Pinigai ir partijos

Kartais Lietuvoje pasitaiko, kad chirurgas pacientui nupjauna ne tą koją. Mano nuomone, prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlomos partijų finansavimo reformos yra kaip tik tokio “gydymo” pavyzdys. Jis nuvarys į kapus paskutinius demokratijos likučius ir dar į tirštesnę miglą panardins finansavimo procesą, kurį siekiama nuskaidrinti.

Juridinių asmenų aiškiai deklaruotos aukos, kurias siekia uždrausti prezidentė, yra kaip tik skaidriausia, geriausiai matoma partinių lėšų dalis. Juodi pinigai, perduodami lagaminuose ar pasiekiantys kitais būdais, žinia, nėra apskaitomi ir deklaruojami. Darbo partijos juodosios kasos byla galėtų tai patvirtinti, jei nebūtų taip įtartinai vilkinama iki išganingos senaties. Fizinio asmens vardas ir pavardė dažniausiai mažai ką pasakys apie aukotoją, išskyrus atvejus, kai juo domisi jau ne kokia nors spauda, o prie asmens duomenų prieinantys pareigūnai. Tai vėl patvirtina tos pačios Darbo partijos vedlio patirtis padengiant prezidento Valdo Adamkaus rinkimų skolas, kai vienu metu į rinkimus pralaimėjusio kandidato sąskaitą tūkstančius litų pervedė daugybė Viktoro Uspaskicho bendrovių darbuotojų, net tokių, kurie patys gauna valstybės socialines pašalpas.
Maža to, kai kurių stambesnių Lietuvos verslo subjektų aukos mažoms partijoms iki šiol suteikdavo nors teorinę galimybę įvykdyti oficialias rinkimų procedūras ir sudaryti minimalią konkurenciją jau įsitvirtinusiems nomenklatūriniams klanams. Tad visiškai nekeista, kad dauguma didžiųjų partijų atstovų Seime ėmė ploti katučių ir džiugiai pritarė valstybės vadovės užmojui – bent jau per pirmą pateikimo stadiją.

Juk, karpant galimybes gauti legalių aukų iš verslo sektoriaus, didinama priklausomybė nuo valdiškos dotacijos. Sumanymas paversti partijas beveik vien iš biudžeto finansuojamomis organizacijomis – abejotinas, bet net ir su tuo būtų galima sutikti, jei ne absurdiška to pyrago dalybų tvarka.

Dotacijos skyrimo principas – skaičiuojant pagal praėjusių rinkimų rezultatus – pamalonina tuos, kurie turi daugiausia valdžios, ir palieka be nieko potencialius konkurentus iš šalies. Neperžiūrėjus šios sistemos, o to daryti, regis, neketinama, rinkėjų pasirinkimo meniu bus dar labiau apribotas, konkurencijos programomis ir idėjomis, apie kurią kalba prezidentė, neatsiras. Kam konkuruoti, jei ir taip esi patogiai įsitaisęs prie valdiškų ėdžių?

Net ne abejones, o tiesiog šypseną kelia įsivaizdavimas, kad panaikinus legalų verslo aukojimą nepadidės šešėlinė jo dalis. Juk kalbame apie kraštą, kuriame vokelius sutinka imti maždaug 40 proc. piliečių, kur inspekcijos ir tarnybos neretai esti bejėgės, įstatymų apribojimai neveikia dėl pažeidimų masiškumo – sunkoka perkošti tekančią upę kiaurasamčiais. Tai, jog būdų, kaip apeiti numatomą įstatymą, yra daugybė, suvokia visi, bet nedrąsu apie tai pranešti populiariajai Jos Ekscelencijai. Nedrąsu suabejoti didinga prezidentės vizija, kad partijas visiškai skaidriai rems tik iš paskutinių grašių, skirtų šildymui ir varškei, sutaupyti pensininkų arba už minimumą dirbančių žmonių litukai.

Mat visi, kurie balsuos kitaip, avansu bus išplūsti oligarchų tarnais ar korupcininkais. Dar kartą iš tribūnų bus išprakaituoti riksmai apie visuotinį nepasitikėjimą partijomis. Tiesą sakant, visada stebėjausi idiotiška klausimo formuluote: “Ar pasitikite partijomis?”, nes visada maniau, kad pasitiki ta, už kurią tuo metu balsuoji. Tačiau tai atskira tema, o prezidentė į tokius niekus nesigilina – jos tikslas kitoks.

Juk reikia dar kartą priminti veidrodžiui, sau ir tautai, kad aplink tvyrančiame blogio ir tamsos vandenyne žėri tik vienas šventas bei tyras šviesos spindulėlis. Kaip jam nešviesti, kai yra šitaip kartkartėmis pakūrenamas? Gaila, kad tik šviečia, bet nešildo.

D. Grybauskaitė: Siekis nebus procesas

„Lietuvos įtvirtinimo siekis nebuvo ir nebus baigtinis procesas. Prie jo turime prisidėti visi, kad galėtume didžiuotis savo šalimi. Kad mumis didžiuotųsi ir tie, kurie prisidėjo prie mūsų laisvės ir nepriklausomybės siekio“, – kalbėjo Prezidentė.

Mandagiai prašyčiau patikslinti – prie ko aš turėčiau prisidėti? Prie įtvirtinimo, prie siekio ar prie proceso kurio nebus? Ir prie ko prisidėjo tie, kurių pasididžiavimo turėčiau siekti?

Kažkada vienas premjeras sakydavo: „šitą klausimą pastatysime ant darbotvarkės, labai atidžiai išžžiūrėsime ir pratraktuosime.” Arba: „mūsų vyriausybė pastatyta ant kompetencijos”.

Prezidentė D. Grybauskaitė Prezidentė D. Grybauskaitė „tikisi, kad mėgina pasukti“

Iš prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu Lietuvos televizijos laidai: „Teisė žinoti“:

„– Tapusi Prezidente Jūs žadėjote pokyčius užsienio politikoje. Kaip Jūs apibūdintumėte šiandien, kokia yra Lietuvos užsienio politikos strategija, nes pagal Konstituciją Jūs esate pagrindinė jos formuotoja?

– Tikslas buvo ne pakeisti, o subalansuoti. Turėjome vieno vektoriaus užsienio politiką – arba JAV, arba nieko. Šiandien, labai tikiuosi, kad mėginu pasukti į daugiavektorinę užsienio politiką, kad būtų keli vektoriai: ir JAV, be abejo, kaip mūsų saugumo garantas, ir Europa atsirastų mūsų žemėlapyje, ir ypač jos šiaurinė dalis, kaip mūsų prioritetas, taip pat mūsų kaimynai. Mėginu taip balansuoti, bet ir tam reikia laiko, ir tokie pokyčiai negali būti greiti.

Čia norėčiau paminėti dar vieną dalyką. Tai nėra ankstesnės užsienio politikos kritika. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu Lietuva patenka į kitokią geopolitinę situaciją ir dabar mėginu, kad Lietuva savo užsienio politiką pritaikytų prie naujų geopolitinių poslinkių. Ir tai yra mano pagrindinis tikslas – kad Lietuva pasinaudotų tuo, kas vyksta aplink ir būtent savo interesams ir netarnautų jokių kitų valstybių įrankiu sprendžiant kitų valstybių interesus.

Taigi kiekvienu istoriniu laikotarpiu turės būti ir kitokia mūsų užsienio politika – kas ir vyksta.“

Mėgina balansuoti, tikisi, kad mėgina pasukti ir tam taip pat reikia laiko. Ypač, kai žemėlapiuose Europa ligi šiol nebuvo pažymėta, o ypač jos šiaurinė dalis bei ilgai trunka atspausdinti naujus, pataisytus žemėlapius. Iš karto viskas visiems tampa aišku ir suprantama. O dar sakome, kad Georgas Bushas jaunesnysis kartais šnekėdavo keistai… Tikrai labai daug vektorių, bet klausimas ar bent verta mėginti suvokti šių tauškalų prasmę?

Prezidentūra dirba

 

Tinklaraštis yra toks jau žanras, kuriame rašoma, kas užeina ant seilės. Parašiau apie prezidentūros darbo stilių ir sužinojau, kad kartais netgi labai pasiseka. Gavau atsakymą į pastebėjimą, jog prezidentės darbotvarkė skelbiama taip, tarsi ji nieko nedirbtų.

nuo news@prezidentas.lt
kam tomascyvas@gmail.com
data 2011 m. vasaris 3 d. 15:54
tema Spaudos centras/Darbotvarkes
siųsta iš grybauskaite.is.lt
nerodyti išsamios informacijos 15:54 (Prieš 10 val.)
Spaudos centras/Darbotvarkes
2011-02-04
Po pietų Lietuvos vadovė išvyks į Miuncheną, kur dalyvaus kasmetinėje Saugumo konferencijoje
11:15 Prezidentė Dalia Grybauskaitė priims JAV Kongreso delegaciją, vadovaujama senatorių John McCain ir Joseph Lieberman (Prezidentūra, S. Daukanto a. 3)

Kas yra "po pietų" aš nežinau (skirtingos tradicijos), bet president.lt to (apie pietus) išvis nėra, tad pamalonino mane asmeniškai, už ką lenkiuosi iki sąnarių girgždesio – net baisu kaktą prasiskelti.
Amerikėnai asmeniškai nemalonina, bet informaciją gauti paprasčiau, nei iš S. Daukanto a.
http://www.whitehouse.gov/schedule/complete/2011-02-03

Šiaip ar taip, akivaizdu, jog prezidentūra dirba ir net reaguoja į visai nesvarbius nesvarbių praeivių pastebėjimus.

Dalia Grybauskaitė – vėl malonės pilnoji

 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė malonę buvusį Alytaus merą Česlovą Daugėlą „žąsinu“ pavadinusiam alytiškiui ir panaikino teismo skirtą 2 tūkst. 600 litų baudą.

Kilnu, teisinga, dvasinga, demokratiška ir pagirtina. Tuo pačiu norėtųsi sužinoti ar D. Grybauskaitė negalėtų „pamaloninti” ir asmenų, nuteistų už „pasikėsinimą įžeisti” prezidentę… ?

Yra dar ir asmenų, kurie įžeidė ar kėsinosi įžeisti kitas „nacionalines vertybes“. O šiaip – gal Seime atsirastų pusantro parlamentaro, galinčio nepabijoti ir inicijuoti šios caro laikų atgyvenos absurdą įgyvendinančius straipsnius? O gal tai galėtų padaryti pati reitingų karalienė?