Svarbiausia – nepasimesti 2007.04.11

Tomas Čyvas

TEORIJA

Kaip savo veikale „Politinio spektaklio konstravimas“, rašo Murray Edelmanas, „dramatizuoti incidentai, susiję su iškiliomis asmenybėmis, nukreipia dėmesį nuo struktūrinių konfigūracijų, kurios paaiškina tuos incidentus ir daugelį kitų dalykų. Ar politikas pasielgė neetiškai, jei leido nutekėti informacijai, liudijančiai tam tikros politikos fiasko, tampa svarbesniu klausimu, negu klausimas ar toji informacija teisinga“.

Tai metodo, kuris būna pritaikomas daug kur, aprašymas. Tačiau kai kur jis virsta išimčių nepakenčiančia, nuolatine praktika. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje būtent ir įsigalėjo „kalbėjimo ne iš esmės“ tradicija.

Tai nėra sudėtinga. Vos tik išviešinama korupcines schemas demaskuojanti informacija, tereikia aptarinėti ne ją pačią, o aiškintis kokie – geri ar blogi – žmonės tą informaciją suteikė. Žinoma, nepamirštant pakelti triukšmo, kad pažeista kokios nors procedūros paprocedūrę reglamentuojančios taisyklės keturiolikto lygio papunkčio paragrafo raidė, o galbūt ir dvasia.

Tam išsiaiškinti galima sudaryti komisiją, o jos darbo procedūras bei išvadas apskųsti kitai komisijai. Visi turi darbo – kaip amerikiečių filme „60-asis greitkelis“. Ten – advokatų mieste – visi nuolat duoda vienas kitą į teismą, bylinėjasi ir iš to gyvena. Tokią sistemą gali sukrėsti tik grėsmė jos pačios išlikimui.

Šalia to dar būtina rodyti daug susirūpinusių valstybės vadovų išraiškų, daug kalbėti apie stabilumą ir atsakomybę bei šventą „valstybinį interesą“. Pastarajam būtinai turi kas nors „grėsti“, tad čia reikia dažnai minėti neištirtus (geriausia tokius, kurie ir nebegali būti ištirti) rezonansinius nusikaltimus, išorės grėsmes ir dar kokias nors prieštaringai vertinamas asmenybes.

Taip kilęs skandalas paverčiamas „valdomu“. Daugelio – tikrų ir tariamų ar išpūstų baubų nuvarginta informacijos vertintojo sąmonė lauks kokios nors atomazgos. Tada ją laikas pasiūlyti…

PRAKTIKA

Taip viskas ir vyksta . Praėjo kelios savaitės, kai paviešinti skandalingi liudijimai VSD veiklą tyrusiam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Ir ką? Ogi beveik nieko. Apie liudijimų turinį, lyg davę įžadus (o gal tikrai?) tyli aukščiausi valstybės asmenys. Jei neskaičiuosim vieno iš jų patarėjo išpažinties apie „silpnybę anekdotams“. Seimas ėmėsi svarstyti procedūrų ir „paprocedūrių“ paragrafų papunkčių raidėms ir dvasioms padarytas skriaudas, o skandalo epicentre buvę personažai maivosi toliau, vaizduodami tai nuskriaustus teisuolius, tai nepakeičiamus valstybės ramsčius.

Kad viskas būtų dar įdomiau, pasiūloma paleisti Seimą. Štai čia – nors ir akivaizdus blefas – tikras šokas daugeliui jo personažų ir, kas dar svarbiau, eterį kelioms dienoms vėl sukaustanti aktualija.

Visą skandalą lydi daugybė bereikšmės, bet triukšmą efektyviai keliančios, esmę slepiančios ir iškraipančios informacijos. Pavyzdžiui – ar VSD „kurmis“ V. Damulis pirko iš kaimiečio užterštą bačką už 10 litų ar nepirko? Kas čia būtent svarbu – Damulis, statinė, kaimietis ar 10 litų? Ne. Svarbu žinių vartotoją užversti bereikšmės „informacijos“ srautu. Jei tai pavyksta suderinti su kokiu nors negatyviu kontekstu – dar geriau. Tarpinis tikslas galiausiai pasiekiamas – tema daugeliui atsibosta. Tada ir ateina laikas pateikti kitokį – jau konceptualiai iškraipytą aktualijų vaizdą bei pasiūlyti išeitį.

Viešajai erdvei pastaruoju metu primetamas absurdiškas reliatyvizmas ir niekam tikęs problemos suasmeninimas: „Kam čia ginčytis, kas geriau – A. Pocius ar A. Matulevičius? Ar ne geriau susitaikyti „valstybės labui“. Ši personalinė alternatyva tikrai nėra svarbi, bet problemos taip niekas, išskyrus mėginančius šią pseudoalternatyvą „nuginčyti“, ir neformuluoja. Ir nelabai aišku, kas su kuo turi taikytis bei apsikabinti? Jei A. Matulevičius su A. Pocium – tai jų asmeninis reikalas. Tačiau atrodo, kad taip norima pasiūlyti „susitaikyti ir nebesipykti“ dėl to: ar gali NATO šalies žvalgybos šefu būti KGB atsarginis; ar korupcijos įtarimais aplipęs asmuo gali eiti aukštas pareigas valstybėje, kol jo nepasodina į kalėjimą; ar galima vaizduoti kovotojus su Rusijos įtakomis, naudojantis „Gazprom“ tarpininkų pinigais; ar įmanoma rinkimus laikyti „dalinai konstituciniais“; ar nutekėjusios informacijos apie korupciją turinys tampa niekiniu ir nesvarbiu tik todėl, kad ji nutekėjo ne pagal oficialią arba „valstybininkų“ sluoksniuose įprastą procedūrą?

Kitaip sakant – siūloma, jei ne balsavimu, tai kompromisiniu susitarimu įforminti, jog balta, jeigu jau negali tapti juoda, yra bent jau geltona. Susitarti, pasibučiuoti, išgerti ir grįžti „ūkin pas bites“. Taip būsią geriau valstybei.

Tikėtina, kad kai A. Pocius galiausiai bus pakeistas, naujiena daugumai visuomenės bus įdomi tik tuo, kad tapo aktualija daug vėliau nei privalėjo. Jau nekalbant apie tai, ar jo įpėdiniu bus P. Malakauskas ar dar kas kitas. Ką jau kalbėti apie esmines šios institucijos veiklos reformas ar korupcinį skandalo kontekstą. Valstybė ir ūkis – svarbiau.

Taigi – skandalų situacijose mūsų vadovai jaučiasi lyg delfinai jūros stichijoje. Jie žino – svarbiausia – nepasimesti ir turėti kantrybės. Išmesti iš balno gali nebent kokia kvaila smulkmena – suklastotas diplomas ar bagažinėje pastebėtas šuo. Daugiausia dėl to, kad žaidžiant „makrolygiu“ ir tampant šio lygio „asu“, turbūt pasimiršta žemiškos smulkmenos. Be to – šunį paversti katinu manipuliuojant informacijos srautais – kiek sudėtingiau, negu korumpuotą pareigūną pavaizduoti skriaudžiama aplinkybių auka.

Šaltinis: Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: