Lietuvos pilietybė: integruotieji ir neintegruotieji

 

Dėl Lietuvos pilietybės suteikimo ir netekimo jau keleri metai vyksta nei šis, nei tas. Iš pradžių keli Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai pasiklydo lietuvių kalbos žodyne, supainiojo žodžių "retas" ir "atskiras" reikšmes, nepiliečiais paversdami šimtus tūkstančių emigrantų. Dabar tokių daugės, nes ūkio krizė ir valdžios negebėjimas įkvėpti žmones pasitikėti valstybe prie to prisideda.

Bet dar keistesni dalykai dedasi dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka. Bene garsiausias toks atvejis yra susijęs su nušalintojo prezidento Rolando Pakso sumanymu – pilietybės suteikimu sumokėti už milijono litų paramą verslininkui Jurijui Borisovui. Ši apkaltos proceso ašimi tapusi istorija tikriausiai įskiepijo Lietuvos vadovams paranoją, kurios užteks ilgam.

Vėlesnis krepšininkės Katie Douglas mėginimas gauti Lietuvos pilietybę nebuvo susijęs su jokia parama per rinkimus ir politine korupcija. Tačiau prezidentui Valdui Adamkui pasirodė, jog kelerius metus žaisti lietuviškame klube ir siekti, kad moterų rinktinė patektų į olimpiadą, – negana. Tąsyk motyvuota, kad pajėgi krepšininkė jau esanti pakankamai apdovanota (gavo medalį) ir kitas "prizas" jai būtų perteklinis. Dėl šio vertinimo apskritai galima būtų ginčytis, tačiau V.Adamkaus "taupumo ir atsargumo" rezultatas labai jau banalus – olimpines žaidynes Lietuvos krepšininkės matė kaip savo ausis.

Dabar pilietybės negavo už Lietuvą tarptautiniuose turnyruose čiuožianti ir lietuvių kalbos besimokanti amerikietė Katherine Copely. Ji taip pat nieko nepapirkinėjo ir per rinkimus nerėmė. Pilietybės komisijos išminčiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė, kad sportininkė yra "nepakankamai integruota" į Lietuvos visuomenę. V.Adamkaus "principingumo" atvejis tąkart sukėlė diskusijų, o dabartinę prezidentę mylinti tauta linkusi neabejoti jos sprendimų tobulumu. Viskas būtų gerai, jei pilietybės suteikimo precedentai leistų suprasti nors kiek aiškesnį "integruotumo" kriterijaus apibrėžimą.

Sportininkė negyvena Lietuvoje – tai tiesa. Buto Šiauliuose neturi ir šlepečių porą kartų per metus neaplanko. Na ir ką, tai gali būti rimta klaida, nes Lietuvos teismai tokį argumentą labai vertina ir pateikus jį, kaip byloja istorija, leidžia net įsikraustyti į rūmus S.Daukanto aikštėje. Dar vienas rimtas integracijos nepakankamumo įrodymas – padėti čiuožėjai nepaprašė Viktoras Uspaskichas. Mat tokiam Mansurui Sadekovui užteko šio politinio biznieriaus rezoliucijos – neprireikė net Pilietybės komisijos pritarimo. Pakako to, kad V.Uspaskicho ūkyje dirbantys mėsininkai ir pagalbiniai darbininkai tuo pat metu atsitiktinai paaukojo pinigų ir padengė šimtatūkstantines V.Adamkaus rinkimų kampanijos skolas.

Kas būtų nutikę bloga, jei V.Adamkus būtų suteikęs pilietybę krepšininkei, o D.Grybauskaitė – čiuožėjai? Sporte jos galėjo nuvilti nebent ateities rezultatais. Dabar nusivylimo išvengta – į olimpiadas tautiškai oriai nevažiuojame. Kokių bėdų galėjo rastis politikoje? V.Adamkui kai kurie R.Paksą menantys ir mylintys rėksniai grasino apkalta, bet tai, kaip jau minėta, – nei šis nei tas. Įrodymų, kad tai būtų buvęs atsidėkojimas už paslaugas, nepateikta. Be to, minėto M.Sadekovo atvejis aiškiai parodė, kad apkalta gresia ne visiems net tada, kai pinigai sumokami.

D.Grybauskaitei taip pat niekas negrėsė. Didžiausias nemalonumas – koks nors tautinio grynumo fanatikas būtų inicijavęs kreipimąsi į KT. Šis juk ne visada pasiklysta tarp trijų pušelių, gal būtų kiek patikslinęs mistinį integracijos kriterijų ateičiai ir – kas žino – apraminęs R.Pakso pėdomis bijančių žengti valstybės vadovų paranoją.

Kol tai nepadaryta, su Lietuvos vėliava prakaitą lieti norinčioms sportininkėms galima pasiūlyti porą variantų. Galima paremti ką nors prieš rinkimus ar po jų, įgyti tokių užtarėjų kaip V.Uspaskichas. Jei į politiką veltis nenorima, galima fiktyviai tuoktis, o dar geriau – gimdyti. Komisijoms, prezidentams ir teismams to turėtų pakakti.

Atominė destrukcija Seime

 

Jei prieš porą metų ar prieš metus Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo klausimą kelti dar buvo visiškai suprantama, tai šiandieninis balsavimas Seime jau yra tikrų tikriausias politinis chuliganizmas ir destrukcija.

Net nesigilinant į tai, kiek techniškai dar įmanoma toliau kūrenti IAE (kuro užsakymo terminai pradelsti ir pan.), nebediskutuojant apie europines tokio sprendimo pasekmes, akivaizdu, kad opozicijos stumiamas projektas neturi jokių perspektyvų.

Tarkime, kad ketvirtadienį po pietų – po perbalsavimo – pavyks priimti įstatymą. Pirmiausia, kas ištiks šį sumanymą – Dalios Grybauskaitės veto. Kad to nežinotum – reikia gyventi mėnulyje arba laikraščiuose skaityti tik horoskopus. Įveikti šalies vadovės veto opozicionieriams nepadės nei susilaikantys Tautos prikėlėjai, nei vienalietuviai, nei žvaigždžių išsidėstymas. Tai irgi visiems aišku.

Klausimas – ar nėra geriau užsiimti kuo nors realiu ir bent kiek naudingu valstybei? Mat tokio kvailiojimo neįmanoma pateisinti net populizmu – rinkimai negreit, reitingai galvos dar lyg neskaudina.

Pedofilijos tyrimas buvo vilkinamas ar jį kažkas vilkino?

 

 

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas šiandien paskelbė nusprendęs, jog pedofilijos bylos tyrimas buvo vilkinamas.

„Manome, kad generaliniam prokurorui derėtų dar kartą principingai įvertinti – nuo vadovų iki vykdytojų. Tai susiję yra ir su pačia Generaline prokuratūra. Manome, kad gali būti nepakankama tų priemonių, kurios buvo. Tai reiškia, kad lauksime tos reakcijos. Čia gali būti ir nuobaudos rūšis, ir skaičiaus klausimas. Kitą kartą ne tiek skaičiaus, kiek lygmens“, – pažymėjo komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Pasak jo, Seimo komitetas nevertino A. Valantino darbo ir jo atsakomybės, nes tai – ne jo kompetencija. „Mūsų išvadų pagrindu, su jomis susipažinus Prezidentė pati galės padaryti išvadas“, – sakė S. Šedbaras.

Pats Algimantas Valantinas, anksčiau teigęs, jog Lietuvai neužtektų generalinių prokurorų, jei šie atsistatydintų „dėl kiekvieno teisės pažeidimo“, sureagavo iškart ir parodė, kad moka nieko nevilkinti. Pasak jo, visi iešmininkai jau rasti ir daugiau jis nieko nebaus.

„Susidaro įspūdis, kad buvo ne vien tik vilkinimo, kad buvo ir pasimetimo ir nežinojimo, kaip tokią bylą tirti,“ – sako komiteto vadovas. Pasak jo, tyrimo pritrūko kompetencijos ir profesinių įgūdžių.

A. Valantinas pareigose ne pirmą dieną ir nežinia ar jis atsako už prastą savo sistemos kompetenciją. Bet manau, kad jis turėtų atsakyti už neabejotinai tyčinį, kryptingą ir organizuotą informacijos nutekinimą žiniasklaidai. Vakar masiškai ištiražuota pedofiliją paneigianti ir holivudinį detektyvą primenanti istorijos versija, esą viską suplanavo demoniškai gabi ir išradinga Drąsiaus Kedžio sesuo – tipiškas to pavyzdys, net jei tame ir yra tiesos. Kai kas vertina tai, kaip kryptingą pedofilų kontrpuolimą. Dėl to galima ginčytis, bet vienas faktas – akivaizdus. Ikiteisminio tyrimo paslaptis pasitelkiama, kai reikia nuslėpti ką nors nepatogaus. Kai užduotis kitokia – atsiranda netinkamus bylos personažus teisinančios arba dergiančios medžiagos, kuri „visiškai atsitiktinai“ numetama spaudai. Pakanka prisiminti velionio saugumo karininko Vytauto Pociūno bylą. Ir prokurorų, saugumo departamento vadovų bei kai kurios žiniasklaidos bendradarbiavimą…

Teisėjas – auka? Kiek žmonių tuo dabar patikės?

 

 

Dienraštis „Lietuvos rytas“ išteisino nušautą teisėją ir paskelbė jį auka. Kartu parašė detektyvinio serialo vertą siužetą. Ieškomas Drąsius Kedys dabar tampa tik gudrios ir klastingos sesers – irgi teisėjos – manipuliacijų, neva siekiant užimti J. Furmanavičiaus vietą sąmokslo auka.

Nors tyrimas nebaigtas, Kauno teisėjų bendruomenė ir net Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė kolegę jau lyg ir nuteisė.

Įdomu – kuria sąmokslo teorija dabar labiau patikės visuomenė – vieniškos karjeristės šėtoniškomis užmačiomis ar solidariu teisininkų klano (dalyvauja ir advokatai) siekiu žūtbūt išsiskalbti mantijas ir visagalio pedofilų tinklo siautėjimu?

Nesaugiais pasijutę ir veidus slėpti panorę Temidės tarnai, manau, turės paplušeti. Net ir padedami „Lietuvos ryto“.

Konservatoriams prireikė psichologo?

 

 

Ką tik pasirodė mano komentaras, kuriame rašiau, jog Seimo pirmininkė, viena Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovių Irena Degutienė nedaro rimtų viešųjų ryšių klaidų. Atrodo, kad būsiu paskubėjęs arba parlamento vadovė pervargo. Teigdama, kad sprendimas – kreiptis į Darbo partiją dėl paramos – buvo psichologinė klaida, I. Degutienė visiškai nevykusiai pamėgino išskalbti partijos vadovybės mundurą.

„Iniciatyva kreiptis į DP frakciją kilo ne iš TS-LKD vadovybės, o iš paprastų TS-LKD frakcijos narių“, – sako politikė.

Vaje, taip ir įsivaizduoju A. Kubilių, tiesiog vizuojantį „paprasto frakcijos nario“ (įdomu išgirsti paprastumo ir nepaprastumo nustatymo kriterijų) pakištą kreipimosi variantą. Matyt pasitarti dėl audrą sukėlusio sprendimo – nebuvo laiko?

Visgi, interviu I. Degutienei nepavyko visai neoponuoti krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei.

„- Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė kelia klausimą taip: kodėl socialdemokratams galima tartis su "darbiečiais", o konservatoriams – ne? Ar įmanomas toks sugretinimas?

- Negalime lygiuotis į socialdemokratus, nes mūsų kita ideologija ir kitos vertybinės nuostatos. DP pagal pažiūras yra artimesnė socialdemokratams. Jų buvimas kartu visuomenei abejonių galbūt nekėlė. Jie save laiko centro kairiaisiais, o mes esame dešinioji partija. Tad nesakyčiau, jog galime vienodai vertinti mūsų partijos ir socialdemokratų santykį su DP.“

Šalia to, I. Degutienė, ne „paprastų partijos narių“, o ją kalbinusio kolegos Vladimiro Laučiaus paraginta pripažįsta, kad jai arčiau širdies yra „klaidas pripažinusio“ Algirdo Butkevičiaus socialdemokratų kompanija. Taigi, „žurnalistų susapnuoti“ skirtingi vektoriai TS-LKD vadovybėje maskuojasi sunkiai.

Gal psichologo pagalbos konservatorių frakcijai ir reikia, nes tokios klaidos nelabai ištaisomos vien viešųjų ryšių specialistų.

Laiku jų nepasitelkus, gali tikrai tekti rašyti „tris laiškus“, kaip pasiūlė „Vienos „Lietuvos“ atstovas Mantas Varaška. Siūlymas nuskambėjo anekdoto forma Vyriausybės valandoje, bet, darant tokias psichologines klaidas ir netyčia pasirašant tai, ką pakiša „paprasti“ konservatoriai… Visko gali būti. Štai citata iš paskutinės Vyriausybės valandos Seime.

„M. VARAŠKA (VLF). Gerbiamasis Ministre Pirmininke, vienos šalies premjeras, paveldėjęs arba perėmęs savo pirmtako postą, jo stalčiuje rado laišką su trim vokais įpėdiniui. Juose buvo parašyta: jeigu tau bus sunku, eilės tvarka atplėšk šiuos laiškus. Po kažkiek metų, atėjus sunkumams, jis atplėšė pirmąjį laišką. Jame buvo pasakyta: suversk visą kaltę man. Jis taip ir padarė. Žiniasklaida liko patenkinta. Po pusmečio vėl atėjo nauji sunkumai, ir Ministras Pirmininkas ryžosi atplėšti antrą laišką. Jame buvo parašyta: kaltink opoziciją ir paaukok kažką iš saviškių. Jis taip ir padarė – paaukojo parlamento vadovą. Ir dar maždaug po metų, užgriuvus dar didesnėm problemom, jis ryžosi atplėšti trečią laišką. Jame buvo parašyta: rašyk tris laiškus. Aš nežinau, ką jūs radote Gedimino Kirkilo stalčiuose, bet atrodo, kad situacija labai panaši. Ar nekyla kartais minčių apie tuos tris laiškus?

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiamasis Mantai, aš jums parašysiu šiandien tris laiškus, jeigu jums tai tinka. Aš tokius anekdotus atsimenu nuo 1990 metų. Jeigu turite dar naujesnių, tai būtų gerai…“

Gedimino Kirkilo kaltes jau visi žino, o Arūnas Valinskas – sėkmingai paaukotas.