Kam naudinga demokratijos negalia?

Tomas Čyvas

Vargu ar kas gali aiškiau pirštu parodyti demokratijos negalią nei dalyvauti savivaldos rinkimuose nenusiteikusių rinkėjų rekordas. Nepaisant kai kurių politologų ir partijų štabų pastangų, daugeliui piliečių artėjantys savivaldos rinkimai vis netampa svarbiu reiškiniu.

Pasak rašytojo Ch. Ortegos I‘Gaseto, modernios valstybės idėjos šerdį sudaro žmonių tikėjimas, kad verta daryti ką nors kartu – mėginti įgyvendinti kurios nors elito (tegul ir vietinio) veikėjų grupuotės įgyvendinamą programą. Taip dėsningai susiformavo ir Lietuvoje, nes demokratija čia daugeliui ir tebeliko iš viršaus diegiama svetimybė, priešingai Vakarams, kur yra ir noras, ir galimybė tvarkytis patiems – toje srityje, kuri neperduota aukštesnei valdžiai.

Sunku Vykdomąjį komitetą pertvarkyti į savivaldybę, jei žmonės nepratę prie savivaldos. Ne tik neįpratę, bet ir jos – visų pirma atsakomybės – bijo. Tuo pat metu dera pažymėti, kad nebūtų labai tikslu viską suversti „runkelių nepasirengimui“. Kartais ir demokratijos teorijas studijavę žmonės pasimeta realijų labirintuose.

Taip – rinkėjai daug kartų turėjo ir tebeturi priežasčių jaustis keistai. Ne tik savivaldose, kur sudaromi menkesnio masto sandėriai. Nacionalinis lygmuo rinkėjus stebino ir pykino ne kartą.

Vienas banalus pavyzdys – Darbo partiją valdžion atvedę Seimo rinkimai. Kiek prieš juos būta „valstybininkiškų“ rypavimų apie partijos marginalumą, grėsmę, populizmą, prorusiškumą ir šiaip visokeriopai prastą partinę kokybę. Pamenat Lietuvos socialdemokratų rinkiminį klipą, kuris siūlė nemesti teisingos magistralės vardan šunkelio, kuris nuvesiąs purvynan, o ten žadėtų nemokamų agurkų nebus nė kvapo? Vieni patikėjo klipu, o kiti – agurkais. Vieni norėjo, kad viskas būtų stabilu ir „valstybininkiška“, o kiti vylėsi žaliomis daržovėmis užmėtyti ir išvaikyti korumpuotus stabilizatorius. Galiausiai kvailio vietoje atsidūrė ir vieni, ir kiti.

Po rinkimų ir AMB, ir senyvas damas viliojančio „franto“ įvaizdžio neprarandančio A. Paulausko partijos staiga nusprendė, kad agurkas yra gana gardus. Ypač jei jį galima patepti valdžios bei su ja susijusių finansų medumi. Gimė koalicija. Bet joje tie, kas manė, jog socdemai ir socialliberalai apsaugos nuo populistinių, prorusiškų „ogurkichų“, neatrado savo vilčių įkūnijimo. Darbo partijos sekėjai pamatė, kad vietoj žadėtos revoliucijos jiems pakištas dar vienas muilo burbulas – sandėrio valdžiai pasidalyti „subjektas“. Nei premjeras keitėsi, nei politika, nei veidai valdžioje.

Paskui viskas pasikeitė itin greit. Tam neprireikė rinkimų ar masinių tautos protestų, mitingų bei streikų. Užteko kažkam, nerinktam ir rinkimuose nesibalotiruojančiam, nutarti, kad V. Uspaskicho resursas išnaudotas. Tuomet net įžvalgioji VSD vadovybė atrado tai, ką būtų turėjusi atrasti (jei būtų galėjusi ir norėjusi) prieš kelerius metus – juodąsias DP buhalterijas ir visus mulkinusio suvirintojo verslus.

Tiesa, ligi šiol neatrado dar vieno akivaizdaus dalyko: pasirodo, politinį Lietuvos žemėlapį savo nuožiūra kai kas gali perpaišyti vos pasikeitus „Gazprom“ vietininkui. Nesvarbu – ar tai būtų Uspaskichas, ar R. Stonys. Pirmasis tyčiojasi būdamas Maskvoje, antrasis – iš Vilniaus per Lietuvos televiziją. Vienas sako, kad grįš, kada norės, o kitas teigia, kad nėra Lietuvoje politinių partijų ir žiniasklaidų, kurios neimtų jo užsakymų. Abu šaiposi iš Lietuvos ir turi tam pagrindą.

Nesvarbu, kad daro tai ne tiek savo, kiek „Gazprom“ ir Kremliaus vardu. Abu jaučiasi pakankamai patogiai, gyvena pasiturinčiai ir nemato priežasčių bijoti, kad kas nors pasikeis. Vienam Lietuvos demokratijos sargai leido paišdykauti, pasipelnyti ir išvažiuoti, kitas irgi turi teisę tikėtis bent ne blogesnių dalykų. Duomenys, galbūt galintys padėtį nors kiek pakeisti – „operatyviškai“, „valstybininkiškai“, o su atitinkamų spiritizmo seansų pagalba net „konstituciškai“ – tapo įslaptinti. Kartu ir dujų vartotojų kišenės ateitis.

Bet rinkėjams leidžiama pasilepinti kitais „gardėsiais“: grįš Uspaskichas ar negrįš, bus Paksas meru ar nebus, žinojo kas nors prezidentūroje apie klozetų kainas ar nežinojo ir pan. Tokios ir panašios „aktualijos“ šalia laidų apie keičiamas žmonas, kelius į žvaigždes ar į dangų, limonadu atsiduodančias Nomedos ašaras sukuria gerą rinkiminę nuotaiką. Nuojauta kužda, kad amžinai infantilūs teletabiai visada šokinės ir kiauksės vienodai. Nepriklausomai nuo reitingų ir oro prognozių.

Šiandien populiaru kalbėti apie partijų sąrašus rinkimuose – gal juos verta naikinti? Esą taip pavyks išrinkti „tikras asmenybes“, ne kokius veltėdžius ar kvailius. Bet ar egzistuoja nors vienas argumentas, įrodantis, kad teorija taps praktika? Juk Šustauskas, Uspaskichas, Gražulis ir į juos panašūs yra vienmandačių parapijų išrinktieji. Nusipirkti tokią parapiją nėra problema nei Kėdainių „kniaziui“, nei Gargždų „krikščioniui“.

Teisus yra  vienas iš mūsų politologų, pasakęs, kad mūšis vyksta ar bent turėtų vykti, dėl žmonių sielų. Svarbiausias artėjančių rinkimų – bet kurių – klausimas toks: balsuosime už savo pasirinkimą ar už „valstybininko“ pakištą pasirinkimo iškamšą?

Šaltinis: Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: