Kolektyvinis teisėjų KAKARIEKŪ!!!

„Gaidys, gaidys – teisėjas gaidys“, – taip skanduodavo dabar griūvančio Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, Vilniaus sporto rūmų ar Kauno sporto halės tribūnos per futbolo ir krepšinio varžybas, kai buvau paauglys.

Taip pat skanduoja dabar. Ar nuo to sudreba futbolo arba krepšinio pamatai? Kažin. Nepamenu, kad net sovietmečiu dėl tokių skanduočių anos epochos milicija būtų ką nors „sėmusi“. Tiek demokratijos ir sveiko proto net ana sistema galėjo sau leisti.

Kartais būdavo už ką, o kartais – ne. Kartais viską tikrai išprovokuodavo principingas švilpuku ar vėliavėle „ginkluoto“ veikėjo aklumas arba neįtikimas įžvalgumas, kai prasidėdavo nuošalių ar baudų haliucinacijos. Kartais kildavo tik emocijos, tačiau nebuvo taip, kad už „gaidį“ temptų į KGB rūsius.

Manytina, jog futbolo ir krepšinio pagrindai tvirtesni arba tenykščiai teisėjai kažkokie mažiau jautrūs ar susireikšminę negu Lietuvos teisėjų asociacija, kuri viešai apsiraudojo. Minėtos jautruolių kompanijos išplatintame pranešime visuotinis susirinkimas pabrėžia, kad „įvairūs kai kurių įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų raginimai protestuoti prieš teisinę sistemą griauna teisinės valstybės pagrindus bei dirbtinai kelia visuomenės nepasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis“.

Dirbtinai ar ne dirbtinai teisėsauga nepasitiki keturi iš penkių Marijos žemės aborigenų ir, atsitik tu man taip, visa ši velniava ėmė didėti nuo Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko neva savanoriško išlipimo pro baltarusišką langą. Nuobodu kartoti, bet yra būtent taip – minėto žmogaus artimųjų niekas nė neatsiprašė už šmeižtą, niekas teisiškai negynė su tokiu aršumu, su kokiu dabar dorojama Eglė Kusaitė ar Drąsiaus Kedžio dukra. Problemų yra ir daugiau, tad yra ir raginimų protestuoti dėl jų nesprendimo. Ir kas? Kas atsitiko?

Senajame „Žalgirio“ stadione tilpo apie 13 tūkst. žmonių, o kiek ten mūsų susirinkdavo pietų tribūnos 4 sektoriuje – velniai žino. Ne mažiau, bet nelabai ir daugiau, negu dabar ateina į Dariaus Kuolio mitingus. Ir gana triukšmingi buvome – ne taip kaip kokia sesuo Nijolė Sadūnaitė. Dabar, pasak Temidės tarnų asociacijos, keli šimtai arba trys tūkstančiai protestuotojų griauna kažin ką beprotiškai tobulo ir vertingo – kažką turbūt daug įdomesnio net už krepšinį ar futbolą.

Neturiu menkiausio supratimo, ką Seimo pirmininkės Irenos Degutienės vyras turėjo omenyje kalbėdamas apie „gaidžio sindromą“, kuris neva kamuoja VSD dabartinį vadą Gediminą Griną. Tačiau neturiu ir menkiausių įtarimų, kad nuo to valstybė tapo mažiau saugi. Minėtas teisėjų atsišaukimas tikrai panašus į erdvėje ir laike pasiklydusių skiauterėtų ir pentinuotų (su togomis ir amuletais) vargetų kolektyvinį KAKARIEKŪ!!!

Oi, blogai futbolui būtų nutikę, jeigu jo teisėjais besivadinusios būtybės būtų nutarusios, kad žaidimo esmė yra kitokia, negu žinoma – įmušti vienu įvarčiu daugiau nei varžovas. Jei būtų skaičiusios ir nesupratusios, kur taisyklėse kalbama apie rankas, o kur – apie kojas. Jei būtų, remdamosi primatologija, nei iš šio, nei iš to pradėjusios aiškinti, kad kojos yra visos keturios galūnės. Arba dar kliedėti kokias nors teoriškai kuo nors pagrindžiamas nesąmones. Futbolas būtų buvęs nebe futbolas, o krepšinį tos būtybės galbūt būtų pamėginusios priversti žaisti su pačiūžomis. Gerai, kad „gaidžiais“ vadinti sporto teisėjai nepradėjo giedoti iš principo.

Deja, Lietuvos teisėjų asociacija pragydo. Jei ponai ir skaitė mūsų nacijos palaimintą dokumentą, vardu Konstitucija, jį interpretavo taip, kaip to nedaro futbolo ir krepšinio arbitrai. Lietuvos teisėjų asociacija nesuprato, kad Konstitucija leidžia ir net imperatyviai gina teisę protestuoti, abejoti ir reikalauti, kad užtikrina žodžio ir susirinkimų laisvę. Nesuprato, kad būtent tai yra valstybės, už kurią kažkas mirė gulage, kažkas – po tankais, o kažkas šalo ant barikadų, pamatai.

Asociacijos nariams nepakako proto arba noro suprasti, kad jie patys nėra nacionalinė brangenybė savaime, o tik savo srities darbininkai, kurie privalo tas teises ir taisykles saugoti, užuot jų baidęsi. Tad jei šiandien kas nors ir klibina valstybės pamatus, tai būtent nesibaigiantis šaižus ir neva teisinis KAKARIEKŪ apie tai, kad visus pamatus reikia kišti po šventų ir neklystančių giedorėlių gūžtomis.

Nieko keista. Jų solidarumas ir giesmės melodijos darna nestebina. Ilgus metus rengti vienoje ir toje pačioje aukštojoje mokykloje, vėliau prisidedant „suuniversitetintai“ policijos akademijai, vyrai ir moterys yra solidarūs dėsningai. Mažas kraštas, uždaras ir savimi patenkintas, bet kuriuo klausimu žiedinę gynybą užimantis cechas. Nepritapėliai marginalizuojami, pašalinė kontrolė laikoma baubu. Beveik banalu. Tad kaip oras reikalingas prisiekusiųjų teismas bylose, kuriose kodeksai turi priklaupti prieš sveiką protą.

Bet vos apie tai prabilus pasigirsta tas pats nervingas, „valstybės pamatus“ neva saugantis šaižus kakariekavimas. Ne gaidžiai jūs, ne gaidžiai. Mes pajuokavome. Tik liaukitės ne laiku giedoję.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Lietuva, kuri nori būti Rusija

Mus ilgokai valdžiusioje Maskvoje sėdintis teismas ką tik viauktelėjo: čečėnai Aišat ir Apti Magmadovai – teroristai, kurie kartu su lietuve Egle Kusaite norėjo kažin ką kažin kur Rusijoje sprogdinti.

Rusiškas politinio korektiškumo variantas nuo lietuviško ir europietiško skiriasi. Europoje viskuo iš esmės avansu kaltas yra heteroseksualus baltaodis vyriškis, kuriam nepaleidžia vidurių pamačius kryžių. Lietuvoje dar galima pridėti, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius.

Rusijoje nekorektiška būtų išteisinti terorizmu kaltinamus čečėnus, jei tai nėra kriminalinio nusikaltėlio ir nemokančios žaisti futbolo lietuvių–nabagėlių rinktinės mecenato Ramzano Kadyrovo gaujos nariai. Juos nuteisė devyneriems ir penkeriems metams, nes tokia yra patriotinio ugdymo konstruotojų užduotis. Rusijos žiniasklaidai Lietuvos – paklusnios į Europos Sąjungą ir NATO įkištos provincijos – merga E.Kusaitė yra žaislas. Žaislas, kurį savo iniciatyva ir patys pasiūlė pinigais bei laisvalaikiu apsiriję Lietuvos valstybės saugumo departamento antiteroristai, kurie net ir disertacijas rašydami neranda nieko įdomesnio už vikipedijas.

Jei jau pusę čečėnų tautos išžudžiusios kontoros, su kuria patys susisiekė lietuvių nematomojo fronto alaviniai kareivėliai, sraigteliai paskelbė nutartį – viskas aišku. E.Kusaitė tikrai būtų susprogdinusi Mėnulį. Bet koks pastebėjimas, kad tai kvailystė, – spaudimas teismui ir terorizmo propaganda.

Tad dabar – galima neabejoti – į Lietuvos teismus prokurorai Mindaugas Dūda ir Justas Laucius atitemps šį vienintelės draugiškos Rytų kaimynės ir futbolo partnerės verdiktą, kaip savo „įrodymų“ pastiprinimą. Juk jie jau yra pasiskundę, kad E.Kusaitė juos įžeidinėja, o vieną net neva nori nužudyti. Tiesą sakant, J.Laucius turėtų jaustis ramiau, nes iš Maskvos Lefortovo kalėjimo ar kitų Rusijos adresų minėti jaunuoliai vargu ar išeis gyvi ir sveiki. Tad jų saugotis nereikės. Kas kita dėl mūsų pajūrio „šachidės“, kaip ją aploja Rusijos spauda. Nebūtų nuostabu, jei paskutiniu slaptuoju liudytoju taptų pats Lietuvos futbolo ir dvasios ubagų šelpikas R.Kadyrovas. Paskui jis puikiausiai galėtų minėtus prokurorus ir visiems „slapta“ žinomus Lietuvos saugumo darbuotojus apdovanoti ne vien ordinais, bet ir futbolo čempionų taurėmis.

Kitados, kai Vakarų šalyse „šrioderizmas“ (įprotis pardavinėti žmones ir sąjungininkus už rublį) dar nebuvo visai norma, sovietams neišduodavo net asmenų, nuvariusių lėktuvus. Mat nelabai tikėta, kad teismas bus sąžiningas. Dabar laikai kiti – kitos ir tradicijos. Bet nelabai nustebintų net ir bankrutavusio „Snoro“ valdytojų neatidavimas tokios šalies ir tokių tradicijų Temidei. Bent jau aš tai suprasčiau, kad ir kaip kam nors tai nepatiktų. O kol kas, kol su tarptautiniu mastu aprašomu „humanistu“ R.Kadyrovu žaidžiame futbolą, E.Kusaitės „bendrininkai“ nuteisti, o ji pati net neatsiima iš policijos paso, idant nesukeltų įtarimų dėl planuojamo pabėgimo, galime švęsti.

Tiesa, yra dar viena byla, kuria brolį ir seserį Magmadovus mėginama nuteisti ir Lietuvoje. Nuo E.Kusaitės bylos ją atskyrė po to, kai J.Laucius viešai prirėkavo nesąmonių. Pačios merginos teisti nebedavė, bet davė neva reikšmingą susijusią bylą, kad galėtų toliau kištis į pagrindinę, organizuoti pasiklausymus ir daryti įtaką. Apie tai ne kartą rašyta. Apie tai žino generalinis prokuroras Darius Valys.

Tikimybė, kad Lietuvoje bus Magmadovų teismas – menka. Rusija savo piliečių neišduoda, ypač savo pačios padų laižytojams. Bet nuo E.Kusaitės galbūt besislapstąs prokuroras J.Laucius, mano žiniomis, ne kartą šios beprasmiškos bylos tyrimo metu galėjo važiuoti ne tik pas „pomėgio draugus“ į Rusiją, bet ir į saulėtąjį Azerbaidžaną. Tad viskas pasaulyje kažkam duoda naudos. Net ir dažnai už šališkumą išmetamo iš bylų prokuroro kelionės papildo jų organizatorių ir biudžeto kišenes. O E.Kusaitė? Jos viltis asmeniškai yra prokuroras M.Dūda. Nušalinto prezidento Rolando Pakso kaltės įrodyti nesugebėjusio prokuroro kolegos, kuriems neiškeltos bylos už įžeidimą, taip ir sako: „Pralaimi viską, tad ir E.Kusaitei pavyks.“ Kad tik taip ir būtų, nes Lietuvos teisėsaugos dalies tarnų noras būti Rusijos teisėsaugos broliškos sistemos dalimi atrodo kur kas reikšmingesnis, nei dar 1992 metais priimtas įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinius blokus. E.Kusaitės bylos esmė paprasta. Finalas parodys – ar Lietuva nori būti Rusija. Prezidentūros pastatas į gubernatoriaus rezidenciją pertvarkytinas greitai.

“Lietuvos žinios”

Šokiruojanti smarvė „šokiruojančiuose“ parodymuose

Dvidešimt metų tylėję, nežinia kur buvę, kai nagrinėta sausio 13-osios žudynių byla, „liudininkai“, atbėgę į garsios šeimos garsaus palikuonio teismą, ėmė ir prisiminė matę visokių neįtikėtinų vaizdų 1991 metų sausio 13-osios naktį. „Sensacingi“ inicialais pristatomų sutvėrimų „atsiminimai“ šiaip nėra verti specialios polemikos. Teismas yra sudėjęs taškus ir viską seniai išaiškinęs. Apmaudu tik tai, kad galima prikabinti makaronų ant jaunų arba patiklių žmonių ausyčių. Tad keletas pastebėjimų.

Kadangi asmeniškai dalyvavau šiuose įvykiuose, nesunku pastebėti, kad ponai meluoja net susiriesdami arba pasakoja šimtą kartų nuvalkiotas istorijas.

Antai, ištraukiama „sensacinga naujiena“, kad vienai iš aukų ištraukė 7,62 kalibro kulkos gabalą, kuris mat, tinka 1930 metų Mosino šautuvui. Suprask – sąjūdininkų smogikas (galbūt netgi aš) iškasė iš senelio daržo seną šautuvą arba apvogė karo muziejų, užsilipo ant stogo ir šovė su ta seniena. Smulkmena, kad tokio pat kalibro kulkomis šaudantys kulkosvaidžiai puikiausia naudojami  sovietinių  šarvuočių ginkluotėje.

Labai linksma skaityti „atsiminimus“ dar ir tokį atsiminimą :

“Pakviestas VRM Šeštojo skyriaus darbuotojas

Buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas V.Š. teismui sakė: „Tą naktį apie 1.30 h mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė – buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37.

Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėme lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės.

Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes – juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“”

Nežinau, kas būtent yra šis iš kanapių išlindęs melagis, bet tuo metu Sausio 13-osios gatve joks „Žigulis“ nebegalėjo pravažiuoti fiziškai. Kas buvo – supranta kodėl. Iki „Laisvės“ prospekto būtų tekę paėjėti pėstute, tad meluojant reikia turėti saiką arba/ir labai neblogą atmintį.

Tingu net juoktis iš „naujų“ pastebėjimų kulkų skridimo„kampus“ ir kitų kliedesių. Dėl visa ko, siūlau paskaityti nuosprendį byloje, kurią nagrinėjant šitie „informuoti liudytojai“ liudyti nepanoro (matyt bijojo kruvinųjų sąjūdininkų susidorojimo): http://www.infolex.lt/portal/papildomiok/INFOLEX_VAT_1999_m._rugpjucio_men._23_d._nuosprendis_baudziamojoje_byloje_Nr._1-2_1999_.pdf

Man įdomiau kitkas. Ponas, kurio labui dabar liudija nežinia iš kur po 20 metų išdygusios personos, neblogai pažinojo rašytoją Vytautą Petkevičių. Gerai sutarė, gal ir butelį perlauždavo. Po 1992 metų rinkimų sėkmės V. Petkevičius net vadovavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Be to buvo labai drąsus, Vytauto Landsbergio nebijojo, tačiau kažkodėl, nors dauguma ir galimybės buvo jo pusėje, neinicijavo parlamentinio tyrimo ir nesusikvietė dabar „liudijančių“, beveik iš ano svieto sugrįžusių veikėjų. Gal prisiminimai būtų buvę šviežesni ir nereikėtų pasakoti akivaizdžių nesąmonių.

Pabaigai pastebėsiu, kad jei koks silpnesnių nervų žmogeliukas tikrai pabandė nuo stogo pavaizduoti didvyrį su kokiu „šauniku“, tai nėra svarbu jokia prasme ir jokiu mastu. Į šturmą sovietų karius, kurie buvo ginkluoti „truputėlį“ rimčiau, Sąjūdis pakviesti nelabai galėjo – SSRS karinės pajėgos V. Landsbergiui prisiekusios nebuvo.

Tad vienintelis šokiruojantis dalykas yra seniai perpuvusių politinių ir moralinių lavonų, vėl lendančių į dienos šviesą smarvė, kurią nebūtina skleisti visuose eteriuose.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Eglės Kusaitės kalba teisme

Skelbiame terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės kalbą, pasakytą ketvirtadienį vykusiame uždarame Vilniaus apygardos teismo posėdyje, kuris leido merginą suimti trims mėnesiams, nes ši neva per trčiuosius asmenis kontaktavo su savo tariamais bendrininkais, dabar teisiamais Rusijoje ir derino pasislėpimo nuo teismo planus, o taip pat esą grąsino prokurorui Justui Lauciui:

kalba

Eglės Kusaitės byla: šiek tiek dokumentų (II)

 

Šį kartą vieno teismo posėdžio protokolas.

Atidžiau įsiskaičius matosi, kad vienas įtariamosios atsakymų punktas prieštarauja kitam. Taip kalba tik emociškai nestabilūs žmonės. Ne veltui gynėjas užsimena apie prieš tai vykusią apklausą. Tai, manau, labai panašiu į tiesą daro E. Kusaitės pasakojimą, jos pas ją kameroje lankęsi saugumiečiai, vieną iš kurių ji iš anksčiau pažinojo, kaip Abdul Hafizą, tikrai galėjo padaryti tam tikrą poveikį, nors tai nebūtinai turėtų būti mušimas.

Pagal jos pačios versiją, jai buvo sakoma, kad neprisipažinus bus susidorota su jos draugais Apti ir Aišat Magmadovais, kurie neva buvo jos bendrininkai, nors visa Rusijos kaltinimo logika rodo pirštu į jų santykius su E. Kusaite. Beje, Rusijos žurnalistų pasakojimais, Apti Magmadovui, iškart po suėmimo, jei tik jis prisipažins, buvo žadama paleisti jo seserį. Pokalbis vyko lauke, pasiguldžius vyruką ant sniego, kai kita „spec. komandos“ dalis name bendravo su jo seserimi. Kaip paprasta…

Atkreiptinas dėmesys, kad turbūt ne veltui merginos artimiesiems prokurorai kelis mėnesius draudė viešinti net patį jos sulaikymo faktą. Pirmą kartą tai padaryta per tradiciškai VSD palankų “Lietuvos rytą”, labai palankiu metu – praėjus kiek laiko po sprogimų Maskvos metro, mėginant sukergti du faktus.