Konstitucinis Teismas siautėja

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kartais tikrai linksmina ir kartu šiurpina. Savo atkakliu noru būti ne teisine, o politine institucija. Keičiasi sudėtis, bėga metai, būna prašviesėjimų, tačiau aršus siekis būti apšviestųjų karalių devynetu – neblėsta.

Paskutinis sprendimas – Konstitucijai prieštarauja Seimo patvirtinta Šeimos politikos koncepcija. Tiesa, pagal įstatymo raidę lyg ir viskas logiška:

Konstitucijos VIII SKIRSNIS
KONSTITUCINIS TEISMAS
102 straipsnis
Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.

Mat kažkoks gudragalvis mums, balsavusiems „už“ referendume nurodė, kad svarstytini visokie Seimo aktai (galbūt net ir lytiniai). Tai labai tinka KT sau pasitvirtintai doktrinai, anot kurios, be devyneto pašventinimo negali vykti nieko.

Ar gali būti, kad vėliau KT nutars, jog Konstitucijai prieštarauja Nacionalinė Energetikos Strategija (kartu su visa atomine elektrine, terminalais ir jungtimis), Nacionalinio transliuotojo televizijos programa arba, dar geriau, krepšinio rungtynių tarp Lietuvos ir Makedonijos rinktinių rezultatai?

R. Paksas, dvasios ir runkeliai

 

„Darbo grupė spręs Rolando Pakso likimą„, „Rolando Pakso sugrįžimas“, „Rolandas Paksas laimėjo„, „Rolandas Paksas pralaimėjo“ ir t. t. Bus ar nebus leista jam balotiruotis, turi jis atsiprašyti ar neturi – mirtinai išūžusios ausis frazės. Tiek paties personažo šalininkų, tiek priešininkų argumentacijos logiką lemia ne rūpestis valstybės teisine sistema ir politine sveikata.

Mūsų dvasia

Lietuvos Konstitucijos šamanai iš Konstitucinio Teismo (KT) pastaraisiais metais tiek savo, tiek juos įtraukti žūtbūt siekusių politikų ir interesų grupių iniciatyva atpigino šiaip jau visiškai normalią ir įprastą Vakarų teisės tradicijoje sąvoką – spirit of the law (įstatymo dvasia).

Savo ankstesnio „išaiškinimo išaiškinimu„ KT prieš kelerius metus, vienos įtakingos kompanijos užsakymu, bandė sutrukdyti Seimui atlikti Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimą ir ženkliai prisidėjo prie to, kad šiandien ši institucija toliau dirba prieš visuomenės ir valstybės interesus.

Savo „pusiau nėštumo“ konstatavimu, pasakant, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas prieštarauja Konstitucijai, bet rinkimai bus teisėti net jo nepataisius, – paliko politikams galimybę keletą metų kvailioti ir nieko iš esmės nepakeisti, bet sukelti beprasmę painiavą. Apie KT sprendimų (tiksliau, beprasmiškų demagoginių tiradų) „naudą“ pensijų mažinimo srityje geriau išvis nieko nebesakyti. Teisėkūros srityje KT pats daugybę kartų rodė pavyzdį politikams, ir šie pamoką išmoko. Vytauto Greičiaus (ne)atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigų, kadencijai pasibaigus, komedija ir cirkas su dviejų parlamento narių apkalta tai tik iš dalies iliustruoja.

Šamanų su mantijomis, grandinėmis ir amuletais sudėtis keitėsi, tradicijos – ne. Tyčia iki galo neatsakęs į visus klausimus dėl neteisėtų prezidento Valdo Adamkaus ir jo patarėjų veiksmų, apdovanojant ordinu KGB generolą, KT pademonstravo, kad tebėra pasiryžęs būti politiniu stogu ar vėzdu – pagal poreikį ir užsakymą. Aiškinti labai išsamiai, dedant po Konstitucijos straipsnio kablelį ir rašant „bet…„, tapo įprasta, kaip ir lakoniškai atkirsti, kad apie tą ar kitą dalyką nieko neparašyta. Pagal poreikį ir užsakymą. Tad mūsų dvasia darėsi vis labiau panaši į vaiduoklį.

Dvasių nesusikalbėjimas

Kaip minėjau, įstatymų dvasia nėra Egidijaus Kūrio išgalvotas dalykas, kaip bando įrodyti Valentinas Mazuronis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kad ir ką sakytų nušalintojo prezidento šalininkai, pats pasirėmė būtent Europos žmogaus teisių konvencijos dvasia, kai nutarė nekreipti dėmesio į tai, jog R.Pakso skundas buvo pateiktas pavėluotai. Bet čia apie dvasias nieko nenorintys girdėti “Tvarkos ir teisingumo„ kalbėtojai problemų neįžiūri. Konvencijos dvasią EŽTT, kurį labiausiai euroskeptiška Seimo frakcija taip pamilo, išvis pasitelkia gan dažnai. Kaip minėjau – nieko keisto.

Bėda ta, kad šįkart Lietuvos ir EŽTT teisėjų išsikviestos dvasios nesusikalbėjo. Tai nebuvo netikėta, nes Lietuva dvasią išsikvietė strimgalviais, kalbino nervingai – siekdama konkretaus, vienam asmeniui skirto politinio tikslo, ir pasistengė nustebinti Europą užmojo radikalumu. Konstitucijos keisti nebuvo laiko, rinkimai artėjo, R.Paksas buvo tas absoliutus blogis, kurio nebeturėjo saugoti nei įstatymai, nei Konstitucija, tad paskubomis buvo iškeptas sprendimas, kuris vis dėlto paliko keletą neaiškumų, verčiančių pasikrapštyti pakaušį. Buvo pasakyta, kad tas, kuris sulaužė priesaiką, daugiau prisiekti negali. Ne iki galo aišku, ar gali jis, pavyzdžiui, užsiverbuoti į kariuomenę ir prisiekti ten. Bet dėl tokių ir panašių niekučių niekas galvos nesuko. Tuometinės apkaltos dalyviai ir jų įpėdiniai Seime, teisės citadelėse ir kitur nesuko sau galvos, kaip iki galo sutvarkyti apkaltos procedūras ir civilizuotai sureguliuoti šį nemalonų procesą. R.Pakso nebebuvo, drakonas mirė, šventė atėjo, demokratija ir Konstitucija triumfavo, Tėvynė nebebuvo pavojuje ir, tikėta, kad viskas bus gerai. Gerai nebuvo.

Jokios pažangos

Jokios pažangos, kaip rodo pats prasidėjusių diskusijų turinys, nepadaryta. Jokios kartelės aukščiau nepakilo, kaip buvo deklaruojama. Dabar darbo grupes kurti, ietis ir šakes laužyti, vėl spjaudytis ir muštis provokuojantis EŽTT sprendimas nebuvo netikėtas. Netgi labai lengvai numanomas, ir jo data žinoma. Ir apnuogino jis vėl tą patį – įstatymus ir net Konstituciją vėl planuojama ir siūloma keisti taip, kad būtų padėta ar pakenkta R.Paksui, kaip tokiam.

Nė vienai iš šalių nė motais, kad kalbama apie valstybės sandaros, Konstitucijos, teisinius pagrindus. Dar kvailiau, kai imama, net nepradėjus svarstyti įstatymų pakeitimų, reikalauti, kad R.Paksas atsiprašytų ir vėl, po visko, kas valstybėje nutiko per laikotarpį nuo apkaltos, drėgnomis akimis postringauti apie moralines karteles bei valstybės išdavimą. Tai nepanašu net į pagirias, tai jau daugiadienės, kai visi kalba, niekas nesiklauso, degtinė ir pinigai baigiasi, tad belieka dar jų pasiskolinti ir pragerti. Ne sprendimais, o pranešimais spaudai dabar nusprendęs dirbti KT prie šio užsitęsusio baliaus prisidėjo sakydamas, kad nieko nepasakys. Devynių kerėtojų doktrina paskelbta šventesne už Konstituciją.

Virš viso triukšmo parimusi aukštybėse sėdi ryžtingoji ir populiarioji Prezidentė, ką tik savo retorika atkartojusi visus R.Pakso lozungus apie oligarchiją ir klanus. Savo nuomonę dėl EŽTT antausio mūsų konstituciniams fokstrotams ji gal ir turi, bet jos kol kas nesakys. Mat dar nepaaiškėjo, kurią iš kvailų pozicijų palaikyti bus populiariau.

Pozicijos išties deklaruojamos įspūdingos. R.Paksas demonstruoja toliau nematąs nieko blogo pilietybių pardavinėjime finansiniams rėmėjams vien todėl, kad panašiai darė ir Valdas Adamkus. Jo šalininkų nuomone, balotiruotis jam turi būti leista skubiai. Priešininkai neslepia padarysią viską, kad sprendimo įgyvendinimo procesas būtų kuo labiau vilkinamas ir jo rezultatas būtų būtinai neparankus R.Paksui – neva dėl to, kad jis neatsiprašo. Kai pusiau juokais vienam Seimo nariui pasiūliau tą normą dėl priesaikos laužytojų bausmės trukmės patikėti referendumui ar plebiscitui, išgirdau seną gerą “valstybininkų„ ar kokios kitos elitinės grupuotės atliekamą melodiją: tauta kvaila ir populistai apgaus “runkelius„. Pastarieji laikomi protingais, veiksniais ir atsakingais tik tada, kai iš jų norima išreikalauti mokesčius, o dėl kitko jų skirstytojai išsiaiškins patys. Su dvasiomis ar be jų.

Šaltinis: Lietuvos žinios

Konstitucinis Teismas nenurodinės Daliai Grybauskaitei

 

Jau anksčiau teigusi, kad yra likimo priversta prisiimti daugiau galių, nei suteikia Konstitucija, nurodžiusi Seimui, kuris jai nepavaldus, kokį pirmininką turėti, prezidentė Dalia Grybauskaitė toliau šneka dalykus, kurie garantuotai kai ką suerzins. „Visai nesvarbu, ką pasakys Konstitucinis Teismas. Ne jo prerogatyva priminti, kas yra prerogatyva politikams, KT aiškina Konstituciją, o politiko pareiga galvoti apie žmogų“, – spaudos konferencijoje pirmadienį aiškino šalies vadovė.

Galima sutikti, kad KT išties, pastaraisiais metais, yra priėmęs daugelį akivaizdžiai politizuotų ir kompetencijos ribas išbandančių sprendimų. Bet reiktų pripažinti, kad patys politikai neretai žūtbųt siekia įvelti šią instituciją į savo kovas. Taip elgėsi prezidentas Valdas Adamkus, kai reikęjo apginti Valstybės saugumo departamente įsitaisiusio KGB rezervininko ir jo sėbrų ramybę. Nauja valdžia jau irgi spėjo tuo pasižymėti. O labiausiai yra įsimintinas KT išaiškinimas, kad teisėjai net visų krizių sąlygomis yra lygesni už kitus ir jų algų mažininimas turi būti kompensuojamas.

Pilietybės infliacija – dogma prieš sveiką protą?

 

Kolega Artūras Račas pratęsė diskusiją apie Lietuvos pilietybės „pabranginimą“ įvykusį po to, kai Jurijus Borisovas pirko ją už milijoną. Dabar jos negavo milijono nesiūliusi, bet už šalį prakaitą lieti norėjusi amerikietė čiuožėja jau atstovaujanti Lietuvai ir man tai pasirodė keista.

A.Račas argumentuoja jau egzistuojančiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir sako, kad nuo šiol niekam, kas Lietuvoje nepragyvens dešimties metų, pilietybės duoti šiukštu nevalia.

Mano ir A. Račo pozicijos šiuo klausimu skiriasi vienu paprastu dalyku – teisė, tame tarpe ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai, man nėra toks dalykas, kuris negalėtų būti keičiamas, peržiūrimas ir diskutuojamas. Savo trumpame komentare A. Račui taip ir parašiau.

JAV Aukčiausiasis Teismas kartais, pavyzdžiui – pasikeitus jo sudėčiai, pakeičia savo poziciją kai kuriais klausimais. Tokių atvejų yra buvę ne vienas. Tad mūsiškio KT verdiktai, net jei jie ilgesni už pačią už Konstituciją, nėra kažkas tiek didingo, baisaus ir žvilgančio, kad laikui bėgant nebūtų peržiūrimi. O laikas nuo laiko grąžinti šią diskusiją į apyvartą nėra blogas dalykas, juolab, kai yra proga.

Todėl mane visiškai įtikino teisininko Dainiaus Žalimo komentaras, papiktinęs A. Račą:

nieko blogo nebūtų atsitikę, jei pilietybė būtų buvusi suteikta. Kas nors galėtų apskųsti sprendimą Konstituciniam Teismui, o šis pateiktų išaiškinimą ateičiai.

Tad aš lieku prie savo pozicijos – kitos pusės dogmatiškas požiūris prieštarauja sveikam protui, prieš kurį turėtų priklaupti net ir teisė. Bet tai tik mano nuomonė.

Lygiai taip pat manau, kad pilletybės suteikimas nereikštų „pilietybės dalinimo bet kam“, kaip kliedi kai kurie komentatoriai (kalbu ne apie A. Račą). Mat ne taip jau kiekvienas gali patekti, kad ir į olimpines žaidynes.

Yra ir kitokia, visai nebe požiūriu į teisę, o emocijomis ir “gimtojo sodžiaus tyrumo išsaugojimu” besiremianti argumentacijos logika. Pagal ją Copely medalis vertas mažiau nei Aleknos. Noriu paklausti – kiek būtų vertas Stagniūno medalis? Ką gi – saugokime savo nekaltybę, o Stagniūnai tegul važiau į labiau “konstituciškai pasileidusias” šalis, kurios visos yra durnesnės, mažiau patriotiškos ir turi ne tokius dieviškus Konstitucinius Teismus.

O pilietybės suteikimo išimties tvarka galimybė, mano nuomone, todėl ir yra suteikiama tautos išrinktam prezidentui, kad jis ją taikytų atsakingai, neperžengdamas proto ir padorumo ribų, kaip tai padarė R. Paksas, o kartu ir nežiūrėdamas vien į nuogą paragrafą, nes pati „išimties“ sąvoka tuomet netenka prasmės.

Lietuvos pilietybė: integruotieji ir neintegruotieji

 

Dėl Lietuvos pilietybės suteikimo ir netekimo jau keleri metai vyksta nei šis, nei tas. Iš pradžių keli Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai pasiklydo lietuvių kalbos žodyne, supainiojo žodžių "retas" ir "atskiras" reikšmes, nepiliečiais paversdami šimtus tūkstančių emigrantų. Dabar tokių daugės, nes ūkio krizė ir valdžios negebėjimas įkvėpti žmones pasitikėti valstybe prie to prisideda.

Bet dar keistesni dalykai dedasi dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka. Bene garsiausias toks atvejis yra susijęs su nušalintojo prezidento Rolando Pakso sumanymu – pilietybės suteikimu sumokėti už milijono litų paramą verslininkui Jurijui Borisovui. Ši apkaltos proceso ašimi tapusi istorija tikriausiai įskiepijo Lietuvos vadovams paranoją, kurios užteks ilgam.

Vėlesnis krepšininkės Katie Douglas mėginimas gauti Lietuvos pilietybę nebuvo susijęs su jokia parama per rinkimus ir politine korupcija. Tačiau prezidentui Valdui Adamkui pasirodė, jog kelerius metus žaisti lietuviškame klube ir siekti, kad moterų rinktinė patektų į olimpiadą, – negana. Tąsyk motyvuota, kad pajėgi krepšininkė jau esanti pakankamai apdovanota (gavo medalį) ir kitas "prizas" jai būtų perteklinis. Dėl šio vertinimo apskritai galima būtų ginčytis, tačiau V.Adamkaus "taupumo ir atsargumo" rezultatas labai jau banalus – olimpines žaidynes Lietuvos krepšininkės matė kaip savo ausis.

Dabar pilietybės negavo už Lietuvą tarptautiniuose turnyruose čiuožianti ir lietuvių kalbos besimokanti amerikietė Katherine Copely. Ji taip pat nieko nepapirkinėjo ir per rinkimus nerėmė. Pilietybės komisijos išminčiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė, kad sportininkė yra "nepakankamai integruota" į Lietuvos visuomenę. V.Adamkaus "principingumo" atvejis tąkart sukėlė diskusijų, o dabartinę prezidentę mylinti tauta linkusi neabejoti jos sprendimų tobulumu. Viskas būtų gerai, jei pilietybės suteikimo precedentai leistų suprasti nors kiek aiškesnį "integruotumo" kriterijaus apibrėžimą.

Sportininkė negyvena Lietuvoje – tai tiesa. Buto Šiauliuose neturi ir šlepečių porą kartų per metus neaplanko. Na ir ką, tai gali būti rimta klaida, nes Lietuvos teismai tokį argumentą labai vertina ir pateikus jį, kaip byloja istorija, leidžia net įsikraustyti į rūmus S.Daukanto aikštėje. Dar vienas rimtas integracijos nepakankamumo įrodymas – padėti čiuožėjai nepaprašė Viktoras Uspaskichas. Mat tokiam Mansurui Sadekovui užteko šio politinio biznieriaus rezoliucijos – neprireikė net Pilietybės komisijos pritarimo. Pakako to, kad V.Uspaskicho ūkyje dirbantys mėsininkai ir pagalbiniai darbininkai tuo pat metu atsitiktinai paaukojo pinigų ir padengė šimtatūkstantines V.Adamkaus rinkimų kampanijos skolas.

Kas būtų nutikę bloga, jei V.Adamkus būtų suteikęs pilietybę krepšininkei, o D.Grybauskaitė – čiuožėjai? Sporte jos galėjo nuvilti nebent ateities rezultatais. Dabar nusivylimo išvengta – į olimpiadas tautiškai oriai nevažiuojame. Kokių bėdų galėjo rastis politikoje? V.Adamkui kai kurie R.Paksą menantys ir mylintys rėksniai grasino apkalta, bet tai, kaip jau minėta, – nei šis nei tas. Įrodymų, kad tai būtų buvęs atsidėkojimas už paslaugas, nepateikta. Be to, minėto M.Sadekovo atvejis aiškiai parodė, kad apkalta gresia ne visiems net tada, kai pinigai sumokami.

D.Grybauskaitei taip pat niekas negrėsė. Didžiausias nemalonumas – koks nors tautinio grynumo fanatikas būtų inicijavęs kreipimąsi į KT. Šis juk ne visada pasiklysta tarp trijų pušelių, gal būtų kiek patikslinęs mistinį integracijos kriterijų ateičiai ir – kas žino – apraminęs R.Pakso pėdomis bijančių žengti valstybės vadovų paranoją.

Kol tai nepadaryta, su Lietuvos vėliava prakaitą lieti norinčioms sportininkėms galima pasiūlyti porą variantų. Galima paremti ką nors prieš rinkimus ar po jų, įgyti tokių užtarėjų kaip V.Uspaskichas. Jei į politiką veltis nenorima, galima fiktyviai tuoktis, o dar geriau – gimdyti. Komisijoms, prezidentams ir teismams to turėtų pakakti.