Devynetas vietoj valstybės? 2006-11-22

Tomas Čyvas

Prieš kelias dienas Valdas Vasiliauskas „Ekstroje“ klausė, ar gali Prezidentas apdovanoti ordinu arklį ir nutarė, kad galėtų. Pats kažkada retoriškai svarsčiau, ar Konstitucinis Teismas gali nuspręsti, kad arkliai privalo skraidyti, o nesistažavęs KGB ar Šiaurės Korėjos žvalgų rezerve kandidatas į Saugumo tarnybą bus net neprileidžiamas per patrankos šūvį.

Paaiškėjo tikra ir neginčijama tiesa – tai visai įmanoma. Konstitucinio Teismo sprendimu Lietuvoje Seimas galės rinktis porą kartų per metus, kaip Aukščiausiasis LTSR sovietas. Balsuoti už tai, kas parengta kompetencija tvinksinčių valstybininkų, atsiimti dienpinigių, palėbauti, pasivanoti pirtelėse, nusiaubti sostinės centro barus ir skirstytis. Mažai kam paslaptis, kad teisėkūros darbe ir taip daugiausia ruošos tenka ministerijų klerkams. Pavėlavęs keliolika metų, parlamentas ėmėsi parlamentinės kontrolės, bet ji skelbiama kaip nepageidautina. Tiesa, nurodoma išimtis – „valstybinės reikšmės reikalas“. Visa bėda, kad tą reikalo valstybiškumą, reikia suprasti, nustatys ir įvardys „valstybininkai“ ir tas pats „pateptasis“ devynetas. Seimą mėginama įpareigoti nepastebėti, jei privatizuojant kokią nors „Alitą“ būtų pavogti valstybės pinigai, jei atitinkama institucijos vadovo kadrų politika verstų tą instituciją feodaline valda ar verslo grupuočių aptarnavimo įrankiu.

Konstitucinis Teismas mums aiškina, jog Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimų „dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti atitinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai“. Taigi parlamentas privalėtų nematyti ir nuo palangių krentančių ir už liudijimus jo komitetui nušalinamų pareigūnų, o visi parlamentiniai tyrimai iš esmės reikštų tik oficialų paklausimą institucijos vadovybei ir jos oficialią versiją su antspaudu.

Nebūtų ir negalėtų būti nei apkaltų, nei rezervistų, nei „abonentų“, nei žvalgybos griovimo. Prezidentai nuo šiol galėtų skirti savo finansinius rėmėjus savo patarėjais ir dalyti jiems pilietybes už pinigus, nes Seimas net negalės pasiteirauti, ar tai nėra šiek tiek ekscentriška. Arvydas Pocius galėtų pabaigti savo „reformas“ be pašalinių trukdžių ir galutinai paversti VSD kažkokiu keistu „dujotekanų“ vindikacijos departamento ir patiems sau nereikalingas pažymas ir ataskaitas tonomis rašančių veltėdžių hibridu, dar nepamirštančiu pasidomėti visokių nereikalingų kritikų asmenybėmis.

Visi, kurie dalyvavo rinkimuose ir manė delegavę suverenią valdžią parlamentui būtų netikslingai pasielgę mulkiai. Vietoj atstovaujamosios demokratijos mums dar būtų pasiūlyti aukštai olimpe sėdintys devyni išminčiai su mantijomis ir grandinėmis, kiek panašiomis į „naujųjų rusų“ papuošalus, kurie, pasirodo, Konstitucijos teksto ir dvasios vardu gali įsakyti nekreipti dėmesio į nusikaltimą, vengimą jį tirti, tikslingumo prasme vertinti net parlamentui atskaitingų institucijų darbo rezultatus. Kaip ir gerais tarybiniais laikais tvarka bus – suinteresuotos valstybininkų žinybos priims „pamatuotą“ sprendimą.

Žadama piliečiams suteikti net teisę kreiptis į Didįjį devynetą tiesiogiai – geriausia iki iškrentant pro langą. Didelė laimė – tauta trykšta noru bylinėtis ir tik TEN. Tik neaišku, kaip ten bus su tuo „tikslingumu“?

Tenka pripažinti, kad valstybės Konstitucinei santvarkai tikrai reikia reformų, kurios ją išvaduotų nuo galimybės savintis pačią Konstitucijos aiškinimo teisę, plėsti pastarąją iki begalybės ir kištis į politines sritis, įžeidinėjant žmonių protą. Kaip norėtųsi tikėtis, kad Seime atsiras tam reikiamos politinės valios, ir valdžios institucijose vykdomos niekšybės, aukščiausio šalies įstatymo, garantuojančio teisę žinoti, kokioje valstybėje gyveni, vardu, nebus paskelbtos pačių jų vykdytojų slaptu reikalu. Deja, vilčių mažai, žinant kokie neprognozuojami Seimo grupuočių elgesio motyvai. Valdžių atskyrimo prielaida ir šalies aukščiausių institucijų sąveikos pusiausvyra yra beviltiškai sutrikdytos. Tai tapo akivaizdu dar tada, kai Prezidentas Valdas Adamkus, gindamas suįžūlėjusią biurokratiją nuo parlamento priežiūros, pasirašė KT adresuotą prašymą „paaiškinti paaiškinimą“ dėl Seimo komisijų. Galbūt Prezidentui atrodė, kad taip jis įtvirtins savo nedideles galias parlamento atžvilgiu, o gal iš peties pasidarbavo valstybininkų patarėjų korpusas. Nesvarbu – slidžiu keliu dar prieš porą metų pasukęs Konstitucinis Teismas, pajutęs, jog gali lemti ir politinius įvykius, toliau ėmėsi plėsti savo įtakos diapazoną ir norom ar nenorom sudarė sąjungą su savivaliaujančia biurokratija.

Bernardinai.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: