Apie Arūno Valinsko ir jo draugų projektą, kurio pavadinimas baudžiasi prikelti tautą, pasakyta nemažai. Dėsninga.

Patys projektuotojai daug prikalbėjo į įvairiausius eterius ir galiausiai beviltiškai apsijuokė, nesugebėję įveikti net formalaus kriterijaus - žvaigždės nesurinko į suvažiavimą reikiamo tūkstančio entuziastų. Matyt, pritrūko pornoprogramos, bet tai - technikos reikalas. Gal problemą dar išspręs kokios nors teisinės manipuliacijos arba naujos finansinės injekcijos į “antrą raundą”.

Daug spėliota dėl šios partijos steigimosi tikrųjų motyvų ir finansuotojų interesų. Būta samprotavimo, jog tai būdas, kaip per “Leo LT” projektą gautus “otkatus” vėl grąžinti į politiką, neeksploatuojant kasdien nusišnekančio Gedimino Kirkilo ir jo partijos, kurioje priebėgą randa visi, kas daugiau žmonėms nebegali žiūrėti į akis.

Imkime ir nutarkime, kad visa tai - sąmokslų teorijos ir nedraugų prasimanymai. Vadovaukimės nuostata, jog balsai ir pinigai turi lydėti projektą, kuris tam ir sukurtas, kad juos pritrauktų. Į tai tikrai panašu. Paanalizuokime - ką reiškia keli teiginiai.

Pirmiausia šou verslo veikėjų partija pasiskelbė nesanti nei kairioji, nei dešinioji, nei centristinė. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad jie išvis nesiruošia savęs varžyti idėjomis, principais ir deklaruoja atsisaką turėti pažiūras. Ką idealiai galima daryti su tokia “pozicija”?
Ogi - ja prekiauti. Įsivaizduokite Seime bent 10 tokių parlamentarų, kurie remia dar vieną “liūtą”. Ima ir paremia ne todėl, kad jo kūrimas atitinka iš anksto deklaruotas nuostatas, nes nuostatų nėra.
Vienintelis išsakytas “vertybinis” pažadas - padėti “garbingiems žmonėms” politikoje. Kadangi atkakliai neįvardyti “garbingieji”, tai galima nutylėti ir garbės kainą. Tikri verslininkai taip ir turi daryti - tegu patys siūlosi, kaip kokiame aukcione.

Kas geriausias pirkėjas? Tradiciškai su užsakančiais muziką oligarchais sutariančios “tradicinės” partijos. Kas konkurentai parsiduodant? Tie, kurie jaučiasi nepelnytai pašalinti iš aukciono - “populistai”.
Taigi teiginys, jog balsus partija ketina atimti iš Darbo partijos bei “Tvarkos ir teisingumo”, reiškia, kad politiniam elitui ir taip savas Arūnas Valinskas siūlo būsimajame Seime savo paslaugas. Pirmiausia - bankrutuojantiems socdemams, o gal ir beprasmišku balastu (krikdemais ir tautininkais) mėgstantiems apsikarstyti konservatoriams. Kad tik pirktų.

Darbo partija, kaip parodė balsavimai dėl “liūto”, pretenduoja į tą pačią nišą, tad ir negali būti įvardijama kitaip, kaip nedraugu.
Partija “Tvarka ir teisingumas” irgi šiuo tuo panaši. Mat skelbia, kad negirdėtas ir neregėtas pertvarkas Marijos žemėje, jai laimėjus, atliks negirdėtai ir neregėtai talentinga ir mokyta komanda, kurios sudėtį Rolandas Paksas slepia, kaip ir A.Valinskas “garbingųjų sąrašą”. Kad nenužiūrėtų bloga akis.

Tik štai esminis verslo plano trūkumas - tikslo deklaravimas apsunkino galimybes jį pasiekti. Iš anksto paskelbęs, kad atimsi balsus iš to ar ano - jų nebegausi. Tiesa, įmanoma programa “minimum” - į parlamentą pateks ne dešimtis, o penketas “prikėlėjų”. Tada jau - kaip Dievas duos. Jei išsidėstymas politiniame turguje lems kelių balsų svarbą - gal kas nubyrės, o jei ne?.. Akcijos krinta.

p.s. Ar tokioms jau “žvaigždėms - antras kartas veža?”

Ar visuomenei būtų aktualu žinoti?:

“Trečiadienį Vilniaus miesto III-iasis apylinkės teismas paskelbė nutartį byloje, kurioje Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius bylinėjosi su žurnalistais dėl neva pažemintos garbės bei orumo, ir atmetė jo ieškinį. Nutarta, kad atsakovų veiksmai nepažeidė ieškovo, kaip viešojo asmens, teisių.

Skaitant nutartį dalyvavo ne tik žurnalistų būrys, bet ir visuomeninių organizacijų atstovai. Piliečių Santalkai atstovaujantys Darius Kuolys, gen. Jonas Kronkaitis, Romas Sakadolskis, „Fronto bičiulių“ narė, buvusi politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas. Visuomenininkai piktinosi mėginimais varžyti spaudos laisvę ir sakė visiškai remiantys žurnalistų, atskleidusių skandalingus procesus VSD bei Lietuvos politikoje, poziciją.”

Tuo metu Delfi.lt entuziastingai įrodinėja, kad lietuvių pomidorai geresni už ispaniškus, BNS dar kažką. Tai būtų nieko – komercinės institucijos. Tačiau kur kas rimčiau, kai visuomenei informacijos nepateikia vienai grupuotei neįtinkančias laidas iš eterio išsvaidanti “Siaurovizija”. Tai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas….

Tarpukario Lietuva, kurios mėginimas kurti demokratinę santvarką baigėsi 1926m. gruodžio 17 d. kariniu perversmu, sovietų, o ir dabartinės Rusijos literatūroje vadinama fašistine. Autoritarinį Antano Smetonos režimą kai kurie kalbėtojai ir rašytojai yra lyginę su nacistinės Vokietijos realijomis. Ką visgi apie tą “kraugeriškumą” realiai byloja istorija ir kokiais aukų skaičiais A. Smetonos valdymas gali susilyginti su fašistine Vokietija, Augusto Pinocheto Čile ar Sovietų Sąjunga?

Mirties bausmę ne kartą tarpukario Lietuvoje mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis. Baudžiamasis Statutas buvo numatęs mirties bausmės įvykdymą pakariant neviešai, tačiau pati egzekucija buvo atliekama sušaudant. 1937 m. sausio 28d. A. Smetonos įsakymu sušaudymas buvo pakeistas dujų kamera.

Realūs epizodai

Tik pačiame nepriklausomybės saulėlydyje – 1939-aisiais į politinį gyvenimą ir netgi į vyriausybę leidusi grįžti daliai politinių konkurentų Smetonos valdžia tikrai cenzūravo ir ribojo spaudą, aktyviai naudojo specialiąsias tarnybas ir represinį aparatą savo valdžios monopoliui išsaugoti. Karo stovis šalyje taip ir nebuvo panaikintas. Demokratišku, kaip minėta, režimo nepavadinsi. Tik štai su tomis “kraujo upėmis” ne kažką išeitų atrasti.

Nesigilinant į tai, kiek teisinga A. Smetoną vadinti fašistu, paminėtina tik tai, jog Lietuvoje - bene vienintelėje iš to meto Europos valstybių - 1934 m. prasidėjo teisminis procesas prieš hitlerininkus, per kurį buvo nuteisti 87 asmenys.

Per visą laikotarpį nuo 1926m. gruodžio, iki pat sovietinės okupacijos 1940-ųjų birželį, realių mirties bausmių buvo griebtasi du kartus.

Pirmasis epizodas – pats perversmas, kurį iniciatoriai tuomet argumentavo komunistinio perversmo grėsme. Suimta nemažai Lietuvos komunistų partijos narių, tarp kurių ir LKP centro komiteto sekretorius Karolis Požėla, CK narys Juozas Greifenbergeris, raudonosios pagalbos centro komiteto narys Kazys Giedrys, komjaunimo centro komiteto narys Rapolas Čarnas, kiti. 1926 m. gruodžio 24 d. karo lauko teismas Kaune, 2-jo pėstininkų pulko kareivinėse, nagrinėjo K.Požėlos, J.Greifenbergerio, F.Abramavičiaus, K.Giedrio ir R.Čarno bylą. K.Požėla, J.Greifenbergeris, K.Giedrys ir R.Čarnas buvo nuteisti mirties bausme, o F.Abramavičius pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Egzekucija nuteistiesiems įvykdyta 1926 metų gruodžio 27-osios ankstyvą rytą (5 val.) K.Baršausko gatvės pakraštyje, šalia dabartinio A.Sabonio sveikatingumo centro.

Kiti atvejai, kai buvo įvykdyti paskirti mirties nuosprendžiai, yra susiję su 1927 m. Tauragės sukilimu (prieš 1926m. įsigalėjusį režimą) ir Suvalkiečių ūkininkų streiku, įvykusiu 1935-aisiais.

Tauragės sukilimą organizavo grupė buvusių socialdemokratų atstovų seime ir liaudininkai bei eserai 1927 m. rugsėjo 9 d. Kariuomenės pagalba jį numalšinus, organizatoriai buvo teisiami ir 8 sukilimo dalyviai sušaudyti.

Suvalkiečių ūkininkų sikilimo metu buvo reikalaujama ne tik padidinti žemės ūkio produktų kainas, konsoliduoti skolas ir pan., bet ir demokratiniais pagrindais rinkti Seimą. Ūkininkai blokavo kelius ir neleido niekam vežti savo produktų į Kauną ar į kitus miestus. Policija ėmėsi sklaidyti streikininkus jėga. Per įvykusius masinius susirėmimus žuvo keturi valstiečiai. Keršydami streikininkai ėmėsi niokoti turtą, griauti telegrafo stulpus. Tie, kas prie streiko neprisidėjo buvo persekiojami, siaubiamos pieninės. Streiklaužiams grasino, apšaudydavo jų sodybas ir net sudegino 32 ūkius.

Nors vėliau ir buvo patenkinti kai kurie streikininkų reikalavimai – sumažinti žemės mokesčiai ir pan., riaušių dalyvius valdžia baudė pakankamai griežtai.

Iš viso buvo teisiami 456 asmenys. Karo lauko teismas 18 asmenų skyrė mirties bausmę sušaudant. Tiesa, realiai mirties nuosprendis įvykdytas tik penkiems. B.Pratasevičius, K.Narkevičius, A.Petrauskas, P.Šarkauskas 1936 m.gegužės 23 d. ankstų rytą buvo sušaudyti Kauno IX forte. Aleksandras Maurušaitis 1937 m. nunuodytas Kauno I forto dujų kameroje. Kitiems, prezidento A. Smetonos malone, nuosprendžiai buvo sušvelninti.

Pasak kai kurių atsiminimų, 1938 metų pavasarį nemažai žmonių, susirinkusių forto griovyje prie dujų kameros, žiūrėjo į kyšančią iš žemės vyro galvą ir ranką. Pasirodo, tai buvo A. Maurušaičio palaikai, kuriuos iškėlė įšalas. Matyt egzekucijos auka buvo negiliai užkasta.

Bausmės pakeitimų praktika

Teoriškai mirties nuosprendžių ano meto Lietuvoje buvo skelbiama ženkliai daugiau, tačiau buvo itin paplitusi praktika vėliau keisti juos švelnesniais verdiktais. Tai išgelbėjo gyvybę ne tik keliolikai Suvalkijos ūkininkų.

Po 1926-ųjų perversmo komjaunuoliai Pijus Glovackas ir Eugenijus Vicas taip pat buvo nuteisti mirties bausme, vėliau pakeičiant ją kalėjimu iki gyvos galvos. 1928 m. bendros amnestijos tvarka P. Glovackui bausmė dar sušvelninta, paliekant 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. Beveik 13 metų jis ir praleido Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimuose, kol 1939 m. buvo amnestuotas.

Trečiojo Seimo narys ekonomistas, valstietis liaudininkas Juozas Pajaujis-Javis karo lauko teismo taip pat buvo ne tik suimtas nepaisant parlamentaro neliečiamybės, bet ir nuteistas mirties bausme, bet ir jam pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. 1929m. jis buvo paleistas, kai pasižadėjo išvykti iš Lietuvos, ką ir padarė.

Panašiai nutiko ir keliems hitlerininkams, kurie 1934 metais nuteisti už vieno savo pačių bendro, sutikusio duoti parodymus policijai, nužudymą. Buvo nustatyti ir suimti šie žudikai - Priessas, Hornas, Lepa, Bollas ir Wanagatas. Visiems buvo skirta mirties bausmė su turto konfiskacija. Iš jų turto nužudytojo našlei išieškota 43 260 Lt. Galima spėlioti ar nuosprendis būtų įvykdytas, jei ne nuožmi Vokietijos reakcija. Spaudžiant pastarajai, jau 1935 metų gegužės 18 d. A.Smetona dovanojo mirties ir pakeitė ją kalėjimu iki gyvos galvos. Dauguma nuteistų už lengvesnius nusikaltimus nacių iki 1938 m. jau vėl buvo laisvėje.

Mirties nuosprendžiai formaliai buvo skiriami ir įvairių pučų, sąmokslų dalyviams. Tokių mėginimų A. Smetonos laikais buvo ne vienas, tad pakankama paminėti, jog po vieno iš jų (įvykusio 1934 m. birželio 6-7 d.), Vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. P.Kubiliūnas, aviacijos viršininkas plk. ltn. Juozas Narakas ir husarų pulko vadas plk. Juozas Bačkus perduoti teismui “už neveiklumą”. Visi trys buvo kaltinami tuo, jog “gavę tarnybinį pranešimą, kad Kaune prasidėjo sukilimas, norėdami sukilimui leisti plėstis ir įvykt, nesiėmė priemonių jam numalšinti”. Karo lauko teismas nuteisė P.Kubiliūną, J.Naraką ir J.Bačkų mirti. Tą pačią dieną, nuteistiesiems padavus malonės prašymus, mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu: P.Kubiliūnui sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, J.Bačkui - 15 metų, J.Narakui - 12 metų. 1936 - 1938 metais Prezidentui suteikus malonę, visi iš kalėjimo buvo paleisti.

Taigi, realiai mirties bausmėmis autoritarinis režimas nesišvaistė. Kas kita – kalėjimai ir prievartinių darbų stovyklos. 1937 – 1940 m. tokia buvo Dimitrave. Čia nuteistieji rinkdavo iš akmeningų apylinkių akmenis, gabenosi juos į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Kiti panašūs “kurortai” veikė Varniuose ir Pabradėje. Žinoma, būtų “drąsu” lyginti tenykštes sąlygas ir šito “perauklėjimo” rezultatus su nacių Ausschwitzu ar Gulagu.

Aksominė diktatūra

Vargu ar yra prasmės aiškinti, kokia “aksominė” “mirties industrijos” požiūriu buvo A. Smetonos diktatūra, palyginus su SSRS ar nacistine Vokietija. Palyginimui galima pasakyti, jog nuo 1990-ų iki 1995 m., kai mirties bausmė buvo panaikinta, nepriklausomoje Lietuvoje spėta įvykdyti ne ką mažiau mirties nuosprendžių.

Teisininkas Romualdas Drakšas apie mirties bausmę tarpukario Lietuvoje rašė:

„..pastebimi to laikotarpio politikų pažangūs bandymai panaikinti mirties bausmę Tačiau šių idėjų įgyvendinimas susidurdavo su sunkia to meto realybe. Būdama apsupta priešiškai nusiteikusių valstybių, lietuvių tauta privalėjo kovoti už savo valstybingumą. Tai atsispindėjo ir baudžiamųjų įstatymų kūryboje. Natūralu, kad pablogėjus tarptautinei padėčiai, pavyzdžiui 1939 metais pasireiškę Vokietijos ir Lenkijos priešiški veiksmai, būdavo numatomos griežtesnės bausmės už nusikaltimus valstybei. Tačiau negalima pamiršti, kad net tokiomis sunkiomis sąlygomis Lietuvoje ne kartą buvo bandoma panaikinti mirties bausmę. Visa tai rodo humaniškesnį požiūrį ne tik į mirties bausmės vykdymo būdus, bet ir į pačią mirties bausmę kaip į nepilnai atitinkančią savo paskirtį bausmės rūšį.“

* 1919 metų sausio 16 dieną įsigaliojus Baudžiamajam Statutui mirties bausmė iš bausmių sistemos išbraukiama;

* 1919 metų vasario 7 dienos įstatymu, kuris vadinosi - “Ypatingi Valstybės Apsaugos Įstatai”- buvo įvesta mirties bausmė už visą eilę nusikaltimų, tokių kaip: šnipinėjimas, kariuomenės įrangos naikinimas, priešvalstybinis kariuomenės ir visuomenės kurstymas, nusikaltimai žmogaus gyvybei. Tikytina mirties bausmė laikyta tik ten, kur galioja “karo stovis”.

* 1922 metais priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebebuvo minimas.

*1925 metais papildžius Baudžiamajį Statutą mirties bausmė buvo įvesta už žmogaus nužudymą dėl politinių tikslų.

* 1926 metais liepos 31 dieną šiuos BS straipsnius Prezidentas K.Grinius panaikino.

* 1929 metais birželio mėnesio 25 dieną priėmus “Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjejams bausti įstatymą”, buvo numatyta mirties bausmė tokių organizacijų dalyviams.

* 1939 metų vasario mėnesio 20 dieną įstatymu buvo sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus Lietuvos Respublikai. Mirtimi galėjo būti baudžiama už valstybės išdavimą, Lietuvos piliečio įstojimą į žinomo priešininko kariuomenę, Lietuvos valstybės paslapčių išdavimą ir pan.

* Lietuvoje iki 1937 m. mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant. Jei tikėsime Lietuvos tarybine enciklopedija, 1937 - 1940 m. buvo parengta dujų kamera.

* Nuo 1990-ųjų mirtimi sušaudant nubausti: 1992 rugpjūčio 8 d. – Aleksandras Novatkis, 1993 gruodžio 12 d. – Vladimiras Ivanovas, 1993 gruodžio 12 d. – Valentinas Laskys, 1994 sausio 27 d. – Vidmantas Žibaitis, 1994 rugsėjo 28 d. – Antanas Varnelis, 1995 gegužės 18 d. – Aleksandras Gudkovas, 1995 liepos 12 d. – Borisas Dekanidzė.

“Veidas” publikavo tik patrumpintą ir, mano subjektyvia nuomone, pablogintą variantą.

Apie valdomos demokratijos invaziją į Lietuvos užsienio politiką.
Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinami dalykai, teiginiai ir judesiai, susiję su Lietuvos užsienio politika, neseniai privertė konservatorių Audronių Ažubalį prabilti apie šioje srityje vyraujantį chaosą ir suabejoti, ar pastaroji išvis tebėra koordinuojama.

Vis dėlto konservatorius turbūt neteisus – netvarka neretai slepia geležinę logiką ir sąmoningai retušuojamą realią tvarką. Manau, taip yra ir šiuo atveju. Greičiausiai tiesiog egzistuoja dvi užsienio politikos aiškinimo ir rodymo viešumoje kryptys. O gal netgi trys.

Seime svarstant, ar paremti Rusijos terorizuojamą Gruziją, tai atsiskleidė gan ryškiai. Net ir valstietis liaudininkas (įdomu – kuris labiau) Alfredas Pekeliūnas, niekada nepraleidžiąs progos kautis už amžiną ir šventą draugystę su nenorinčia draugauti Rusija, savo eiliniu demaršu tik dar kartą išdavė taikomą metodiką. Kalbėdamas žurnalistams jau po svarstymo, pasibaigusio Gruzijos ir Lietuvos šalininkų pergale, A.Pekeliūnas pats nusistebėjo – kodėl jo partijos į Vyriausybę skirtas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas neateina į Seimą pristatyti tokių rezoliucijų pats? Keistuolis tas valstietis.

Jei tikras „valstybininkas“ (o tik tokie gali kišti nagus prie strateginių reikalų – taip jau sykį sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto šefas) imtų pats pristatyti Seimui rezoliucijas ar jų prašyti, tai reikštų, kad jis ne tik prisiima atsakomybę už sėkmę arba nesėkmę bei padarinius. Tai reikštų, kad jis gerbia ir patį parlamentarizmą. Būtent šito tai jau niekada nebus – ne tautos išrinktųjų reikalas, ką jie sumanė. Seimui analogiškai, lyg iš šalies, primestas Kosovo pripažinimo klausimas, ši Gruzijos rėmimo rezoliucija ir kiti panašūs svarstymai, nuo kurių nusišalina tikrosios „sprendyklos“, yra gera proga išsirieti, save diskredituoti. Juk ten visada atsiras ne tik koks valstietis, bet ir tvarkdarys Egidijus Klumbys ar koks kitas persistengiantis Rusijos advokatas, kuris vėl galės pagąsdinti visus nauja ekonomine blokada ir pateikti idiotiškus aiškinimus, jog Rusija pati esanti gruzinų auka, o Klaipėdą Lietuvai padovanojo Stalinas. Tokiame fone mūsų užsienio politikos architektai atrodo dailiai elegantiški, o su minėtomis kvailystėmis priversti ginčytis konservatoriai ar kokie šiaip raštingi parlamentarai bus ir vėl parodyti baisiais rusofobais.

Populistai ir Rusijos draugystės ištroškę demagogai gaus daugiau balsų, o „valstybininkas“ atrodys jų fone kaip tikras atsakingos politikos ir dar dievai žino ko ramstis. Kai kurio nors iš jų paklaus apie iš „Gazpromo“ pelnų nubyrančias paramas įvairioms jų institucijoms, pastarasis papūs žandukus ir pamojuos rezoliucija, kurios pats nė nekūrė. Taip pat pasakys, kad jį giria Briuselis.

Gauti Briuselio pagyrų – antroji kryptis. Na, bet čia viskas gana paprasta. Yra įgūdžių geriausiai visoje „sąjungoje“ vykdyti Maskvos direktyvas, tad ir su naujuoju „centru“ sunkumų nebus. Tautoje dar gajus požiūris, kad „Sniečkus gynė Lietuvą nuo dar didesnių represijų“, tad į vidaus rinką orientuoti parodomieji Europos Sąjungos derybų su Rusija vetavimai irgi padarys įspūdį. Nesvarbu, kad realiai derybos nusikels porai savaičių, o partnerių įsipareigojimas reikštų tik techninį priminimą Rusijai to, ką ji ir taip gerai žino.

Čia ir prieiname prie esmės. Minėtas demaršas, privertęs gūžtelėti pečiais kaimynus estus, kaip ir Lietuvos atstovų nuolatinis „atsižymėjimas“ Gruzijoje bei Ukrainoje ar kitoje „paribio“ teritorijoje, Rusijos iš esmės neerzina, o Briuseliui patinka. Kodėl? Paprasta – centrui visada reikia paklusnių, o Maskvai tai problemų sukuria tiek pat, kiek „valstybininkui“ Seimo rezoliucijos.

Užtat šalia visų šių „kovų su Rusija“ ir kartu jos „dujinių“ pinigėlių nesikratymo lyg tarp kitko matome vis atgyjančias pastangas prisikviesti Volodią Putiną. Juk, nepaisant abejotinos vertės „antirusiškų“ demaršų, reikia dar ir atiduoti duoklę tokiam šūkiui kaip „gera kaimynystė“. Bėda, kad šis „valstybininkų“ projektas gali pavykti tik su viena sąlyga. Dėdė Volodia nusileis čionai tik tuomet, jei ne tik kad nesapaliosime apie okupacijos žalą, bet dar ir kaip nors imsime patys kvestionuoti jos faktą.

Patys strategai niekada nepripažintų, kad siekia šio to panašaus. Bet ar tai nėra daroma politikuojančių istorikų rankomis bei lūpomis? Atbudęs noras vėl svarstyti, kada buvo ir ar išvis buvo okupuota Lietuva, ir kaip nors „teisiškai“ bei „istoriškai“ sukomplikuoti 1940–ųjų birželį ir vėliau kilusias peripetijas yra kur kas pavojingesnis nei kokio nors mažaraščio Rusijos gerbėjo paklykavimai iš Seimo tribūnos. Šie klyksmai, kaip minėta, irgi turbūt provokuojami sąmoningai. Diskredituoti Seimą yra gerai, nes nebelįs su kontrolės iniciatyvomis. O įtikti ir Maskvai, ir Briuseliui tikras „profas“ sugebės visada.

Atgimimas

Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius netrukus turėtų atversti ir perskaityti vieną klaikiai įdomią bylą. Įdomią tikrai klaikiai - be jokių kabučių. Fabula banali. Buvo toks vienas partizanas Lietuvos. Vardu Antanas Kraujelis. Nei daug, nei mažai iki 1965 metų išsilaikęs, nors liko visiškai vienas, kovotojas.

1965-aisiais Utenos rajone, Papiškio kaime, įvyko šlovinga čekistų ir milicininkų operacija, per kurią partizanas netyčia žuvo. Kodėl sakau netyčia? Nagi tik todėl, kad tokią versiją leidžia (bent jau siūlo) laikyti įmanoma vieno prokuroro vienas raštas. Beje, narsieji čekistai nušauto ar nusišovusio partizano, prieš tai nudėjusio jų šunį ir sužeidusio du smogikus, taip bijojo, kad liepė jo žmonai pačiai lipti ant aukšto ir atitempti lavoną iki krašto. Tiesa, prieš tai dar dengėsi jo giminaičiu kaip gyvuoju skydu. Tai pripažįsta ir patys savo gražiuose jaunystės žygių prisiminimuose.
Vienas toks veikėjas, vėliau tapęs ministeriu, - Marijonas Misiukonis irgi ten buvo. Dalyvavo atpažįstant lavoną. Paskui, sako, vardinį laikrodį gavo - gal ir ne vien už tai - kas ten dabar bepasakys. Vėliau jau nepriklausomos ir laisvos Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus dar ir ordiną į atlapą įsegė - sakė, kad nusipelnęs. Daugiau ar mažiau už Vladimirą Jakuniną ar Mansurą Sadekovą? Nežinau. Prezidentas žino, bet nesakys.
Užtat kai ką teikiasi pasakyti prokurorai. Citata iš oficialaus Utenos rajono apylinkės prokuroro atsakymo į oficialų Seimo nario Antano Napoleono Stasiškio paklausimą dėl partizano A.Kraujelio nužudymo aplinkybių tyrimo:
“Nors tyrimo metu ir pavyko nustatyti asmenis, kurie dalyvavo 1965 m. kovo 17 d. operacijoje Papiškio kaime, Utenos rajone, prieš partizaną A.Kraujelį, tačiau nesurinkta įrodymų, kad jie turėjo tikslą partizaną sunaikinti, nes nebuvo rasti šios ir ankstesnių operacijų planai”, - rašo apylinkės vyriausiasis prokuroras Audrius Mačerauskas.
Daug ilgesnio, tačiau šiuo samprotavimu vainikuoto rašto kopija nusiųsta ir žuvusio laisvės kovotojo seseriai Janinai Šyvokienei. Dokumentas datuojamas 2008 04 08.
Žinių radijo laidoje kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadove Dalia Kuodyte bei kolega žurnalistu svarstėme, kokie dar galėjo būti susišaudymu ir partizano žūtimi pasibaigusio čekistų vizito tikslai. Kai kurie interneto komentatoriai irgi pasiūlė visokių: išgerti alaus, pasveikinti praėjusios Vasario 16-osios proga, palošti kortomis, apdovanoti, padiskutuoti apie politiką, kartu pamedžioti?
Tiesa, rašte spėliojama, esą partizanas galėjęs ir pats nusišauti, o tai, matyt, reikštų, kad kalbėti visai nėra apie ką. Juk tikriausiai šimtai tokių, kurie būdavo apsupti, susisprogdindavo bunkeriuose, darydavo tai tiesiog apimti keistos depresijos ar dėl nelaimingos meilės?
Ilgai mąsčiau, ko kaip žurnalistas galėčiau paklausti panašų šedevrą išprakaitavusio prokuroro. Prisiminiau tik vieną rusišką filmą. Jis vadinasi “Vorošilovo šaulys”. Ten senukas prokurorui, panašiai samprotavusiam apie jo anūkės prievartautojo kaltės neįrodomumą, uždavė tik vieną klausimą: iš kur jūs visi tokie atsirandate?
Turbūt teisi D.Kuodytė, pabrėžusi, jog vis dar lyg pogrindyje yra tie patys žmonės, kurie ten buvo ir anuomet. Tarp jų ir jų giminių mažai tesurasi milijonierių, įtakingų strateginių patarėjų ir, spėju, prokurorų. Kitaip nežinia kuo dar galima paaiškinti tokias stribiškas abejones, kokias ką tik citavau. Jų vienintelė paskirtis - vilkinti laiką tol, kol mirs paskutiniai žmonės, kuriems šie dalykai yra svarbūs.

Lietuvos žinios

Pratęsiant diskusiją apie abortų leidimus, draudimus, neigiamus ir teigiamus šio veiksmo poveikius ir su pačia diskusija susijusius aspektus tenka pripažinti, jog pokalbis išėjo prognozuotai absurdiškas. Viešojoje erdvėje buvo apsiriaumota (nerandu tikslesnio žodžio) į abi puses.

Tai nėra keista ar netikėta – net daug ilgesnius metus ir dešimtmečius panašių diskusijų tradicijas menančiose visuomenėse šiuo klausimu diskutuojama nesirenkant žodžių. Kaip buvo pailiustruota viename iš straipsnių, motyvai, skatinantys pasisakyti už tokią „išeitį“ esti ne visuomet tokie jau progresyvūs, net ir tokioje demokratijos citadelėje, kaip JAV.

Tačiau palikime tą „supuvusią kapitalistinę Ameriką“ ir grįžkime į „provincialiai katalikišką“ Marijos žemę. Pradėkime nuo faktų. Per pastarąjį nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį yra įvykdyta apie pusė milijono abortų.  Daug tai ar mažai? Galima ginčytis. Galima daug sykių perskaičiuoti, kiek tai sutvarkė ar sugadino karjerų, biznio planų ar “išgelbėjo” kažką nuo vaikų namų realybės, o svarbiausia – išgelbėjo mamų gyvybių. Privalu pasakyti ir apie tai – kiek daug skolinga Lietuvos valstybė mamoms ir vaikams. Ne pro šalį prisiminti ir tų, kas nūnai pasiruošę svarstyti “abortų klausimą” Seime nuopelnus ir niekšybes, kaip tai daro visi iniciatyvos kritikai. Visi aspektai turi savo prasmę ir vertę, kai kurie – absoliučią ir neginčijamą.

Ar verta apie tai šnekėti? Tikrai demokratinėje viešojoje erdvėje – taip. Lietuvoje – kažin. Deja, agresyvaus „politcorrecto“ ir jo pagimdytos „naujakalbės“ persunktoje Lietuvos viešojoje erdvėje tai galima tik tiems, kurie yra „pašvęsti“ į „viešųjų intelektualų“ klubą. Būtų gerai gauti jo galutinį sąrašą, nes kartais, kaip buvo su ponais „valstybininkais“, gali paaiškėti, kad jie nebeprisipažįsta esą, nors pradžioje ir skelbė save didžiausiu nacionaliniu turtu. Jiems negalima taikyti jų pačių naudojamų instrumentų – piešti jų pačių idėjinių karikatūrų, nes jie yra JIE. Dar daug ko negalima daryti su šiomis jautriomis personomis… Na, bet tiek to, grįžkime prie temos.

Jau ne kartą mokslininkų (ar „davatkų“ (?)) išaiškinta, jog nauja gyvybė nėra moters kūno dalis arba auglys, nes pradėjimo momentu atsiranda gyvybė, kuri turi savo atskirą DNR. Mokslo, o ne kažkokios bažnyčios yra įrodyta, kad nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos sukuriama programa, kokia bus ši gyva būtybė. Neturiu nė menkiausio supratimo, koks vienuolynas ar kurio popiežiaus enciklika išugdė „davatką“, „tamsuolį“ ir „fanatiką“, kuriam – kokio nors religinio transo metu – „apsireiškė“ echoskopas. Tačiau esu jam labai dėkingas, mat savo dukterį, kuriai dabar pusantrų metukų, pamačiau vos kelių savaičių ir nė kiek nesuabejojau, kad iš šio „gemalo“ gali išaugti kas nors „nežmoniško“.

Būtent už galimybę pašnekėti apie tokias smulkmenas su „pašvęstaisiais“, ir ne tik su jais, ir esu dėkingas įstatymo, kuris, beje, nedraustų, o reglamentuotų abortų atlikimo atvejus, iniciatoriams, tarp kurių – kokia keistenybė – nėra nė vieno kunigo ar vienuolio. Deja, kaip minėjau, išėjo nei šis – nei tas. Echoskope matantys daugiau nei faktą iniciatoriai buvo iškoneveikti „davatkomis“, o anoniminėje interneto komentarų erdvėje abi pusės nusirideno „slidžia nuokalne“ taip toli, kad iš ten nebeišsikapstysi: nuo „raganų laužų“ iki infanticido.

O visgi, nei kiek netikėdamas, kad minėtas įstatymas gali būti priimtas, netgi manydamas, kad tą suvokia ir visus oponentus „davatkomis“ bei „iškrypėliais“ pakrikštijusi pusė, siūlau dar kartą pasiskaityti ir pagalvoti apie kitką. Kartoju, ką rašiau praeitame tekste, tik pridedu sakinio gale klaustuką – gal kai kam padės.

Negi taip baisu būtų, jei “lytinis švietimas” reikštų ne tik prezervatyvų maustymą ant agurkų per pamokas? Baisu būtų ir tuomet, jei “moters pavergimo” klausimą besvarstant paaiškėtų, jog atsakomybės jausmo pertekliumi nesiskundžiančiam vyrui tokia “išeitis” yra visai priimtinas sprendimais? Ar etiniai “kovos už laisvę, pažangą ir moterį” rezultatai gali pasirodyti kiek paradoksalūs?

Šaltinis: Balsas.lt

Pradžioje pasirodę ir pasiskelbę pačiais geriausiais, svarbiausiais ir reikalingiausiais Lietuvai, paskui save ir pačią savo būtį ėmę neigti naujosios nomenklatūros pupuliai nebesitenkina tuo, kad iškastravo parlamentą, pasityčiojo iš atstovaujamosios demokratijos.

Priešingai, dabar jau galima šiais laimėjimais pasinaudoti ir atgręžti šakališką įniršį į savo orumą dar drįstančias ginti visuomenės grupes, kurios nebeturi į ką apeliuoti. Kaip jau rašyta, mokytojus propagandinio teroro ir struktūrinio šantažo bei šmeižimo lavina užgriuvo pirmiausia. Gerai aukštojoje partinėje mokykloje “liaudies priešus” ūdyti išmokęs bolševikų kolaborantėlis ir karjeristas bei iš tos pačios šutvės į plastmasinės rožės nešiotojus persidažiusi politrukų kompanija savo aukščiausios prabos išsilavinimą naudoja pagal paskirtį. Juk Lietuvos komunistų partija ir buvo kuriama tam, kad griautų valstybę ir visuomenę, naikintų jos pagrindines ląsteles. Viena tokių visada buvo mokykla. Spaudos draudimo ir daraktorių gadynėje ją spardė carinės Rusijos žandarai. LTSR laikais prievartavo ideologiniai prievaizdai iš Gediminui Kirkilui taip gerai pažįstamų kabinetų.

Nacionalinio transliuotojo ir komercinių televizijos bei radijo stočių eteryje paskelbtas telefonas, reikalaujantis skųsti “lobstančius” pedagogus, jei koks nors šių dienų Pavlikas Morozovas (toks tėvą bolševikams įskundęs sovietų literatūros didvyris) įtars, kad mokytojai turi privačių pamokų, už kurias galbūt nemoka mokesčių. Šios persekiojimo ir susidorojimo kampanijos dirva jau paruošta. Ne vienus metus viešai klykiama apie neva masiškai milijonieriais tampančius mokytojus, kurie esą gyvena ne iš algos, o visi iki vieno lupa devynis kailius nuo mokinių už privačias pamokas. Pavydūs tautos idiotai šia paranojiška idėja kliedėjo dar tada, kai daugybė pedagogų už savo varganus pinigus pirkdavo net kreidą. Dabar tai tapo oficialios propagandos dalimi. Nesvarbu, kad nors kiek didesnė korepetitorių paklausa būdinga tik matematikos, lietuvių, na dar anglų kalbos mokytojų kompetencijos srityse. Nesvarbu, kad teisingai ar neteisingai skųsti galės kiekvienas “kuolą” užsidirbęs naujos vados spaliukas. Nesvarbu, kaip mokytojų “turtėjimas” atrodo nacionalinės energetikos vagystės įteisinimo kontekstu. Svarbu atkeršyti.

Mokytojams nomenklatūra keršija net ne už pinigus. Mokėti iš savo kišenės jai niekada nereikėjo. O kad valstybės turtas mielai patikimas visokiems “liūtams”, švaistomas kairėn ir dešinėn - į tai nusispjaut. Pedagogai, nors ir pravardžiuojami reketininkais, sulaukia keršto ne už tai. Juos norima sutrypti už orumą, už norą būti žmonėmis, o ne avinų banda, kuriai galima viešai meluoti ir viešai iš jos tyčiotis.

Aiškinama, kad valstybė nepajėgi taip greitai pakelti atlyginimų iki padoraus lygio ir rasti finansinių argumentų, tačiau esmė - ne pinigai, net ne Alekso Bružo ir Eugenijaus Jesino tariamos ar realios ambicijos. Žmonės būtų nuėję streikuoti ir paskui kitus, nes nebenorėjo būti tie, kuriuos galima viešai apgaudinėti ir viešai įžeidinėti, kaip tai darė ir tebedaro G.Kirkilas su savo svita bei patarėjais.

Už orumą ir pilietinę drąsą nomenklatūra linkusi keršyti žiauriausiai. Iki šiol buvo pasitelkiami feodalais savo mokyklose tyčia padaryti direktoriai, kurie už sėdėjimą šiltose vietose paprastą mokytoją gali amžinai šantažuoti krūvio mažinimu ir klasių nesukomplektavimu. Dabar į mūšį jau paleidžiami skundikai ir specialiosios tarnybos. Belieka pagalvoti ir apsispręsti - kur iš Rumšiškių muziejaus, keletą kartų padidinus, perkelti ir pastatyti P.Rimšos “Daraktorių mokyklėlę” - po Švietimo ministerijos, Vyriausybės ar prezidentūros langais?

Kartu su tūkstančiais žinomų ir bevardžių knygnešių tautą iš bedugnės į būtį ištraukusi mokykla gal todėl ir puolama, kad ten apčiuopiamas kvailystėms ir akių dūmimui, ideologiniams nuodams ir vertybių klastojimui atsparus branduolys. Mokytojų bendruomenė, atsispyrusi ir carinės žandarmerijos, ir kompartijos prievaizdų atakoms, išugdžiusi atkuriamuosius seimus, kažkaip dar atlaiko ir “demokratinį” nebaudžiamumo bei chamizmo diegimo vajų - vadinamųjų vaikų teisių kultą. Šiandien ji demonstruoja, kad yra vienas paskutinių įvairiais presais laužomo visuomenės stuburo slankstelių - viena paskutinių tautos ir valstybingumo gynybos linijų.

Lietuvos žinios

Jau senokai pastebėta, kad labiausiai su policija visame pasaulyje muštis, kitus žmones ir jų turtą žaloti, viską aplink siaubti – savo protestų metu – linkę pacifistai, anarchistai, antiglobalistai, kuriems teoriškai nepriimtinas smurtas ir jėgos metodai. Vieną kitą atsitiktinį individą galima ir paaukoti (užmušti) – pasaulinės taikos, tolerancijos bei progreso vardan.

Psichologijoje tokie veiksmai apibūdinami kaip negebėjimas derinti abstraktaus ir konkretaus mąstymo. Antai - taiką ir toleranciją apskritai galima mylėti taip karštai, jog vardan šių tikslų padegtum konkretaus kaimyno trobą bei manytum, kad tai tik „lekiančios skiedros“. Gindamas konkretų tolerancijos vertą objektą – susprogdintum visą pasaulį, nes jis vis tiek yra per prastas, kad egzistuotų.

Procesas, jei seksime įprasta šios ideologijos logika bei retorika, talpina savyje tris individų tipus. Pirmasis kenkėjas yra dešinysis ekstremistas einantis mušti nepanašių į save. Su juo viskas aišku – teisėsaugos klientas. Čia, beje, niekas nesiginčija ir tai kovotojams už toleranciją yra per daug nuobodi tema. Reikia kažko įmantresnio – labiau rafinuoto baubo. Antroji kenkėjų rūšis, anot Nidos Vasiliauskaitės ir jos bendraminčių - pati blogiausia - yra pakantūs ir taikūs biurgeriai. Tie, kas pamatę skustagalvių eiseną Gedimino prospektu - nebėga su jais muštis. Net skambinimas numeriu 112, kaip reikia suprasti, reikštų mentalinį neįgalumą. Pamatęs tą, kuris rodosi esąs netolerantiškas, turi arba jį užmušti, arba įstoti į „naujosios kairės“ performansų būrelį. Kitos formos reiškia, jog esi utilizuotina atmata – tolerancijos priešas. Ne tik niekšingas, bet dar ir beviltiškai kvailas, nesuvokiantis savo iškrypimo. Jei dar – neduok Dieve – esi baltaodis, vyras, heteroseksualus ir vedęs bei turi vaikų – su tavimi viskas aišku.

Trečioji bjaurybių, trukdančių, o ne padedančių visuotiniam progresui ir laisvei, kategorija yra „davatkos“. Tą patyriau jau iš dešiniojo, konservatyvių pažiūrų apžvalgininko, savo bičiulio Vladimiro Laučiaus straipsnio.

Abortai – ekstremali tema. Galima rimtai susiginčyti net gerų draugų kompanijoje. Savaime tai nėra nuostabu – kad tai kraštutinis sprendimas dažniausiai pripažįsta net ir energingiausi abortų šalininkai, laikantys šios procedūros legalumą, o gal ir patį vykdymą vienu iš asmens laisvės stulpų. Brutalus nusišnekėjimas, kuriuo užsimezgusi gyvybė prilyginama piktybiniam augliui irgi egzistuoja, tačiau viešojoje erdvėje yra ne dažnesnis, nei Lietuvos skustagalvių išsišokimai.

Kur kas dažniau skambantys lozungai apie teisę į profesinę karjerą, per menkas socialines pašalpas, moters kūno vientisumą (ta pati tezė apie auglį, tik politiškai korektiška) ir be aborto neišvengiamai sekąs moters pavergimas – štai pagrindiniai argumentai, kurie skelbiami įtvirtinant pačią procedūrą, kaip vieną iš esminių progreso, demokratijos, laisvės simbolių.

Grįžkime prie “davatkų”, kurioms kolega Vladimiras skelbia karą. “Davatkai tiesiog maga lįsti po svetimomis antklodėmis, ir ji nė kiek neabejoja, kad tą patį gali bei turi daryti valstybė”, - rašo autorius. “Nepageidaujamas nėštumas? Davatkai tokie dalykai neegzistuoja. Lytinis aktas turi turėti tik vieną tikslą – pratęsti giminę. Vargšas Erotas verkia ir slepiasi po pernykščiais lapais. Šiandienės davatkos argumentus prieš abortus persmelkia pamatinė prielaida, kad vyro ir moters santykiai, nesibaigiantys jų svajonėse nėštumu, yra nuodėmė. Nenori nėštumo – susilaikyk nuo lytinių santykių”, - plėtoja jis savo mintį.

Kadangi, anot V. Laučiaus, niekas kitas, išskyrus tas “davatkas” aborto moraline didybe ir socialiniu gėriu abejoti negali, jos čia užima visiškai garbingą vietą tarp tolerantiškosios ir progresyviosios panelės Nidos minimų, bet nemylimų biurgerių, kurie dar vadinami ir daugeliu kitų didžiai “tolerantiškų” epitetų.

Gerai, kad Vladas skvarbia akimi įžvelgia “davatkų” svajonių turinį. Tačiau Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė ir kiti abortų gėrio propagandos šaukliai labiau linkę kalbėti apie mokslą. Tamsuoliai, elementoriaus rankose nelaikę, iš viduramžių į dienos šviesą išlindę psichopatai, kurie sapnuoja ir trokšta deginti raganas – štai kas yra visi, kam atrodo, jog ši procedūra susijusi su etinėmis problemomis. Pats svarstymas A. M. Pavilionienės nuomone, esąs “iškrypėliškas”. Tik štai pateikiami “moksliniai” argumentai, kuriuos jau minėjau: apsisprendimo teisė, moters kūno vientisumas, materialiniai iššūkiai, moters pavergimas ir oponentų durnumas yra kažkaip keistai panašūs į lozungus, kurie politinėmis priemonėmis paskelbiami aksioma.

Tie mokslininkai, kurie aiškiai įrodo, jog kiaušintakyje susijungus toms dviem ląstelėms atsiranda kažkas visai kito (jei ne žmogus – tai kas?) yra nepakankamai moksliški. Tik viduramžiškas ir neteisingas mokslas esą teigia, kad nėra tokio etapo, kai po minėto susijungimo žmogus nebūtų žmogumi.

Sovietiniai vadovėliai, kurie teigė, kad žmogus pradžioje būdavo vos ne buožgalviu, o ir dar įdomesnės teorijos pasakojusios, esą embrionas atkartoja visas evoliucijos stadijas, turbūt yra kur kas moksliškesnės.

Akušerijos profesorius Bernardas Nathansonas yra tikra nemokyta davatka, o gal net neandaralietis. Jo filmas „Nebylus šauksmas“, ir šiaip – gausybė filmuotos bei internetinės medžiagos, rodančios žudomo “kažkieno” pastangas išvengti žūties, yra “viduramžiška propaganda”.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė irgi nori deginti raganas. Tik tokio siekio vedama ji visai “nemoksliškai” pastebi: “Į bet kokias žinias apie embrioną, apie tai, ką jis jaučia, kada pradeda plakti jo širdis, kada jis ima girdėti mamos širdies plakimą, jie reaguoja su fanatiška neapykanta. Ar abortui pasiryžusi mama žino, kad iki 12-likos savaičių, kai leidžiama žudyti, jau būna pilnai susiformavusi vaiko nervų sistema ir jis jaučia skausmą. Jam skauda, jis kenčia, šaukia, bet jo negirdi. Ar normalūs suaugę žmonės ryžtųsi žudyti – nukankinti – savo vaikus tai aiškiai suvokdami? Parodykite ir paaiškinkite visa tai vaikui – jam irgi bus gaila”.

Ne. Toks švietimas, abortų pramonės entuziastams (labai entuziastingai skanduojantiems) yra per daug senamadiškas ir “davatkiškas”. Čia ir yra visa esmė. Seime svarstomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas jokiu būdu neprasiverš pro visus teisinius ir politinius barjerus. Tik paskutinis asilas (dar durnesnis už “davatką”) dar gali manyti, kad egzistuoja bent viena prigimtinė teisė. Net teisė į karjerą čia ir dabar gali būti šventesnė už teisę nebūti “paaukotam progreso vardan”, jei tik pastarosios negali išrėkti garsiai, parašyti ant plakato arba įmesti į urną. Tylių riksmų Žmogaus teisių teismas ir deklaracijų autoriai negirdi.

Smulkmena, kad kai kurios pašalinės abortų atliekos esti vartojamos ir kosmetikos pramonėje, o ir pats aborto vykdymas kažkam yra pragyvenimo šaltinis. Niekai netgi tai, kad jaunus gydytojus verčia “praktikuotis” šioje srityje, net jei tai prieštarauja jų pažiūroms. Nebūkime davatkomis ir „neužsiciklinkime“. Svarbiausia įniršio priežastis yra baimė svarstyti etinį problemos aspektą, kurį minėto įstatymo autoriai – ačiū jiems – grąžino į Lietuvos viešąjį diskursą. Baisu būtų, jei “lytinis švietimas” reikštų ne tik prezervatyvų maustymą ant agurkų per pamokas. Baisu būtų ir tuomet, jei “motes pavergimo” klausimą besvarstant paaiškėtų, jog atsakomybės jausmo pertekliumi nesiskundžiančiam vyrui tokia “išeitis” yra visai priimtinas sprendimais. Etiniai “kovos už laisvę, pažangą ir moterį” rezultatai gali pasirodyti kiek paradoksalūs.

Šaltinis: Balsas.lt

Informacija ne nauja, tačiau šalyje, kur bet koks kritiškas žodis apie Rusiją reiškia “rusofobiją” - beveik neaptarinėta.

Skaitykite plačiau

Šios knygos viršelyje - entuziastingi dviejų mėgiamiausių Volodios Putino žurnalistų - Michailo Leontjevo ir Aleksandro Dugino - atsiliepimai. A. Dugino net mintinai pamenu - „Už tokią Rusiją norisi žudyti ir mirti“.

Romane aprašoma Rusija 2015 m. Rusų mokslininkai sugalvojo, kaip neutralizuoti branduolinį ginklą, nugalėjo ir okupavo JAV, prie Rusijos imperijos prijungė visą Europą, išskyrus Baltijos šalis, tad visi galvojo - o kas bus su Baltijos šalimis?

Rusija, už kurią ponas A.Duginas, matyt, kartu su V.Putinu, kurį jis šeria savo filosofiniais patarimais, nori mirti ir žudyti, nusprendė Baltijos šalis tiesiog fiziškai sunaikinti. Kaip išdavikus. Ten buvo pasiųsta kariuomenė, kuri tiesiog fiziškai išnaikino lietuvius, latvius ir estus.

Apie naujosios Rusijos geopolitines vizijas klausykitės laidos “Laisvės kryžkelės” įrašo.

Informacinė analitinė laida „Laisvės kryžkelės“ – sekmadieniais 8.30 val. per „Žinių radiją“ (kartojama 14.05). Vedėjai – Audrys Antanaitis, Tomas Čyvas (portalo “Balsas.lt” apžvalgininkas). Svečiuose Mykolo Römerio universiteto strateginio valdymo ir politikos fakulteto politinių mokslų katedros vedėjas Ramūnas Trimakas.

Kad Lietuvai nelabai reikia tokių niekų kaip kontržvalgyba ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), matėme jau prieš kurį laiką. Parlamentui konstatavus, kad minėtos institucijos vadovybė patį departamentą griovė, niekas nepasikeitė. Vadovybės branduolys „dirba“ toliau.

Šiandien Lietuva dar drąsesnė ir saugesnė. Ją taip gerai saugo „valstybininkų“ elitas ir strateginiai albinai, kad iškeltas dar vienas klausimas – kam Lietuvai kariuomenė? Jei tikėsime Lietuvos krašto apsaugos ministru, tik tam, kad kankintų vargšus šauktinius ir kenktų mūsų autoritetui NATO. Garbingi aljanso generolai, atvykę į šalį, yra, atrodo, tiesiog meldžiami patvirtinti – didelės kariuomenės nereikia. Žinoma, prieš tai jiems tikriausiai pamelavus, kad absurdiškos reformos kritikai didelės kariuomenės nori.

Įdomu, kas ta „didelė kariuomenė“, kurios dabar atsisakoma? Ar tai ta pati tarnyba, kurią valdžia metų metais tyčia darė tik formaliai privalomą ir suformavo požiūrį, jog tarnauja ten tiktai „luzeriai“? Ji turbūt labai didelė, palyginti su Baltarusijoje ir Kaliningrade dislokuotais taikingų ir draugiškų režimų pulkais? Atsakymas vienas – esame labai drąsūs, jei taip manome. Dar įdomiau tai, kad mūsų drąsa auga tuo pat metu, kaip ir Rusijos „taikingos“ ambicijos.

Seimas, įkvėptas šios drąsos ir visai ne apie tai kalbančių sąjungininkų generolų žodžių, priėmė rezoliuciją, numatančią karo tarnybos reformą – perėjimą nuo šauktinių prie profesinės ir savanoriškos karo tarnybos. Konstitucijoje numatytas karo prievolės institutas išliktų ginkluoto užpuolimo atveju. Nesvarbu, kad Konstitucijos 139 straipsnis nurodo visiems atlikti privalomąją karinę ar alternatyvią tarnybą. Neverta abejoti, kad, pasitelkus Konstitucijos dvasią, galima mėginti paaiškinti, kad tai, kas parašyta, reikėtų suprasti kaip nors kitaip.

Rezoliucijoje rašoma, kad ginkluoto užpuolimo atveju kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga yra atlikti konstitucinę karo prievolę. Įdomu būtų žinoti, kaip, Seimo narių nuomone, reikėtų tai daryti neturint apie karybą elementaraus supratimo? Eiti mėtytis akmenimis ar „pilėniškai“ apsipilti benzinu ir susideginti protesto vardan?

Krašto apsaugos ministro teiginiai, kad rezervo sudarymą ir privalomus elementarius mokymus atstos savanorių ir šaulių kuopelės, yra kaip prastas anekdotas ar pasityčiojimas nekalbant apie žadėtus ir eksponuotus, stojant į NATO, 2 proc. BVP krašto apsaugos reikmėms, kurie taip ir liko pažadėtais.

Ne kitaip reikia vertinti ir teiginius, kad kiekybę kompensuosime kokybe – profesionalai mat būsią labai „kieti“, nes ypač gerai parengti. Tik štai bėda – dar viena kita Irako ar Afganistano masto misija, ir tie profesionalai, kurie bus likę Lietuvoje, galės apginti vieną nedidelį kaimą.
Niekas, tiesą sakant, neabejoja, kad NATO yra galingas aljansas. Lietuvą, bent jau kol kas, nuo tiesioginių agresijų saugo vien pats jo pavadinimas. Tai faktas, tačiau ne šimtaprocentinė garantija, kad kariuomenė visada bus reikalinga tik misijoms, juolab kad mūsų kaimynai truputį kitokie nei Liuksemburgo.

„Kai mūsų karių misijose Kosove ar Afganistane užsienio generolai dėkoja už mažutės Lietuvos indėlį ir pateikia ją kaip pavyzdį, aš vėl matau tą vėliavą“,– sako ministras J.Olekas ir aš juo tikiu. Visa Lietuvos politika yra orientuota į tai, kad kurtų materialinį ir dvasinį komfortą jos valdžiai.
Anksčiau įpratusi puikuotis gerais rodikliais Maskvoje nomenklatūra pakeitė geografinius orientyrus, o naujoji nomenklatūros karta irgi pasiruošusi neatsilikti. Kariuomenė reikalinga, kad sąjungininkai girtų už misijas, specialiosios tarnybos reikalingos, kad laikytų įslaptintą informaciją apie korupciją ir kitokias „rodiklius gadinančias“ smulkmenas. Diplomatija irgi reikalinga tik tam, kad kuo uoliau parodytų lojalumą net ir labiausiai abejotinos vertės Briuselio ar kitų svarbių partnerių iniciatyvai. Taip nusiteikęs politinis elitas savo ruožtu negali būti nepriimtinas Vakarų partneriams. Visai ne todėl, kad partneriai blogi ar klastingi – jie tiesiog pragmatiški.