Sutartis (ys) atnešusi (os) nusivylimą (us) II 2007.07.24

Tomas Čyvas

kavalerija

Lietuvos kavalerija puola. Iš leidinio Lietuvos kariuomenė, K, 1938 (publikuota Wikipedia)

Kartais atsiliepimai į vieną straipsnį skatina rašyti papildymą. Taip yra ir šį kartą. Kai kurie komentarai po straipsniu „Sutartis atnešusi nusivylimą“, kurį “Balsas.lt” perspausdino iš žurnalo “Veidas”, tiesiog verčia kai ką patikslinti.

Pirmiausia, reiktų dar kartą pabrėžti du dalykus. 1920-ųjų liepos 12-osios sutartis neginčijamai išlieka pamatiniu oficialiu dokumentu, apibrėžusiu tuo metu susiklosčiusius Lietuvos jaunos valstybės ir bolševikinės Rusijos santykius. Jis tapo Lietuvos tarptautinio pripažinimo proceso dalimi ir juo Lietuva visiškai pagrįstai rėmėsi vertindama visą santykių su Rusija raidą tarpukaryje, o taip pat atkuriant nepriklausomybę 1990-aisiais. Šia prasme jo svarbos nuvertinti niekas nemėgino ir nemėgina. Nebent pačios Rusijos istoriografija, skirianti jai mažiau dėmesio už visokius „litbelus“, sovietų valdžios kūrimo Lietuvoje mėginimus ir pan. Ją prisiminti dabartiniams Kremliaus dvaro istorikams nėra naudinga, nes tai neatitinka jų užduoties – moksliškai aptarnauti Rusijos imperialistines ambicijas.

Užtat teiginys, kuriuo tikrai galima suabejoti, ne kartą skambėjęs komentaruose: Lietuvos nebūtų buvę, jei ne ši sutartis, yra šiek tiek keistas. Ne Lietuvos valstybė atsirado kaip šios sutarties rezultatas, o atvirkščiai – atsikurianti Lietuva, kaip santykių su kitomis šalimis – šiuo atveju – bolševikų Rusija, subjektas rinkosi iš esamų galimybių. Dera prisiminti, kad kontaktų su Baltijos šalimis, norėdama trumpinti įvairių frontų linijas, ėmėsi ieškoti pati V. Lenino kompanija, kuri tuo metu nesijautė labai tvirtai ir dėl pilietinio karo Rusijoje, ir dėl permainingos sėkmės kovose su Lenkija. Spėlioti – ar būtų, ar nebūtų atsiradęs koks nors kitoks susitarimas,– jei ne sprendimas savo tarptautinį diplomatinį įsitvirtinimą pradėti nuo susitaikymo su Leninu,– galima be galo ir atsakymas nėra vienareikšmis.

Lietuvos valstybės atkūrimo aplinką įtakojo keletas sudėtingų veiksnių. Pirmiausia, Rusijos suirutės metu valdžią užgrobusios teroristų, vadinamų bolševikais, organizacija ir jos politikos principai, kurių pagrindas buvo: smurtas; neketinamų vykdyti sutarčių pasirašymas; bet ko, kas leis dar išlikti valdžioje, žadėjimas; kiršinimas ir provokacijos.

Antra, buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR), prieš tai gyvos įmūrytos į Rusijos imperijos kalėjimo mūrą, teritorijoje vykę tautiniai sąjūdžiai ir siekiai. Lietuvoje, Lenkijoje, Gudijoje (Baltarusijos terminas išgalvotas ir primestas daug vėliau) ir Ukrainoje išsivadavimas iš tautų kalėjimo, deja, neretai vyko vadovaujantis siaurai etniniais, dažnai nelabai brandžiais ir radikaliais, projektais. ATR branduolio šalys – Lenkija ir Lietuva, deja, taip pat neišvengė interesų ir ambicijų kaktomušos bei netgi karinio konflikto, tapusio rimta tragedija ne tik joms, bet ir kitoms buvusioms ATR teritorijoms.

Jei tai kiek paguos nervingus ir kiek juokingus polonofobus, nusišnekėjusius iki J. Pilsudskio lyginimo su Stalinu, Lenkijai tenka didžiausia atsakomybė, nes jos potencialas ir vaidmuo kovoje su bolševikais buvo svarbiausi regione. Jos politiką galima pagrįstai kritikuoti ne vien todėl,  kad ji sulaužė Suvalkų sutartį (kas buvo tik pasekmė). Didžiausia problema, manyčiau, buvo ta, kad Lenkijos atkūrimo ideologai patys save įkalino neretai „etnomaniakinėje“ paradigmoje, tapo savo mikroimperinių ambicijų įkaitais. 1921-aisiais, kai Rygoje sutartį su bolševikais pasirašinėjo lenkai, jų delegacijos atsisakymas pripažinti sau Maskvos netgi siūlytas pripažinti teritorijas, atspindi šį apakimo mastą dar labiau nei žodlaužiškas Vilniaus užgrobimas. Nežinia kiek tiesos tame, jog delegatai gavo kyšį, bet faktas lieka faktu – jie atsisakė milžiniškų teritorijų: dalies Gudijos, Voluinės ir beveik visos Podolės. Dar įdomiau tai – kodėl atsisakė. Todėl, kad nesugebėtų sulenkinti!!

Taigi, tiek Lietuva, tiek Lenkija maloningai, net dviem sutartimis, perleido buvusias LDK žemes bolševikų “malonei”, pakišusiai po velėna milijonus žmonių.

Vilniaus klausimas liko pūliuojančia rakštimi Kauno ir Varšuvos santykiuose, kuo sėkmingai naudojosi Maskva. Tose teritorijose, kurias Lenkija visgi perėmė, Karūnos žemių ainiai pademonstravo visišką nesupratimą ir nekompetentingumą. Aršus polonizacinis presingas ir policinės priemonės sukūrė paradoksalią situaciją. Ją taikliausiai aprašė Cz. Miloszas („Tėvynės ieškojimas“), pastebėdamas, jog Lenkijos kalėjimuose sėdėję gudų tautinio sąjūdžio aktyvistai nostalgiškai svaičiojo apie šalia esančią kitokią – po Maskvos letena pakliuvusia, Varšuvos nespaudžiamą,– Gudiją, nei kiek neįsivaizduodami kokio masto teroras siaučia tenai.

Istorijos neperžaisi, tačiau dera ją matyti įvairiais aspektais. Šiuo atveju, dera pripažinti, kad tuometinis Lenkijos ir Lietuvos (mažesniu mastu – gudų ir ukrainiečių nacionalistų) politikos marginalumas, vėliau tapo Maskvos trubadūrams puikia dingstimi šnekėti apie tai, jog ji esanti vienintelė teisėta visų Ukrainos ir Gudijos slavų globėja, o tos teritorijos visada buvusios jos teisėta nuosavybė ar bent savaime suprantamas „medžioklės plotas“.

Šaltinis: Balsas.lt

Advertisements
  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: