Rusų NTV: geras Čilinskas prieš blogą Žalimą

 

Draugiškos šalies profesionali žiniasklaida apsidirbo. Labai jau nevalyva ir neprofesionaliai sukurpta propaganda – nepalaikant net šlovingojo sovietinio agitpropo standartų, kažkada įvestų programos „Vremia“.

Kažkodėl dabar – 2010 spalio 12 dieną – kolegos ištraukė tai, ką filmavo prieš kelis mėnesius. Pranešama „naujiena“, kad sovietinis frontininkas gavo septynis metus kalėjimo, kurią Lietuvoje visi žinojo dar birželio mėnesį, kai įvyko teismas. Markelis Bulatovas – sovietinių saugumo pajėgų smogikas pirmosios instancijos teisme pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad žudė Lietuvos partizanus.

Ši „naujiena“ siužete susiejama su kita „naujiena“ – jau irgi kurį laiką galiojančiu įstatymu, pagal kurį Stalino ir Hitlerio represijų gyrimas sulyginti ir pripažinti nusikaltimu. Senas ir idėjinis sovietų galvažudukas kažkodėl rodomas kaip būtent šio įstatymo auka ir kalbinami teisininkai. Vienas „geras demokratas“, o kitas – „blogas nacionalistas“.Kęstutį Čilinską kolegos tekste meiliai vadina „čelinsku“ , priešpastatomas baisiu vanagu norėtam parodyti Dainiui Žalimui. Pastarasis sako, kad interviu iš jo buvo paimtas netrumpas. „Matyt neišėjo sukarpyti, kaip jiems tiko, tai ir paliko vieną sakinį, nes visur akcentavau nusikalstamp sovietinio ir nacistinio režimų nusikaltimus“, – sako D. Žalimas. Na o teisininkas, svieto lygintojas, ilgametis konservatorius be bilieto Kęstutis – savame repertuare. Ponas atkakliai atsisako pripažinti, jog puikiai supranta, kad už „prie ruso buvo geriau“ ir „silkė IVASI – pati skaniausia silkė pasaulyje“ (prie sovietų kitokios parduotuvėse nebuvo) – niekas nesodins. Pasakyk man – kas tavo draugas…

Tokio šlamšto aprašymą galima rasti tinklaraštyje, iš kurio skolinuosi nuotrauką.

Nemanau, kad patalpinus šį vaizdą man prireiks Kęstučio Čilinsko paslaugų.

Išbandykime Moldovos kelią į laimę

 

Tauta, jei tikėsime paskelbtais apklausos rezultatais, mano, jog šalies užsienio politika, o konkrečiai atsisakymas (ar neįstengimas) susibičiliauti su Kremliumi, ją skurdina, daro nelaimingą, brangina dujas ir kitaip “ėda gyvenimą”.

“Lietuvos užsienio politiką blogai vertina 53,6 proc. respondentų. Jų nuomone, dėl prastos užsienio politikos mūsų šalis patiria daug ekonominių nuostolių: stringa eksportas, nesulaukiame užsienio investuotojų, o už naftą, dujas ir elektrą mokame brangiau nei kiti.

Užsienio politiką kaip vidutinišką, tik pernelyg atšiaurią Rusijos atžvilgiu, nurodė 21,1 proc. apklausos dalyvių. 14,8 proc. apklaustųjų manė, kad mūsų diplomatai ir politikai pernelyg pataikauja JAV.”

Tokiomis apklausomis besivadovaujantiems politikams, kaip ir apklausų respondentams realybė klastingai pažeria kliūčių. Viena iš jų – Moldova, kuriai naujasis užsienio reikalų ministras žada ypač padėti, kaip pagalbos turėtų nereikėti jokios. Šalis, kaip ir Lietuva, nedidukė, be išteklių ir pramonės. Užtat, apklausos respondentų logika remiantis, be galo politiškai išmintinga ir laiminga. Jai su Kremliumi draugauti sekasi  geriau, klastingų jankių užgaidų nevykdo, tik štai rezultatai įkvepiantys nedaugelį… Niekingas bendrasis vidaus produktas, eknominis ir politinis neįgalumas… Net ir dalis teritorijos faktiškai okupuota tų, su kuriais pragmatiškai draugaujama.

Audroniui Ažubaliui derėtų pasiskaityti nuorodą ir gerai pagalvoti bei pamedituoti. Juk, vykdant naują generalinę liniją ir tautos valią, o taip pat paraidžiui ir garsiai skiemenuojant įgarsinant instrukcijas iš S. Daukanto a. (kad neištiktų Vygaudo Ušacko likimas), reiktų ir pačiam tikėti, kad viskas suderinama su logika.

Nors, galima ir nederinti, jei užtenka tik tikėti pasirinkto kelio teisingumu. Yra rimta bėda – informacijos gadynėje gali nepavykti paslėpti akivaizdaus fakto, jog mažos buvusios gubernijos vadų retorika ir padlaižiavimo mastai nelabai įtakoja metropolijos ekonominį bei politinį palankumą.

Žmones reiktų kažkaip priversti nepastebėti faktinės ir loginės klaidos. Būdų yra.

Geriausia būtų dažniau skelbti tokias apklausas ir dar dažniau vartoti argumentą ad nauseam, pastiprinant jį kartojančio vado aukštais reitingais ir nuotraukomis (galima naudoti ir plakatus, idant būtų dar įtaigiau). Būtina tiesiog spamo būdu teigti: “Blogai gyvenam todėl, kad pataikaujam jankiams ir pykdome Rusiją”. Kad smegenų plovimas veiktų dar efektyviau, būtina dar labiau sustiprinti rusų kalbos dėstymą vaikams. Pastarąjį būtina intensyviau dėstyti ir ne tame lygyje, kuriame prieinamas koks nors Bulgakovas, o, kaip dabar, tik pasiekiant tą kartelę, kur suprantama Kremliaus kontroliuojamos medijos ta pati giesmė. Taip materialinių nepriteklių nukamuotos tautos makaulytėse tvirčiau veiks argumentas plačiau žinomas anglišku Wishful thinking vardu.

Ėduonies gydymas per bambą

 

Apie JAV žvalgybos kalėjimų paiešką Lietuvoje būčiau pasakęs jau beveik viską, jei ne dar viena aplinkybė, kurią seniai įtariau, bet galutinius patvirtinimus susirinkau Seimo kuluaruose. Motyvas, skatinantis dalį Lietuvos politikų dalyvauti šiame, propaganda ir gandais apaugusiame, trileryje – tikras ar tariamas noras greitai atkeršyti kompanijai besivadinančiai „valstybininkais“.

Tą patvirtino patys Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai. Prezidentūros linijai tai irgi neturėtų prieštarauti. Jei tai nuoširdus sumanymas, tai turiu pastebėti, kad per bambą užsimota surūdijusiu grąžtu gydyti ėduonį. Mat Lietuvos realijos ir vietinės aktualijos, susijusios su Valstybės saugumo departamento, generalinės prokuratūros, užsienio reikalų ministerijos ir kitų garbingų kontorų veikla, duoda daugybę neartų dirvonų ir rimtų priežasčių daug ką rimtai keisti, jei to norima.

Norint eliminuoti minėtą kompaniją iš Lietuvos valdžios elito, visai nereikia to, ką nekurie Seimo nariai vadina „nebijojimu pasipykti su Amerika“, o prezidentūra vadina nauja savo užsienio politika. Net jei tiesa, kad Albino Januškos, Dariaus Jurgelevičiaus, Dainiaus Dabašinsko ir jų sėbrų įtaka mielai naudojosi JAV žvalgyba, tai išvada iš situacijos vertinimo padaryta klaidinga. Minėta gauja dominavo šalies politikos užkulisiuose dėl politikų ir demokratinių institucijų silpnumo. Perėmus jų kontrolę ir vadžias, su JAV šiaip sau „pasipykti“ yra nebūtina. Priešingai – tas pasipykimas gali suteikti ir jau suteikia dingstį Rusijos dujininkų ir įvairių korumpuotų sutvėrimų interesų lobistams vadinti save skriaudžiamais Amerikos draugais, kurie nukenčia tik todėl, kad draugavo su JAV ir neva kovojo prieš Rusiją. Taip juk nebuvo. Ši miela kompanija tiesiog puikiai derino vaidmenis, ko naujai valdžiai, jei ji kitokia, daryti nebūtina – su tikrai patikima ir nepriešiška Marijos žemės teisėta valdžia amerikiečių nematomojo fronto kariai, kaip ir diplomatija turėtų rasti bendrą kalbą. Nebent tikrai to tiesiog nenorima čia, o siekiama paversti Lietuvą pilkąja saugumo zona ir pasitikėti gerais telefoninių pokalbių su Kremliumi rezultatais, o visas vajus prie „valstybininkus“ yra tik dar vienas spektaklis? Nors, gali būti, kad Lietuvoje dar tikrai nesuprasta, jog užsienio politikos strategija nėra kaitaliotina dėl to, kad nerandi kito būdo kam nors atkeršyti šalies viduje.

Lietuvos konservatoriai netradicinės valdymo ligų medicinos griebiasi ir kitose srityse.Antai – norima pakeisti nacionalinio transliuotojo vadovą, kuris, mano tvirta nuomone, taip pat neturėtų juo būti. Bet tam nieko geresnio nesugalvojama, kaip mažinti finansavimą ir leisti valstybinei akcinei bendrovei – Lietuvos radijo ir televizijos centrui (televizijos bokštui) – ėstis dėl tos pačios kišenės pinigų su valdžios išlaikoma įstaiga – LRT. Siekiant “valstybės apsivalymo” Arūną Valinską atleido už gėrimą su tokiu Michalskiu, o Algimanto Valantino atleidimui nepakanka nei nušautų žmonių, nei sužalotų vaikų, nei gėdingos Vytauto Pociūno žūties tyrimo istorijos.

Taip gydant ėduonį – galima pasileisti vidurius.

CŽV kalėjimuose išrastas kiaulių gripas? Kodėl ne…

 

Klausimas – laikė ar nelaikė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Centrinės žvalgybos valdyba (CŽV)  Lietuvoje talibų teroristus – gvildenamas toliau.

Į JAV žvalgybos bei žiniasklaidos, o taip pat JAV neokonų ir Vakarų Europos komunistuojančių pacifistų propagandos karus Lietuvą be jokios prasmės įvėlusi prezidentė Dalia Grybauskaitė į smėlio dėžę numetė degtukų.

Dabar jais žaisti ėmėsi ne tik Seimo nariai, bet ir rimti politikos apžvalgininkai. Ypač, pagal „keistą“ sutapimą, tie, kuriems JAV visada yra šėtonas, o Rusija – visai nieko kaimynė.

Proga gera, Lietuva pati, šalies vadovės lūpomis, „prisipliurpė“. Dabar kažkokius „tyrimų rezultatus“ pateikti reikės. Jei bus pasakyta, kalėjimų nebuvo – ABC ir pacifistai bei JAV nemėgstantys apžvalgininkai – nepatikės. Jei bus pasakyta, kad buvo – reikės pasodinti į kalėjimą Valdą Adamkų ir dar kažkiek pareigūnų. Bet Lietuvos autoritetas nuo to nei kiek nepagerės, kaip ir santykiai su JAV. Tiesa, naivūs nesame – niekas nieko nepasodins ir neištirs, nes tai įmanoma nedaugiau, nei ištirti Vytauto Pociūno nužudymą.

Tai buvo ne talibų teroristas, o Lietuvos pareigūnas, bet kas iš to? Jis juk ne toks garsus ir geras, kaip barzdotas, galvas pjaustantis islamo karys -  nerūpi nei ABC,  nei Europos kairiesiems, nei Lietuvos prokurorams. Nerūpi net Lietuvos konservatoriams, jei kalbėsime sąžiningai.

Kęstučio Girniaus teiginys, kad niekas Seimo komitete nebus ištirta – šimtu procentų teisingas. Jo siūlymas – atiduoti kalėjimo pėdsakų paieškas tiems patiems prokurorams ar dar kokiai ten „vykdomajai“ valdžiai – kvailystė. Nes tai ta pati sistema, kuri ne tik padarė viską, kad nerasti galų V. Pociūno byloje. Tai ta pati sistema, kuri žinojo, kad dviem žmogžudystėm įtariamas žmogus, skundęsis dėl tikro ar prasimanyto dukters prievartavimo – ginkluotas. Žinojo ir laukė, kol jis pradės šaudyti.

Žodžiu, visiškai aišku, kad tyrimas baigsis teatro klasikos personažo- aludario Žaldoko išvada, prognozuojant orą – visko gali būti.

Lietuva, kaip jau ne kartą sakyta, iš to nelaimės nieko. Talibano smogikai – taip pat. Užtat eilinį kartą pasismagins, ką jau ir daro, tikro runkeliško antiamerikanizmo ganytojai bei dainorėliai.

Vardo garsinimas

Bet mėginkime mąstyti pozityviai. Jei žaidžiam su degtukais – varykim iki galo ir mėginkime išlaužti nors kokią nors naudą. D. Grybauskaitei, kuriai patinka skambinti Dmitrijui Medvedevui, bet nepatinka skambinti Barakui Obamai, – galima pagelbėti.

Paskambinkite telefonais 949-715-2217 arba 310-877-3002. Tokiam Robui Potteriui. Jis, kaip skelbiama, padės surasti žmogų daug talentingesnį, nei vienu pusrutuliu galvoti tegebantis mūsų žvalgybos generolas.

D. Grybauskaitei ir Seimo komitetui į pagalbą jis padės pasitelkti daktarą Lenordą G. Horowitzą, kuris ankčiau paskelbė įrodęs Silverstein Properties Inc. vadovo Larri Silversteino ryšį su 9-11 teroristinės atakos organizavimu ir farmacijos kartelio geopolitine ir ekonomine veikla. Veiklos tikslas, anot Horovitzo – mažinti gyventojų skaičių. Larris Silversteinas, buvęs Pasaulinio Prekybos Centro Niujorke nuomotojas, davęs sutikimą dviejų jo pastatų detonacijai, kaip skelbiama, pagrindinis bylos "9-11 Truth" įtariamasis.  

Dabar šis sąmokslo teorijų mėgėjas paskelbė atskleidęs, jog kiaulių gripą sugalvojo bei platina Deivido Rockfelerio trestas, prie kurio prisidėję visi, kas yra turtingi ir jam nepatinka: Rupertas Merdokas, Mortonas Cukermanas, Tomas Glouseris ir kiti slaptieji pasaulio valdytojai.

Prielaida – Kiaulių gripas galėjo būti sukurtas Antaviliuose, o Talibano dvasingieji kariai ten buvo išnaudojami, kaip bandomieji triušiai. Manau, šio eksperto pasitelkimas ir pats tokios prielaidos nagrinėjimas išgarsintų Lietuvos vardą labiau, negu visi krepšininkai ir pilietybės negaunančios čiuožėjos – kartu sudėjus.

Kaip grybai su žirniais kariavo…

 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atkakliai mėginanti pateisinti kietos ponios, kurią visi turi gerbti ar bent bijoti, įvaizdį, nei iš šio, nei iš to nutarė įsikišti į „gerų“ ir „negerų“ tautos prisikėlimą žadėjusių politinės scenos geltonsnapių kovas. Padarė tai absoliučiai neraštingai ir nevykusiai, neįvertindama ir galimų pasekmių savo pačios laimingo prezidentavimo perspektyvoms.

Purvo vonios

Stebint Seimo pirmininko Arūno Valinsko šalininkų ir priešininkų kovas partijoje, kuri kažkada čia skelbėsi prikelsianti tautą, matosi daugybė prieštaringų dalykų. Daug triukšmų, propagandos, užkulisinių intrigų ir, kaip dera specialiųjų tarnybų nekontroliuojančiai valstybei, apsitaškymo operatyviniais kompromatais.

Kieno mašinos kur kada parkavosi, kieno žmonos sesuo kur dirba ir kokiam provincijos partijos rateliui priklauso, kas ką, kada, kur ir su kuo gėrė… Dalies šios informacijos susirinkti, sugrupuoti, suguldyti į pasirodžiusias spaudoje schemas bei išspjauti į viešumą niekaip neįmanoma neprieinant prie šaltinių, kurie neturėtų būti prieinami visiems – prie asmens duomenų.

A. Valinskas, kaip teisingai pastebi apžvalgininkas Arūnas Daugėla, dėsningai sumoka už visas bjauriausias savo charakterio savybes, politinį infantilumą ir atsakomybės jausmo stoką. Kaip apgailėtinas žioplys jis nuo pat kadencijos pradžios įsivėlė į labiau patyrusių koalicijos partnerių sugalvotą ir užkulisiuose jam įpūstą kovos su „žiniasklaidos persekiojimu“ verpetą.

Dar anksčiau susirinko sau partiją iš atsitiktinių pakeleivių, kuriuos vienijo tik politinių pažiūrų neturėjimas ir holivudinių dublerių rūbinei būdingi gebėjimai krėsti vieni kitiems smulkias, bet, kaip jiems atrodo, smagias niekšybes. Paskui net ir daugeliui pastarųjų sugebėjo nusibosti, o ir tiesiog nesuvaldė interesų kovos savo nenormaliajame darinyje, kur jau želia ne tik ąžuolai, bet ir dilgėlės. Kartu tai primena rusišką animacinį filmuką apie grybų ir žirnių karus, iš kurių valstybei naudos, kaip iš ožio pieno.

Taigi, A. Valinskas, kuris dar sugebėjo ir nesuprasti, kad gerti degtinę su kriminaliniais dėdėmis ir tetomis Seimo pirmininkui nedera, užuojautos nenusipelno tikrai.

Nėra kozirių

Pirmininkas tapo visiškai priklausomas nuo koalicijos parnerių požiūrio ir, šia prasme, yra pakankamai tinkamas premjerui Andriui Kubiliui, nes dabar tikrai mažiau „šakosis“ dėl kokių nors sprendimų ar postų. Tad ir ministras pirmininkas toliau demonstruoja deklaruotą krikščionišką atlaidumą ir prašo iš teisėsaugos ko nors daugiau, nei bendrosios moralės principams prieštaraujančių išgertuvių patvirtinimo.

Tokių dalykų kol kas neišgirdome, nors niekas negarantuoja, kad jie neguli kokioje nors Valstybės saugumo departamento vadovo Povilo Malakausko ar kokio kito veikėjo segtuvėlyje.A. Sacharuko liudijimai, kad jis susilaukė dar ir pirmininko sugėrovo prašymų neteisėtai padėti – reikšmingi, bet A. Valinskas juos įvardija, tik kaip oponento kerštą. Tad kol kas lieka tik labai nemalonaus tvaiko klausimas.

Nejučiomis prisimena labai amoraliu laikytas ir visuotinai išjuoktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Bilo Clintono paišdykavimas su vėliau išgarsėjusia „naivia mergaite“. Jis nesibaigė apkalta net ir po to, kai prezidentą pagavo apsimelavus. Mat, šalia visų savo laisvalaikio įpročių, B. Clintoną visuomenė ir politikos elitas laikė gerai einančiu pareigas vadovu. Ar tokiu koziriu gali pasigirti A. Valinskas? Vargu.

Tūkstantinė minia jo ginti tikrai nesusirinks. Ir net frakcija nesėdės su plakatais bei marškinėliais Seimo salėje, kaip darė Viktoro Uspaskicho ginklanešiai. Nepelnytai iškilęs ir greit nupuolęs, pramogų verslu politikos nesugebėjęs paversti juokdarys neturi visiškai jokių kozirių.

Prie ko čia D. Grybauskaitė?

Seimo pirmininkui nušalinti Lietuvoje nereikia apkaltos. Pakaks Seimui prabalsuoti. Tam, kas yra susipažinęs su šalies Konstitucija ir bendrais valdžių atskyrimo principais, aišku – tai išskirtinai Seimo reikalas ir seniai reitingų bedugnėje besivoliojančiai institucijai pačiai teks spręsti – kaip ropoti iš eilinės pamazgų duobės.

D. Grybauskaitė teisi, kai nelaukia, kol pasveiks jai tiesiogiai pavaldžios institucijos generalinis direktorius, kai atleidžia jo pavaduotojus, net jei serga ir labai žymus generolas. Yra daugiau tokių institucijų ir jai tiesiogiai priskirtų valdžios sričių. Jai priklauso skirti ir reikalauti pašalinti ministrus, teikiant atitinkamus dekretus arba tiesiog naudojant tai, kas vadinama moraliniu autoritetu. Ko jai daryti nepriklauso, tai nurodinėti institucijai, kuri jai jokia forma, jokiu mastu ir jokia prasme nepavaldi.

Tai Prezidentė, pagal mūsų Konstituciją, turėjo prisiekti tautos atstovų akivaizdoje ir parlamentinės respublikos pas mus dar niekas nepanaikino. Tikiuosi, kad joks lukašenkinio tipo šaunuolis to ir nepadarys.

Tad visai nepriklausomai nuo to, kas būtų Seimo pirmininkas – Arūnas Valinskas, Aleksandras Sacharukas, Petras Gražulis ir Antanas Nedzinskas,– imperatyviai aiškinti tokiam asmeniui, kada jam atsistatydinti,– ne jos Ekscelencijos reikalas.

Valdininkiškas įkarštis

Šis, nei į tvorą, nei mietą nuskambėjęs, raginimas, vėliau supanašėjęs į grasinimą (jau paraginta pasitraukti, „kol to nepadarė pats Seimas“), atrodo, reiškia kietosios ponios nuomonę, kad ji gali priversti parlamentą balsuoti taip, kaip jai patinka.

Jei D. Grybauskaitė ir jos išmintingi patarėjai tikrai taip mano, tai dera priminti, kad josios pirmtakui patarinėjusi Aušra Rauličkytė taip išprovokavo teisinę ir politinę aklavietę.

Net būdama formaliai teisi, kaip vėliau patvirtino ir Konstitucinis Teismas, patarėja leido sau nuobodžiaujančiai parlamentarų miniai pasakyti, kad jie dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimo gali balsuoti tik taip ir ne kitaip. Padarinius mes žinome. Naudos iš to neturėjo niekas, tad vargu ar reiktų mindyti tą patį grėblį.

Kokį politinės atsakomybės mastą A. Valinskui užkraus tie, kas jį pirmininku išrinko, toks ir bus užkrautas. Tačiau kai kurių politologų nuogąstavimai, kad direktyvomis valdyti įpratusi karatistė-valdininkė ne iškart išmoks būti politike – gali pasitvirtinti. Juolab, kad ir patarėja, turinti sufleruoti vidaus politikos klausimais, Audronė Nugaraitė atvirai skelbia neturinti politinių pažiūrų ir prezidentės pažiūras laikanti nesvarbiomis.

Galiausiai, veliantis į svetimus kompromatų karus ir mėtantis autoretitingais pareiškimais,gali ištikti kaip tam pačiam A. Valinskui. Jo postringavimai apie dešimtį Dievo įsakymų, kaip savo programą, irgi dabar tik sutirština visų kylančių nešvarumų spalvas. Patogiomis aplinkybėmis bet kam galima priminti ypatingo susišventinimo epizodus. Jei jau nereikia politinių pažiūrų, tai prisiminkime bent jau naujausią istoriją. Rolandas Paksas garsiai skelbėsi būsiąs tautos sąžine ir išvaduotoju, o buvo pagautas ir išspirtas už parduotą pilietybę Jurijui Borisovui. Sugrįžęs Valdas Adamkus turėjo įsižeidusiai tylėti, kai paaiškėjo kiek ir kam jis dalino pilietybių bei ordinų. Lazda visuomet yra su dviem galais.