Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūlinys ir gangrena?

Mano labai subjektyvia ir galbūt neteisinga nuomone, Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininkas Gintaras Kryževičius apsimeta kvailiu, neleistinai politikuoja ir nevykusiai mėgina išsiskalbti savo supelijusią togą.

„Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė – pūlinys ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje. Taip mano Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, pažymėjęs, kad N. Venckienės istorijos kontekste teismų.“

Taip kalbėjo AT vadovas ir kalbėjo visiškas nesąmones. Istorijoje, su kuria siejama N. Venckienė, jo garbstoma sistema pasirodė blogai – visai nesvarbu, kuri pusė būtų palaikoma.

Ko verta teisinė sistema, jei nesugeba kelis metus nieko doro nuveikti vienoje vienintelėje istorijoje, o ir kitose – kaip Eglės Kusaitės ar savo pačios garbės ir orumo bylose – demonstruoja beprotišką uolumą. Ne N. Venckienės dėka keturi iš penkių lietuvių nepasitiki A. Kryževičiaus teismais, tad gerai, kad šis žmogelis bent neprisiekia, kad viskas ūmai imtų ir pasikeistų N. Venckienei dingus nuo žemės paviršiaus.

Paskutinėje “delfio” straipsnio pastraipose irgi įžvelgtina aiškiai politinė deklaracija ir išankstinis nusistatymas, o teksto visuma – politinis išsišokimas.

Kalbėdamas apie politinės sistemos reikalus A. Kryževičius kišasi į politiką, politikuoja ir, mano nuomone, peržengia savo kompetencijos, kurioje ir taip nesusitvarko, ribas. Taigi, mano subjektyvia nuomone, pats G. Kryževičius yra problema, jei netgi ne pati jos esmė.

Kolektyvinis teisėjų KAKARIEKŪ!!!

„Gaidys, gaidys – teisėjas gaidys“, – taip skanduodavo dabar griūvančio Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, Vilniaus sporto rūmų ar Kauno sporto halės tribūnos per futbolo ir krepšinio varžybas, kai buvau paauglys.

Taip pat skanduoja dabar. Ar nuo to sudreba futbolo arba krepšinio pamatai? Kažin. Nepamenu, kad net sovietmečiu dėl tokių skanduočių anos epochos milicija būtų ką nors „sėmusi“. Tiek demokratijos ir sveiko proto net ana sistema galėjo sau leisti.

Kartais būdavo už ką, o kartais – ne. Kartais viską tikrai išprovokuodavo principingas švilpuku ar vėliavėle „ginkluoto“ veikėjo aklumas arba neįtikimas įžvalgumas, kai prasidėdavo nuošalių ar baudų haliucinacijos. Kartais kildavo tik emocijos, tačiau nebuvo taip, kad už „gaidį“ temptų į KGB rūsius.

Manytina, jog futbolo ir krepšinio pagrindai tvirtesni arba tenykščiai teisėjai kažkokie mažiau jautrūs ar susireikšminę negu Lietuvos teisėjų asociacija, kuri viešai apsiraudojo. Minėtos jautruolių kompanijos išplatintame pranešime visuotinis susirinkimas pabrėžia, kad „įvairūs kai kurių įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų raginimai protestuoti prieš teisinę sistemą griauna teisinės valstybės pagrindus bei dirbtinai kelia visuomenės nepasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis“.

Dirbtinai ar ne dirbtinai teisėsauga nepasitiki keturi iš penkių Marijos žemės aborigenų ir, atsitik tu man taip, visa ši velniava ėmė didėti nuo Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko neva savanoriško išlipimo pro baltarusišką langą. Nuobodu kartoti, bet yra būtent taip – minėto žmogaus artimųjų niekas nė neatsiprašė už šmeižtą, niekas teisiškai negynė su tokiu aršumu, su kokiu dabar dorojama Eglė Kusaitė ar Drąsiaus Kedžio dukra. Problemų yra ir daugiau, tad yra ir raginimų protestuoti dėl jų nesprendimo. Ir kas? Kas atsitiko?

Senajame „Žalgirio“ stadione tilpo apie 13 tūkst. žmonių, o kiek ten mūsų susirinkdavo pietų tribūnos 4 sektoriuje – velniai žino. Ne mažiau, bet nelabai ir daugiau, negu dabar ateina į Dariaus Kuolio mitingus. Ir gana triukšmingi buvome – ne taip kaip kokia sesuo Nijolė Sadūnaitė. Dabar, pasak Temidės tarnų asociacijos, keli šimtai arba trys tūkstančiai protestuotojų griauna kažin ką beprotiškai tobulo ir vertingo – kažką turbūt daug įdomesnio net už krepšinį ar futbolą.

Neturiu menkiausio supratimo, ką Seimo pirmininkės Irenos Degutienės vyras turėjo omenyje kalbėdamas apie „gaidžio sindromą“, kuris neva kamuoja VSD dabartinį vadą Gediminą Griną. Tačiau neturiu ir menkiausių įtarimų, kad nuo to valstybė tapo mažiau saugi. Minėtas teisėjų atsišaukimas tikrai panašus į erdvėje ir laike pasiklydusių skiauterėtų ir pentinuotų (su togomis ir amuletais) vargetų kolektyvinį KAKARIEKŪ!!!

Oi, blogai futbolui būtų nutikę, jeigu jo teisėjais besivadinusios būtybės būtų nutarusios, kad žaidimo esmė yra kitokia, negu žinoma – įmušti vienu įvarčiu daugiau nei varžovas. Jei būtų skaičiusios ir nesupratusios, kur taisyklėse kalbama apie rankas, o kur – apie kojas. Jei būtų, remdamosi primatologija, nei iš šio, nei iš to pradėjusios aiškinti, kad kojos yra visos keturios galūnės. Arba dar kliedėti kokias nors teoriškai kuo nors pagrindžiamas nesąmones. Futbolas būtų buvęs nebe futbolas, o krepšinį tos būtybės galbūt būtų pamėginusios priversti žaisti su pačiūžomis. Gerai, kad „gaidžiais“ vadinti sporto teisėjai nepradėjo giedoti iš principo.

Deja, Lietuvos teisėjų asociacija pragydo. Jei ponai ir skaitė mūsų nacijos palaimintą dokumentą, vardu Konstitucija, jį interpretavo taip, kaip to nedaro futbolo ir krepšinio arbitrai. Lietuvos teisėjų asociacija nesuprato, kad Konstitucija leidžia ir net imperatyviai gina teisę protestuoti, abejoti ir reikalauti, kad užtikrina žodžio ir susirinkimų laisvę. Nesuprato, kad būtent tai yra valstybės, už kurią kažkas mirė gulage, kažkas – po tankais, o kažkas šalo ant barikadų, pamatai.

Asociacijos nariams nepakako proto arba noro suprasti, kad jie patys nėra nacionalinė brangenybė savaime, o tik savo srities darbininkai, kurie privalo tas teises ir taisykles saugoti, užuot jų baidęsi. Tad jei šiandien kas nors ir klibina valstybės pamatus, tai būtent nesibaigiantis šaižus ir neva teisinis KAKARIEKŪ apie tai, kad visus pamatus reikia kišti po šventų ir neklystančių giedorėlių gūžtomis.

Nieko keista. Jų solidarumas ir giesmės melodijos darna nestebina. Ilgus metus rengti vienoje ir toje pačioje aukštojoje mokykloje, vėliau prisidedant „suuniversitetintai“ policijos akademijai, vyrai ir moterys yra solidarūs dėsningai. Mažas kraštas, uždaras ir savimi patenkintas, bet kuriuo klausimu žiedinę gynybą užimantis cechas. Nepritapėliai marginalizuojami, pašalinė kontrolė laikoma baubu. Beveik banalu. Tad kaip oras reikalingas prisiekusiųjų teismas bylose, kuriose kodeksai turi priklaupti prieš sveiką protą.

Bet vos apie tai prabilus pasigirsta tas pats nervingas, „valstybės pamatus“ neva saugantis šaižus kakariekavimas. Ne gaidžiai jūs, ne gaidžiai. Mes pajuokavome. Tik liaukitės ne laiku giedoję.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Plutokratijos triumfas

Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus.

„Po russki”

Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją”. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme. 

Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė “bananu” per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė “opozicija” yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas. 

Lietuviškai

Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais” per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki “terorisčių” ir paskui teisia. 

Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti? 

Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.

Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos “iš gatvės”.

Plutokratija

Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų “fizinių asmenų” paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.

Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.

Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki “Bėdų turgumi”.

Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse “kietų vienmandatininkų” valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.  

Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie “iš gatvės”, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.

Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi “po russki”?

Beprotnamis balsuoja už Putiną (N-21)

Kam nėra 21-rių – net nemėginkite žiūrėti video. O esmė labai paprasta – nedemokratiškoje Rusijoje galima taip dainuoti apie carą. Demokratiškoje Lietuvoje, kaip žinia, už pasikėsinimą įžeisti prezidentę, keliamos baudžiamosios bylos.

Kas jei apie Dalią Grybauskaitę padainuotų šitaip?:

Terorizmu Eglę Kusaitę kaltinantys prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda suorganizavo jai bylą, nes pasijuto įžeisti jos besiginant žodžių, kad prokurorai, jos nuomone, gali patys būti nusikaltėliais. Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad kitiems leidžiama juos taip vadinti.

Kadangi minėti prokurorai ir Lietuvos saugumiečiai šioje byloje noriai bendradarbiavo su kolegomis iš Rusijos, jų jautrioms asmenybėms siūlau irgi nežiūrėti dar vieno video. Nors jame vien tik pagirios jų dvasiniams broliams.

Už ką balsuoja mūsų beprotnamis?

"Runkeliai", eikit namo!

Praėjusią savaitę Seimas tyliai nepritarė įstatymų pataisoms, kuriomis būtų pratęstas terminas rinkti parašus piliečiams inicijuojant referendumą. Tyliai nepritarė ir niekas neatkreipė dėmesio, nes per porą dešimčių metų visi priprato prie valdomos demokratijos realijų.

Referendumo įstatymo pataisa siūlyta, kad laikas, per kurį referendumą inicijuojantys piliečiai turi surinkti 300 tūkst. parašų, būtų pratęstas nuo trijų iki šešių mėnesių. Tai būtų tik šioks toks palengvinimas tiems dar išlikusiems optimistams, kurie nori tikėti pilietinės visuomenės iniciatyvomis Lietuvoje.

Galiojanti parašų skaičiaus kartelė ir taip jau beviltiškai aukšta. Net ir ją įveikus, dar reikia daugiau nei pusės visų sąrašuose esančių rinkėjų balsų, kad iniciatyva būtų įteisinta įstatymu. Nepatikli visuomenė labai nenoriai dalija autografus po panašiomis iniciatyvomis, o dar ir parašų rinkimo procedūros tyčia apsunkintos įvairiais barjerais. Ko vertas vien jau reikalavimas parašų rinkimo lapan įrašyti ne asmens kodą, kurį daugmaž visi atsimena, o asmens tapatybę liudijančio dokumento numerį. Dokumentą su savimi nešiojasi toli gražu ne visi, o jo numerį atsimena turbūt tik išimtinai mėgstantys savo smegeninę užkrauti beprasme informacija individai.
Keliolika kartų, per nepriklausomybės dvidešimtmetį, referendumą mėginta rengti “iš apačios” ir nė karto tai nepavyko. Net ir sutelktomis valdžios ir valdančiojo elito pastangomis, išskirtinai “pagerintomis” sąlygomis rengtas valdiškas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą neapsiėjo be nervingo trūkčiojimo ir papirkinėjimo alumi bei skalbimo milteliais. Emigracija ir pilietinė apatija, atrodytų, jau turėtų apmaldyti valdančiųjų nerimą dėl jų genialiems sumanymams trukdančių referendumų “iš gatvės” virtinės. Bet kur tau…

Toliau kartojamas šlageris iš sudilusios plokštelės: visuomenė esą nepakankamai išsilavinusi. Duok jai valią, tuoj visi nubėgs ir referendumais nubalsuos už milžiniškas pensijas ir nemokamą šildymą. Juk “runkeliai” yra tokie žiopli, kad net nežino, kaip naudotis degtukais, kirviais arba spragilais. Jie tampa “protingi” tik tada, kai reikia iš jų iškaulyti kryžiuką savo partijai per rinkimus arba oficialiai “demokratiškai” apiforminti valdžios sumanymą. Vienintelė jėga, kuri saugo “runkelius” nuo užprogramuotos kvailos savižudybės, yra valdžia. Net ir vaikų “daryme” ji visada buvo pritvinkusi kompetencijos, kurios nesapnavo jokie veikėjai “iš gatvės”. Juk buvęs premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės ataskaiton yra įsirašęs gimstamumo padidėjimą, kaip ministrų kabineto nuopelną. Keista, kad labiausiai nusipelniusieji nebuvo apdovanoti ordinais ar premijomis.

Tas pats ir dėl referendumų ar tikros savivaldos. Į savo programas įsirašydamos tiesioginius merų rinkimus didžiosios partijos tyčia į jas neįtraukia normalios savivaldos sukūrimo reikalo. Paskui kaip argumentą naudoja neaiškų tiesiogiai išrinktų merų statusą, kurį kada nors vėliau reikėtų patikslinti. Tikrą savivaldą gavę anykštėnai, valdžios genijų nuomone, iškart aukcione parduotų Puntuką ir prisipirktų pigios degtinės, o klaipėdiečiai bankui įkeistų ne tik Muzikinį teatrą, bet ir Lietuvninkų aikštę.

Taigi, ponai “runkeliai”, eikite namo, o dar geriau į darbus ir mokėkite mokesčius. Jiems uždirbti ir sumokėti jūsų protas yra pripažįstamas tinkamu ar bent vartotinu. O štai ką su mokesčiais daryti, yra geriau žinančiųjų. Svarbiausia, netrukdykite dirbti: tikėkite, laukite ir būkite ramūs.