Žmonės susidomėjo

Netyčia “snukiaknygėje” iškilo žanrų klausimas. Padėkite atsakyti – kas TAI yra?

Populizmo grimasos

Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

Ragana ant laužo – prokuroras saugus

Lietuviai gali jaustis visiškai saugūs ir neberakinti durų. Baisiausia šio amžiaus pradžios nusikaltėlė ir pavojinga teroristė Eglė Kusaitė vėl kalėjime. Sprogimo nebus, jei tik jo neįvykdys kas nors, ko nepasiekia Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir genialiausiojo visų laikų prokuroro Justo Lauciaus švelnios letenėlės. Ypač džiūgauti turi pastarasis, nes skundėsi, kad mergina nori jį įskaudinti.

Oficialus prašymas

Mielas prokurore Justai, nuoširdžiai prašau nelaikyti šio mano teksto grasinimu, nes, manau, esate saugotinas ir godotinas eksponatas ir Tėvynės paveldo dalis jau vien tam, kad kada nors Pumpučio akademijos, kurią ne vienas ten dirbąs docentas draugiškai vadina “mentovnia”, studentai galėtų analizuoti jūsų kilogramais bei terabaitais generuojamas teisines poemas. Turiu tik vieną prašymą – dėl visa ko, įsekite šį tekstą į visas su E.Kusaite siejamas bylas, kurių Lietuvoje dar mažoka – tik trys. Prašau to jau vien todėl, kad man bus nemenka garbė atsidurti ten šalia Europoje gerai žinomos žurnalistės Oksanos Čelyševos arba kolegos iš “Novaja Gazeta” Arkadijaus Babčenkos.

Juolab kad tai pasitarnaus tam pačiam uždaviniui – padidinti makulatūros kilogramų ir terabaitų skaičių, tuo būdu pribloškiant teisėjus surinktos medžiagos gausa. Būtent tam juk ir įsiuvote į siuvamas bylas minėtų kolegų pokalbius su Eglės mama Virginija Kusiene. Tuose pokalbiuose, kuriuos prikergėte kaip įrodymą, jog Eglė bendrauja su Lefortove uždarytais “bendrininkais” ir ruošiasi bėgti nuo teismo, yra maždaug tiek pat teisinės vertės, kaip ir mano menkame laiškutyje. Turinys juk net nėra svarbu – tebus ten šnekama apie norą paimti interviu, muzikinius pomėgius arba morkų ravėjimą.

Dar kartą sveikinu, kad galite nebekrūpčioti ir nebegerti valerijonų, kai kas nors paskambina į duris ar į mobilųjį telefoną įsiveržia kokia nors trumpoji žinutė. E.Kusaitė bent tris mėnesius – tokiam laikui kartu su kolega iš Generalinės prokuratūros Mindaugu Dūda įgrūdote ją atgal į Lukiškes – negalės jūsų nuskriausti. Tad bylas galima bus siuvinėti ne taip nervingai, o mintis ir fantazijas jose bus galima grupuoti kiek sklandžiau. Jei to sklandumo apskritai reikia.

Toliau dalyvauja byloje

Baigdamas be galo draugišką ir taktišką kreipimąsi į Lietuvos prokurorų šulą paaiškinu: labai dažnai, norint pasiekti “teisinį” rezultatą, prokurorams nereikia nieko daug daryti. Ypač tada, kai prašoma galimybių ką nors sekti, klausytis, patekti į patalpas, kontroliuoti elektroninio ir telekomunikacijų ryšio priemones.
Kas matė vieną prokuroro prašymą leisti ką nors pasiklausyti ir vieną teismo nutartį tai leisti – matė viską. Bent jau E.Kusaitės ir jos tikrų ar tariamų bendrininkų Aišat ir Apti Magmadovų bylose.

Pirmiausia primenu, kad prokuroras J.Laucius niekada nebuvo nušalintas nuo E.Kusaitės bylos tyrimo, kaip 2010 metų liepos 22 dieną skelbė žiniasklaida. Tai buvo it kaulas numesta visuomenei antis, nes ponas tebuvo kitaip “perinstaliuotas” į šį reikalą. Tiesiog ikiteisminis tyrimas dėl E.Kusaitės to paties J.Lauciaus sprendimu buvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo dėl Magmadovų veiksmų. E.Kusaitės bylą generalinis prokuroras pavedė tirti prokurorui M.Dūdai, o Magmadovų byla ir visas toliau besitęsiantis ikiteisminis tyrimas ir toliau realiai liko tam pačiam J.Lauciui.

Jis, būdamas tikras teisės virtuozas, puikiai žinojo ir dabar tebežino, kad Magmadovai, kurie yra Rusijos piliečiai ir teisiami Maskvoje, niekada nebus teisiami Marijos žemėje. Jam jų ir nereikia. Reikia tos pačios “raganos” iš Klaipėdos. 2010 metų rugpjūčio 6 dieną E.Kusaitė paleidžiama pasižadėjusi neišvykti. J.Laucius ilgai nedelsia.

Lengva ir paprasta

Jau 2010 metų rugsėjo 2 dieną J.Laucius rašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjai Jolantai Vėgelienei prašymą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo Nr. 17.2 – 15691. Ant dviejų lapelių surašytame tekste, išskyrus asmens duomenis ir spaudoje skelbtą informaciją apie tai, kuo įtariama E.Kusaitė, beveik nieko nėra. Tik teiginys, jog “yra gauta duomenų, kad Rusijos Federacijoje esantys (nerašoma, kad kalėjime ir visiškai izoliuoti – aut. past.) įtariamieji Aiša Magmadova ir Apti Magmadovas, taip pat Lietuvos Respublikoje esantį (nervingai klaviatūra bildėjęs prokuroras paliko nosinę – aut. past.) įtariamoji E.Kusaitė per trečiuosius asmenis ieško kontaktų, kad suderinti (“kad” su bendratimi vėl nesaugiai besijaučiančio žmogaus klaida – aut. past.) savo parodymus apie LR VSD užkardyto rengto teroro akto aplinkybes”.

Apie jokius pridedamus dokumentus ar duomenis dokumente neužsimenama. To ir neprireikia. J.Vėgelienė tą pačią dieną nukopijuoja ar perrašo žodis į žodį tai, ką pateikė prokuroras, net ir tą teisinį riktą – E.Kusaitė pavadinta “teroro akto vykdytoja”, nors pats “teroro aktas neįvykęs”, būdinga – ir prokuroras, ir teisėja nuteisė be teismo. J.Vėgelienė apipavidalindama tai pasigyrimu, jog viską pati “nustatė”, gale prideda pastraipą, kad prašymą tenkina. Vėliau, kartojant identišką tekstą, gaunamos identiškos nutartys dėl sankcijos pratęsimo net keletą kartų, visiškai teisėjai nesidomint, o kokie šio pasiklausymo rezultatai. Susirašinėjimo rutiną paįvairina tik formalumas, kad nuo 2011 metų vasario 1 dienos ikiteisminių tyrimų (ačiū Dievui) nebevykdančio VSD vadovas Gediminas Grina nuliūdina J.Laucių – nebevykdysiąs pasiklausymo. Tai priverčia prokurorą ir teisėją suskrebenti dar po pastraipą ir svarbią pasiklausymo procedūrą perduoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams.

Lygiai taip pat – vienas kitą nukopijuodami ir sertifikuodami prokuroras J.Laucius ir teisėja J.Vėgelienė tvarko ir Eglės mamos pasiklausymo reikalą. Šnipinėjami jos pokalbiai su žurnalistais, žmogaus teisių gynėjais, įrašyti pokalbiai priduriami prie bylos.

Ant laužo

Prokuroro užsispyrimas ir milžiniškų teisėsaugos pajėgų uolumas ėdant vieną pajūrio mergiotę – nekeistas. Raganų deginimas yra svarbi europinės istorijos ir juridinių tradicijų dalis. Dar Jacobas Sprengeris ir Heinrichas Institoris XV amžiuje išleido veikalą “Raganų kūjis”. Jame mokoma, kad gera ragana labai gerai ginasi, o kuo geriau ir logiškiau ginasi, tuo tai tikresnis įrodymas, kad jai padedąs pats šėtonas. Dalis mūsų prokurorų ir teisėjų, nekalbant apie VSD antiteroristus, tokių sudėtingų kūrinių greičiausiai neskaitė, bet vadovaujasi panašia nuostata dėl sau būdingo instinkto – aukos gerklę reikia spausti juo stipriau, kuo labiau ji spardosi.

Neretai internete perskaitau ar iš pažįstamų išgirstu, kad E.Kusaitė kažkaip nervingai atrodo ar nėra labai protinga, o be to, pagal žioplo ir kasdien tijūno spardomo baudžiauninko logiką, dūmų be ugnies nebūna ir ji vis tiek kažko prisidirbusi. Tebūnie net ir taip, bet ar tokie mąstytojai supranta, kad analogišku konvejeriu prasukus jų pokalbių pasiklausymą ir “įrodymų” kaupimą galima makulatūra bei terabaitais užversti ir jų galveles? O įdomiausia, ką apie tokią sankcionavimo praktiką, apie žmogaus teisių ir Konstitucijos mindžiojimą mano Seimo pirmininkė ir prezidentė. Bukagalviškų poterių apie nesikišimą į teisėsaugos darbą galite nesiūlyti.

“Lietuvos žinios”

"Pasitikėjimas" E.Žiobiene – violetinis košmaras

 

"Seimo pirmininkės Irenos Degutienės nuomone, Seimas, neatleidęs Editos Žiobienės iš vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigų, pareiškė pasitikėjimą ja ir suteikė moralinį palaikymą", – perskaičiau žinią. Būtų net ašarą išspaudę, jei nebūtų šimtą kartų matyta nesąmonė.

Prieš kelerius metus Seimas lygiai taip pat nesugebėjo iš pirmo karto atleisti iškilaus sovietinio saugumo (KGB) rezervininko iš Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigų. Šis, net parlamentinio tyrimo išvadų demaskuotas kaip absoliutus nevykėlis (švelniausias, mano nuomone, įvertinimas), toliau sėkmingai veik metus vertė VSD tuo, kuo jis yra ir dabar.

E.Žiobienės atvejis panašus. Patekęs į pareigas valstybės įgaliotinis vienokiems ar kitokiems reikalams ūmai pasijunta pavargęs ir pasiprašo atleidžiamas, bet daro tai su špyga kišenėje. Įlipęs į tribūną ima pasakoti miestui ir pasauliui apie savo žygdarbius bei priešo kėslus ir su krištoline ašara veizole įrodinėti, jog jį persekioja "minia", niekas nevertina bemiegių naktų ir pertemptų nervų. Išties keista. Jei žmogus negali dirbti darbo, kuriame yra įtampos, jei negali pakęsti visuomenės dėmesio, kuris ne tik gali, bet ir privalo egzistuoti demokratinės visuomenės sąlygomis, tai kokio velnio, leiskite paklausti, į tas pareigas apskirtai reikėjo lįsti?

Na, parašė keli šimtai žmonių peticiją. Na, buvo mitingas. Na ir ką? Kiekvieną kartą, kai tai nutiks, minėta dama bėgs į Seimą, o šis svarstys jos violetines fobijas, uždavinės klausimus, diskutuos, laužys ietis ir atidės reikalą kitam kartui? Net visiškai nesigilinant į bukaprotišką klausimą "ar tu už Kedį", "ar tu prieš Kedį" – akivaizdu, jog tai absurdas. Apsaugos nuo visuomenės (net jei kam nors labiau patinka žodis "minia") dėmesio besišaukianti damutė negali nieko gero tai visuomenei nuveikti. Jei nervai silpni ir kamuoja baimės, pigiau būtų ją atleisti ir nupirkti, tegul ir už Seimui skirtus mokesčių mokėtojų pinigus, kelialapį į sanatoriją.

Kad cirkas gali kartotis be galo, pripažįsta ir Seimo pirmininkė. "Jos valia – ji gali po savaitės, po mėnesio, po dviejų, dar kada nori. Kiekvienas pareigūnas, kuris yra atskaitingas Seimui, turi teisę teikti atsistatydinimo pareiškimus, todėl, kad tik Seimas gali arba atleisti, arba neatleisti", – teigė I.Degutienė.

Parlamento vadovė (didžiuodamasi teisinėmis keistenybėmis ir valstybėje įsigalėjusiu politiniu idiotizmu?) priminė tą įvykį, kai buvęs Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius išbuvo dvejus metus neatleistas, bet neatsiminė jau minėto Arvydo Pociaus. Buvęs saugumo vadeiva viešai Seimo tribūnoje sapnavo suradęs (taip ir neparodė) Bražuolės tilto sprogdintojus ir Juro Abromavičiaus žudikus. E.Žiobienė viešai Seime sapnuoja violetinį košmarą. Seimas už tautos pinigus tampa tų sapnų klausytoju ir aiškintoju. Tiesą sakant, du pastarieji paminėti personažai, nepaisant pareigų ir aplinkybių skirtumų, turi vieną bendrą vardiklį – iš tribūnos vaidina atsistatydinimą tam, kad liktų eiti pareigas, nepasakydami – nori ar nenori dirbti toliau. Tautos išrinktieji kviečiami patys susiprasti, jog turi reikalą su absoliučiai nepakeičiamais didvyriais ir didmoterimis. Kalnai jau būtų nuversti, jei ne prakeiktoji "minia"…

Dar po poros mėnesių minėsime kitos minios 20 metų sukaktį. Minios, kuri susirinko sausio 13-ąją. Jei ne ji, rūmuose, kurie toleruoja tokį išsidirbinėjimą, būtų renkamasi rečiau, bet kalbama trumpiau, plojama vieningiau. Sovietiniame parlamente tvarka buvo ir be Pakso. Jei ne ana minia, niekas ir šiandien niekam netrukdytų dirbti, o "Panorama" sėkmingai raportuotų apie laimingų kolūkiečių buitį bei viršytus penkmečio planus.

Pabaigoje dar vienas pastebėjimas. "Už Seimo pirmininkės I.Degutienės pateiktą nutarimo projektą dėl E.Žiobienės atleidimo jai atsistatydinus balsavo 31 Seimo narys, prieš buvo 33, susilaikė 33 Seimo nariai, primena ELTA." Ir aš primenu, kad dar nežinia kur prašapo 43 Seimo nariai. Tarkime, kad sirgo ir svarbiais darbais užsiėmę buvo dešimt. Kur kiti? Gal irgi yra be galo jautrūs, todėl išsigando minios, kurios laukia tik tam, kad mestų biuletenius į urnas? Gal pakeliui į darbą pamatė ką nors violetinio ir žegnodamiesi nubėgo į vaistinę? Neturėkime iliuzijų – jie suvaidino spektaklyje savo vaidmenį ir nusiteikę tai toliau kartoti, tad laukime naujų serijų. Su vaikų teisėmis ir valstybės reikalais tai neturi nieko bendro.

“Lietuvos žinios”

Algimantas Salamakinas vienodai geras visiems

 

Tiesiog žavu stebėti, kaip ir Seimo pirmininkė ir premjeras ragina poste likti ilgametį etikos prievaizdą, neetatinį „Kakadu“ ir panašių laidų bendradarbį Algimantą Salamakiną, kuris, nabagas, nieko daugiau Seime ir nėra nuveikęs, nors mirksta ten net šeštą kadenciją.

Jau rašiau, kad tos Etikos ir procedūrų komisijos darbo vargu ar kas pasigestų, jie ji nesisrinktų porą mėnesių ar metus. Dabar ji net nebežino, ką dėl to A. Salamakino nutarė, o įvykęs balsavimas, nutaręs, jog jis pažeidė etiką, dar, kaip ūmai paaiškėjo, nebuvo paskutinis. Spektaklis tesiasi, į jį pakviestos žvaigždės – Irena Degutienė ir Andrius Kubilius.

Tai, kad socialdemokratą taip uoliai gina konservatoriai, tik dar kartą įrodo, jog kai kuriose pareigose būna dėdulių ir tetulių, kurie yra vienodai geri visiems, tad ir sėdi ten amžinai.