Dar kartą apie prezidentės įžeidimą

 

Šių dienų Lietuvoje, jei jūs šiaip pilietis, jūsų įžeidimas, pagal Baudžiamąjį kodeksą vertas tiek:

155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Kas kita, jei jūs esate prezidentas. Tada nevidoną, kuris parašo jums laišką, galima teisti pagal tokį straipsnį:

290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas

Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Kaip jau rašyta, tiek prezidentas Valdą Adamkų, tiek prezidentą Dalią Grybauskaitę uolūs teisėsaugos kariai jau yra pasistengę apginti, pagal šį privilegijuotą modelį.

O aš, kadangi tauta dabar myli prezidentę „jausmu, lyg Nemunas giliu“, siūlau prisiminti prieškario Lenkijos patirtį, kur buvo specialus įstatymas, ginantis Jozefo Pilsudskio šventą vardą. Už šiam įstatymui nusižengusios recenzijos autorystę 1938 metais buvo suimtas, gerokai apdaužytas ir į kalėjimą įkištas Vilniaus Universiteto profesorius Stanislawas Cywinskis. Neabejoju, kad Trečiojo Reicho baudžiamoji teisė klausimą sprendė dar esmingiau, bet šiam kartui, kaip metodinę priemonę Jos Ekscelencijos švento vardo sargybiniams, pridedu lenkišką teisės aktą. Budėkite ! Albo Czuwajce, Panowie Harcerzowie!

Įžeidūs valstybės vadovai

 

Neva labai revoliucinga, tikrai tautos beprotiškai mylima, pagarbą ir baimę oponentams generuojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė yra nuobodžiai sistemiškai panaši į savo pirmtaką Valdą Adamkų. Tiesa, kalta vėlgi ne ji, o sistema, kurios nėra kada keisti, kai reikia nurodinėti – kiek turi kainuoti varškė.

Šį kartą ne apie tai, kad teisės aktų teikimo intensyvumas panašus. Šį kartą apie jų abiejų santykį su tauta ir demokratijos principais. Už pasikėsinimą įžeisti apie vertybes ir demokratiją ašarodavusį V. Adamkų buvo teisiamas žmogus. Dabar tas pats ištiko kitą „runkelį“, kuris galimai pasikėsino įžeisti tą, kuri baudėsi būti tautos drauge ir jos vyresniaja seserimi ar mama kovoje su privilegijuotais ir išpuikusiais oligarchais.

Demokratijos ir Konstitucijos atžvilgiu – apgailėtina – visai nepriklausomai nuo asmens. Asmens įžeidimas, apšmeižimas,pažeminimas – viskas aišku. Bet „pasikėsinimas įžeisti valstybės tarnautoją“ iškelia šią personaliją virš bendrosios teisės. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją šalies vadovė nėra aukščiau Seimo narių (ji tik valstybės vadovė, kuri priesiekia jų, kaip tautos atstovų, turinčių teisę ją nušalinti, kaip kokį Rolandą Paksą) akivaizdoje.

Nenagrinėjant abiejų atvejų nuodugniai, bent tiesiog abejoju, kad dabar „siuvamas“ straipsnis yra niekaip nesuderinamas su demokratijos principais. Privatus laiškas, kuriame parašyčiau restrano vadybininkui, krepšininkui arba gaisrininkui tuos pačius žodžius – niekis? Už prezidento G. W. Busho jaunesniojo įžeidimus, kurie visiems prieinami viešumoje, būtų galima buvę pasodinti tokį kiekį žmonių, kad reiktų iš rusų skolintis Gulago lagerių barakus.

Dalia Grybauskaitė tiek pat produktyvi, kaip Valdas Adamkus

 

Lietuva, rinkdama prezidente Dalią Grybauskaitę, norėjo labai aktyvaus prezidento. Galima palyginti kai kuriuos jos ir Valdo Adamkaus rodiklius.

Retorika, iš pirmo žvilgsnio, nesulyginama:

Kontrabandininkus reikia griežtai bausti, teismuose bylų nereikia vilkinti, sumažintas pensijas reikia kompensuoti, merus, nesvarbu kokie jų įgaliojimai, reikia rinkti tiesiogiai, liustraciją reikia greitai (kaip nors) pabaigti, o ir išvis – viskas turi būti daroma teisingai bei gerai… Ai, dar tiesa – pas jokias obamas nevažiuosiu.

Naujausias:

„Pernelyg sudėtingi teisminiai procesai vargina žmones ir paralyžiuoja teismų darbą. Bylos vilkinamos arba tiriamos skubotai ir paviršutiniškai, žmonės praranda pasitikėjimą teisingumu, o kartu ir valstybe. Nedelsiant turime priimti būtinus sprendimus, sukurti sąlygas greitesniam, skaidresniam bei kokybiškesniam teisminiam procesui ir panaikinti prielaidas korupcijai teismuose", – teigė šalies vadovė.

Viskas turi būti padaryta teisingai, gerai ir nedelsiant…

Prezidentas Lietuvoje tradiciškai populiarus, visai kitaip nei jam teoriškai pavaldi teisėsauga ar spec. tarnybos, tačiau V. Adamkus į save nebuvo sutraukęs tiek meilės apakintų lietuvaičių vilčių. Daugelis Seimo narių patylimais prisipažįsta biją prieštarauti asmeniui kurio reitingas sukiojasi tie 80 procentų.

O jei taip ėmus ir palyginus? Imkime „antrąjį Adamkų“ – nuo 2004 liepos iki 2005 gegužės pirmosios ir D. Grybauskaitę nuo 2009 liepos iki 2010 gegužės 1. Jei lyginsime ne trepsėjimą kojomis, antakių kilnojimą, moralizavimą, pirštu į dangų rodymą ir ne retorikos ugningumą, o įstatymų leidybos iniciatyvos teisės naudojimą – skirtumas mizeriškas. Atmetus visokių konvencijų ir sutarčių ratifikavimo reikalus, kuriuos rengia atitinkamos ministerijos, o pristato prezidentūra, lieka pačios prezidento institucijos parengti projektai. Jauna, energinga, žvali ir piktoka šalies vadovė, kurios bobiškumai ir diediškumai tapo nukvailėjusio politinio gyvenimo „politine problema“, tik 1 statistiniu punktu lenkia senyvą, graudžiai virkavusį ir pasyvų pirmtaką.

D. Grybauskaitė, kaip rodo statistika, per tą patį laikotarpį parengė 10 savo deklaruojamos „permainų audros“ politinį ir teisinį turinį užpildančių dokumentų, o stabilumą ir „nepakeičiamų valstybininkų“ apsuptį dievinęs diedukas – 9.

Prezidentai ir įstatymai

 

"Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 14 punktu ir pritarus Lietuvos Respublikos Seimui, Prezidentė D. Grybauskaitė atleido Povilą Malakauską iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigų.

Laikinai eiti valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigas pavesta VSD generalinio direktoriaus pavaduotojui Romualdui Vaišnorui."- rašoma prezidentūros pranešime spaudai.

Įdomu. Juk jos pirmtakas Valdas Adamkus devynis mėnesius laikė pareigose jau atleistą Arvydą Pocių. Esą todėl, kad laikinai einančio skirti neleidžia įstatymai. Susirgus leidžia, atostogaujant leidžia, o atsistatydinus – neleidžia. V. Adamkus ir visa jo patarėjų bei užtarėjų armija tuomet aiškino, kad tik paskyrus naują vadovą galima atleisti senąjį.Tai kuris iš jų, leiskite paklausti, neišmano įstatymų?

Pilietybės infliacija – dogma prieš sveiką protą?

 

Kolega Artūras Račas pratęsė diskusiją apie Lietuvos pilietybės „pabranginimą“ įvykusį po to, kai Jurijus Borisovas pirko ją už milijoną. Dabar jos negavo milijono nesiūliusi, bet už šalį prakaitą lieti norėjusi amerikietė čiuožėja jau atstovaujanti Lietuvai ir man tai pasirodė keista.

A.Račas argumentuoja jau egzistuojančiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir sako, kad nuo šiol niekam, kas Lietuvoje nepragyvens dešimties metų, pilietybės duoti šiukštu nevalia.

Mano ir A. Račo pozicijos šiuo klausimu skiriasi vienu paprastu dalyku – teisė, tame tarpe ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai, man nėra toks dalykas, kuris negalėtų būti keičiamas, peržiūrimas ir diskutuojamas. Savo trumpame komentare A. Račui taip ir parašiau.

JAV Aukčiausiasis Teismas kartais, pavyzdžiui – pasikeitus jo sudėčiai, pakeičia savo poziciją kai kuriais klausimais. Tokių atvejų yra buvę ne vienas. Tad mūsiškio KT verdiktai, net jei jie ilgesni už pačią už Konstituciją, nėra kažkas tiek didingo, baisaus ir žvilgančio, kad laikui bėgant nebūtų peržiūrimi. O laikas nuo laiko grąžinti šią diskusiją į apyvartą nėra blogas dalykas, juolab, kai yra proga.

Todėl mane visiškai įtikino teisininko Dainiaus Žalimo komentaras, papiktinęs A. Račą:

nieko blogo nebūtų atsitikę, jei pilietybė būtų buvusi suteikta. Kas nors galėtų apskųsti sprendimą Konstituciniam Teismui, o šis pateiktų išaiškinimą ateičiai.

Tad aš lieku prie savo pozicijos – kitos pusės dogmatiškas požiūris prieštarauja sveikam protui, prieš kurį turėtų priklaupti net ir teisė. Bet tai tik mano nuomonė.

Lygiai taip pat manau, kad pilletybės suteikimas nereikštų „pilietybės dalinimo bet kam“, kaip kliedi kai kurie komentatoriai (kalbu ne apie A. Račą). Mat ne taip jau kiekvienas gali patekti, kad ir į olimpines žaidynes.

Yra ir kitokia, visai nebe požiūriu į teisę, o emocijomis ir “gimtojo sodžiaus tyrumo išsaugojimu” besiremianti argumentacijos logika. Pagal ją Copely medalis vertas mažiau nei Aleknos. Noriu paklausti – kiek būtų vertas Stagniūno medalis? Ką gi – saugokime savo nekaltybę, o Stagniūnai tegul važiau į labiau “konstituciškai pasileidusias” šalis, kurios visos yra durnesnės, mažiau patriotiškos ir turi ne tokius dieviškus Konstitucinius Teismus.

O pilietybės suteikimo išimties tvarka galimybė, mano nuomone, todėl ir yra suteikiama tautos išrinktam prezidentui, kad jis ją taikytų atsakingai, neperžengdamas proto ir padorumo ribų, kaip tai padarė R. Paksas, o kartu ir nežiūrėdamas vien į nuogą paragrafą, nes pati „išimties“ sąvoka tuomet netenka prasmės.