalykas, tad reikia sugalvoti kokią nors alternatyvą. Dar baisiau yra imti ir liautis marinavus šimtus milijonų litų, turėjusių per būsto renovavimo programą, įsilieti į eknomiką ir sumažinti šildymo kainas, ko nepavyko padaryti didžiajam energetikos reformatoriui Arvydui Sekmokui. Visa tai baisu, sunku, neįmanoma arba neleidžia priešai. Todėl reikia būtinai pasikliauti netradicine finansų medicina.

Iki biudžeto tvirtinimo dar yra laiko, makroekonominės prognozės dar gali pasikeisti, o akyla bankų priežiūra dar ko nors nesužiūrėti. Tad keturi procentai sumažintų biudžeto išlaidų, kurie pagal šios dienos versiją gelbsti imperiją, gali būti nepakankami. Būtent todėl galime susidomėję laukti naujų egzotiškų ir linksmų pasiūlymų.

Kas nukirps „Ernst & Young“ plauką?

Rašoma, kad žymios tarptautinės audito kompanijos reputacija „kybo ant plauko“.

„Bankrutavusio banko „Snoras“ auditoriams „Ernst & Young“ buvo ar yra iškelta ne viena byla dėl aplaidaus darbo ar net dokumentų klastojimo.

Paskelbus bankrotą „Snorui“ ne vienam užkliuvo teigiamos banko auditorių „Ernst & Young Baltic“ ataskaitos apie praėjusių metų finansus. Panašu, kad „Snoras“ finansinėmis machinacijomis užsiimdavo ne tik šiemet, todėl kyla natūralus klausimas, kodėl pernai auditoriai nieko blogo banke nepastebėjo. Arba užpernai? Mat „Snoras“ su „Ernst & Young“ buvo sudaręs sutartį dėl banko veiklos auditavimo 2009–2011 metais.

Auditorių ataskaitas vertins Generalinės prokuratūros pareigūnai. Be to, Seimo Audito komitetas prašo, kad bendrovė atliktų vidinį patikrinimą Lietuvos padalinyje. Komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė įsitikinusi, kad kelerių metų „Snoro“ ir „Ernst & Young“ bendradarbiavimo laikotarpis rodo, jog audito kompanija turėjo daugiau žinoti apie padėtį banke.”

Sakoma, kad perkirpti plauką gali tik tas, kas kažką ant jo pakabino. Tai kas gi jis toks?

Gal pakvietus šią kontorą padėti išsiaiškinti „Snoro“ reikalus ir turto atgavimo galimybes? Kažin, ar ir toliau taip pat rizikuotų?

Be tarptautinių audito kompanijų neišsiversi. To ir nesiūlau. Sąmokslo teorijomis nesižaviu. Tiesiog pasitaiko, kad kai kurie plaukeliai būna tvirtai pakabinti ir virsta gaurais.