Diskusijos preziumuojant kaltę

Jeigu į paprastą ir aiškų klausimą – “kiek valandų?” – jums oriai atsakys, kad laikrodžių taisykla už kampo, o jūsų batai nemadingi – ką pamanysite apie tokį atsakinėtoją? Arba asilas, arba išsidirbinėja. Nors,… gal ir labai gudrus? Panašiai reiktų manyti ir apie tarsi rimtus valstybės vyrus, etatinius politologijos ir teisės viešuosius giedorius bei vargonininkus. Ir kas blogiausia – ne pirmą kartą.

Kai 2006 metais pro baltarusiško viešbučio langą buvo mirtinai išlaipintas pulkininkas Vytautas Pociūnas, irgi vyko kažkas panašaus. Svarbiausiu klausimu kai kuriems asilams arba išsidirbinėtojams tapo jo neva labai svarbūs miegamojo reikalai ir išsigalvotas alkoholizmas. Mėginusieji tirti kitokias versijas buvo apšaukti marginalais, politiniais rėksniais, net sovietinio saugumo (KGB) agentais. Pastarasis kaltinimas nuskambėjo iš KGB rezervininko ir jo sėbrų lūpų kaip priežastis atlikti išganingą veiksmą – atimti teisę dirbti su slapta informacija iš tuometinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus bei nukreipti kalbą į šalį nuo esmės.

Praėjo beveik šešeri metai, valdžioje kitos sudėties Seimas, kita prezidentė, kitokios kalbančios galvos čiulba iš Valstybės saugumo departamento (VSD) bei Generalinės prokuratūros sakyklų. O melodija vėl tokia pati – nei į taktą, nei pagal natas. Kad tik kuo daugiau triukšmo.

Kada meluoja generalinis prokuroras Darius Valys, kalbėdamas apie renginį, iš kurio neva galėjo nutekėti slapta informacija apie veiksmus prieš banką “Snoras”? Tada, kai tvirtina, jog renginys buvo nelabai slaptas, ar tada, kai sako, kad jis buvo slaptas “pakankamai”? Iš pradžių jis apskritai nežinojo, kad jo įstrižų langų būdoje yra slaptiems pasitarimams pritaikytas kambarys, ar sužinojo tik Antikorupcijos komisijos tyrimo metu bei jos dėka? Apie slaptumo mastus meluoja jis ar jo pavaduotojas Darius Raulušaitis?

Kodėl dar prieš Naujuosius metus D.Valio kontora oficialiai teigė, kad banko akcininkai ir patys galėjo viską žinoti, o tyrimą paskelbė pradedą tik tuomet, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmė sau būdingu stiliumi trepsėti kojomis? Pagaliau – gali ar negali būti poligrafo parodymai ir VSD slaptosios pažymos svarbiausia nacionalinės valstybės tarnybos kadrų politikos ašimi? Ar gali VSD vadovas paskelbti, kad valstybėje jis savo nuožiūra įveda “kaltumo prezumpciją”? Ar reikalingas vidaus reikalų ministras, kuris viešai pasisako esąs tik “iešmininkas”, o prezidentė patvirtina, kad jis “ne prie ko”? Tai tik maža dalis klausimų, kurie yra labai svarbūs ir iškyla jau ne pirmą kartą, nepaisant kadrinių pasistumdymų ir Seimo daugumų.

Apie juos raginama nekalbėti. Vietoj to vėl pasiūlomos “svarbios ir įdomios” temos. Ar kalbėjo Antikorupcijos komisijos narys Naglis Puteikis su laida “Kakadu”, ar nekalbėjo? Ar komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis iš teisingos partijos, ar iš neteisingos? Ar Aurelija Stancikienė “talibė”, ar ne “talibė”? Ar komisija patyrusi, ar nepatyrusi? Ar jos nariai priekaištingi, ar nepriekaištingi pagal kažkieno (VSD?) standartus? Ar jos išvados turi teisinių pasekmių, ar ne (niekas neteigė, kad turi, bet apie tai būtina parėkauti). Kad viskas būtų dar labiau sujaukta, “kompetentingos institucijos” reikalauja atiduoti tyrimui komisijos liudijimų stenogramas, kad galėtų patikinti – kiek slaptas jų vadovų kalbų prieštaringumas ir/ar nusišnekėjimas.

Viskas, kaip jau tapo įprasta, palydima bauginančiais perspėjimais, kad “saviveiklininkai” ir “skandalistai” ims ir sugriaus kaltumo prezumpcijomis bei slaptomis pažymomis profesionaliai sukonstruotą nacionalinę teisėsaugą ir saugumo sistemą. Jei žanras būtų išlaikomas iki galo, prezidentė D.Grybauskaitė turėtų sekti pirmtako pėdomis ir skubiai išsiraudoti ant peties Egidijui Kūriui arba kitai Konstitucijos dvasios inkarnacijai, kuri skubiai pasakytų, kad N.Puteikio pokalbis su “Kakadu” gali grėsti nacionaliniam saugumui ir valstybės paslapčių seifams.

Štai šia bėda ir siūloma susirūpinti “runkeliams”, o kitkuo pasirūpins slapti profesionalai. Juk dera tikėti, kad jie jau seniai būtų viską sutvarkę, jei jų slapto triūso negriautų “rėksniai”, “marginalai” ir KGB. Lietuvos valstybės pagrindai seniai būtų apsaugoti ir nuo Eglės Kusaitės bei jos gudriai paslėptų šachidės diržų, ir nuo sveiko proto bei įpročio abejoti, aiškintis, mąstyti. Pastarasis dalykas “kaltumo prezumpcijos” šalyje yra laikomas pačiu žalingiausiu ir galbūt vieną dieną bus pasiūlyta jį kriminalizuoti. O kol kas dar demokratija – dalyvaukite VSD ir jo užsakovų vadovaujamose diskusijose ir stenkitės atrodyti rimtai, kad kokie virtualūs poligrafai neatpažintų nuobodulio ar ironijos.

Lietuvos žinios

Plutokratijos triumfas

Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus.

„Po russki”

Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją”. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme. 

Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė “bananu” per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė “opozicija” yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas. 

Lietuviškai

Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais” per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki “terorisčių” ir paskui teisia. 

Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti? 

Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.

Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos “iš gatvės”.

Plutokratija

Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų “fizinių asmenų” paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.

Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.

Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki “Bėdų turgumi”.

Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse “kietų vienmandatininkų” valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.  

Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie “iš gatvės”, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.

Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi “po russki”?

Jei prezidentė būtų chirurgė

Jei ligonis raišas viena koja ir jos neįmanoma išgelbėti, galūnę galima amputuoti. Net reikia. Bet jei gydytojas nekompetentingas, gali nupjauti ir ne tą koją, kurią reikia. Nieko baisaus nenutiks – tiesiog reikės ne vieno, o dviejų protezų. 

Paramos iš įmonių gavusios partijos jaučia turinčios psichologinių įsipareigojimų. Taip Žinių radijui sakė prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas. Gerai, kad jis yra prezidentės patarėjas ir kalba tik apie psichologiją, o ne chirurgo jaunas asistentas, tiesiantis skalpelį arba, jeigu tai paramedicina, pirmą pasitaikiusį aštrų daiktą kojai nurėžti.

Mat visiškai teisingai konstatuodamas, kad ligonis raišas, t. y. partijų rinkimų sistema niekam tikusi, politinis medikas nustato klaidingą diagnozę ir skiria gydymą, kuris galutinai jį nuvarys į dar didesnį invalidumą.

Siūlymas uždrausti remti politines partijas juridiniams asmenims, viešai tai deklaruojant, argumentuojamas įvairiai. Neseniai didelis naujienų portalas paskelbė, esą verslas už partijų rėmimą per viešuosius pirkimus “atsiėmė” milijardus litų. Suprask, jei didžiausios krašto bendrovės nebūtų parėmusios partijų, jos nebūtų laimėjusios viešųjų pirkimų konkursų – užsakymus būtų išsidaliję kioskai. Vien peržvelgus Liberalų sąjūdžio rėmėjų (manau, panašiai yra ir kitų partijų atveju), kurie neva taip pralobo, sąrašą ir sugretinus rėmimo sumas su rėmėjų laimėjimais ima juokas. Kai kas suskaičiuota du kartus, kai kurios įmonės daugiau aukojo kitoms politinėms jėgoms, o kai kur apskritai sunku įžvelgti minimalų ryšį, nes priimant sprendimus partijos politikai negalėjo vaidinti jokio vaidmens. Tačiau “koziris” mestas, dėmesys atkreiptas, pasipiktinusios masės skanduoja: “Vagys, vagys” (tai ir taip “visi žino”) ir reikalauja kaltųjų kraujo bei mėsos – nesvarbu, kas būtų pjaunama ir kokios bus pasekmės. 

Kadangi D.Grybauskaitė skalpeliu ir pjūklu nesišvaisto, o jos patarėjas tik kalba apie “psichologinę naštą”, noriu kai ką pasitikslinti. Ar jie nesijaučia patys psichologiškai priklausomi nuo šios seniai viešai prieinamos ir skelbtos informacijos: “Vyriausiosios rinkimų komisijos turimais duomenimis, D.Grybauskaitės sąskaitoje jau – 79 643 litai. Daugiausia jai paaukojo fiziniai asmenys. Kandidatei pervestos sumos svyruoja nuo 10 iki 30 tūkst. litų. Pastarąją sumą D.Grybauskaitei paaukojo vienas garsiausių buvusių Lietuvos lenktynininkų Stasys Brundza. 5 tūkst. litų į eurokomisarės sąskaitą pervedė buvęs bendrovės “Leo LT” vadovas Rymantas Juozaitis. Mįslingą sumą – 3333 litus – D.Grybauskaitei skyrė vienas pagrindinių bendrovės “Panevėžio keliai” akcininkų, jos valdybos pirmininkas Gvidas Drobužas (“Lietuvos žinios” 2009 04 09).” 

Jei ne, tada turbūt tik todėl, kad šie asmenys yra ne juridiniai, kad su savo verslais neturi ir niekada neturėjo menkiausio ryšio, niekada nedalyvavo viešųjų pirkimų pyrago dalybose? Visi suprantame, jog tai absurdas, bet psichologas-patarėjas pasakoja šią istoriją rimtu veidu ir gina sumanymą, nustumsiantį neskaidrumu sergančią sistemą į dar gilesnį ir margesnį ligų liūną.

Vienas “netikėtas” efektas, uždraudus skaidrų ir deklaruotą įmonių aukojimą partijoms, bus tas, kad pirmiausia apsidžiaugs tie, kurie daugiausia aukų “susikrapšto” iš kontrabandininkų lagaminų ir kitų niekada Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapyje nesiskelbiančių aukotojų. Tačiau tai tik pusė bėdos. Šiuo metu mažosios arba dar valdiškos dotacijos “nenusipelniusios” partijos, norinčios dalyvauti rinkimuose, net formalumus (užstatus ir kita) susitvarkydavo tik padedant įmonėms, kurios aukodavo ne vien tiems, kurie valdžioje ir kuriems mažiausiai tos paramos reikia. 

Amerikos prestižinėje krepšinio lygoje NBA silpniausieji, kad galėtų konkuruoti, pirmieji gauna teisę pašaukti biržoje geriausiai vertinamus naujokus. Lietuvos politinėje rinkoje demokratiją ir skaidrumą deklaruojantys gydytojai-politikai siekia, kad keikiama partinių nomenklatūrų sistema nepatirtų net minimalios konkurencinės rizikos. 

Užuot skatinus visiškai natūralų ir daugeliui Vakarų šalių įprastą verslo, profsąjungų, kitų visuomenės struktūrų bei politikų kalbėjimąsi ir interesų derinimą, einama populistiniu keliu. Valstybės kišimasis į partijų finansus turėtų pasireikšti ne savireklaminėmis kai kurių tarnybų vadovų publikacijomis apie pasivaidenusius milijardus ir mėginimais supainioti formą su turiniu (fizinis ar juridinis asmuo aukoja). Valstybės dotacijos skyrimą derėtų sieti ne vien su pastarųjų rinkimų rezultatais, bet ir su partijos veiklos (tegul ir už parlamento ribų) kriterijais: narių skaičiumi, verčiant persiregistruoti prieš rinkimus, dalyvavimo visuomeniniame gyvenime aktyvumu. Tačiau tam reikia ilgai dirbti ir mąstyti. Lengviausia yra pjauti. 

“Lietuvos žinios”

"Runkeliai", eikit namo!

Praėjusią savaitę Seimas tyliai nepritarė įstatymų pataisoms, kuriomis būtų pratęstas terminas rinkti parašus piliečiams inicijuojant referendumą. Tyliai nepritarė ir niekas neatkreipė dėmesio, nes per porą dešimčių metų visi priprato prie valdomos demokratijos realijų.

Referendumo įstatymo pataisa siūlyta, kad laikas, per kurį referendumą inicijuojantys piliečiai turi surinkti 300 tūkst. parašų, būtų pratęstas nuo trijų iki šešių mėnesių. Tai būtų tik šioks toks palengvinimas tiems dar išlikusiems optimistams, kurie nori tikėti pilietinės visuomenės iniciatyvomis Lietuvoje.

Galiojanti parašų skaičiaus kartelė ir taip jau beviltiškai aukšta. Net ir ją įveikus, dar reikia daugiau nei pusės visų sąrašuose esančių rinkėjų balsų, kad iniciatyva būtų įteisinta įstatymu. Nepatikli visuomenė labai nenoriai dalija autografus po panašiomis iniciatyvomis, o dar ir parašų rinkimo procedūros tyčia apsunkintos įvairiais barjerais. Ko vertas vien jau reikalavimas parašų rinkimo lapan įrašyti ne asmens kodą, kurį daugmaž visi atsimena, o asmens tapatybę liudijančio dokumento numerį. Dokumentą su savimi nešiojasi toli gražu ne visi, o jo numerį atsimena turbūt tik išimtinai mėgstantys savo smegeninę užkrauti beprasme informacija individai.
Keliolika kartų, per nepriklausomybės dvidešimtmetį, referendumą mėginta rengti “iš apačios” ir nė karto tai nepavyko. Net ir sutelktomis valdžios ir valdančiojo elito pastangomis, išskirtinai “pagerintomis” sąlygomis rengtas valdiškas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą neapsiėjo be nervingo trūkčiojimo ir papirkinėjimo alumi bei skalbimo milteliais. Emigracija ir pilietinė apatija, atrodytų, jau turėtų apmaldyti valdančiųjų nerimą dėl jų genialiems sumanymams trukdančių referendumų “iš gatvės” virtinės. Bet kur tau…

Toliau kartojamas šlageris iš sudilusios plokštelės: visuomenė esą nepakankamai išsilavinusi. Duok jai valią, tuoj visi nubėgs ir referendumais nubalsuos už milžiniškas pensijas ir nemokamą šildymą. Juk “runkeliai” yra tokie žiopli, kad net nežino, kaip naudotis degtukais, kirviais arba spragilais. Jie tampa “protingi” tik tada, kai reikia iš jų iškaulyti kryžiuką savo partijai per rinkimus arba oficialiai “demokratiškai” apiforminti valdžios sumanymą. Vienintelė jėga, kuri saugo “runkelius” nuo užprogramuotos kvailos savižudybės, yra valdžia. Net ir vaikų “daryme” ji visada buvo pritvinkusi kompetencijos, kurios nesapnavo jokie veikėjai “iš gatvės”. Juk buvęs premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės ataskaiton yra įsirašęs gimstamumo padidėjimą, kaip ministrų kabineto nuopelną. Keista, kad labiausiai nusipelniusieji nebuvo apdovanoti ordinais ar premijomis.

Tas pats ir dėl referendumų ar tikros savivaldos. Į savo programas įsirašydamos tiesioginius merų rinkimus didžiosios partijos tyčia į jas neįtraukia normalios savivaldos sukūrimo reikalo. Paskui kaip argumentą naudoja neaiškų tiesiogiai išrinktų merų statusą, kurį kada nors vėliau reikėtų patikslinti. Tikrą savivaldą gavę anykštėnai, valdžios genijų nuomone, iškart aukcione parduotų Puntuką ir prisipirktų pigios degtinės, o klaipėdiečiai bankui įkeistų ne tik Muzikinį teatrą, bet ir Lietuvninkų aikštę.

Taigi, ponai “runkeliai”, eikite namo, o dar geriau į darbus ir mokėkite mokesčius. Jiems uždirbti ir sumokėti jūsų protas yra pripažįstamas tinkamu ar bent vartotinu. O štai ką su mokesčiais daryti, yra geriau žinančiųjų. Svarbiausia, netrukdykite dirbti: tikėkite, laukite ir būkite ramūs.

Mažas lietus iš didelių permainų debesų

Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23-iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio “Inturist” langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?

Vardai ir veidai

Per šį “šlovingą penkmetį” (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.

Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.

Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.

Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su “valstybininkais” ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: “Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai” ir Gediminas Kirkilas?” Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau “kardinoliškas” už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat-Kelpšos, kurio, kaip “valstybininko” išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.

Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip “valstybininkų” bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.

Orderis po dvidešimties metų?

Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.

Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina “byla žudike”. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau “geresnėse rankose”. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.

Tiesa, “kadrų klausimu” irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
“Kantrybės!” – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis… Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.

Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.

“Lietuvos žinios”