Thatcher ir Blairas – epochų štrichai 2007.07.04

Tomas Čyvas

Tony Blairo premjeravimo dešimtmetis (1997-2007) Jungtinei Karalystei (JK) tikrai buvo epocha. Ne menkesnio masto nei prieš tai buvęs 11-os metų Margaret Thatcher valdymas (1979-1990). Juos lyginti būtų sudėtinga, nes labai skyrėsi jų politinės veiklos tarptautinis kontekstas ir problematika, su kuria kiekvienam iš jų teko susidurti. Reiktų pastebėti, kad abu politikai valdė beveik vienodai ilgai – už juos ilgiau premjeravo tik Robertas Arthuras Talbotas Gascoynas-Cecilas (Salisburio lordas) ir Robertas Banksas Jenkinsonas (Liverpulio lordas) – XIX amžiuje.

Ir pasitraukė jie abu ne po kokio nors rinkiminio sutriuškinimo. „Geležinė ledi“ (pirmoji ir kol kas vienintelė moteris, buvusi Didžiosios Britanijos ministre pirmininke), kovodama su maištautojais savo pačios Torių partijoje, pasitraukė perduodama estafetę kolegai Johnui Majorui, o T. Blairas, nors ir kiek skirtingomis aplinkybėmis, vadžias įteikė kolegai leiboristui Gordonui Brownui. Leiboristų partijoje maišto nebuvo. Užtat tikima, jog buvo „Blairo-Browno sandoris“, „Granitos paktas“ – taip vadinamas T. Blairo ir G. Browno susitikimas, neva įvykęs dabar jau neegzistuojančiame „Granita“ restorane 1994 metais. Dauguma visuomenės ir Didžiosios Britanijos politikų yra įsitikinę, kad toks susitikimas tikrai įvyko. Nors abi pusės šį faktą neigia, apie jį yra parašyta knyga ir pastatytas filmas. Tiesa, tuometinis susitarimas, jei ir buvo, nebuvo abiejų šalių vienodai suprastas, nes T. Blairas traukiasi daug vėliau, nei tikėtasi.

Garsiosios konservatorės didieji nuopelnai susiję su šalies ekonomikos atgaivinimu ją drastiškai liberalizuojant ir pažabojant profsąjungas. Ji tiesiog uždraudė politinius solidarumo streikus, dažnai paralyžiuodavusius šalį, drąsiai deklaravo, jog jos tikslas yra „nužudyti socializmą Didžiojoje Britanijoje“. Nepaisant streikų, uždariusi nuostolingas anglies gavybos šachtas ir tiesiog demoralizavusi profsąjunginį judėjimą, M. Thather privatizavo daugelį stambių objektų, kaip antai telekomunikacijų įmonę „British Telecom“. Akcininkais tapo daugybė žmonių ir atsirado daugelio britų konservatorių iki šiol propaguojama “liaudies kapitalizmo” sąvoka. Privatizavimas, griežta fiskalinė politika ir tuo pat metu dideli mokesčiai – toks buvo „tečerizmo“ ekonominis veidas.

Apie leiboristą Tony Blairą daugelis britų verslininkų sakys, jog jo vyriausybė buvo geriausia, kada nors turėta… konservatyvi vyriausybė. Konservatyvios pirmtakės politiką T. Blairas tiesiog plėtojo, pridėdamas socialinį aspektą. Ypač sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Be to, jis decentralizavo valdymą Škotijoje ir Velse, modernizavo Lordų rūmus. Pagaliau, jis reformavo pačią leiboristų partiją, sumažindamas profsąjungų įtaką, įtvirtindamas ją pagrindinėse Britanijos politikos pozicijose. Tam nemažai pasitarnavo jo, daugelio britų nuomone, leiboristų politikams netipiška asmenybė: puikus išsilavinimas, subtilus humoro jausmas ir charizmatiškumas. „Trust me“,– sakydavo premjeras, pabaigdamas daugelį pasisakymų. Ir juo buvo tikima. Beveik iki pat galo – padėtį kiek pakeitė Irako karas.

Tarptautinėje politikoje taip pat sunku nepastebėti bendrų Blairo ir Thatcher bruožų. „Geležinė ledi“ visada solidariai dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Ronaldo Reigano paskelbtoje kovoje su „blogio imperija“, kaip jis vadino Sovietų Sąjungą. Reigano ir Teatcher bendri pareiškimai ir suderinta pozicija buvo toks pat įprastas reginys, kaip Clintono ar Busho jaunesniojo ir Blairo, spaudos kandžiai pravardžiuoto „Busho pudeliu“, draugystė. Būtent M. Thatcher leido amerikiečiams dislokuoti Britanijos bazėse branduolines raketas. Tačiau būtent ji, jei tikėti Ronaldu Reiganu, pirmiausia patikėjo, jog iš Michailo Gorbačiovo politikos, galiausiai atvedusios SSRS į žlugimą, galima išpešti naudos.

Jaunystėje buvęs pacifistu, tapęs premjeru T. Blairas neretai laimindavo karines operacijas keliuose pasaulio taškuose vienu metu. Jugoslavijos bombardavimas, tuo pat metu periodiškai bombarduojant Iraką (dar iki paskutiniojo karo); Afganistanas ir Irako okupacija. Paradoksalu, bet „karingoji“ torių premjerė atmintyje išliko tautos karvede tik todėl, jog 1982 m. pasiuntė milžinišką laivų eskadrą vaduoti Argentinos beprasmiškai užgrobtų Folklendų salų ir įspūdingai laimėjo. Mat šaltasis karas ir liko šaltuoju, o su tarptautinio terorizmo problemomis Thatcher tvarkytis neteko. Pažymėtina, kad iškilioji konservatorė, tuo metu jau baronienė Thatcher, kaip tik buvo viena tų politikių, kuri dar 1992-ais ragino NATO organizaciją įsikišti ir sustabdyti Bosnijoje vykdytą genocidą. Slobodano Miloševičiaus veiksmus ji viešai prilygino nacių nusikaltimams.

T. Blairas, kitaip nei M. Thatcher, niekada nebuvo laikomas euroskeptiku, tačiau tarp Europos Sąjungos (ES) lyderių neretai išsiskirdavo. Antai 2005 m. diskutuojant dėl ES finansinės perspektyvos, britų premjeras ją laikinai blokavo, atkreipdamas dėmesį į tai, jog liūto dalį pinigų numatoma skirti finansuojant žemės ūkį ir apleidžiamos tokios sritys kaip aukštosios technologijos ir mokslas. Invazija į Iraką, kurios metu Europa skilo į besižodžiuojančias stovyklas, taip pat išryškino solidarumo su JAV tradiciją.

Neskubėjimas keisti svaro į eurą, atsainiai skeptiškas požiūris į sutartį dėl Europos konstitucijos, ir daugelis kitų bruožų leido matyti T. Blairą kaip tipišką, konservatyvų britų politiką. Tiesa, jo vadovavimo metais JK skiriama pagalba trečiojo pasaulio šalims padvigubėjo.

„Geležinės ledi“ bekompromisė politika SSRS atžvilgiu buvo svarbi ir Lietuvai. T. Blairo laikais mūsų šalis irgi sulaukė didelio JK palankumo. Pirmoji iš ES senbuvių atvėrusi savo darbo rinką, JK leido sumažinti socialinę įtampą Lietuvoje gerokai labiau nei tai padarė bet kuri mūsų šalies vyriausybė.

Pažymėtina, kad tiek M. Thatcher, tiek T. Blairą oponentai jų pačių partijose neretai užsipuldavo dėl valdingo vadovavimo stiliaus. Konservatorė buvo tiesiog kaltinama ignoruojanti kitas nuomones ir valdanti autoritariškai, o Blairo įpėdinis jau paskelbė, jog valdys ne „prezidentiniu stiliumi“, kaip tai darė pastarasis.

Netekusi premjerės ir partijos lyderės pozicijų M. Thatcher išliko labai įtakinga konservatorių partijoje, viešai rėmė buvusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą. T. Blairas taip pat neketina trauktis iš politikos. Artimiausias politinis projektas – atstovauti diplomatines keturių šalių pastangas reguliuojant krizę Palestinoje.

Abiejų premjerų priešininkai pakankamai aršiai jų nekenčia, tačiau pripažįsta talentą.

Šaltinis: Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: