Kam reikia vaidinti bailius ir apsišaukti degeneratais?

Šeštadienį beklaidžiodamas po Knygų mugę pamačiau puse galvos aukštesnį už mane, tvirtai sudėtą, protingomis akimis vyrą – ir jį pažinau. Jis mane taip pat. Be baimės ir dvejonių šešėlio akyse žengė link manęs ir ištiesė ranką bei prisistatė esąs Justas Laucius.

Gerai sudėtas vyriškis, tvirtai spaudžiantis ranką ir žiūrintis į akis buvo tikrai prokuroriškos povyzos. Taip ir turėtų atrodyti Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo ainių žemės teisingumo tarnas. Pasakė norįs pažiūrėti man į akis, nes aš apie jį nemažai rašiau. Aš pasakiau, kad malonu asmeniškai susipažinti ir jį tik giriu bei toliau taip darysiu. Išties – savo straipsniuose nesu gailėjęs epitetų “iškilus”, “talentingas” ir pan. Moterys sako, kad netgi labai gražus.

Nors mano rankoje švietė knyga violetiniais viršeliais (šiais laikais kai kurios spalvos labai simboliškos ir kai kam kelia emocijas), Generalinės prokuratūros prokuroro veidu nenusirito nė menkiausias baimės ar nerimo šešėlis. Ramiai išsiskyrėme ir nuėjome savais keliais.

Paskui susimąsčiau. Ar būtų ponas buvęs toks ramus, jei žinotų, kad vos prieš dešimtį minučių į savo mobilųjį telefoną buvau gavęs trumpąją žinutę nuo jo vienos svarbiausių pastarojo metų “klienčių” – Eglės Kusaitės. Juk ne paslaptis, kad su ja kartkartėmis pabendrauju – ką turbūt žino ir J.Laucius, kuris tiria didžiai pavojingą ir svarbią jos tariamų bendrininkų, neva norėjusių išvien su ja susprogdinti kažin ką kažin kur Rusijoje, bylą.

Juk būtent dėl E.Kusaitės tikrai ar tariamai siųstos žinutės prokurorai ir teismas turėjo darbo bei įvertino neva siaubingą grasinimą 7800 litų. Tiek kainavo prokuroro tikras ar apsimestinis išgąstis. Kaip čia nutiko, kad toks rimtas ir didelis vyras mirtinai persigando gavęs žinutę, kurios turinyje nieko mirtingam žmogui netikėto ir grėsmingo šiaip jau nebuvo? Kodėl pats prokuroras teisme nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad gavęs tą žinutę suprato esąs… degeneratas. Man visai toks neatrodo.

Užmuškite, netikiu ir jo jautrumu bei bailumu (kol asmeniškai nebuvau susitikęs – dar galėjau manyti, kad). Juk ir išvis neįmanoma, kad  tokias pareigas eitų koks baikštuolis, galintis pradėti drebėti nuo kiekvieno nepažįstamo telefono numerio. Kas nutiktų, jei rimtai pagrasintų koks tikras kriminalinis autoritetas ar žinomas recidyvistas? Dar keisčiau išrodo tai, kad šią aiškiai apsimestinę baimę ir įtikinėjimą, kad prokurorui buvo iškilusi reali grėsmė, palaikė teismas.

Tad koks vis dėlto gali būti tikrasis motyvas, kuris verčia šį prokurorą, taip pat jo kolegas ne tik su bemaž maniakišku entuziazmu persekioti tą pajūrio merginą, netgi atsakančiai kvailai įrodinėjant, kad rimtai pabūgo kažkokios žinutės ir grėsmę sau esą laiko realia? Kas skatina rimtą vyrą apsimetinėti bailiu ir vadinti kvailesnį, nei yra iš tikrųjų? Kerštas už nepavykusį mėginimą nuteisti “teroristę” remiantis vien nežinia kaip išgautais pirminiais parodymais?

O kas skatina šį prokurorą ir jo kolegą Mindaugą Dūdą važinėti į Kauną ir po pusę dienos praleisti teisme, mėginant nubausti senyvą kalbininką, publicistą Letą Palmaitį, drįsusį pavadinti prokurorus nusikaltėliais, kai net generalinis prokuroras Darius Valys yra viešai paaiškinęs, kad nieko baisaus yra turėti ir tokią nuomonę? Tame juk dalyvauja ne tik jie, bet ir dideli bei rimti jų kolegos iš prokuratūrų bei teismų. Ar tai kova už mundurą ir noras įbauginant priversti gerbti savo titulus? Man asmeniškai tai yra mistiška paslaptis – mįslė, kurios neįkandu.

Viena tik žinau tiksliai – šis apsimetinėjimas bailiais ir jautriais, atviras kvailio voliojimas vykdomas ne privačiame lėlių teatre ar apsirūkiusių menininkų vakarėlyje. Tai darbas už atlyginimą ir ne už patį prasčiausią. Ar yra bent viena racionali priežastis, kodėl reiktų tikėti, kad šitie juokdariais ir bailiomis bobomis (atsiprašau drąsių moterų) apsimetinėjantys vyrukai gali ištirti kokią “Snoro” aferą arba informacijos iš savo pačių kabinetų nutekinimą? Galima tuo tikėti, bet tai mums visiems, manau, per brangi savikvaila.

Suliberalėję šnipai, poligrafai ir pareiga

Valdančiųjų žudikiški susirėmimai prieš rinkimus dėl įtakos specialiosioms tarnyboms ir iš po antklodžių į viešumą prasiveržiantys vampyriški klyksmai – toks būtų tiksliausias politinės scenos, kurią regime dabar, pristatymas.

Kodėl poligrafas?

Kas skaitė rusų klasiko Michailo Bulgakovo “Šuns širdį”, atsimena personažą pavarde Švonderis. Tai kraugeriškomis akutėmis odinį švarką nešiojantis veikėjas, ginkluotas revolveriu ir labai mėgstantis skundus, protokolus, giedojimą patriotiniame chore ir klaikiai neapkenčiantis protingesnių už save.

Toks tipiškas sovietinio “mento” (nenoriu įžeisti padorių policininkų) prototipas. Patekęs į kokią nors tarnybą ir tapęs bent menkiausiu viršininku, “mentas” kelia sau tik porą tikslų – paterorizuoti pavaldinį (mušti savus, kad svetimi bijotų), taip pat apkartinti gyvenimą kitiems – teroru, intrigomis ir “kliauzomis”. Geriausias Švonderio bičiulis, žinia, yra toks Poligrafas Poligrafovičius – sužmogintas padaras, kurio egzistavimo prasmė tik padėti švonderiams “dirbti savo darbą”. Na, dar laisvalaikiu jis smaugia katinus ir girtauja.

Kadangi lietuviškas švonderynas, vadinamas Valstybės saugumo departamentu (VSD), pasižymi tomis pačiomis savybėmis ir instinktais, nė kiek nekeista, kad būtent jo didenybė poligrafas tapo labai reikšmingu instrumentu dabar griaudėjančiame specialiųjų tarnybų skandale. 

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, atstovaujantis Liberalų ir centro sąjungai (LiCS), pasikvietusiai į savo gretas porą ilgamečių švonderyno personažų, kelias savaites reikšmingai ir pagarbiai atsiliepė apie poligrafą. Taip reikšmingai, kad šiek tiek išmanant VSD užkulisius kilo keistų asociacijų. Mat Švonderio pravardę gavusio ir du VSD padalinius savo vadovavimu sugriovusio Ričardo Rupkaus vienas artimų bendražygių turėjo kaip tik Šarikovo (Poligrafo) pseudonimą ir mėgo laisvalaikiu arbaletu medžioti katinus. Nežinau, ar jis dar dirba. Tikiuosi, išvaryti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai buvo tikrinami ne šiuo “poligrafu”, tačiau be paties VSD liberalcentristai (dabar pati saugumietiškiausia Marijos žemėje partija) negalėjo apsieiti.

Dėmės ir valikliai

Be poligrafo, per karą su gerais ar blogais FNTT vadovais panaudota ir “biografijos dėmių” korta. Senu saugumietišku stiliumi iškepta dar viena slapta pažyma, kurioje ant neįtikusių personažų biografijos aptiktas baisus ar mažiau baisus juodulys. 

Pirmas įspūdis – kažkur jau matyta. Kai vyko parlamentinis VSD veiklos tyrimas, dabartiniai R.Palaičio bei Liberalų ir centro sąjungos lyderio Algio Čapliko pagalbininkai triūsė tai kontorai visai ne kaip pėstininkai. Priminsiu, kad anuomet dėl tyrimo įtūžusi švonderyno auksakalių taryba irgi sukurpė pažymą apie tyrimui vadovavusį parlamento komiteto vadovą Algimantą Matulevičių ir pabandė jį nušalinti tokiu pat metodu – reikalavo atimti teisę dirbti su slapta informacija. Tada neišdegė, bet šiaip šalyje yra įsitvirtinusi praktika, pagal kurią į valstybės tarnybą žmogus gali būti nepriimtas arba iš jos išgrūstas slaptos pažymos pagrindu. Kas nors įpaišo ten kokią tikrą ar tariamą dėmę ir dėmėtajam neleidžiama net sužinoti, kokios ji spalvos. Tiesiog atitinkamas viršininkas nutaria, kad tokią slaptą dėmę turintis žmogus nepatikimas, ir taškas. 

Galima bėgti į teismą? Galima. Tik teismai, kurie net nedrįsta tikrinti prašymų klausytis telefoninių pokalbių pagrįstumo, dar mažiau linkę ginčyti slaptomis keverzonėmis pagrįstą nepasitikėjimą. Vienintelis galimas tokios dėmės valiklis – pakankamo rango politinis užnugaris.

Koks rangas pakankamas? Klausimas keblus ir priklauso nuo daugybės interesų konfigūracijų. FNTT vadovų atveju net premjero Andriaus Kubiliaus pasitikėjimo nepakako. 

“Pareigūnų biografijos turi būti be dėmių”, – pakartojo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai pačiai alergiją ir įniršį kelia klausimai apie kai kuriuos jos biografijos niuansus. Galiausiai Jos ekscelencija pagyrė R.Palaitį už procedūrų vykdymą ir parodė premjerui bei konservatoriams, kad pasinaudos bet kokia proga priminti kulneliu vienintelę iki šiol dar neprimintą specialiąją tarnybą – FNTT. 

Paskui ėmė elgtis dar įdomiau – liepė žurnalistams klausti, ar FNTT tyrė konservatorių rėmėjus, o kai paklausėme, pasakė nieko nekomentuosianti. Galiausiai treptelėjo tuo pačiu kulneliu ir patikino, kad kažin kodėl per kelias skandalo savaites nevykdytas ikiteisminis tyrimas dėl to, ar iš FNTT tikrai nutekėjo informacija apie operaciją prieš “Snorą”, bus pradėtas. Ir tikrai – atsitik tu man taip, – tą pačią dieną jis prasidėjo. Kad ir kuo tas tyrimas baigsis, jokių valiklių FNTT vadovams nebeprireiks – jų dėmės užantspauduotos ir įslaptintos.

A.Kubiliaus užuominos, kad jas reikėtų išslaptinti, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Arvydo Anušausko riktelėjimas pavymui, jog būtina keisti įstatymus, – apgailėtini. Kadenciją jau baigiantys konservatoriai gali prisiminti savo pažadus paviešinti kitas dvylika pažymų ir nors šį tą nuveikti, kad slaptosios švonderių orgijos būtų bent minimaliai kontroliuojamos. Prisiminti arba apraudoti savo neįgalumą ar nenorą tai padaryti. Jei dabar kokie desperatiški žygiai ir bus daromi, tai tik todėl, kad premjero aplinkos mėginimas turėti bent vieną “savo” žaisliuką teisėsaugoje žlunga. Jį vėl pagrobė gudresni ir labiau įgudę. 

Prabudę pareigos jausmai

Liberalų ir šnipų sąjungos lyderiu nuo šiol galintis vadintis A.Čaplikas į eterį pavirkavo, kad partija yra dergiama, tik savo pareigą įvykdęs ministras R.Palaitis esą atsidūrė “svetimo karo lauke” ir t. t. 

Nepastebėjau, kad ministrą į postą būtų kas atitempę ir įgrūdę surištą bei besispardantį. Tas “pareigos jausmas”, prabudęs apsirūpinus pagalbininkais iš saugumo artėjant rinkimams, irgi savotiškas. Tiesa, R.Palaitis ir jo partija ne vieniši, kai kalbame apie ilgai besitvenkiantį ir tik prieš rinkimus prabundantį pareigingumą. 

“Snoro” griūtis ir milijardų dingimas juk driokstelėjo visiškai netikėtai. Netikėtai visiems. Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus Kazimiero Ramono, kuris išmestas kaip atsakingas už šią nelaimę, biografija, matyt, visada buvo labai švari ir be dėmių – pažymų keverzotojai užsakymo negavo. 

“Dėmių purškikliai” ir “poligrafai” metų metus turėjo įdomesnių užsiėmimų nei “Snoro” akcininkų banditiški nuotykiai, kuriuos gausiai aprašinėjo tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda. Gaudė “teroristes”, rašė užsakomąsias pažymas ir aptarnavo dujų tarpininkus bei kitus klientus.

Nei VSD, nei FNTT, kurie artimesni (galima spėti) konservatorių idealams, nei R.Palaitis taip nesidraskė dėl pareigos ir nieko apie “šiek tiek” problemišką banką teikėsi verčiau nežinoti. Elgėsi ramiai ir niekur neskubėjo – panašiai kaip konservatoriai dėl pokyčių VSD. Aštrus pareigos jausmas bunda prieš rinkimus, o ministrų pilietinę drąsą dar stiprina ir ūmai suliberalėjantys žvalgai. Visame šiame spektaklyje trūksta vieno dalyko – simpatijas keliančių personažų.

Nieko neįžeidinėju– tiesiog politika yra teatras

Draugas pasiūlė rasti dešimt skirtumų. Aš matau tik vieną – abu artistai, bet vienas iš jų talentingas – atspėkite katras?

V. Laučiui: liberalai turi griauti bažnyčias?

Dideliai susidomėjęs perskaičiau kolegos V. Laučiaus straipsnį „Lietuvos intelektualai – prieš liberaliąją demokratiją?“ (www.delfi.lt 2012 m. vasario 15 d.). Neabejoju, kad taip nusiteikusių yra ir pats tokių pažįstu. Tiesiog kilo noras kai ką pasitikslinti ir pasiaiškinti. Ypač toje dalyje, kur pagrindiniu liberaliosios demokratijos priešu laikoma krikščionybė, o „politizuotos krikščionybės ilgesys“ yra pristatomas, kaip tamsybinis idiotizmas ir grėsmė viskam, kas laisva bei vakarietiška.

Būtent pastaroji dalis domina todėl, kad visiškai sutinku su autoriumi ten, kur jis aprašo rusiškus ir kiniškus argumentus apie demokratiją. Čia dėl ko ginčytis nelabai turiu – tik šiek tiek papildau. Šiuolaikiniai rusiški ir kiniški, o taip pat visi kiti totalitariniai modeliai – atsitik tu man taip – irgi ne itin virškino „visokias ten religijas“ bei jų politines įtakas. Tiems, kas patys tiki galintys sukurti Dievo karalystę žemėje, dangaus nereikia. „Opiumas liaudžiai“ yra pavojingas. Neturiu noro plėšyti kolegos teksto gabalais, tad tiesiog išreiškiu savo menkutes abejones dėl kai kurių prielaidų (turinčių esminę reikšmę išvadoms) teisingumo.

Argumentas istorinis

Taigi,  V. Laučius mėgina išaiškinti, kad į šių dienų liberaliają demokratiją, su visais jos šaunumais ir trūkumais, atvedė iškilus ir genialus tokių mąstytojų, kaip Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu sumanumas bei įžvalgumas:

„Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu gerai suvokė, su kuo turi reikalą, todėl atvirai nestojo prieš krikščionybę. Tačiau būtent jų politinė filosofija nukalė liberalius pasaulietinius politikos ir moralės pagrindus Amerikai ir Europai ir ilgainiui pasitarnavo slopinant politines krikščionybės galias.“

Neįžeidžiant tais pačiais metais istorijos studijas krimtusio kolegos prisipažinsiu – skamba ganėtinai juokingai. Vyskupus ir aristokratus keliomis bangomis skerdę XVIIIa. Prancūzijos revoliucionieriai, ypač sankiulotai,  Ch.  Montesquieu įžvalgas išmanė nelabai daug geriau, nei dabartinis vidutinis europietis (net jei jis kokio vidutinio parlamento narys) išmano Lisabonos sutartį. Dar mažiau ūkanotojo Albiono demokratijos ir teisinės sistemos tapsmui turėjo įtakos J. Lock‘o teorinės schemos. Tose salose tiek 1215 metų Laisvių Chartijos iš esmės pagimdyti Lordų rūmai (kilmingųjų teismas), tiek 1265 metais sušauktas parlamentas, turėjęs priversti karalių įrodyti, kad mokesčių eiliniam karui reikia, apie jokias vadovėlines liberalizmo schemas ničnieko negirdėjo.

Beje, kiek žinoma apie XVIII–XIX amžiaus liberalų pirmtakus vigus Anglijoje, tai dažniausiai buvo išsilavinę žmonės, kuriems meilė tėvynei, tikėjimas Dievu, dažniausiai ir bažnyčios lankymas, o net ir pagarba karūnai (nors ir mokant pinigines baudas už pašiepiančius pamfletus) buvo savaime suprantamas reikalas. Kažkodėl abejoju, ar apie teisę sukilti ar nušalinti neteisėtai veikiantį valdovą rašęs J. Lock‘as turėjo intenciją pergudrauti „suklaidintus“ amžininkus. Pagaliau – minėtus prancūzų ir anglų mąstytojus dėti į vieną krepšį – beprasmis užsiėmimas, nes ir šalių istorija yra viena į kitą nepanaši.

Taip – Amerikos Konstitucijos tėvai ilgai ir įdomiai pasidarbavo, įtvirtindami pliuralizmą, valdžių atskyrimą, stabdžių ir atsvarų sistemą. Neatsitiktinai Vakarų Europa ir Amerika šiandien tuo ir skiriasi: Amerikoje religijos išpažinimo laisvė, o Vakarų Europoje beveik privaloma laisvė rėkiant atsiriboti nuo religijos. Jei, žinoma, neįtraukiame apskaiton skandinavuose sugalvotos „religijos“, kurios dogmos reikalauja vogti internete intelektualinę produkciją bei kitokio apsirūkiusių intelektualų marazmo.

Jei grįžtume dar kiek giliau į viduramžius, tai pamatytume, kad garsųjį valdžių atskyrimo principą, dar iki Ch. Montesquieu išmislijo popiežius su imperatoriumi . Tai buvo dangiškasis ir pasaulietinis kalavijai. Beje, dar klausimas – kur geriau buvo suderinami interesai ir sprendžiami rimti tarptautiniai reikalai – XV amžiaus bažnytiniuose suvažiavimuose ar šių dienų parazitinėje struktūroje, kuri  vadinasi  ESBO.

Pagaliau stipriai įtariu, kad po Antrojo pasaulinio karo liberalioji demokratija Vakarų Europoje įsitvirtino pirmiausia JAV dėka (su tam tikra kitų pagalba). Apie „dundančią žemę vakaruos“ viltingai dainavę Lietuvos partizanai tokio džiaugsmo nesulaukė – nebuvo nei galimybių, nei įsipareigojimų.

Nei tada, nei vėliau, kai Nijolė Sadūnaitė su bendražygiais platino Katalikų bažnyčios kroniką, krikščionybė kliūtimi ir problema demokratijai plisti nelaikyta. Apie pavergtas tautas kalbėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas taip galvojęs nebūtų.

Į Lenkiją po karo atsibeldę komunistai pirmiausiai atsigręžė naikinti katalikybės, nes ji juos erzino panašiai kaip šių dienų anarchistus, radikalius kairuolius ir kai kuriuos liberalus. Pastebėtina, kad ir Lenkijos antisovietiniai opozicionieriai (oponuota aršiausiam ir žiauriausiam režimui pasaulyje) ir mūsų kronikos platintojai tada rizikavo kiek labiau, nei nūnai vargsta kovotojai su „baisiu klerikalizmu“. Šiokių tokių nuopelnų, jei kolega neprieštaraus, Karolis Wojtyla (Jonas Paulius II) demokratijos laimėjimams rytinėje Europoje turėjo. Didesni jie ar mažesni už Johno arba Charlio idėjas, išguldytas į vadovėlius tik po to, kai tos kai mūšis jau laimėtas – klausimas gerokai ginčytinas.

Apie istorinius Nidos Vasiliauskaitės tipo personažų nuopelnus kovoje už demokratiją sovietiniais laikais archyvuose nelabai ką randu – gal padės Valdimiras.

Argumentas apie realybę

Taigi, viskas labai neblogai, kuomet šnekame apie didvyrišką kovą su neva egzistuojančia „klerikialine priespauda“ šiais laikais. Kai kalbame apie teoriškai išgalvotas ir kažkieno įdiegtas schemas, įgyvendintas praėjus porai šimtų metų po to, kai priešas galbūt buvo aktualus. Sudėtingiau yra su visai neseniai išgyventa ir dar net aktualiai prisimenama realybe. Realioje kovoje už laisvę, prieš priespaudą ir tironiją, Lietuvos liberalas, palyginus su kataliku, neatrodo blogai. Jis tiesiog niekaip net ir negali atrodyti – jis nulis. Nebent ordinus dalinsime tiems, kas rašė į stalčius ir raudojo į grafinus.

Taip ir įsivaizduoju „Naujosios kairės“ anarchistines kaliauses protestuojant ten, kur gresia Gulagas arba kulka į smilkinį. Matome štai stovint Salomėją Nėrį, jei ją klonuotų, N. Vasiliauskaitę, jei ją kiek pasendintų (progresas privalo svajoti apie tokio pobūdžio eksperimentus) šalia N. Sadūnaitės 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mano bendraamži Vladimirai – sutik, kad tai „Šluotos“ arba „Krokodilo“ vertas siužetas.

Prieiname prie dar vieno V. Laučiaus teiginio.

„Kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę.“

„Bažnyčių tuštėjimo laikai“, kaip faktas, nėra ginčytinas dalykas, nors tai ir nėra visose ES šalyse taip jau vienareikšmiškai paplitęs reiškinys. Tiesiog nėra taip jau akivaizdu, kad tai be galo džiugus ir skatintinas procesas, nes tuštėti gali ir sodybos, ir net ištisi kaimai, kai atsirasdavo žmonės ir sistemos, kuriems knietėjo juos patuštinti. Labai dideliai ir progresyviai išmokslinto (nubažnytintoje Prancūzijoje) Pol Poto valdose – Kambodžoje – ištuštinti nebuvo sunku net ir sostines.

Kaip puikiai priminė Friedrichas von Hayekas – iškilus liberaliosios demokratijos šauklys – žmogaus puikybės yda, neigianti jo netobulumą ir nuodėmingumą, politikoje yra pati pavojingiausia. (The Fatal Conceit: The Errors of Socialism).

Būtent tos sistemos, kuriose dominavo išgamos, nutarusios, jog pačios gali kurti Dievo karalystė žemėje, įvykdyti didžiausi nusikaltimai ir nužudyta daugiausiai žmonių. Nesvarbu ar tai būtų stalinizmas, ar nacizmas. Kai religija buvo paskelbiama „opiumu liaudžiai“, bažnyčios sprogdinamos ir verčiamos sandėliais arba ateizmo muziejais – žmonės masiškai buvo (koks keistas sutapimas) žudomi progreso vardan.

Anapilin pasitraukusio buvusio Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus (okupacinės administracijos gubernatoriaus) karstu jo „parteigenossės“ mėgino bent virtualiai daužyti bažnyčios duris – kažkodėl norėjo jį ten pašarvoti.

Liberaliosios demokratijos vardan reiktų įstoti į jų gretas? Liberalusis demokratas turėtų sprogdinti bažnyčias ar plėšyti kryželius nuo moksleivių kaklų gimnazijose?  Nesutinku. Mano įsitikinimu, taip galėjo elgtis tik tie, apie kurius rašė Hayekas. Tie, kas nutarė, jog rojų jie moka padaryti patys, o jiems trukdantys yra neteisingi. Taip, sukūrę kvazireligijas, jie pagimdė ir savo „kvazidogmas“, savo „naujakalbes“, savo iškrypėliškas „ikonografijas“ (politbiuro snukių privalomas kolekcijas). Intelektualinis ligonis, kuris šiandien sako, kad Harriet Elizabeth Beecher Stowe arba Marko Twaino romanuose negalima rašyti žodžio „negras“, – tiesiog pavojingas ligonis. Toks individas yra apsėstas savo susigalvotų idėjų nei kiek ne mažiau, nei viduramžių sektantai, bučiuodavę susigalvotose apeigose šunis, kuriuos pati Romos katalikų bažnyčia laikydavo atmatomis ir, pasaulietinio kalavijo pagalba, nukenksmindavo. Tai taip pat nesveika, kaip ir neigti Romos katalikų bažnyčios nuopelnus kovoje už pasaulėžiūros laisvę daugelyje šalių.

Tad man šiek tiek ir keista matyti dešinįjį intelektualą nirštant ir draskantis dėl to, kad kažkoks kunigas, vienuolis ar klierikas, o gal net ir primityvi davatka (nelabai su jais visais draugauju) drįsta pasakyti savo nuomonę dabartinei politinei valdžiai. Stipriai abejoju ar kunigas, vyskupas, vienuolis, o gal ir šiaip kartais basižegnojantis asmuo turi mažiau moralinių arba konstitucinių teisių kalbėti, nei tas, kuris nuvažiavo (kad ir internetu) į Skandinaviją ir įstojo į internetinių vagių bažnyčios gretas.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Filmuokimės visi

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis iškilmingai pranešė, kad vairavimo egzaminai bus filmuojami. „Reikia tikėtis, kad vairavimo egzaminui tai suteiks daugiau skaidrumo“, – sakė ministras.

Tikėtis, žinoma, reikia. Viltis yra viena krikščioniškųjų dorybių. Galima dar tikėtis, kad kamerų įrengimas nepabrangins „Regitros“ paslaugų. Dar tikėsimės, kad kamerų pirkimo skaidrumą efektyviai prižiūrės viešųjų pirkimų prievaizdas Žydrūnas Plytnikas, kuris skundžiasi naujoms funkcijoms negavęs nei etatų, nei pinigų.

Galima tikėtis, kad kino žvaigždėmis paversti vairuotojai nuo to ims ir pradės vairuoti geriau. Tikėkimės, kad paskui nebebus kliedima apie poreikį jau kartą egzaminuotus vairuotojus apmokyti dar kartą (žinoma, už pinigus).

Neseniai užsimota filmuoti ir viešojo transporto keleivius (nors lėšų sutvarkyti elektroninio bilieto adekvatų funkcionavimą ir pabaigti nežinia kiek eksperimento stadijoje skendinčių švcieslenčių stotelėse diegimą – nerasta), tad kodėl dėl visuomenės saugumo ir visiško skaidrumo neįpareigojus ir privačių automobilių vairuotojų įsirengti kameras ir prisijungti prie angelų sargų transliacijos kanalų. Taip uždirbs ne tik kamerų ir transliavimo sistemų tiekėjai, montuotojai, bet ir reikės daugiau etatų, kad būtų kam tuos nepaprastai įdomius filmus žiūrėti.

„Snukiaknygėje“ (facebook.com), kur ministras pasigyrė nepaprastai puikiu ir viltingu sumanymu, juokais pasiūliau perkelti šią praktiką ir į kito liberalo – Gintaro Steponavičiaus – ūkį. Pradėkime nuo abiturientų egzaminų filmavimo stambiu planu, kovojant su tokia Dievo rykšte kaip nusirašinėjimas, dėl kurio kasmet kyla isterija, šaukiamasi specialiųjų tarnybų kalavijo ir kurpiamos vis įmantresnės egzaminavimo sistemos. Jeigu patiks, bus galima filmuoti ir ugdymo procesą. O gal ir ne tik jį.

Viešųjų tualetų valytojos dažnai beviltiškai rašo ant sienų prašymus pataikyti, kur priklauso, tad, tramdant nevaleikas, galima būtų ir čia pasitelkti didžiąją akį. Jo didenybė „visuomenės saugumas“ jo užtikrintojų fantazijoje ir idealioje vizijoje turėtų nepalikti baltų vietų arba pilkųjų zonų.

Mano darbo specifika tokia, kad nelabai baidausi mikrofonų, kamerų ir fotoaparatų objektyvų, tačiau ar visi trokšta būti ekranų žvaigždėmis? Vienas argumentų, kuriuo atkertama į pastebėjimus, kad šis visuotinio filmo kūrimas kainuoja ir ne visai maloniai dera su pagarba žmogaus privatumui, yra stačiai „užmušantis“: „Jei nieko blogo nedarai, tai tegul filmuoja.“ Tegul klausosi telefonų, pagal pakeliais be atrankos dalijamas sankcijas arba be jų, tegul skaito korespondenciją ir dar uždraudžia grynuosius pinigus. Girdi, sąžiningam žmogui nėra ko slėpti. Gal ir taip. Galima dar nuo langų nusiplėšyti užuolaidas ir, galutinai išsklaidant abejones dėl savo sąžiningumo bei skaidrių ketinimų ir tobulos moralės, imti internete skelbti savo privačių erdvių aktualijas.

Juk mes linkę tikėti, kad tie, kas žiūri ar žiūrės visus šiuos filmukus, yra taip pat skaidrūs, dori ir sąžiningi. Tikime, kad valdžios yra beribiai tobuli ir niekada nepiktnaudžiaus šia nepaprastai reikalinga filmuota dokumentika? Tikime, kad iš mūsų gyvenimų niekas nelipdys eglių kusaičių istorijų, panaudojant karpymų ir idėjimų metodus? Tikime, kad mumis rūpinamasi, nors šiaip dėl rūpintojėlių reitingų padėtis labai ne kokia. Viskas mūsų pačių saugumui ir labui. Ir, žinoma, už mūsų pinigus – čia jau ne tikėjimo reikalas, o tiesiog faktas.

Šaltinis: “Balsas.lt”