„Lietuvos“ kino teatras nėra sovietmečio kvintesencija 2007-08-11

Tomas Čyvas

Aistros, kurios užvirė po mano straipsniu apie “Lietuvą kabutėse” ir net peraugo į visokius oponentų tarpusavio prakeiksmus bei įžeidinėjimus, o taip pat paskatino duebraščio redaktorių Andrių Navicką rašyti repliką, verčia ir mane kai ką patikslinti.

Pirmiausia, A. Navickas visiškai teisingai preziumuoja, kad ligi šiol nelabai buvau linkęs fundamentaliai nertis į pastato, esančio Pylimo g. 17, Vilniuje išsaugojimo-neišsaugojimo mūšius. Pastarosiomis dienomis, pasidomėjęs kiek labiau, turiu pripažinti, likau tai problemai ne ką mažiau abejingas. Man ji tikrai tebuvo tik štrichas iliustruojant egzistuojančią, ko manau neneigia ir Andrius, sovietmečio “paveldo” vertimo kažkuo madingu, problemą.

Būtent teiginiu, jog išsaugodami “Lietuvos” kino teatrą, išsaugosime svarbų paveldą, be kita ko ir argumentuoja kai kurie (ne visi) jo fanai. Apie juos ir jiems kaip tik ir buvo skirta straipsnio dalis.

Viešojo intereso gynimo poreikio niekada nesirengiau menkinti, o tiesiog lieku prie savo nuomonės – konkrečiai šis objektas nėra vertas aplink jį sukeltų aistrų, nes niekada nevaidino to vaidmens, kurį jam išgalvotai priskirdami aprauda kai kurie kalbėtojai ir rašytojai. Apie tai, kas ten vyko sovietmečiu nesikartosiu, bet ir nepriklausomybės laikais ten niekada nekvepėjo jokia nekomercine alternatyva pigiam kinoindustriniam popsui. Nebent – melavo afišos, o jei jos sakė tiesą – vyko prasta komercija. Tai niekam kažkaip neužkliuvo tuomet, o dabar šis vajus, šiaip ar taip – kilo kiek pavėluotai.

Aš, kaip ir Andrius, manau, kad Vilniui reikia daugiau kultūrinių erdvių ir objektų, o gal ir kino teatrų. Netgi municipalinių kino centrų, jei taip bus nutarta, tik būtų gerai, kad jie tikrai kuo nors skirtųsi nuo tų nemėgstamų privačiųjų.

Nei kiek nesu sužavėtas paveldo naikinimu ir korupcija, tačiau drįstu suabejoti ar visi iki vieno kino centrai, kurie užsidarė po 1990-ųjų buvo taip jau kažkieno „sąmoningai ir nuosekliai atimti“. Manau, dalies jų išnykimą visgi sąlygojo ir daugiau ar mažiau objektyvūs veiksniai – kai kurie jų buvo virtę avariniais, nelankomais vaiduokliais ir net valkatų lindynėmis. Buvusiame Tėvynės kino teatre, pavyzdžiui, vyksta, kad ir komercinių struktūrų organizuoti, kultūriniai renginiai – kitas dalykas ar jie visiems patinka.

Turiu pabrėžti, jog mėginimą įbauginti pilietinių akcijų, kurių tegul ir nepalaikau, iniciatorius visokiais nesuprantamais ieškiniais ir panašiais būdais, laikau apgailėtina praktika.

Pabaigai, pasakysiu tik tiek, kad Vilniui ir Lietuvai reikia daugiau visuomeniškumo, kuris reikštųsi ne vien lozungais: „šalin plutokratus ir komersantai lauk“. Galbūt reikia daugiau tiesioginės demokratijos. Jei atstovaujančios institucijos ir įgalioti išrinktieji nesugeba suderinti interesų, galbūt būtina įtvirtinti galimybę ne vien bylinėtis, nes teismai atsako tik į teisinius, o ne į estetinius ar kokybinius klausimus, juolab ne į tai ką geriau statyti – kino teatrą, pirtį ar stadioną.

Piliečių savivaldai galėtų labai pasitarnauti įstatymais įtvirtintos galimybės ir valdžios pareiga klausti visuomenės nuomonės prieš privatizuojant, suplanuojant ir patvirtinant, o ne po to. Gal kai kam vietiniai referendumai, plebiscitai atrodys lyg nepagrįstas išlaidavimas, bet geresnio vaisto šiai dienai nematau. Tai, jog piliečiai vis dar priversti šaukti (o riksmas iškraipo esmę), kad juos išgirstų ir yra tikroji sovietinio paveldo kvintesencija.

Bernardinai.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: