Baimė ištarti mea culpa ir atbukęs smalsumas 2007.01.09

Tomas Čyvas

„Ieškosim kiek reikės“ – taip į klausimus apie naujojo VSD vadovo kandidatūrą atkerta pirmieji valstybės asmenys. Dargi pro sukastus dantis, šitaip leisdami suprasti esą išvis labai varginami to kandidato ieškoti. Nes kažkoks Seimas to pareikalavo, kažkokiam komitetui atlikus tyrimą…

Vienintelis įvardintas kriterijus – turi būti sterilus nuo politikos.

Jei mūsų šalies vadovai nebijotų kartais prisipažinti šiek tiek suklydę – jiems dabar būtų gerokai lengviau.

Bėda tame, jog ligi šiol tvirtinama, kad skirdama KGB rezervo kuprą nešiojančią personą vyriausiu šalies žvalgu, mūsų politinė valdžia viską padarė gerai ir teisingai. Paskyrus, kad ir „atsarginį“ Henriko Daktaro bendrininką kriminalinės policijos šefu, šios tarnybos darbuotojai gal turėtų pagrindą pasijusti kažkiek dviprasmiškai? Jei tuometinis laikinasis prezidentas pripažintų, jog tai nebuvo gerai, tą patį pasakytų visi už šią kandidatūrą balsavę anos kadencijos parlamentarai, visi, kas mūru stojo ginti A. Pociaus pirmojo „rezervistų skandalo“ metu… Jie būtent čia ir atrastų vieną iš pamirštų ir net dabar neminimų kriterijų – šiose pareigose dirbsiantis žmogus negali turėti panašaus šleifo.

Kitas, taip pat galimas variantas – VSD direktorius turėtų būti politiką itin giliai išmanantis žmogus. Vargu ar tas, kuris nežiūri žinių, kad neužsikrėstų politiniais virusais yra geriausias pasirinkimas. Galbūt bent jau būtų galima tikėtis tokio, kuris jaustų kada, kam ir apie ką gali rašyti atvirus laiškus, o kada ne. Kuris suprastų pats, kad laikas atsistatydinti, jei valstybės saugumas ir pati valstybė tampa tavo personalinės problemos įkaite. Tai visai nereiškia, kad jis turi būti partinis. Net nepartiniai, kaip matome, politikuoja ir dargi nevykusiai.

Būtų dar labai neblogai, jei pamatytume šiame poste, kad ir ne ciceroniškomis prakalbomis garsėjantį „šoumeną“, tai bent jau asmenį, kurio išsakomas tekstas išlieka rišlus ilgiau nei dvi minutes ar tris sakinius.

Tokios smulkmenos, kaip sugebėjimas pačiam prisiimti atsakomybę už vadovaujamos tarnybos darbo rezultatus, nekerštauti jų ydas parodžiusiems pavaldiniams – irgi ne pro šalį.

Dar didesne bėda gali tapti nežinia kokio patarėjo ar geradario sugeneruotas ir prezidento toliau išlaikomas pasirinkimas – nesigilinti į VSD darbą ir su ja susijusias problemas. V. Adamkus linkęs pasitikėti vien A. Pociaus pateikta versija, o tai reiškia, kad gali būti praleista svarbi galimybė iš esmės sutvarkyti šią tarnybą bei jos veiklos teisinę bei politinę aplinką. Prezidentui atsisakant net skaityti, ką jam pateikė parlamento komitetas yra aiškus ženklas, kad permainų poreikis nesuvokiamas arba ignoruojamas.

Tiek VSD pavaldumo, tiek atskaitomybės aiškesnis reglamentavimas bei pašalinių įtakų apribojimas yra gyvybiškai svarbūs dalykai. Dar viena problema – tokios organizacijos pareigūnų, patekusių į šefo nemalonę ir ujamų bei viešai šmeižiamų – jei bent jau jie patys taip mano – reali galimybė į kažką apeliuoti.

Jei visa tai nedomina šalies vadovo, tai kyla klausimas – kuo gi tuomet apsiriboja jo interesų sfera ir kokios šio atbukusio smalsumo priežastys? Ar jos glūdi patarėjų korpuse ar egzistuoja kiti motyvai – reiktų tai pagaliau išryškinti, nes rezultatai – bet kuriuo atveju  – apverktini. Na, bus surastas politiškai sterilus „valstybininkas-biurokratas“ ir šalies žvalgyba bus paskelbta sėkmingai dirbančia.

Galbūt ir nebelakstys po redakcijas su automatais ir su atvirais laiškais bus atsargesnė, tačiau tikėtina, jog vėl iki pirmo rimtesnio sukrėtimo. Iki pirmo poreikio pasitikrinti savo pasitikėjimą politinėse institucijose, kurį jis, nepaisant visų depolitizacijų, privalės turėti.

Nepripažįstant padarytų klaidų, nesigilinant į pačią situaciją nėra įmanoma nei surasti kriterijų, nei atrinkti kandidatūros, užtikrinsiančios ne tik saugumo departamento reformos sėkmę, bet ir tapsiančios šalies vadovo bei pačios valstybės ramsčiu. Tokiu, kurio paties nereikėtų saugoti nuo kritikų pasitelkiant ir politizuojant Konstitucinį Teismą, mobilizuojant atitinkamos žiniasklaidos ir politologijos sferų resursus.

Didžiajai daliai šalies politinio elito tuomet nereiktų kelis mėnesius lieti sūrų prakaitą tik tam, kad būtų apsaugotas vyriausias valstybės saugotojas nuo jo paties biografijos, veiklos metodų, bendravimo manierų ir politinio neraštingumo. Jei, žinoma, nedarysime prielaidos, kad „valstybininkų“ užkulisinės įtakos bokštams būtent toks – „direktorius futliare“ ir yra reikalingas.

Šaltinis: Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: