Keista filologija, teisė ir aritmetika arba kam reikia sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę? 2007.07.12

Vitalijus Karakorskis

Susidomėjęs perskaičiau Tomo Čyvo straipsnius „Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva?“ (I) ir (II), o taip pat su jais susijusį A. Nikžentaičio interviu bei A. Vinokuro atsakymą. Manau, jog Tomas Čyvas iš esmės teisingai parodė procesų, vykstančių aplink Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB) esmę. Įdomiausia tai, kad internautai-komentatoriai antisemitai apšaukė jį žydu, o prorusiška publika išvadino antisemitu. Tiesa, T. Čyvo straipsniuose nušviestas tik fragmentas tos plačios panoramos, kuri matyti gilinantis į mėginimus priversti Lietuvos žydus paklusti pavojingai mūsų šaliai įtakai. Būtų gerai, jei autorius nepaliktų šios temos.

Beje, svarbu pažymėti, jog nedraugiškos Lietuvai jėgos mėgina manipuliuoti ne tik žydais. Praeitais metais atakos objektu tapo Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenė, o dabar panašūs procesai vyksta gruzinų diasporoje. Žodžiu, tie, kas 1989-1991 m. pralaimėjo mūšį dėl etninių mažumų, atrodo, bus padarę išvadas ir apie jų revanšo siekius mes dar ne kartą išgirsime. Juk jau žinome apie mėginimus kurti posovietinės erdvės diasporų centrus – azerbaidžaniečių, ukrainiečių, moldavų… – ne Baku, Kijeve ar Kišiniove, o „kažkodėl“ Maskvoje.

Grįžkime prie žydų temos. Visiškai kitaip nei aš, T. Čyvo straipsnius perskaitė Arkadijus Vinokuras. Jam „kažkodėl“ pasirodė, jog straipsniai skirti «Kauno žydų  religinės bendruomenės  reikalų tvarkytojo (gabajaus) Maušo Bairako asmeniui juodinti, šmeižti». Tiesa, čia pat A. Vinokuras ryžtingai pareiškia: «Nesiruošiu ginti pono M. Bairako». Tenka užjausti skaitytoją, kuris šia deklaracija patikėjo. Tulžingo atkirčio T. Čyvui autorius pusę straipsnio skiria kaip tik Maušos Bairako ir jo švento reikalo apologetikai. Juokingiausia, kad gina pagrinde… nuo paties Bairako. Ne T. Čyvas, o M. Bairakas televizijos laidoje pareiškė, jog S. Alperavičiaus disertacijos ieškos Maskvoje. Tai M. Bairakas, o ne kas nors kitas komentavo spaudoje konfliktą taro Š. Marčiulionio ir Š. Kalmanovičiaus. Pagaliau pats M. Bairakas pareiškė T. Čyvui, jog Š. Kalmanovičius yra jo – Maušos Bairako – pagrindinis finansinis rėmėjas. Beje, A. Vinokuras „kažkodėl“ apeina pagrindinę T. Čyvo straipsnių temą – Š. Kalmanovičiaus vaidmenį. Aš gi prie jos dar sugrįšiu.

Argumentus globotiniui apginti A. Vinokuras pateikia labai įvairius. Pavyzdžiui, argumentas filologinis: «Kolega žurnalistas juokiasi iš pono M. Bairako pareigybės bendruomenėje pavadinimo: „reikalų tvarkytojas“. Išties pavadinimas turėtų būti – gabajus. Bet nei vienas krikščionis, su kuriuo bendrauja ponas M. Bairakas, neturi žalio supratimo, kas tai yra». Pirmiausia, jei jau manyti, kad žydai privalo rūpintis krikščionių komfortu, tai „gabajus“ verčiasi kaip „seniūnas“, o joks ne „reikalų tvarkytojas“ Antra, jei jau sekti A. Vinokuro logika, žydams turbūt skubiai tektų pervadinti sinagogas bažnyčiomis, o rabinus – kunigais arba bent jau mokytojais (mat toks yra pažodinis vertimas). Trečia, neaišku, iš kur A. Vinokuro sieloje radosi tiek kilnumo rūpintis krikščionimis? Vos prieš metus jis apkaltino krikščionybę baisiomis nuodėmėmis: «Noriu teigti, kad veidmainystės šaknų reikia ieškoti ne penkiasdešimties metų komunistų kaip to biblinio žydo ujamo lietuvio, sudarkytoje psichikoje, bet pačioje krikščionybėje». Arba: «Kad Europa tuos pačius penkiasdešimt metų mus visiškai ignoravo, tik patvirtina mano teiginį, jog veidmainystė nėra komunizmo ar fašizmo prerogatyva. Jeigu veidmainystė, Bažnyčios dėka, nebūtu įprasminta krikščionybėje, gal Europos kultūra būtų išvengusi tų abiejų katastrofų». Arba apie Lietuvos katalikų bažnyčią ponas rašo: «Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją». (Lietuvos žydų bendruomenė jau anksčiau viešai pasmerkė A. Vinokuro išpuolius prieš krikščionių religiją ir Katalikų bažnyčią).

Kitas A. Vinokuro sugalvotas argumentas M. Bairakui ginti – juridinis: «Jis buvo įkalintas sovietų laikais už „Spekuliaciją valiutos vertybėmis stambiu mastu“. Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija». Deja, vėl privalau skubiai nuliūdinti A. Vinokuru patikėjusį skaitytoją! Reikalas ne tik tame, kad „Bairako byloje“ tyrinėtojas rastų ir „dokumentų klastojimą“, ir „stambaus masto vertybių, turto ir piniginių lėšų grobstymą“, ir „pagrobto realizavimą“, o galiausiai ir „kyšio siūlymą tardytojui“. Gi apie garbingą „valiutą“ teužsimenama tik A. Vinokuro straipsnyje. (Nors kas ten žino, gal LTSR BK straipsniuose, pritaikytuose M. Bairakui – 87 str. 1d; 87 str. 2d.; 18 str. 6d; 95 str.; 181 str. 1d.; 228 str. 2d.; 42 str.; – kurių pakako 15 (!) metų, tuometiniam maksimumui kalėjimo – yra ir valiuta, nesu toks didelis baudžiamojo kodekso – juolab sovietinio – ekspertas.

Įdomūs ir kiti aspektai. Pirma, valiutiniai spekuliantai sovietiniais laikais bus persekiojami ne tik milicijos, bet ir KGB. Interesas paprastas – juk valiutos perpardavėjai neišvengiamai kontaktuodavo su užsieniečiais, kas anuomet nebuvo labai paplitę. Apie tai, kaip „valiutininkus zonoje verbuodavo kgbistai“, nepatingėjo parašyti vienas T. Čyvo publikaciją komentavęs internautas. Tačiau ne tik valiutininkai buvo verbuojami. Vienas didžiausių pasaulyje KGB taktikos ekspertų, Olegas Gordijevskis (neseniai apdovanotas Anglijos karalienės ordinu), rašo: „KGB verbuoja savo agentus kalėjimuose ir lageriuose nuo 4-ojo dešimtmečio.“ Kaip tokiais atvejais sakoma – kas galėtų paneigti?…

Žinomi net tokie atvejai, kai KGB siūlydavo nusikaltėliams ne žydams tapti tokiais mainais į galimybę būti anksčiau paleistiems ir išvykti į Vakarus. Tegul ten esą vykdo savo „antivisuomeninę veiklą“. Ką jau kalbėti apie žydus, vykusius į Izraelį. Daugybei jų buvo siūloma pasidarbuoti „Socialistinės tėvynės labui“. Kai kurie ir sutikdavo. Ryškiausias kaip tik Š. Kalmanovičiaus pavyzdys. Kaip jau pažymėjome, užsipuldamas T. Čyvą ir gindamas M. Bairaką, A. Vinokuras net neatkreipė dėmesio, jog būtent Kalmanovičiaus tema jam neįtikusiuose straipsniuose yra centrinė. Apie ją ir kalbėta kur kas daugiau nei apie poną Maušą. Stipriai įtariu, jog apie Šabtajų fon Kalmanovičių A. Vinokuras tyli neatsitiktinai. Mat tektų tuomet paaiškinti skaitytojui ir tai, kaip jis – „kovotojas prieš komunizmą“ (ši tema verta atskiros analizės) sugebėjo atsidurti dokumentų klastotojo ir kyšio davėjo Bairako bei KGB ir GRU šnipo Š. Kalamanovičiaus kompanijoje? Pastarasis, beje, jei tikėsim jo paties žodžiais, šiandien yra – nei daug nei mažai – Rusijos prezidento Putino patarėjas „Pabaltijo klausimais“. Ar ne jis neseniai patarė pradėti antiestišką kampaniją? Tai, kad A. Vinokuras neatsitiktinis žmogus šioje „chebroje“, liudija ir faktas, jog dar vasario mėnesį (toli iki T. Čyvo publikacijų) jis gynė M. Bairako interesus diskusijoje apie žydų nuosavybės restitucijos klausimą Roemerio universitete. Įdomu, kad vyriausybės poziciją ten atstovavo Vilius Kavaliauskas. Tas pats, kuris pripažino neapsiėjęs be „tarnybinio bendradarbiavimo“ su KGB, kas, mano supratimu, reiškia kur kas didesnio masto kolaboravimą nei kokio įbauginto ir palaužto skundikėlio veikla. Kaip manote, ar didiesiems „kovotojams su komunistine praeitimi“ M. Bairakui ir A. Vinokurui kilo noras protestuoti prieš Kavaliausko dalyvavimą minėtoje diskusijoje ir žydų nuosavybės restitucijos procesuose?…

Deja, ne teisingumo ieško Bairako-Vinokuro-Kalmanovičiaus aljansas, kuriame atakuoti LŽB yra pavesta M. Bairakui, finansuoti šią operaciją – Š. Kalmanovičiui, o ideologiškai apiforminti – A. Vinokurui. Tik štai daro tai Arkadijus labai jau apgailėtinai ir nevykusiai. Dar kartą jį pacituosiu: «Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija“. Viskas būtų gerai. Aš taip pat už tai, jog sovietinių laikų žmonių verslumas (tik ne dokumentų padirbinėjimas ir kyšių siūlymas) būtų amnestuotas. Tik viena bėda – dokumento pavadinimu „Europos žmogaus teisių deklaracija“ nėra apskritai.

A. Vinokuras išvis kiek laisvokai elgiasi su faktais. Prieš du metus jis teigė, kad žydų turto restitucijos vertė – 2 milijardai litų, prieš metus – kad milijardas. Dabar rašo, jog „už kampo“ laukia 170 milijonų litų. Gali nurimti, Arkadijau, niekas tavęs už kampo nelaukia. Nors… dėl to turbūt ir nerimsti. Yra principinė LŽB restitucijos komisijos nuostata – jokių piniginių išmokų. Visas grąžinimas turi vykti natūra. Kad nebūtų kai kurių „iš už kampo“ iššokusių veikėjų ištampyta tai, kas kurta ne vieną amžių. Būtent todėl kartu vykdant ir „globalią“ užduotį ir puolama LŽB, ką subtiliai atskleidė T. Čyvas.

Ataka vykdoma šitaip. Praeitą rudenį A. Vinokuras skelbia: «Čia kreipiuosi į savo kolegas Lietuvos žurnalistus, norėdamas juos informuoti apie populiariai vadinamą Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) faktinę padėtį Lietuvoje. Visų pirma apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams: LŽB niekada neatstovavo, neatstovauja ir neatstovaus visiems Lietuvos žydams. Nes jos nariai – apie vieną tūkstantį sudaro tik apie 10 procentų Lietuvos žydų kilmės lietuvių». Pirmiausia, kodėl «populiariai vadinama»? Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) – oficialus organizacijos pavadinimas, taip ji registruota Juridinių asmenų registre. Dabar «apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams». Kas sukūrė mitą? Sukūrė pats A. Vinokuras – ne kitaip – tam, kad galėtų jį „triuškinti“. LŽB įstatuose sakoma: «1.1. Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama LŽB) yra ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms, ginantis ir tenkinantis jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą šių įstatų ribose». Kur čia žodis «visiems»? «Atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms» – žinoma, kad ne Latvijos, ne Australijos, ne Švedijos ir ne Kanados žydams ar jų organizacijoms atstovauja.  LŽB – organizacija Lietuvos žydams. Galima pakalbėti ir apie skaičius. Jei akimirką patikėtume A. Vinokuru, tai reiktų manyti, jog Lietuvoje, ką tik minėtos (2006 m. lapkričio) publikacijos metu gyvena „apie“ 10 000 žydų, iš kurių tik 10 procentų – apie 1 000 priklauso LŽB. Bet juk fokusas tame, kad A. Vinokuras pats savimi netiki. Šių metų birželį jis pareiškia skaitytojams, kad «Tikrovėje LŽB atstovauja tik 15–20 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių. Lietuvoje jų yra apie 5 000». Kas nutiko Lietuvoje nuo praeitų metų lapkričio? Naujas Holokaustas, nužudęs pusę žydų tautybės piliečių? O gal LŽB mobilizavo A. Vinokuro dar „nenužudytų“ žydų, kad dabar atstovauja nebe 10, o jau 15-20 procentų žydų? Beje – 15 ar 20 procentų, pone Vinokurai? 5 procentai ne tokia jau ir smulkmena. Juk tai net pusė iš tų jų anksčiau paminėtų (kai melavote) – 10-ies procentų. Bent jau atsiprašytumėte „kolegų žurnalistų“ už klaidinimą. Juk šį melą apie „10 proc. LŽB žydų“ skrupulingai atkartojo laidos „Savaitė“ ir skandalingo siužeto su M. Bairaku autorė. Beje, dera prisiminti ir ne mistinį, o tikrąjį Holokaustą. Mauša Bairakas išdrįso pasakyti Tomui Čyvui, jog jo religinė bendruomenė Kaune atstovauja visas Holokausto aukas. Taigi – visi krematoriumuose sudeginti žydai – jo organizacijos nariai. A. Vinokuro šis šventvagiškas išsišokimas nei kiek nesuglumino.

Realybė tokia, kad Maušos Bairako organizacijoje – 20 žmonių. O LŽB? Nei vieno! Reikalas tas, kad LŽB yra juridinių asmenų asociacija. LŽB vienija teritorines Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Ukmergės ir kitų miestų bendruomenes ir nacionalinio masto žydų organizacijas – pvz., Žydų studentų sąjungą, Žydų medikų sąjungą, Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungą (štai jums tikrosios Holokausto aukos, o ne Bairako „mirusios sielos“), Lietuvos sporto klubą Makabi, ansamblį Fajerlech, pusamžių žmonių klubą „Gešer“, moterų organizaciją WIZO, Antrojo pasaulinio karo veteranų sąjungą…. Pasakoju iš atminties – bijau ko nepraleist, kad neįsižeistų.
Dabar apie narių skaičius. Vien tik Vilniaus bendruomenėje registruoti 1400 žmonių, dar bent 1000 patenka į LŽB per Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Švenčionių ir kt. bendrijas. Vien socialinę paramą gauna 1312 žmonių. Iš jų Vilniuje – 884. Kodėl pastaruosius skaičius nurodau atskirai? Todėl, kad socialinės paramos negauna visuomeniškai aktyvūs žmonės, bet ją gauna seni ir skurstantys, kurie į bendriją vienijančias visuomenines ar teritorines organizacijas net neįstojo. Jei baziniu skaičiumi laikysime paskutiniame gyventojų surašyme nurodytą 4007 žydų Lietuvoje skaičių, tai LŽB vienija apie 60 proc. žydų tautybės žmonių, gyvenančių Lietuvoje. Jei imsime 5000, kuriuos laisvalaikiu kitaip surašė ir suskaičiavo Vinokuras, tai bus apie 50 proc. Net jei žydų tikrai būtų 10 000, kiek jis buvo suskaičiavęs ankstesniu mėginimu, vis tiek aritmetiniai pono Vinokuro argumentai būtų niekam tikę – išeitų 25 proc. Niekaip ne 10, ir ne 15. Drįstu pareikšti, kad tokio masto konsolidacija negali pasigirti jokia kita Lietuvos tautinė bendrija.

Žinoma, yra mūsų šalyje žydų asociacijų, neįeinančių į LŽB. Yra valstybinių įstaigų – Šolom Aleichemo mokykla, Gaono muziejus (jų atstovai, beje yra LŽB taryboje). Yra nežydiškų, tačiau žydų reikalais dirbančių organizacijų – Vilniaus jidiš institutas. Vinokuras, dėl savo neatidumo (ar nesąžiningumo?) vadina jį „Žydų institutu“, nors jidiš – viena žydų kalbų. Išvis, nelabai gerbdamas skaitytojus Vinokuras tekste palieka krūvą netikslumų. Taip, viename savo opusų, laidos „Menora“ rengėjus jis apkaltino priklausomybe nuo Lietuvos žydų asociacijos.  Organizacija panašiu pavadinimu Lietuvoje nėra registruota, o laidos „Menora“ autoriai Rinalda Akelytė ir Virgilijus Kunbilius tikrai nėra LŽB, kurią ponas Vinokuras greičiausiai turėjo omeny, nariai. Belieka spėlioti, ar čia susiduriama su pomėgiu manipuliuoti faktais ar tai individualus kūrybinis Arkadijaus Vinokuro stilius.

Pereinant nuo formos prie turinio, neįmanoma nepastebėti, jog Vinokuras, vos tik prabyla apie žydus – teatranda vieną – nuosavybės temą. Jei ne apie žydus – tai apie ką tik nori: apie bučinius, apie savo toleranciją homoseksualų vedyboms… O iš viso vandenyno temų, kurias gali pasiūlyti Lietuvos žydų gyvenimas, jį tejaudina tik vienas lašelis – nuosavybė. Tuo tarpu, Lietuvos žydų bendruomenės veikloje nuosavybės grąžinimo tema toli gražu nėra svarbiausia, juolab – ne vienintelė. Kas dar surenka senius senjorų klube? Kas organizuoja vasaros stovyklas vaikams? Kas pakvies puikius atlikėjus labdaringam koncertui, kad paremtų talentingą kūrybinį jaunimą? O svarbiausia – ne už kalnų III-asis pasaulinis litvakų kongresas. Vėl suvažiuos į Vilnių žydai-išeiviai iš Lietuvos.

Beje, apie litvakus. Neseniai, tam pačiam Balse.lt, A. Vinokuras pristatė eilinį pretendentą į Lietuvos žydų turtą – tokį rabiną Pfeferį iš Amerikos. Mačiau šį rabiną du kartus. Kartą bendruomenėje, o kitą – „Menoroje“. Taigi, Vinokuras rašo, jog ponas Pfeferis vadovauja dviems litvakų organizacijoms Amerikoje. Ką gi – įmanoma. JAV – demokratinė šalis ir ten įregistruoti asociaciją gal dar lengviau, nei pas mus. Nors ir pas mus nesunku – tereikia trijų entuziastų parašų . Tik viena smulkmena glumina – kodėl vietoj normalaus organizacijos adreso, ponas Pfeferis nurodo pašto dėžutę? Manau, kad tam ir reikia pretenduoti į turtą – kad įsigyti už vandenyno normalų ofisą. O jau ponas Kavaliauskas neatsakys „Vilniaus Sinagogos  teismo dekanui“… Arkadijau, kada tu paskutinį Sinagogoj buvai, ką? Nėra vienintelėje išlikusioje Vilniaus sinagogoje Taharot ha-Kodeš jokio „dekano“.

Bet reikalas ne tame, kad Vinokuras eilinį kartą „prašovė“. Svarbiau yra tai, koks jis grakštus ir plastiškas. Vos prieš savaitę iki straipsnio „Balse.lt“, su komplimentais Pfeferiui, autorius, jau kitame internetiniame portale, aršiai sukritikavo kitą amerikiečių rabiną – Andrew Bakerį –kam šis dalyvauja Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje. Paaiškinu skaitytojams- A. Bakeris – gana įtakingas pačios įtakingiausios JAV žydų organizacijos – Amerikos žydų komiteto (AJC) –  veikėjas.

Lietuvoje ponas Bakeris žinomas pirmiausia, kaip Tarptautinės Komisijos Nacių ir Sovietinio Okupacinių Režimų Nusikaltimams Lietuvoje Įvertinti, kuriai vadovauja Emanuelis Zingeris, narys.

Ponas Zingeris pakvietė poną Bakerį į šią komisiją būtent, kaip AJC atstovą. Ši aplinkybė pono Vinokuro, berods, neglumina. O štai to paties asmens dalyvavimas Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje – erzina iki absurdo.  „ Ar tai nėra kišimasis į svetimos šalies vidaus reikalus?” –  sovietinio propagandisto stiliumi teiraujasi Vinokuras. Nuo kada Holokaustas ir komunistinė okupacija yra kieno nors „vidaus reikalas“ – maestro nepaaiškina. O juk ir komisija ir fondas – kiekvienas savaip, tuo ir užsiima, kad šalina minėtų nusikaltimų žmoniškumui padarinius.

Jau buvo nutaręs, kad Vinokuras, kaip tai būdinga kairuoliškų pažiūrų žmonėms – prisiekęs antiamerikanistas. Tačiau čia pasirodė ponas ramias Pfeferis ir paaiškėjo, jog misteris Arkadas (sceniniais Arkadijaus Vinokuro pseudonimas) todėl ir misteris, kad visiškai neprieštaraus šio amerikiečio dalyvavimui kol kas virtualaus žydų nuosavybės pyrago dalybose. Tokie štai dvigubi standartai. Ir vėl tenka spėlioti: kai tas pats autorius, per trumpą laiką, tai piktinasi amerikietišku „kišimųsi“,tai jį sveikina – čia praregėjimas ir tikėjimasis, jog skaitytojų atmintis bus trumpa? Skirtumas tik toks, kad ponas Bakeris oficialiai dalyvauja Lietuvos juridinio asmens veikloje, o ponas Pfeferis išplaukia paviršiun tik dėl to, kad minimos kažkokios JAV organizacijos…

Ir paskutinis dalykas. Kaip tik tomis dienomis, kai ponai Vinokuras ir Bairakas raudojo dėl sovietmečiu apgintos Alperavičiaus disertacijos (jiems įtikinamai atsakė prof. A. Nikžentaitis), lenkų žurnalistai surado kito teisės daktaro – savo šalies premjero Jaroslavo Kaczynskio disertaciją.

Kaczynskis, kaip ir jo brolis dvynys (Lenkijos prezidentas) Lechas, 1976m., kai gynė šią disertaciją, buvo žinomu disidentu, legendinės antikomunistinės organizacijos KOR (Solidarumo pirmtakės) veiklos dalyviu. Taigi, ten jis nuolat cituoja tuometinius lenkų kompartijos vadus B. Berutą ir V. Gomulką, CK plenumų medžiagą. Tai nei kiek nepakenkė jo reputacijai ir nei kiek nesutrukdė dabar vykdyti Lenkijoje pačią kiečiausią dekomunizacijos politiką. Pagaliau, ne tiems, kas nesimokė jokiuose – nei sovietiniuose, nei kitokiuose universitetuose – Bairakui ir Vinokurui samprotauti apie kitų disertacijas.

Vitalijus Karakorskis, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys

Šaltinis: Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: