Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūlinys ir gangrena?

Mano labai subjektyvia ir galbūt neteisinga nuomone, Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininkas Gintaras Kryževičius apsimeta kvailiu, neleistinai politikuoja ir nevykusiai mėgina išsiskalbti savo supelijusią togą.

„Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė – pūlinys ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje. Taip mano Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, pažymėjęs, kad N. Venckienės istorijos kontekste teismų.“

Taip kalbėjo AT vadovas ir kalbėjo visiškas nesąmones. Istorijoje, su kuria siejama N. Venckienė, jo garbstoma sistema pasirodė blogai – visai nesvarbu, kuri pusė būtų palaikoma.

Ko verta teisinė sistema, jei nesugeba kelis metus nieko doro nuveikti vienoje vienintelėje istorijoje, o ir kitose – kaip Eglės Kusaitės ar savo pačios garbės ir orumo bylose – demonstruoja beprotišką uolumą. Ne N. Venckienės dėka keturi iš penkių lietuvių nepasitiki A. Kryževičiaus teismais, tad gerai, kad šis žmogelis bent neprisiekia, kad viskas ūmai imtų ir pasikeistų N. Venckienei dingus nuo žemės paviršiaus.

Paskutinėje “delfio” straipsnio pastraipose irgi įžvelgtina aiškiai politinė deklaracija ir išankstinis nusistatymas, o teksto visuma – politinis išsišokimas.

Kalbėdamas apie politinės sistemos reikalus A. Kryževičius kišasi į politiką, politikuoja ir, mano nuomone, peržengia savo kompetencijos, kurioje ir taip nesusitvarko, ribas. Taigi, mano subjektyvia nuomone, pats G. Kryževičius yra problema, jei netgi ne pati jos esmė.

Teisės pitbuliams: būkite drąsūs

Teisingumą vykdo teismai, jų sprendimai privalo būti gerbiami ir vykdomi. Tai malda, kurią mokame visi. Kiek sunkiau, kai reikia ne vien melstis, bet imti ir padaryti.

Užduodu paprastą, kiek politinį, kiek teisinį, o kiek žmogišką klausimą. Adresuoju jį valiams, grybauskaitėms, grinoms, (post)palaičiams, kūriams, jų draugams ir standartiniams prokurorų trubadūrams žiniasklaidoje.

Drąsiau, teisinguoliai

Ateikite, bet kuris iš tamstų, gražiai nusipudravęs, parepetavęs, ir pasakykite viešai: „Aš, toks ir anoks, baisiai įgaliotas su teisės diplomu, įgaliojimu ir ordinu, prisiimu atsakomybę ir galiu pats asmeniškai, naudodamas fizinę jėgą, stebint žmonėms ir filmuojant, pagriebti aštuonerių metų klykiančią mergaitę ir įteikti ją keturių kaukėtų padarų atlydėtai biologinei gimdytojai. Man visai neįdomu, kad pastarąją net tuo metu mergytė vadins melage ir pedofile. Toks sprendimas ir mano bei mano parankinių veiksmai yra geri, teisingi, o visus kitus nubausiu, nes geriau žinau kodeksą.“

Prašau tekste nieko nepraleisti ir nesukti akių į šalį. O paskui, šypsodamasis, tegul ir saugomas kelių dešimčių tūkstančių litų per mėnesį kainuojančių apsauginių, paaiškinkite savo argumentus? Galite? Ne? Tada eikite namo ir savo sudievintais teismų sprendimais kūrenkite krosnis, valykitės tas vietas, kuriose įtariate esant sąžinę ir protą. Toks jums patarimas visiškai nesietinas su tuo, ar teisingai, ar klaidingai koks nors paprastas Kedys rašė skundus jūsų šlovinamai sistemai. Net ir su tuo – buvo jis psichas ar ne, nes jei taip – tai irgi ne jūsų ir ne jūsų ginamos sistemos naudai.

Būna ir kitokių sistemų, nuo kurių jūs, ponai, sugebate nusikopijuoti tik teisėjų apdarus ir negyvus paragrafus bei išorinius ritualus, o paskui į juos apeliuojate kaip į kažką tikro, netgi reikalaujate savo butaforijas ir dekoracijas gerbti.

Panašiai, bet ne taip

Yra tokia šalis – JAV. Ją vieni myli, kiti plūsta. Daugiau į ją imigruoja, negu iš jos bėga. Ne viskas ten idealu. Būna ir teismų sprendimų ginčytinų, ir skandalų, kurie tikrai ne menkesni nei lietuviškos rapsodijos. Būna ir panašių istorijų.

Antai 2000 metų balandį, vykdydamos teismo sprendimą, specialiosios Federalinių tyrimų biuro pajėgos įsiveržė į vieną namą Majamyje, atėmė berniuką kubietį ir grąžino tėvui į Fidelio Castro valdas. Moralinis ir politinis tokio sprendimo ir jo įvykdymo pagrindas – daugiau negu abejotinas. Berniuko mama paskendo 1999 metais, mėgindama pasprukti iš Kubos į JAV laiveliu (daugeliui bėgusių iš F.Castro rojaus buvo nesvarbu kaip). Berniukas atsidūrė Floridoje įsikūrusių giminaičių prieglobstyje. Kuboje likęs tėvas nuėjo JAV teisiniais keliais ir spėjo visas instancijas pereiti per kelis mėnesius. Be abejo, į kampaniją įsitraukė ir „Laisvės salos“ komandantė Fidelis.

Teismai nutarė, kad berniuką reikia grąžinti tėčiui. Giminaičiai ir Kubos emigrantų diaspora į tai atsakė mitingais. Niekas nesutiko berniuko grąžinti, prie namų buvo budima, net statomos barikados. Tai nepadėjo. Tuometis JAV prezidentas Bilas Clintonas pareiškė remiąs ginkluotos jėgos panaudojimą teismo sprendimui įvykdyti. Daugelis jo ir šalies valdžios poziciją apdovanojo „subiurokratėjusios moralės“ ir panašiais epitetais.

Dviejų vienodų istorijų nebūna, tad D.Kedžio dukters drama Lietuvoje turi keletą skirtingų niuansų. Pirma, kad ir koks būtų F.Castro, nebūta įtarimų ar pagrįstų abejonių, kad vaikas prieš tai ar po to galėjo būti įveltas į egzotiškus seksualinius nuotykius. Antra, tenykščiai teisingumo tarnai prieš tai nebuvo taip nuosekliai, ilgai ir kantriai darę visko, kad jų neapkęstų arba niekintų. JAV politinė ir teisinė sistema nebuvo suraityta į tokią padėtį, kad žmonės noriai rinktų į postus teistas personas vien todėl, kad atvirai netiki pačiais teismais. Be to, procesas turėjo ir pradžią, ir pabaigą – tąsymasis vyko ne tiek laiko, kad visi būtų pamiršę tai, nuo ko viskas prasidėjo.

Trečia – ką būtų parėmęs B. Clintonas, jei sprendimą „greituoju būdu“ įvykdyti pamėginę pareigūnai atlapnotų į spaudos konferenciją ir pasakytų, kad jiems nepavyko, nes du senukai jiems sutrukdė, o gal net ir nuskriaudė? Šie brangūs ponai juokingai primena pernai vieną laivą šturmavusius Izraelio „komandosus“, kuriuos įgula primušė taburetėmis, o šie pasiskundė buvę ginkluoti tik dažasvydžio ginklais.

Kas juokingesni: ar lynais nusileidę ir į nosį gavę „kietuoliai“, ar operacijos planuotojai – jokio skirtumo. Tiesa, net ir anie laivą vis dėlto užgrobė. Dabar spaudos konferencijoje pristatyta oficialioji „nuožmiųjų senukų“ versija atrodo lyg namų darbų neatlikusio paauglio paistalai. Net jei vienareikšmiškai būčiau „besąlygiško ir skubaus vykdymo“ pusėje, turėčiau pastebėti, kad viskas buvo organizuota taip nevykusiai, kaip sovietinę sistemą mėginusių išgelbėti pučistų veiksmai 1991 metų rugpjūtį. Išties panašūs sisteminės agonijos bruožai.

Uoli niekdarystė

Pasišaipiau iš policininkų ir net pačiam pasidarė jų gaila, nes tai net ne jų kaltė. Kad ir tie aplink namą išrikiuotieji, plūstami, koneveikiami ir sugeriantys į save visą žmonių įniršį pareigūnai. Tai žmonės, kaip žmonės – patys turintys giminių, artimųjų, vaikų. Iš jų diplomuoti teisės šarlatanai ir prekeiviai teisingumu vėl daro atpirkimo ožius ir savo beprotiškų, maniakiškų sumanymų vykdytojus. Bambėti savo infantilius poterius apie bet kokio masto kvailystės, pavadintos teismo sprendimu, besąlygišką vykdymą kur nors studijoje ar bendražygių užstalėje – lengva. Kodėl pareigūnas turi noriai tepti savo mundurą, sąžinę ir protą svetimomis dėmėmis? Uolumas yra geras dalykas ir kartu būtų gerai, kad jis turėtų bet kokią pozityvią prasmę.

Galite neūbauti, kad čia raginama nepaisyti teismų ir keliama grėsmė teisingumo sistemai. Ji vis tiek egzistuoja panašiai, kaip veikia de jure įsteigta dujų birža, kurioje niekas neprekiauja. Lietuvoje metų metus gali būti nevykdomi daugybė teismo sprendimų – ar tai būtų Vilniaus krašto švietimo ir iškabų, ar kitokie reikalai – pavyzdžių nė vardyti neapsimoka. Bet būna kartais, kad kai ką prireikia padaryti labai skubiai ir uoliai.

Tiesą sakant, Lietuvos teisėsauga dabar turi tris visuomenės matomus prioritetus ir dūsta bei prakaituoja nespėdama susidoroti šiuose reikšminguose frontuose tokiu mastu, kad kitkam nelieka nei laiko, nei išteklių.

Reikia D.Kedžio dukrą priversti iš naujo pamilti ją ūmai ėmusią mylėti mamą, sudoroti teroristę Eglę Kusaitę ir dar kokį jos senyvą rėmėją, o galiausiai – maltis ir minkytis besaikiuose procesuose dėl prokurorėlių ir teisėjėlių orumo bei garbės šalyje, kur jų negerbia trys ketvirtadaliai visuomenės. Yra ir daugiau teoriškai egzistuojančių, kažką neva veikiančių ir realiai finansuojamų įstaigų ir organizacijų.

Net ministerijos dydžio biudžetą turinti Seimo kontrolierių įstaiga, kuri sugeba pasiskundusiojo teisėsaugos savivale skundus išnagrinėti nepasikalbėdama su pasiskundusiuoju. Visko yra labai daug, labai svarbaus ir neskundžiamo. Tai labai puiku, bet kai per daug žmonių suvokia, kad valdžiai skųstis nė neapsimoka, – jie liaunasi tai daryti.

Kas ištinka tada? Šventa vieta tuščia nebūna. Ir ne kieno kito, o būtent sistemos aršiausių gynėjų kaltė, kad tokia situacija gali pasinaudoti anaiptol ne tos pakraipos ir kokybės jėgų atstovai, su kuriais būtų saugu sėdėti kad ir viename stadione. Tad būkite drąsūs, bet neįsijauskite.

Šaltinis: Lietuvos žinios

Drąsiau, generole Grina!

Nuožmus politinis boksas, kur už politiką talžosi Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir valdančioji koalicija išplukdo gerų minčių.

Aukšti moraliniai standartai

Iškilus ir, galbūt, daug mūšių kada nors laimėsiantis generolas Gediminas Grina be galo nudžiugino LR piliečių bendruomenę, pareikšdamas, kad jo tarnyboje yra taikomi tokie aukšti moraliniai standartai, kad bet kuris VSD pareigūnas, nors vieną kartą iš kelių bandymų suklupęs prie poligrafo, nedelsiant šalinamas iš tarnybos.

Internete knibžda dar drąsesnių pasiūlymų. Nurodoma, kad pasitikrinti melo detektoriumi derėtų ir pačiam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, kuriam poligrafas yra pagrindinis autoritetas. Galima būtų pagalvoti ir apie rinkimų debatus, prijungus protingąją metalinę dėžę. Stiprinant tautos kišenių apskaitą, galima būtų ir turguose pastatyti poligrafus greta kasos aparatų – idant matytum, ar prakaituoja pardavėjas, kai sako, kad obuolys ar kumpis yra lietuviškas, o ne lenkiškas. Vienodus standartus visiems!

Pradėkite nuo savęs

Tiesa, generolas teigia, kad kol kas savų netikrino, todėl neturėjo progos patvirtinti, ar šie tikrai laikosi itin aukštų moralinių standartų. Manau, kad tokią progą VSD suteikti reikia. Šiuo metu tarnyba nėra itin gerbiama visuomenėje dėl kai kurių kontraversiškų veiksmų. Generolas G. Grina tarnybos įvaizdį pagerintų, jei patikrintų poligrafu tuos pareigūnus, kurie dalyvavo Eglės Kusaitės byloje. Taip pat tuos, kurie dalyvavo Maliko ir Khadizhat Gatajevų, šiuo metu gavusių prieglobstį Suomijoje, byloje. Nors iš visos VSD lygio bylos teliko daužymas kažkam lietsargiu per galvą ir abejotinos vertės jų nepilnamečių globotinių parodymai, išgauti lyg ir be poligrafo. Tiesa, būtų gerai, kad poligrafas ir parodymus nagrinėsiantis specialistas būtų ne iš jo paties kontoros. Kad tai svarbu, rodo ir faktas, kad premjeras Andrius Kubilius tiki vienu, o R. Palaitis kitu poligrafu.

Kadangi velionio Drąsiaus Kedžio gerbėjai įtaria, kad ir pareigūnas dalyvavo mažos mergaitės tvirkinime – gal derėtų patikrinti ir jį. Gal dar kas ką atsimena? Bepigu čia kitus auklėti, kad jų moraliniai standartai žemi, gal pradėtumėt nuo savęs, ponas generole.

Standartų paieškos

Sutinkant, kad kritus šešėliui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai turėjo patys paprašyti tyrimo ir nusišalinti iki jo pabaigos (kaip pabrėžia ministras ir jo adoratoriai), galima pasiūlyti paieškoti tų pačių standartų ir kitiems, pavyzdžiui: saugumo darbuotojams ir prokurorams, kurie kitados „tyrė“ pulkininko Vytauto Pociūno žūtį, arba generaliniam prokurorui Dariui Valiui. Įdomu, kada jis prakaituoja labiau – kai vienai komisijai sako, kad pasitarimas, iš kurio galimai nutekėjo informacija apie „Snoro“ bėdas buvo „nelabai slaptas“ ar tada, kai apsigalvoja ir sako, kad „pakankamai slaptas“? Galima patikrinti ir prezidentės patarėjo Jono Markevičiaus kraujospūdį bei prakaito liaukas, kai jis aiškina, kad į komisiją liudyti atvyko pats, o pastaroji teigia, kad buvo iškviestas. Prezidentei Daliai Grybauskaitei tikrintis poligrafu ir atsakyti, ar ji tikrai reikalavo, kad išmestasis FNTT vadovas Vitalijus Gailius atleistų pavaduotoją – nesiūlau. Seniai žinoma, kad reitingų karalaitės kraujas – mėlynas, o biografijų švaros standartus ir jų paieškos kriterijus nustato ji. Tad viskas čia aišku.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Kam reikia vaidinti bailius ir apsišaukti degeneratais?

Šeštadienį beklaidžiodamas po Knygų mugę pamačiau puse galvos aukštesnį už mane, tvirtai sudėtą, protingomis akimis vyrą – ir jį pažinau. Jis mane taip pat. Be baimės ir dvejonių šešėlio akyse žengė link manęs ir ištiesė ranką bei prisistatė esąs Justas Laucius.

Gerai sudėtas vyriškis, tvirtai spaudžiantis ranką ir žiūrintis į akis buvo tikrai prokuroriškos povyzos. Taip ir turėtų atrodyti Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo ainių žemės teisingumo tarnas. Pasakė norįs pažiūrėti man į akis, nes aš apie jį nemažai rašiau. Aš pasakiau, kad malonu asmeniškai susipažinti ir jį tik giriu bei toliau taip darysiu. Išties – savo straipsniuose nesu gailėjęs epitetų “iškilus”, “talentingas” ir pan. Moterys sako, kad netgi labai gražus.

Nors mano rankoje švietė knyga violetiniais viršeliais (šiais laikais kai kurios spalvos labai simboliškos ir kai kam kelia emocijas), Generalinės prokuratūros prokuroro veidu nenusirito nė menkiausias baimės ar nerimo šešėlis. Ramiai išsiskyrėme ir nuėjome savais keliais.

Paskui susimąsčiau. Ar būtų ponas buvęs toks ramus, jei žinotų, kad vos prieš dešimtį minučių į savo mobilųjį telefoną buvau gavęs trumpąją žinutę nuo jo vienos svarbiausių pastarojo metų “klienčių” – Eglės Kusaitės. Juk ne paslaptis, kad su ja kartkartėmis pabendrauju – ką turbūt žino ir J.Laucius, kuris tiria didžiai pavojingą ir svarbią jos tariamų bendrininkų, neva norėjusių išvien su ja susprogdinti kažin ką kažin kur Rusijoje, bylą.

Juk būtent dėl E.Kusaitės tikrai ar tariamai siųstos žinutės prokurorai ir teismas turėjo darbo bei įvertino neva siaubingą grasinimą 7800 litų. Tiek kainavo prokuroro tikras ar apsimestinis išgąstis. Kaip čia nutiko, kad toks rimtas ir didelis vyras mirtinai persigando gavęs žinutę, kurios turinyje nieko mirtingam žmogui netikėto ir grėsmingo šiaip jau nebuvo? Kodėl pats prokuroras teisme nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad gavęs tą žinutę suprato esąs… degeneratas. Man visai toks neatrodo.

Užmuškite, netikiu ir jo jautrumu bei bailumu (kol asmeniškai nebuvau susitikęs – dar galėjau manyti, kad). Juk ir išvis neįmanoma, kad  tokias pareigas eitų koks baikštuolis, galintis pradėti drebėti nuo kiekvieno nepažįstamo telefono numerio. Kas nutiktų, jei rimtai pagrasintų koks tikras kriminalinis autoritetas ar žinomas recidyvistas? Dar keisčiau išrodo tai, kad šią aiškiai apsimestinę baimę ir įtikinėjimą, kad prokurorui buvo iškilusi reali grėsmė, palaikė teismas.

Tad koks vis dėlto gali būti tikrasis motyvas, kuris verčia šį prokurorą, taip pat jo kolegas ne tik su bemaž maniakišku entuziazmu persekioti tą pajūrio merginą, netgi atsakančiai kvailai įrodinėjant, kad rimtai pabūgo kažkokios žinutės ir grėsmę sau esą laiko realia? Kas skatina rimtą vyrą apsimetinėti bailiu ir vadinti kvailesnį, nei yra iš tikrųjų? Kerštas už nepavykusį mėginimą nuteisti “teroristę” remiantis vien nežinia kaip išgautais pirminiais parodymais?

O kas skatina šį prokurorą ir jo kolegą Mindaugą Dūdą važinėti į Kauną ir po pusę dienos praleisti teisme, mėginant nubausti senyvą kalbininką, publicistą Letą Palmaitį, drįsusį pavadinti prokurorus nusikaltėliais, kai net generalinis prokuroras Darius Valys yra viešai paaiškinęs, kad nieko baisaus yra turėti ir tokią nuomonę? Tame juk dalyvauja ne tik jie, bet ir dideli bei rimti jų kolegos iš prokuratūrų bei teismų. Ar tai kova už mundurą ir noras įbauginant priversti gerbti savo titulus? Man asmeniškai tai yra mistiška paslaptis – mįslė, kurios neįkandu.

Viena tik žinau tiksliai – šis apsimetinėjimas bailiais ir jautriais, atviras kvailio voliojimas vykdomas ne privačiame lėlių teatre ar apsirūkiusių menininkų vakarėlyje. Tai darbas už atlyginimą ir ne už patį prasčiausią. Ar yra bent viena racionali priežastis, kodėl reiktų tikėti, kad šitie juokdariais ir bailiomis bobomis (atsiprašau drąsių moterų) apsimetinėjantys vyrukai gali ištirti kokią “Snoro” aferą arba informacijos iš savo pačių kabinetų nutekinimą? Galima tuo tikėti, bet tai mums visiems, manau, per brangi savikvaila.

Beprotnamis balsuoja už Putiną (N-21)

Kam nėra 21-rių – net nemėginkite žiūrėti video. O esmė labai paprasta – nedemokratiškoje Rusijoje galima taip dainuoti apie carą. Demokratiškoje Lietuvoje, kaip žinia, už pasikėsinimą įžeisti prezidentę, keliamos baudžiamosios bylos.

Kas jei apie Dalią Grybauskaitę padainuotų šitaip?:

Terorizmu Eglę Kusaitę kaltinantys prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda suorganizavo jai bylą, nes pasijuto įžeisti jos besiginant žodžių, kad prokurorai, jos nuomone, gali patys būti nusikaltėliais. Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad kitiems leidžiama juos taip vadinti.

Kadangi minėti prokurorai ir Lietuvos saugumiečiai šioje byloje noriai bendradarbiavo su kolegomis iš Rusijos, jų jautrioms asmenybėms siūlau irgi nežiūrėti dar vieno video. Nors jame vien tik pagirios jų dvasiniams broliams.

Už ką balsuoja mūsų beprotnamis?