Posts Tagged prezidentas
Nepailstanti Dalia Grybauskaitė
Parašė Tomas Čyvas. Kategorija Patikusi mintis. balandžio 23, 2011
Prezidentės Dalios Grybauskaitės garsiakalbis Linas Balsys paporino, kad jos Ekscelencija nesiilsi ir nepailsta, o be to ir įstatymas neva neleidžia sapnuoti ko nors kito apart triūsą Tėvynės labui.
Kažkur visa šita nesąmonė girdėta. “Mums saulės nereikia, mums partija šviečia, mums duonos nereikia, tik duokite darbo”….
Gal ir nebūtina išlaidauti taip, kaip JAV prezidentas Barackas Obama, bet toks pigus populizmas juokina ne ką mažiau, nei sovietinio genseko Leonido Brežnevo neva parašytos knygos.
Beje, kelių eismo taisyklės net už vairo draudžia sėsti ne tik apsvaigusiam, bet ir pavargusiam. Aišku, jei esi toks tobulas, kaip anot sovietinės propagandos, buvo Vladimiras Iljičius Uljanovas (Leninas), kuris dar ir mokėsi vienais penketais, tai gal galioja ir kitos taisyklės…. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas irgi yra minėjęs, kad jie su prezidentu Dmitriju Medvedevu miega pakaitomis.
Iš http://bosonogoe.ru/blog/soviet_holidey/1965.html
O štai galima ir padainuoti apie nenuilstančius vadus, kurie amžinai jauni, darbingi, sveiki ir sportiški. Juk ką tik šventėme vieno nenuilstančiojo gimtadienį.
Raudanti nomenklatūra arba Turniškių kankiniai
Parašė Tomas Čyvas. Kategorija Polemika. kovo 29, 2011
Eiliniame LNK laidos „Valanda su Rūta“ filmavime prisiklausiau daug įdomaus. Neturiu žalio supratimo, kas bus palikta, o kas išmontuota, bet žmonės kalbėjo prieš kameras, tad jų privatumo tikrai nepaviešinsiu ir paslapties neišduosiu.
Juolab, anokia čia paslaptis – sovietinės Lietuvos nomenklatūros veikėjai teigia, kad prie sovietų buvę geriau, jie patys beveik skurdę, kad tik pasiaukotų tėvynei ir darbo laidžiai. Nedėkinga tauta esą atidavė valdžią Sąjūdžiui, o dabar už tai sumoka blogu gyvenimu.
Turniškių makaronai
Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė Goda Ferensienė ėmėsi lyginti sovietmečio ir dabartines valdžios privilegijas bei nusistebėjo, kad buvusiam sovietinės Lietuvos kompartijos pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui užtekdavo tik vieno apsaugos darbuotojo Volodios. O dabar, mat, visas Vadovybės apsaugos departamentas sukurtas. Į repliką, kad Sovietų imperijos provincija paverstos Lietuvos gubernatorius nėra tas pats, kas valstybės prezidentas, G. Ferensienė atsakė, kad aš daug ko nesuprantu.
Gal ir taip –negali gi žmogus suprasti visko. Bet šį bei tą suprantu tikrai. Visi, kas būtų galėję grėsti buožinusiai ir trėmusiai pabaisai, kurios išsižadėjo net tikra motina, buvo jo pasikviestų sovietų nužudyti miškuose ir sumesti į užverstus šulinius ar pakasti dilgėlynuose. Kam labiau pasisekė – išgrūsti į lagerius arba sukišti į kalėjimus bei durnynus. Net tie, kas jo nekentė, nebūtų lietę, nes vargu ar nesuprato, jog tai išprovokuos represijų bangą. Užsienio vizitų ir diplomatinių atstovybių sovietinės okupacijos laikais Lietuvoje nebuvo, kaip ir paties politinio gyvenimo. Todėl ir užteko vieno Volodios – reikia juk su kažkuo ir gramą padaryti ir kortom palošti. Kažkas ir pirtelei turi pramogų parūpinti…
G. Ferensienė nusiskundė, kad Sąjūdis uždarė varganą Turniškių parduotuvėlę, kur būdavę tik duonos, dešros ir makaronų. Čia man ginčytis sunkiau – tenai nebuvau ir nežinau ar tikrai ana parduotuvėlė buvo panaši į tas, kuriose su močiute (amžiną jai atilsį), dar vaiku būnant tekdavo laukti, kol atveš daiktų panašių į mėsą. Gal, visgi, iki ten dažniau užklysdavo kitų parduotuių nepasiekdavę žalieji žirneliai, majonezas, kavos pupelės arba kad ir tualetinis popierius? Negi tikri sistemos tarnai būtų vietoje jo irgi naudoję „Tiesą“ arba „Krasnaja zvezda“ su saviškių atvaizdais bei kalbomis arba plėšę lapus iš Leonido Brežnevo memuarų?
Brandaus socializmo šviesaus atminimo puoselėtojams iškart patikslinu, kad toje santvarkoje, kurią klastingai sugriovė Landsbergis, pragyvenau 18 metų. Taigi nesu tiek jau jaunas, kad man ant ausų labai kibų panašaus pobūdžio makaronai, net jei jie iš Turniškių parduotuvėlės ir sovietiniu kokybės ženklu.
Nomenklatūros pamuilės
Nomenklatūra sovietų epochoje buvo visokia – partinė, ūkinė, kolūkinė, mokslinė, komjaunuoliška ir net kūrybinė. Ji niekur nedingo. Tvarkingai permigravo į politiką ir verslus, išplėsdama savo galimybes.
Kaip jau esu ne kartą pastebėjęs, pasinaudojant atgimimo demokratine aplinka, į valdžią per Sąjūdį neužtruko prilįsti trečio ar ketvirto nomenklatūros ešelono dėdžių ir tetų, kurie jautėsi nuskriausti tų, kurie turėjo priėjimą prie Turniškių krautuvėlės. Nuskriausti, tai nereiškia, kad būtinai nepelnytai ir nereiškia, kad mažiau alkani. Kartais dar labiau. Jų kokybinis indėlis, atsineštas į partijas, kuriose draugai persivadinę ponais teikėsi nusėsti, jaučiamas ir šiandien.
Todėl nemaž nenustabau, kai buvusi pirma atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė, vėliau žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė ėmėsi savotiškai tęsti ponios G. Ferensienės tiradą. Pabėdavojusi, kad pirmosios vyriausybės ministrai turėjo tik po vienas kelnes, ji dar pasigyrė, kad yra aukojusi Katalikų Bažnyčiai. Tiesa, ne savo, o valstybės turtą.
Sako atėmusi iš žemės ūkio ministerijos ir padovanojusi Kurijai kažkokius hektarus ant ežero kranto. Suprantama, kad tai buvo dar prieš turniškių kankinio Antano Sniečkaus idealų pasekėjo ir nūnai tebegaliojančių politinio bei visuomeninio gyvenimo normų patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko mirtį. Dabar ponia ekspremjerė ir signatarė jau turbūt žinotų, kad teisės būti pašarvotu Arkikatedroje taip nusipirkti neišeina. Dovanoti Kurijai sklypą ar tikintiesiems Arkikatedrą, kurie tau niekada nepriklausė – ne toks jau ir dvasingas žygdarbis. Už dešimtinę gali būti neužskaitytas.
Rentos ir monumentai
Toliau besišnekučiuojant apie privilegijas iškilo klausimų – kas ir kodėl ligi šiol saugo ir gal iki gyvos galvos saugos Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų? Ir taip toliau ir panašiai. Klausimai gal būtų ir įdomūs, bet man įdomesnis buvo kitas – ar tikrai turime mokėti rentas milionieriams ir ar A. M. Brazausko kapui papuošti reikia 128 000 litų?
Tokį klausimo iškėlimą Turniškių krautuvėlės klientai ir bekelnių vyriausybės nariai palaikė šventvagišku, o pamąstymą, kad tas, kuris „ir tada dirbo Lietuvai“ geriau turėtų jaustis Grūto parke, o ne Antakalnių memoriale, palydėjo moralizuojantis murmėjimas. Apie mirusiuosius, mat, gerai arba nieko. Sutikčiau, jei tas niekas ir po mirties nesiurbtų duoklės iš kišenės, kuri vos apmoka rentų negaunačių senukų išlaikymą ir mokinukų maitinimą. Ir dar nežinau – ar galima blogai šnekėti apie dar neužkastus, o kalbančius, porinančius ir į televizorių vis lendančius politinius lavonus?
Apie tautos susitaikymą, pagarbą išėjusiems draugams, virtusiems ponais, nekalbėjimą blogai pamokslaujantys rentų medžiotojai iš Turniškių ir „Draugysčių“, panašu, niekada taip ir nepatikės, kad kiti gali nesijausti jiems amžinai skolingi. Juk kievienam iš jų priklauso jei ne renta, tai bent monumentas ar mauzoliejus.
Dar kartą apie prezidentės įžeidimą
Parašė Tomas Čyvas. Kategorija Straipsniai. spalio 22, 2010
Šių dienų Lietuvoje, jei jūs šiaip pilietis, jūsų įžeidimas, pagal Baudžiamąjį kodeksą vertas tiek:
155 straipsnis. Įžeidimas
1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Kas kita, jei jūs esate prezidentas. Tada nevidoną, kuris parašo jums laišką, galima teisti pagal tokį straipsnį:
Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
O aš, kadangi tauta dabar myli prezidentę „jausmu, lyg Nemunas giliu“, siūlau prisiminti prieškario Lenkijos patirtį, kur buvo specialus įstatymas, ginantis Jozefo Pilsudskio šventą vardą. Už šiam įstatymui nusižengusios recenzijos autorystę 1938 metais buvo suimtas, gerokai apdaužytas ir į kalėjimą įkištas Vilniaus Universiteto profesorius Stanislawas Cywinskis. Neabejoju, kad Trečiojo Reicho baudžiamoji teisė klausimą sprendė dar esmingiau, bet šiam kartui, kaip metodinę priemonę Jos Ekscelencijos švento vardo sargybiniams, pridedu lenkišką teisės aktą. Budėkite ! Albo Czuwajce, Panowie Harcerzowie!
Nebaigta istorija
Parašė Tomas Čyvas. Kategorija Lietuvos žinios, Straipsniai. rugsėjo 17, 2010
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus galėtų bent dabar, kai nebegresia jokia apkalta, papasakoti, kas, kaip ir kada jam įpiršo Vladimirą Jakuniną į laureatus? Juk "diplomatiniai kanalai", valstybės vadovui "patarę" piliečiai ir visi, kas prisilietė prie šios bei kitų bjaurių istorijų, turi vardus ir pavardes. Kai kurie jų gal tebeeina arba norės eiti svarbias pareigas. V.Adamkus tuos vardus žino, bet viešai taip ir neištaria.
Sau būdingu stiliumi, verksmingai ir nervingai, reaguodamas į Konstitucinio Teismo (KT) sprendimą, kad jo dekretas, pasirašytas anksčiau, nei buvo priimtas reikiamas įstatymas, yra neteisėtas,
prezidentas padejavo dėl pablogėsiančių santykių su Rusija. Tai šiek tiek juokinga, turint omenyje tų santykių kokybę V.Adamkui prezidentaujant, bet nelabai įdomu. Įdomiausia, kas lieka neištarta ir iškart apauga mistinio filmo siužetui tinkamomis interpretacijomis.
Didžiam Lietuvos politologui Raimundui Lopatai kilo klausimas, kam naudinga domėtis šia istorija? Atsakau į tai padėdamas ir vaduodamas nuo būtinybės giliai kažin ką tyrinėti: naudinga man. Man, kaip Lietuvos piliečiui, labai pravartu žinoti, kurie prezidento patarėjai nekreipė dėmesio į įstatymus ir iš anksto reikalavo, spaudė ar bent siūlė juos pažeisti? Man labai pravartu žinoti, ar įbaugintas ir savo baimes garsiai žymaus dienraščio paskvilių autorei dėstantis V.Adamkus tikrai buvo šantažuojamas? Tokia versija jau išmesta į eterį ir toliau apauginama sudėtingomis schemomis.
KT nepadėjo susivokti šioje painiavoje, nes, pasakęs A, jis nepasakė B, ir staiga prarado išsiugdytą gebėjimą šalia Konstitucijos raidės kalbinti jos dvasią. Atradęs vieną pažeidimą ir nebekreipęs dėmesio į kitus klausimo aspektus, KT neapklausė liudytojų. Gaila. Galbūt šnekinant dvasią būtų kilęs noras plačiau panagrinėti "išmoningai" atsikirtinėjusios prezidentūros teiginį, jog "visada taip buvo daroma ir niekam neužkliuvo". Jei tai tiesa, viskas yra daug blogiau, o ne geriau. Galbūt, pakalbinus dvasią ir pasikvietus į teismo posėdį patį tikrai ar tariamai šantažuotą prezidentą, būtų buvę galima išgirsti minėtas pavardes? Gal save būtų padėjęs įvardyti į atsargą paleistas didysis strategas Albinas Januška, kurio pavardė dokumentuose minima juodu ant balto, bet prezidento lūpose netelpa?
Galbūt kitas patarėjas, pilietiškumo ugdytojas Darius Kuolys būtų galėjęs teisme pasakyti tai, ką sako žurnalistams? Kad tikrai neatsimena, ar minėtas dekretas derintas ir su juo? Gal KT, filmuojant ir fotografuojant visai centrinei žiniasklaidai, išgirstume, ar tikrai V.Adamkus buvo šantažuojamas, ir kas tie niekšai bei ko jie norėjo?
Deja. Teoriškai neblogas sprendimas ir vėl skirtas tik tam, kad kuo greičiau baigtų temą ir nekeltų naujų klausimų. Bėda, jog taip pašalintas tik ligos simptomas, o ne jos priežastis. Prezidentų ir jų patarėjų buvo, yra dabar ir bus ateityje. Jie labai gerai mato, kad šitaip veikiant galima atsipirkti tik pavymui KT išsakomu konstatavimu, panašiu į pirmokams ar darželinukams rodomą pagrūmojimą pirštu. Dar smagiau gali sau į kumštį kikenti jakuninai, vojeikos, maškovai, dujotekanos ir panašūs tipai bei struktūros, juos aptarnaujantys valdininkai ir premjerus pirtyse norintys skirti "sprendimų priėmėjai", kaip šiuos yra pavadinęs vienas buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius. Nebaigtas nagrinėjimas ir išlikusi migla neleidžia dezinfekuoti ir užmūryti valstybės pamatų kertelių, kuriose veisiasi parazitai. Viešojoje erdvėje žvilgsnis nuo problemos esmės jau sukamas į provincialiu idiotizmu atsiduodančią "problematiką" – kas konkrečiai parašė kreipimąsi į KT, parašė prie kavos ar prie degtinės, kuris patarėjas geresnis, o kuris blogesnis. KT nebaigtas judesys, atsitiktinai ar ne, leidžia valstybei pūti ir yra panašus į vėžio gydymą aspirinu. Šventa parazito vieta tuščia nebus – į ją būtinai įsispraus koks nors naujas klanas ir nauji personažai. Kitaip negali būti valstybėje, kurioje "visada taip daroma ir niekam nekliūva", o besidomintieji apdovanojami "genialiu" įtarimu, nes, matyt, siekia tik asmeninės naudos.
Geras prezidentės sprendimas
Parašė Tomas Čyvas. Kategorija kita. vasario 25, 2010
“Valstybės saugumo departamentui (VSD) turėtų vadovauti šiuo metu su šia institucija nesusijęs asmuo, tai trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariams teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė.”
Tikrai tas atvejis, kai neišeina nesutikti su prezidentės nuomone. Taip turėtų galvojama net ir normaliomis departamento veiklos sąlygomis. Karjeros saugumiečio viršutinis laiptelis turėtų būti generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigos.
Po to, kas ištiko VSD pastaraisiais metais, kai institucija buvo į skutelius draskoma interesų grupių, dalis žmonių patyrė atvirą susidorojimą už norą dirbti valstybei, o ne vadovybės privatiems šeimininkams, kai tarpusavio nuoskaudos ir sąskaitos kaitina atmosferą – reikia su šiomis “mielomis” peripetijomis nesusijusio politiko. Dekoratyviniai generolo aprėdai – nebūtini.
Belieka laukti pačių kandidatūrų, nes prezidentė, pareiškusi, jog jau turi “tam tikrą sąrašėlį”, kažkodėl pasiliko jį savo omenyje.

Naujausi atsiliepimai