„Penktadienį Vilniuje vykusioje Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Generalinėje asamblėjoje nutarta neleisti buvusiai Lietuvos olimpietei Donatai Rimšaitei atstovauti Rusijai Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK Generalinėje Asamblėjoje tarp kitų klausimų buvo svarstoma, ar 2010 metų pabaigoje į Rusiją persikėlusiai, o vėliau už šios šalies piliečio ištekėjusiai ir Rusijos pasą gavusiai vienai garsiausių mūsų šalies penkiakovininkei leisti atstovauti kitą šalį Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK Generalinė asamblėja, išklausiusi LTOK prezidento A. Poviliūno pranešimą ir LTOK narių pasisakymus, vadovaudamasi TOK „Olimpinės chartijos“ 5 dalies „Olimpinės žaidynės“ 42 taisyklės „Dalyvių pilietybė“ nutarė neleisti XXIX olimpiados dalyvei, Lietuvos olimpinės rinktinės narei, penkiakovininkei D. Rimšaitei atstovauti Rusijos olimpinei rinktinei XXX olimpinėse žaidynėse Londone.

Už tai, kad neleisti D. Rimšaitei startuoti Londono olimpiadoje balsavo 49 LTOK Generalinės asambėjos nariai, prieš – 1, o susilaikiusųjų buvo 7. Nutarimas priimtas bals7 dauguma.“, – rašo Balsas.lt.

Tiksliai nežinau LTOK argumentacijos logikos, bet aš tą nelaimėlę būčiau išleidęs. Tame pačiame tekste rašoma, kad ji tvirtina išvažiavusi, nes apako nuo meilės. Gali būti ir taip, bet prisimenu štai ką:

„Išvykau, nes Lietuvoje manęs netenkino pajamos ir treniruočių sąlygos. Tiesą sakant, rankos sviro į apačią ir net kildavo minčių, ar iš viso verta aukoti savo sveikatą dėl tokio menko įvertinimo. Manau, mano karjera Lietuvoje ilgai nebūtų tęsusis. Be to, turiu asmeninių priežasčių, kodėl atsidūriau būtent Rusijoje. Nesu laiminga palikusi Lietuvą, tačiau taip jau susiklostė. Tikiuosi, savo šalyje nebūsiu pasmerkta, bet daugiau šia tema kalbėti nenorėsiu“, – 15min.lt sakė pasaulio vicečempionė D. Rimšaitė.//2010 gruodžio 28d. 11.11

Per prievartą patriotais daro nebent Vladimiras Putinas kokius nors čečėnus. Ar reikalingi dažnai keičiantys nuomones (nesinori rašyti „melagiai) piliečiai? Jei Rusijai labai tokių reikia – galėjome pagelbėti karštelėjusiai metropolijai.

Keršto jausmas yra svarbus ir net susijęs su žmogaus instinktais, o už žodžius kartais tenka atsakyti labiau, nei už pinigus, tačiau man kur kas maloniau buvo skaityti, kad: „Londone, Didžioje Britanijoje, vykusiose moterų šiuolaikinės penkiakovės Pasaulio taurės finalo varžybose vienintelė Lietuvos atstovė 27 metų Laura Asadauskaitė iškovojo antrą vietą ir sidabro medalį. <…>. Kita buvusi lietuvė 23 metų Donata Rimšaitė, šiuo metu atstovaujanti Rusijai, finišavo tik 30-ta. D. Rimšaitei (4696 tšk.) prieš lemiamą rungtį buvo gana geroje pozicijoje – penkta ir turėjo tik 23 sek. deficitą, tačiau pasirodė itin nesėkmingai ir nusmuko žemyn net per 25 pozicijas.“

Be to, niekas negalėjo garantuoti, kad Amerikoje ar Australijoje neatsirastų dar daugiau gerų sąlygų ir asmeninių priežasčių. Kai kurios profesijos yra žemėje labai senos ir neverta mėginti jas drausti. Aš būčiau ją ramiai paleidęs.

p.s.

Gerbiama penkiakovininkė painioja visuomenę aiškindama, kad niekada neatsisakė Lietuvos pilietybės. Gal tai ir tiesa. Tačiau Vidaus reikalų ministro įsakymu, pasirašytu 2011 12 16 (Nr. 1V-928) ji jos neteko, kaip priėmusi kitos šalies pilietybę.

„Ir ką mes girdime ta proga iš mums labai „mielos“ ir „brangios“ opozicijos? Girdime, kad viskas, ką darome, yra visiškai blogai. Noriu šita proga prisiminti, kad kai R. Juknevičienė, Č. Stankevičius, R. Hofertienė, V. Landsbergis prieš daugiau nei dvidešimt metų kūrė nepriklausomybę, tai kairiajai opozicijai viskas, kas buvo daroma, irgi atrodė visiškai blogai, kad reikia viską daryti step by step, kad nereikia nuogiems į dilgėles ir taip toliau. Šiandien kalbu paprastai: ar aš galėčiau prisiminti bent ką nors, ką to meto kairieji, kokiais konkrečiais darbais, konkrečiomis konstruktyviomis iniciatyvomis 1990-1992 m. laikotarpiu prisidėjo prie nepriklausomybės kūrimo“ Išskyrus, to laikotarpio intrigas, destrukciją ir panašius dalykus“, – teigė premjeras.“

Viskas čia gerai, nors kūrė jie turbūt kartu su Gediminu Vagnoriumi, Mečiu Laurinkumi, Audriumi Butkevičium ir dar krūva personų, kurias minėti tokią dieną, pagal konservatorių logiką, nėra politiškai korektiška. Net ir Rolandas Paksas, atėjęs į politiką per A. Kubiliaus partiją kažką tuomet galbūt kūrė (ką – nežinia).

Ir visgi – pačiame opuso gale premjeras prisimena ne tik R. Hofertienę, bet ir prezidentę Dalią Grybauskaitę.

„Premjeras, be kita ko, džiaugėsi drauge su prezidente Dalia Grybauskaite neišsigandęs „Leo“, „Snoro“, „Gazprom“ ar Gariūnų turgavietės, kurioje nuo gegužės 1-osios bus įvesti kasos aparatai.“

Tikėtina, kad prezidentė palaikė premjerą už rankos ir taip įtikino bent trečiais kadencijos metais nebebijoti Gariūnų. Fobijas visi įveikiame savaip. Man tik smalsu – ką ir už kurios rankos jos Ekscelencija laikė 1991 metų sausio mėnesį? Į paprastą klausimą – kada reitingų karalaitė apleido už talkinimą okupantams teisto Mykolo Burokevičiaus „Aukštąją partinę mokyklą“ – nėra atsakyta nei žmoniškai, nei dokumentaliai. Tai nėra keista – Gariūnai nėra tankas, o prezidentė nėra kokia R. Hofertienė, kad visi žinotų, ką ji anuomet kūrė.

Kažkas kažko paklausė

Vienos apklausų agentūros dideliai mokyti sociologai, kažkieno ten užsakyti ėmė ir, Sausio 13-osios proga atliko neva labai reikšmingą tyrimą – ar žmonės šiandien rinktųsi nepriklausomybę ar ekonominę gerovę. Ir gavo neva labai išraiškingą atsakymą, kad septyni iš dešimties dar neemigravusių Marijos žemės čiabuvių nori ekonominės gerovės labiau.

Iškart visi suskato svarstyti – ką gi tai reiškia lyginant su dienomis, kai šalome ant barikadų. Atsakymas vienas – nereiškia beveik nieko. Nebent galimybę Algirdui Paleckiui patirti moralinį orgazmą, o anuomet špygą kišenėje ir taip laikiusios biomasės individams eilinį kartą paporinti – kokie kvailiai buvo, kurie „lindo po tankais“.

Niekas nelindo

Ir paleckininkams ir špygas po antklodėmis laikiusiai biomasei paaiškinu: niekas nelindo ir sutraiškytu būti nenorėjo. Tiems tankams nereikėjo atvažiuoti ir brautis, kur niekas nekvietė. Tankų siuntėjams nereikėjo jų siųsti ir niekas nebūtų „palindęs“.

Kai prieš taikius žmones nesiunčiami tankai, po jais „palįsti“ yra gana sudėtinga. Labai tikiuosi, kad  net nuo raudonojo pamišimo, nežaboto cinizmo, degtinės ir rusiškos propagandos išpurtęs plastilinas, esantis daug kam toje vietoje, kur turi būti smegenys, tai pajėgus suvokti.

„Lenda“ (kabutės nebūtinos) ir net yra kažkieno brukamas trečiarūšis Rusijos „maestro“ Gergijavas, savo muzikiniais gebėjimais pašlovinęs dalies Gruzijos okupaciją ant Cchinvalio griuvėsių. Ir įžūliai lenda būtent prieš atitinkamą datą, nors metai keliamieji ir galėtų pasitenkinti vasario 29 ar bet kuria kita diena iš 366. Dėkui, kad bent neatsiveža mafijozo Josifo su NKVD orkestru. Didelės naujienų agentūros vadovo ir kitų Rusijos kultūros būtent šios dalies išsiilgusių sutvėrimų aistras yra kada tenkinti, tačiau lendama būtent dabar. O 1991 metų sausį mes niekur nelindome.

Kvailas ir protingas

Pabaigai – apie protą ir kvailumą. Jei kažkas tikrai mano, kad tada žmonės rinkosi tarp gerovės ir laisvės, tai tai toks žmogus yra visiškas kretinas. Jokios gerovės, kurią mes savo barikadomis būtume sugriovę, nebuvo. Buvo tuščios parduotuvės, kur močiutės ir anūkėliai po kelias valandas laukdavo kokio nors ragu arba kanopų. „Tarybinės vytintos dešros“ tuomet irgi nebuvo. Majonezas ir žali žirneliai bei kava „Arabica“ buvo prekės gaunamos per „pajokus“ švenčių proga. O tualete naudojome „Tiesą“ ir dabar kitaip pasivadinusią „komsamolkę“. Automobiliui paskyros žmogutis laukdavo metais arba pirkdavo paskyrą (teisę nusipirkti mašiną) juodojoje rinkoje ir už varganą „žiguliuką“ mokėjo kaip už Mersedesą. Tokią gerovę ginti gali tik tikras kvailys.

O pats įdomiausias kvailio ir protingo atpažinimas yra klausime – dėl ko visgi „lįstumei’ po tanku – dėl kapšo pinigų ir kilogramo šlapios dešros bei teisės į nemokamą medpunktą „zonoje“ ar dėl laisvės? Kapšas pinigų skamba patraukliausiai, bet nežinau idioto, kuris dėl to drįstų aukoti gyvybę. Tas, kuriam kapšas svarbiausias, yra bent jau pakankamai gudrus, idant šitaip nepasielgtų.   

O kvailumas būna visoks. Kartais iškilūs veikėjai, metę savo šaliai į akis Sausio 13-osios apdovanojimą, nes kažkas organizavo apkaltą jo įsimylėtam politikui, drasko marškinius dėl negauto trijų litų vertės bilieto maršrutiniame taksi ir nemato nieko blogo gergijevų pasityčiojimuose iš tų, kurie neva „lindo“. Nematytų nieko blogo ir tuomet, jei rusų kultūros pristatymui tą pačią dieną prisistatytų iškilus kino režisierius Nevzorovas su savo „našy“. Mano subjektyvia nuomone tai ir yra tikras, bemaž materialus ir pačiupinėjamas kvailumas. Ar jis lįs po tanku už dešrigalį? Nežinau – dėl manęs tegul.

Šaltinis: „Balsas.lt“

Take Our Poll

Po to, kai Seimas ir prezidentė palaimino skaidrumą neva turinčią užtikrinti partijų finansavimo reformą, atsirado lyg ir teisėtų, bet visiškai beprotiškų užmačių.

Turi ką veikti

Aktyvumu gaivinant ūkį nepasižyminti Ūkio ministerija susirado sau veiklos – kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydama įvertinti santykį tarp Viešųjų pirkimų įstatymo ir Politinių partijų įstatymo nuostatų, t. y. „ar pagal Politinių partijų įstatyme įtvirtintą politinių partijų tikslą politines partijas reikia laikyti perkančiosiomis organizacijomis“.

Mat Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas prieš tai viešai pareiškė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą partijos tampa perkančiomis organizacijomis ir privalės laikytis įstatymo nuostatų.

Tikėtina, kad į šitą pramogavimą galiausiai bus įtrauktas ir Konstitucinis Teismas, kuris priims ką nors galutinio bei neskundžiamo, o paskui pateiks to šedevro dešimtis paaiškinimų, piktindamasis, kad niekas nesupranta, kaip tai įgyvendinti.

Konkursai viskam

Pavertus partijas biudžetinėmis organizacijomis (ne visas, o tik didžiąsias), iš tiesų lyg ir logiška taikyti joms tokius pačius kriterijus kaip savivaldybėms, miškų urėdijoms arba kokiems departamentams. Tik įsijunkime vaizduotę ir suprasime, kaip dabar bus smagu.

Užsinori partija kviestis ekspertus programoms rašyti – kad ir politologus. Tegul skelbia viešąjį pirkimą ir žiūri, kuris pasiūlys geresnę kainą. Taip ir įsivaizduoju vienas kitą bandančius nukonkuruoti Antaną Kulakauską, Laurą Bielinį arba Vladimirą Laučių. Neturiu menkiausio supratimo, ar kuris nors iš jų tikrai kam nors ką nors rašė, tad iškart atsiprašau – asmenvardžius panaudoju tik galimybių iliustracijai.

Sugalvos Darbo partija vėl suorganizuoti savo nariams koncertą ir nebegalės kviestis anglų roko grupės „Electric Light Orchestra“, nes Rytis Cicinas arba Minedas gali padainuoti pigiau – tereikia įvykdyti viešąjį pirkimą ir laimėti teismus su pralaimėjusiaisiais. Jei Minedo nenorima – galima bandyti atitinkamai surašyti muzikinės kokybės reikalavimus, bet ir tam reikės kažką pasamdyti, kas išmano reikalą. Galės būti konkursai kompozitoriams-ekspertams.

Reikės moderuoti debatus? Prašom – konkursas, kuriame Aurimas Perednis turės nukonkuruoti Audrį Antanaitį, o Artūras Račas galės klastingai numušti kainą. Dėdėms ir tetoms iš valstybės įstaigų bus kas veikti. 

Sugriežtinti priežiūrą

Tiesa, kadangi per 10 mlrd. litų sritį ir taip prižiūri vos 72 etatais turtinga Viešųjų pirkimų tarnyba, reiktų papildomų pajėgų. Kad viskas būtų dar skaidriau, visus partijų suvenyrinius rašiklius, balionus ir šalikus reikia suregistruoti, kaip valstybės iždo nuosavybę. Taip pat griežtai reglamentuoti kavos ir arbatos pilstymą svečiams partijų būstinėse, idant niekas nepapirktų rinkėjo neapskaityta citrinos skiltele.

Reikės įtraukti į didžiai prasmingą žaidimą ir Konkurencijos tarybą ar kokį kitą reguliatorių, idant A.Perednis, A.Antanaitis ir Ginas Dabašinskas nesudarytų kartelinio susitarimo. Bus darbo ir kitoms institucijoms, tačiau reikia būti nuosekliems ir toliau žengti monstrų kūrimo kryptimi. Labai praverstų specialus, tik prezidentūrai pavaldus ir labai slaptas partijų priežiūros departamentas su operatyvinės veiklos subjekto teisėmis ir ginkluotais bei kaukėtais būriais.

Juokauju, bet kartais susidaro įspūdis, kad panašia kryptimi triūsiantys reformatoriai ne juokais mano darantys gerus bei prasmingus darbus. Partijos prilyginimas urėdijai, o viešųjų pirkimų bėdų supainiojimas su partijų finansavimo reikalu – vienas pavyzdžių. Klaidinga diagnozė, klaidingas receptas. Pacientas gal ir nemirs, bet greit išprotės.

Rusiškas politinio korektiškumo variantas nuo lietuviško ir europietiško skiriasi. Europoje viskuo iš esmės avansu kaltas yra heteroseksualus baltaodis vyriškis, kuriam nepaleidžia vidurių pamačius kryžių. Lietuvoje dar galima pridėti, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius.

Rusijoje nekorektiška būtų išteisinti terorizmu kaltinamus čečėnus, jei tai nėra kriminalinio nusikaltėlio ir nemokančios žaisti futbolo lietuvių–nabagėlių rinktinės mecenato Ramzano Kadyrovo gaujos nariai. Juos nuteisė devyneriems ir penkeriems metams, nes tokia yra patriotinio ugdymo konstruotojų užduotis. Rusijos žiniasklaidai Lietuvos – paklusnios į Europos Sąjungą ir NATO įkištos provincijos – merga E.Kusaitė yra žaislas. Žaislas, kurį savo iniciatyva ir patys pasiūlė pinigais bei laisvalaikiu apsiriję Lietuvos valstybės saugumo departamento antiteroristai, kurie net ir disertacijas rašydami neranda nieko įdomesnio už vikipedijas.

Jei jau pusę čečėnų tautos išžudžiusios kontoros, su kuria patys susisiekė lietuvių nematomojo fronto alaviniai kareivėliai, sraigteliai paskelbė nutartį – viskas aišku. E.Kusaitė tikrai būtų susprogdinusi Mėnulį. Bet koks pastebėjimas, kad tai kvailystė, – spaudimas teismui ir terorizmo propaganda.

Tad dabar – galima neabejoti – į Lietuvos teismus prokurorai Mindaugas Dūda ir Justas Laucius atitemps šį vienintelės draugiškos Rytų kaimynės ir futbolo partnerės verdiktą, kaip savo „įrodymų“ pastiprinimą. Juk jie jau yra pasiskundę, kad E.Kusaitė juos įžeidinėja, o vieną net neva nori nužudyti. Tiesą sakant, J.Laucius turėtų jaustis ramiau, nes iš Maskvos Lefortovo kalėjimo ar kitų Rusijos adresų minėti jaunuoliai vargu ar išeis gyvi ir sveiki. Tad jų saugotis nereikės. Kas kita dėl mūsų pajūrio „šachidės“, kaip ją aploja Rusijos spauda. Nebūtų nuostabu, jei paskutiniu slaptuoju liudytoju taptų pats Lietuvos futbolo ir dvasios ubagų šelpikas R.Kadyrovas. Paskui jis puikiausiai galėtų minėtus prokurorus ir visiems „slapta“ žinomus Lietuvos saugumo darbuotojus apdovanoti ne vien ordinais, bet ir futbolo čempionų taurėmis.

Kitados, kai Vakarų šalyse „šrioderizmas“ (įprotis pardavinėti žmones ir sąjungininkus už rublį) dar nebuvo visai norma, sovietams neišduodavo net asmenų, nuvariusių lėktuvus. Mat nelabai tikėta, kad teismas bus sąžiningas. Dabar laikai kiti – kitos ir tradicijos. Bet nelabai nustebintų net ir bankrutavusio „Snoro“ valdytojų neatidavimas tokios šalies ir tokių tradicijų Temidei. Bent jau aš tai suprasčiau, kad ir kaip kam nors tai nepatiktų. O kol kas, kol su tarptautiniu mastu aprašomu „humanistu“ R.Kadyrovu žaidžiame futbolą, E.Kusaitės „bendrininkai“ nuteisti, o ji pati net neatsiima iš policijos paso, idant nesukeltų įtarimų dėl planuojamo pabėgimo, galime švęsti.

Tiesa, yra dar viena byla, kuria brolį ir seserį Magmadovus mėginama nuteisti ir Lietuvoje. Nuo E.Kusaitės bylos ją atskyrė po to, kai J.Laucius viešai prirėkavo nesąmonių. Pačios merginos teisti nebedavė, bet davė neva reikšmingą susijusią bylą, kad galėtų toliau kištis į pagrindinę, organizuoti pasiklausymus ir daryti įtaką. Apie tai ne kartą rašyta. Apie tai žino generalinis prokuroras Darius Valys.

Tikimybė, kad Lietuvoje bus Magmadovų teismas – menka. Rusija savo piliečių neišduoda, ypač savo pačios padų laižytojams. Bet nuo E.Kusaitės galbūt besislapstąs prokuroras J.Laucius, mano žiniomis, ne kartą šios beprasmiškos bylos tyrimo metu galėjo važiuoti ne tik pas „pomėgio draugus“ į Rusiją, bet ir į saulėtąjį Azerbaidžaną. Tad viskas pasaulyje kažkam duoda naudos. Net ir dažnai už šališkumą išmetamo iš bylų prokuroro kelionės papildo jų organizatorių ir biudžeto kišenes. O E.Kusaitė? Jos viltis asmeniškai yra prokuroras M.Dūda. Nušalinto prezidento Rolando Pakso kaltės įrodyti nesugebėjusio prokuroro kolegos, kuriems neiškeltos bylos už įžeidimą, taip ir sako: „Pralaimi viską, tad ir E.Kusaitei pavyks.“ Kad tik taip ir būtų, nes Lietuvos teisėsaugos dalies tarnų noras būti Rusijos teisėsaugos broliškos sistemos dalimi atrodo kur kas reikšmingesnis, nei dar 1992 metais priimtas įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinius blokus. E.Kusaitės bylos esmė paprasta. Finalas parodys – ar Lietuva nori būti Rusija. Prezidentūros pastatas į gubernatoriaus rezidenciją pertvarkytinas greitai.

“Lietuvos žinios”

Paryžius, gruodžio 13 d. (ELTA).

Praėjus šešioms savaitėms po to, kai buvo priimtas sprendimas priimti palestiniečius į UNESCO organizaciją, prie jos būstinės Paryžiuje iškelta Palestinos vėliava, praneša agentūra AFP.

Ceremonijoje, kurios metu, skambant himnui, į viršų kilo juodos, baltos, žalios ir raudonos spalvų vėliava, dalyvavo palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas (Mahmud Abbas).

UNESCO spalio pabaigoje tapo pirmąja Jungtinių Tautų (JT) organizacija, priėmusia palestiniečius į savo gretas. Prieš tokį sprendimą Generalinėje Asamblėjoje balsavo JAV, Izraelis bei dar 11 šalių. Vašingtonas protesto vardan sustabdė nario mokesčio mokėjimą – todėl UNESCO dėl lėšų stygiaus iki metų pabaigos buvo priversta įšaldyti naujas programas.

Palestina tapo 195-ąja UNESCO nare.

////////////////////////////

Valio. Nuo šiol paleidę keletą raketų į Haifą, palestinos arabai kasdien skubės saugoti paveldo objektų. Jie seniai apie tai svajojo. Beje, ar Hamas dabar pripažins paveldo objektu patį M. Abbasą? Klausti ar bus pripažinta Izraelio teisė egzistuoti išvis kažkaip nepatogu. Juk ir pas mus dabar madinga nuomonė, kad reikia daryti viską atvirkščiai, negu JAV ir Izraelis ir tuomet būsime išganyti.

„Po russki“

Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją“. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme. 

Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė „bananu“ per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė „opozicija“ yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas. 

Lietuviškai

Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais“ per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki „terorisčių“ ir paskui teisia. 

Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti? 

Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.

Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos „iš gatvės“.

Plutokratija

Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų „fizinių asmenų“ paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.

Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.

Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki „Bėdų turgumi“.

Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse „kietų vienmandatininkų“ valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.  

Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie „iš gatvės“, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.

Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi „po russki“?

Yra ir daugiau mokestinių pasiūlymų, kuriuos bus lengva administruoti finansų ministrės Ingridos Šimonytės siųstiems milijardo šešėlyje ieškotojams.

Dar reiktų ne tik atimti du procentus iš privačių pensijų fondų, bet ir įvesti akcizus kojinėms, idant tautiečiai neskriaustų bankų bei biudžeto. Galima įvesti akcizą vokeliams ir pagalvės mokestį aukštaūgiams bei storuliams už tai, kad šie meta didesnį šešėlį.

Yra dar daug puikių sumanymų, kurie gali išskrieti į eterį iš baimės įvesti progresnius mokesčius. Įvesti, o ne tyčia siūlyti maksimaliai debiliškus ir atgrasius projektus, kai turtuoliu paskelbiamas gaunantis kokius tris tūkstančius per mėnesį žmogeliukas.

Apmokestinti metus pasilaikytų akcijų pardavimą už apvalias milijonines sumas irgi labai baisus dalykas, tad reikia sugalvoti kokią nors alternatyvą. Dar baisiau yra imti ir liautis marinavus šimtus milijonų litų, turėjusių per būsto renovavimo programą, įsilieti į eknomiką ir sumažinti šildymo kainas, ko nepavyko padaryti didžiajam energetikos reformatoriui Arvydui Sekmokui. Visa tai baisu, sunku, neįmanoma arba neleidžia priešai. Todėl reikia būtinai pasikliauti netradicine finansų medicina.

Iki biudžeto tvirtinimo dar yra laiko, makroekonominės prognozės dar gali pasikeisti, o akyla bankų priežiūra dar ko nors nesužiūrėti. Tad keturi procentai sumažintų biudžeto išlaidų, kurie pagal šios dienos versiją gelbsti imperiją, gali būti nepakankami. Būtent todėl galime susidomėję laukti naujų egzotiškų ir linksmų pasiūlymų.

„Bankrutavusio banko „Snoras“ auditoriams „Ernst & Young“ buvo ar yra iškelta ne viena byla dėl aplaidaus darbo ar net dokumentų klastojimo.

Paskelbus bankrotą „Snorui“ ne vienam užkliuvo teigiamos banko auditorių „Ernst & Young Baltic“ ataskaitos apie praėjusių metų finansus. Panašu, kad „Snoras“ finansinėmis machinacijomis užsiimdavo ne tik šiemet, todėl kyla natūralus klausimas, kodėl pernai auditoriai nieko blogo banke nepastebėjo. Arba užpernai? Mat „Snoras“ su „Ernst & Young“ buvo sudaręs sutartį dėl banko veiklos auditavimo 2009–2011 metais.

Auditorių ataskaitas vertins Generalinės prokuratūros pareigūnai. Be to, Seimo Audito komitetas prašo, kad bendrovė atliktų vidinį patikrinimą Lietuvos padalinyje. Komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė įsitikinusi, kad kelerių metų „Snoro“ ir „Ernst & Young“ bendradarbiavimo laikotarpis rodo, jog audito kompanija turėjo daugiau žinoti apie padėtį banke.”

Sakoma, kad perkirpti plauką gali tik tas, kas kažką ant jo pakabino. Tai kas gi jis toks?

Gal pakvietus šią kontorą padėti išsiaiškinti „Snoro“ reikalus ir turto atgavimo galimybes? Kažin, ar ir toliau taip pat rizikuotų?

Be tarptautinių audito kompanijų neišsiversi. To ir nesiūlau. Sąmokslo teorijomis nesižaviu. Tiesiog pasitaiko, kad kai kurie plaukeliai būna tvirtai pakabinti ir virsta gaurais.