Kaip naudojamas rezervas 2006-09-13

Tomas Čyvas

Lietuvos – NATO ir Europos Sąjungos šalies – Saugumo departamentui ir toliau sau ramiai vadovauja KGB rezervistas. Žmogus, kuris teigia nepastebėjęs, kaip Sąjūdžio gadynėje įsirašė į KGB rezervą, ir nematąs tame nieko keista. Jis gaudo šnipus. Su ginkluotais specialiaisiais daliniais šturmuodamas ne itin svarbaus laikraštėlio redakciją ir pozuodamas prieš TV kameras. Abejotinos vertės leidinio redaktorius netrukus paleidžiamas, ir visa „neįmanoma misija“ tampa kvailoku vodeviliu, tačiau ponui rezervistui ir toliau viskas gerai. Jo nė kiek nejaudina tai, kad Lietuva per vieną naktį išgarsėjo pasaulyje panašiai kaip lukašenkinė Gudija. Jam nė motais, kad penkerius metus leidžiamą – normaliam žmogui šlykštoką – „Laisvą laikraštį“ jo demaršas neproporcingai išpopuliarino.

Kaip jau įprasta – painiodamasis, nebaigtais sakiniais ir miglotomis, sunkiai išspaudžiamomis frazėmis – jis aiškina, kad tai valstybės paslaptį saugojo, tai paketo iš Maskvos ieškojo, kur ar tai šnipas buvęs supakuotas, ar tai iš VSD nutekinta slapta informacija. Kaip ji ten į tą Maskvą iš VSD pateko, jis pasakysiąs kažkada vėliau. Matyt – dar nesugalvojo. Atrodo, garbusis žvalgybos bosas liko nepastebėjęs, kad tos paslaptys liko nei išsaugotos, nei praganytos. Juk tą medžiagą perskaitė kas norėjo internete ir tame pat „Laisvame laikraštyje“, kurio net ir viso tiražo VSD supermenai nespėjo išgaudyti. Skaitytojai „dyvijasi“ – kas ten tokio slapto, naujo ar ypatingo? Tik ponas Pocius skundžiasi „neturėjęs kitos išeities“. Kas gi jį vargšą į tokią padėtį įstūmė?

Reklama

Į tai jis ir jo kontoros spaudos tarnyba mums bandė atsakyti jau anksčiau. Buvo teigiama, kad čia Rusijos ir Uspaskicho kerštas, šmeižtas ir sabotažas. Tai, kad tas gudrusis suvirintojas Lietuvai buvo rakštis, jau seniai buvo žinoma net ir tiems, kurie negauna slaptos informacijos. Tik štai mūsų žvalgybos vadai padarė sau šį atradimą tik po to, kai jis nebėra svarbus buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir jo partijos ramstis, dalijantis įtaką valstybėje.

Kodėl vis dėlto ponas rezervistas atlikdamas savo pareigas ir žygdarbius jaučiasi taip drąsiai ir sėdi savo poste? Atsakymas į šį klausimą randasi savaime, kai pastebime, kaip darniai suglaustais pečiais ir susirūpinusiais veidais jį, taip pat kitus personažus, kurie buvo paminėti aiškinantis VSD pareigūno žūties Gudijoje aplinkybes, ėmėsi ginti įtakingi politikai, žurnalistai, politologai. Tokio sutelkto atkirčio neregėjome net tada, kai tas pats „Laisvas laikraštis“ penkerius metus pylė purvą ant prezidento Valdo Adamkaus ar kai jį koneveikė tas pats Viktoras Uspaskichas. Užtat kai buvo pajudintos kelios „nepakeičiamos“ personos iš „saviškių“ klano, pagalba atskubėjo tuoj pat.

Vos dieną prieš minėtą redakcijos šturmą „Spaudos klube“ susirinkusi kompanija beveik choru įrodinėjo, kad visa valstybė tik ir laikosi pasiaukojamu A. Pociaus, D. Jurgelevičiaus ir A. Januškos darbu. Galėjai pamanyti, kad tai pačios visų laikų iškiliausios ir Lietuvai labiausiai nusipelniusios asmenybės, kurių kritika savaime sugriaus mūsų valstybės rūmą kaip kortų namelį. Deja, ta persūdyta panegirika ir kliedesiai apie Rusijos organizuotą šių „nepakeičiamų valstybės ramsčių“ puolimą tik patvirtina akivaizdų faktą. Lietuvoje tikrai susiformavo nepajudinamų „pilkųjų kardinoliukų“ ar, kaip rašė vienas žurnalas, „žydrųjų albinų“ klanas, kuris ir tapo uodega, visginančia šunį. (Iškart reikia pabrėžti, kad kalbam ne apie lytines pakraipas, tad „žydruosius albinus“ galima vadint nors ir „morkavais pelikanais“).

Kai reikia ginti saviškius, jie gali būti ir rusofilai, ir rusofobai, ir neutralūs tolerantai. Kaip reikia, taip ir pasakys. Antai prieš porą mėnesių susibičiuliauti su Rusija ragino R. Lopatos vadovaujami politologai. Dabar pats politologų vadas sako, kad Rusija šmeižia Lietuvą ir jos diplomatijos korifėjų bei nepamainomą valstybininką A. Janušką. Neaišku, ar per tą laiką jo reguliuojama Lietuvos užsienio politika, kurią R. Lopata siūlė koreguoti ir švelninti, pagerėjo, ar Rusijos politika pablogėjo, ar tiesiog pasikeitė mėnulio fazė.

Jei V. Pociūno žūties peripetijose paminėti pareigūnai tikrai tokie įsitikinę savo teisumu, kodėl siekiama neleisti visko išsiaiškinti? Atsakymą girdim tokį – valdininkai neprivalo aiškintis politikams dėl kasdienio darbo ir „rutininių paskyrimų“. Viskas taip. Tačiau ne tada, kai to „kasdienio darbo“ rezultatu tampa struktūrinis griovimas ir valstybės autoriteto nuosmukis, o rutininis paskyrimas irgi baigiasi šiuo tuo nekasdienišku – pareigūno laidotuvėmis.

Įdomu, ar Lietuvoje – vyriausybėje ir prezidentūroje – dar ilgai bus apsimetama, kad politiką valstybėje lemiantys sluoksniai trykšta sveikata ir energija? O gal pernelyg sunku pamatyti akivaizdžius dalykus? Pradedant išryškėjusiu visiško amoralumu nesibodint apdergti net žuvusį Lietuvos valstybės pareigūną, priimant lukašenkines versijas, peršančias tai alkoholizmą, tai mergas, tai nemokėjimą naudotis balkono turėklais.

Juk kalbame ne apie kažkieno sodinimą į kalėjimą, kuriam reikia baudžiamajam procesui tinkamų įrodymų – dokumentų, liudininkų, prisipažinimų. Kalbam apie politinę valią neleisti KGB rezervistams ir jų užtarėjams diskredituoti valstybės ir ją silpninti.


Alfa.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: