Rugpjūčio 3-ioji: nuolankumo kaina 2007 08 02

Tomas Čyvas, Aras Lukšas

Prieš 67-erius metus 1940 metų rugpjūčio 3 dieną Lietuva palaidojo paskutines nepriklausomybės viltis. Tokia buvo mūsų politikų baimės, išdavysčių ir net paprasčiausio kvailumo kaina

“Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės”, – šie jau sovietų okupuotos, bet dar galutinai neprarytos Lietuvos laikinojo prezidento žodžiai palaidojo paskutines viltis, kad šaliai pavyks išsaugoti bent jau nepriklausomybės iliuziją. 1940 metų liepos 30 dieną traukiniu iš Kauno į Maskvą išvažiavo kompanija, vežusi SSRS Aukščiausiajai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Net ir šiandien, Lietuvai skaičiuojant aštuonioliktus atkurtos nepriklausomybės metus, 1940 metų rugpjūčio 3-iosios šešėlis tebetemdo mūsų gyvenimą. Būtent šiuo “savanorišku prašymu” iki šiol remiasi Rusija, atkakliai atsisakanti kalbėti apie Lietuvos okupaciją ir jos padarytą žalą. Būtent todėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiomis dienomis leidžia sau ciniškai pavadinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis “Pabaltijo karine apygarda”. O dviem “Stalino saulės” prašytojams – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai Vilniuje iki šiol stovi paminklai. Pasak sovietinio poeto, tai buvo “liaudies pergalės diena”. Kaipgi ji išaušo? Kaip anuomet gimė šis nelemtas “prašymas” ir kas tikrieji jo autoriai?
Aritmetikos nereikėjo
Oficialiai sprendimą prašytis į SSRS glėbį priėmė 1940-ųjų liepos 21-ąją susirinkęs vadinamasis Liaudies Seimas. Reikia pastebėti, kad “Seimas” išties buvo “išrinktas” labai greitai. Po naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją sovietų pateikto ultimatumo, kurį priėmęs prezidentas Antanas Smetona kartu su krašto apsaugos ministru pabėgo į Vokietiją, į Lietuvą plūstelėjo ir sovietinė kariuomenė, ir politiniai instruktoriai. Pastariesiems vadovavęs SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas kaipmat privertė prezidento pareigas einantį ministrą pirmininką Antaną Merkį perduoti valdžią Justui Paleckiui. Šis birželio 17-ąją sudarė naują vyriausybę, klusniai vykdžiusią visus Maskvos nurodymus. Liepos 14 dieną buvo paskelbti rinkimai į vadinamąjį Liaudies Seimą. Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė kai kurių naivių inteligentų viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia šiek tiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs “priešvalstybinių partijų” – tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, Šaulių ir vadovybės likvidavimo planą, tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A.Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo “išrinkti” visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduota daugiau balsų, nei buvo rinkėjų. Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kurioje Lietuva prašo ją priimti į SSRS sudėtį “sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos”. Čia ir buvo išrinkti dvidešimt delegatų, turėjusių pristatyti Kremliaus šeimininkams “tautos prašymą”.
Nepasigailėjo ir perbėgėlių
Reikia pastebėti, kad šią misiją kai kurie “delegatai” vykdė su milžinišku entuziazmu. “Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausio dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimo. Mes atvesime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę”, – iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis “liaudies poetas” Liudas Gira. Iš tiesų vos patenkinus Lietuvos “prašymą” prasidėjo galutinė šalies sovietizacija, kurią lydėjo represijos. Pirmiausia buvo smogta Lietuvos kariuomenei: ginklu nepasipriešinusi okupantams, vėliau ji buvo likviduota neiššovusi nė šūvio. Jau rugpjūčio 14-ąją SSRS komunistų partijos Centro komiteto politinis biuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR armijų pertvarkymo”. Lietuvos kariuomenės pagrindu buvo įkurtas teritorinis korpusas, kuriame įvestas karinio komisaro institutas. Korpuso vadas, buvusios Lietuvos kariuomenės generolas Vincas Vitkauskas buvo priverstas pats dalyvauti kariuomenės likvidavimo komisijoje. O jau 1941 metų gegužę pradėti naikinti buvę Lietuvos karininkai. Sovietai nepasigailėjo net tų, kurie sulaužė Lietuvai duotą priesaiką. Tuo pat metu mėginta sunaikinti ir Lietuvos diplomatinį korpusą. Dar 1940-ųjų liepos mėnesį prosovietinės vyriausybės užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas Romoje, Vatikane, Berne, Paryžiuje ir Stokholme veikusioms atstovybėms, tačiau dauguma diplomatų tokiam nurodymui paklusti atsisakė. Liepos 21 dieną Liaudies Seimui nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Keršydami sovietinės Lietuvos vadovai uždraudė nepaklusniems diplomatams atvykti į Lietuvą, konfiskavo jų turtą. Daugumą diplomatinių atstovybių sovietams pavyko perimti, nes kai kurios šalys pripažino Lietuvos aneksiją, tačiau 1940 metų rugsėjo 19-25 dienomis susirinkę Romoje diplomatai konstatavo, kad tebeveikia Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, prie Šventojo Sosto, Buenos Airėse, Berne ir Londone. Tęsė darbą ir šiose šalyse likę konsulatai. JAV ir Vatikane Lietuvos atstovybės išliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Taigi diplomatinis korpusas liko vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, pasipriešinusi sovietinei okupacijai ir aneksijai. Nei šalies politikams, nei kariuomenės vadams, nei inteligentams, nei visai visuomenei tam nepakako pilietiškumo ir drąsos. Taip praėjus šiek tiek mažiau nei metams nuo Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, kurio slaptaisiais protokolais nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Europą, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos Šalys, nuolankiai leidosi užnerti kilpą ant kaklo. Dažnai teigiama, kad nesipriešinimas buvo vienintelis būdas Lietuvoje išsaugoti lietuvius. Tačiau tuo pačiu Molotovo-Ribbentropo paktu dvi diktatūros pasidalijo ir kitas šalis. Praėjus vos porai mėnesių nuo pakto pasirašymo, Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, kuri pagal slaptuosius protokolus turėjo atitekti Maskvai. Tačiau tuomet ketvirtis milijono suomių sugebėjo pasipriešinti milijoninės sovietų armijos puolimui. Suomių pergalę, be abejo, lėmė ir geresnė nei Lietuvos kariuomenės ginkluotė bei tinkama taktika. Tačiau svarbiau buvo tai, kad Suomijos politikai, karo vadai ir visa visuomenė neleido sau nė pagalvoti, jog galima nesipriešinti agresijai. Taigi, kai sovietiniai diplomatai rezgė ultimatumų Baltijos valstybėms planus, o raudonosios armijos tankai šildė variklius žygiui į mūsų šalį, Helsinkis ir Maskva 1940-ųjų kovo 12 dieną pasirašė taikos sutartį. Po šio karo Suomija neteko dešimtadalio teritorijos ir apie 27 tūkst. vyrų, bet išlaikė valstybingumą. Mūsų nuolankumo kaina buvo nepalyginamai didesnė.
Lietuvos nepriklausomybės praradimas. Svarbiausios datos:
1939-08-23 po SSRS ir Vokietijos slaptų dalybų Lietuva atitenka sovietams.
1939-10-10 SSRS grąžina Lietuvai dalį lenkų okupuoto Vilniaus krašto.
1940-06-14 Lietuvos vyriausybė nutaria nesipriešinti sovietų kariuomenei.
1940-06-17 sudaroma sovietams palanki naujoji Lietuvos vyriausybė.
1940-07-06 priimamas rinkimų į vadinamąjį Liaudies Seimą įstatymas.
1940-07-14 rinkimuose dalyvauja tik Darbo sąjungos kandidatai.
1940-07 21-23 d. Liaudies Seimas priima stojimo į SSRS deklaraciją.
1940-07-30 Liaudies Seimo išrinkta delegacija išvyksta į Maskvą.
1940-08-03 Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Lietuva inkorporuojama į SSRS.

Žurnalas “Veidas”

  1. #1 by enemy on birželio 26, 2008 - 7:07 pm

    po ribentro ir moloto pakto ne viena lietuva prarado nepriklausomybe o šešios tai austrija, cechoslovakija, albanija,klaipedos kraštas atiteko vokieciam na ir latvija su estija. ir visa sita “okupacija” palaike anglija ir jos sajungininkes.KAIP VISA TAI SUPRAST?????????????? ir kodel Smetona pabego i vokietija kuri jau buvo okupavusi klaipeda??????? peršasi išvada, kad fasizmas buvo gerai. ir kaip suprast 1940.06.14 lietuvos vyriausybe nutaria nesipriešint sovietu kariuomenei. o kodel po karo kai sovietai laimejo, misko broliai nutare pasipriesint vienai is didziausiu armiju pasauli?

    • #2 by labaslietuva on rugpjūčio 23, 2009 - 12:37 am

      Apie miško brolius dėde man pasakojo. Lozoraitis sėdėjo JAV radijo studijoje ir agituodavo (siundydavo) visus eiti į mišką, esą, greitai ateis amerikiečiai ir Lietuvą išvaduos iš ruso. Daug buvo patiklių vaikinų, kurie išėjo į mišką. Buvo pasbaigęs karas, chaosas, niekas nežinojo kas toliau bus. Na, o belaukdami amerikiečių, kurie, anot Lozoraičio tuoj tuoj turėjo ateiti, iš bobučių lašinius atiminėjo, nes neturėjo ko valgyti. Na ir plėšimais užsiiminėjo. „Kiek jaunų vaikinų Lozoraitis pražudė, dieve mano“ – tai sakė dėde, kuris visą tai matė ir girdėjo.

      • #3 by Tomas Čyvas on rugpjūčio 23, 2009 - 2:56 pm

        Bičiuli, o tu ir tavo dėdė, kuris tau pasakojo,nepasakojo – kada prasidėjo Amerikos balso transliacijos lietuvių kalba? Kiek tuo metu miške bebuvo likę partizanų? Jaunų vaikinų, brolau, tada išvis jau niekas į tas gretas nebepriimdavo. Prieš kartodamas senas propagandines pasakaites, užgulk vadovėlius.

      • #4 by labaslietuva on rugpjūčio 23, 2009 - 3:25 pm

        Ne JAV studijoje sedejo, o Vatikano.

      • #5 by Tomas Čyvas on rugpjūčio 23, 2009 - 3:42 pm

        Tikrai? Kaip apmaudu, kad būtent tokių Lozoraičio žodžių įrašo niekas nepaleidžia. Vis dėdė papasakoja arba dar kas nors. Ypač “įtikėtina”, kad taip galėjo šnektėi Lozoraitis iš Vatikano🙂

  2. #6 by Andrius on spalio 5, 2008 - 1:07 pm

    Tuoj apsiverksiu.

  3. #7 by labaslietuva on rugpjūčio 23, 2009 - 3:21 pm

    Galiu patikslinti kai pamatysiu. Jaunus priimdavo ar ne jaunus, bet pagal pavardes iškaltas ant buvusių KGB rūmų su gimino ir mirties datomis, galima teigti, kad dauguma buvo jų jauni.

  4. #9 by labaslietuva on rugpjūčio 23, 2009 - 4:21 pm

    Cyvai, kaip tokius irasus gali paleisti dabar? Ka tu cia tauski dabar? Juk visi jusu melo sistema sugriutu.

  5. #10 by labaslietuva on rugpjūčio 23, 2009 - 4:23 pm

    Amerikos balsas tai buvo. Patikslinsiu.

  6. #11 by labaslietuva on rugpjūčio 27, 2009 - 10:57 pm

    Cyvai, is Amerikos balso kalbejo. Susimeciau del to. Galejai suprasti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: