Vanda Zaborskaitė. Nejaugi dar aktualu? 2007-08-24

Kova dėl „Lietuvos“ kino teatro vėl sukėlė platesnės prasmės diskusijas apie nostalgiją sovietmečiui ir tos epochos kultūriniam paveldui.

Pirmiausia – dėl „Lietuvos“. Tik tas, kas nenori įsiklausyti į kalbančiųjų žodžius, gali nesuprasti, kad čia kovojama ne dėl sovietmečio  statinio, kuris, be abejo, turi ir savo architektūrinę vertę, bet dėl visuomenės teisės į viešąją kultūrinę erdvę. Pasirašiusieji sakosi norį pasijausti „laisvos valstybės laisvi piliečiai“, o ne beverčiai „runkeliai“(Aloyzas Sakalas).Visuomenė čia parodė daug iniciatyvos ir išradingumo, daug išmonės, kuri išjudino šiaip inertiškus žmones reikšti savo pažiūras ir ginti iš tikrųjų visuomeninį interesą, o ne privačias atskirų asmenų teises. Jau vien tuo ši akcija svarbi, nes  liudija, kad randasi laisvos ir iniciatyvios pilietinės visuomenės pradai. Aš neturiu pasakyti apie tai  ką nors labiau įtikinamo, negu  yra pasakęs Andrius Navickas savo straipsnyje.

Bet tenka, matyt, dar kartą sugrįžti prie sovietinio paveldo, nors yra labai keista, jog reikia tai daryti, praslinkus septyniolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, tas paveldas yra labai įvairus ir raizgus: svarbiausia, kas mums trukdo ir į ką esame giliai įsipainioję, tai visuomenės mentalitetas, įpročiai, vertybių chaosas. Bet kalbėti apie tai šioje vietoje būtų per plati tema. Tikslingiau būtų apsiriboti tuo, apie ką kalba Tomas Čyvas straipsnyje „Lietuva kabutėse“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo straipsnio tema labai siaura, bet iš tikrųjų jis paliečia esminį klausimą. Jis kalba apie du skulptūrinius atvaizdus( kažkodėl jis juos vadina „memorialais“) sostinės centre – Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries. Visiškai nesupratęs dėl ko ir už ką piketuoja „Lietuvos“ kino gynėjai, jis nusistebi, kodėl jiems per septyniolika Nepriklausomybės metų neužkliuvo šie du „liaudies  seimo deputatai“. Jo minties eiga yra tiek primityvi, kad net nepatogu diskutuoti. Bet kadangi  straipsnis paskelbtas viešai, jo palikti be reakcijos negalima ir tenka aiškinti dalykus, kurie turbūt  didžiajai visuomenės daliai yra akivaizdūs.

Abu skulptūriniai atvaizdai yra labai skirtingi. Salomėjos Nėries lyrinių nuotaikų  beveik kamerinės galvutės autorius – V.Vildžiūnas, kurio sovietine orientacija niekaip neapkaltinsi: jis  irgi sovietmečiu yra sukūręs  puikų paminklą Čiurlioniui Druskininkuose, o Vilniuje prie katedros tebestovi jo „Baladė“, pastatyta ten beveik konspiratyviai, pasipriešinant anuomet kūriniu nepatenkintai miesto valdžiai. Jo S. Nėries svajingai palenkta galva su vėjuje plazdančiais plaukais  neturi net užuominos į kokį nors  oficialų vaidmenį ir yra puiki poetės lyrinės prigimties išraiška. Ji jautriai įsikomponuoja  tarp šv.Kotrynos bažnyčios ir poetės vardo gimnazijos  ir jokiam normaliam žmogui neateis mintis jos kaip nors susieti su vadinamuoju liaudies seimu.

Kitokia yra Juozo Mikėno sukurta Petro Cvirkos skulptūra. Ji  monumentali ir savo matmenimis bei išraiška iš tikrųjų  neatitinka to svorio ir vaidmens, kurį Cvirka vaidina lietuvių literatūroje – jis čia nėra tokia dominuojanti figūra, kaip galėtume įsivaizduoti, žiūrėdami į Mikėno kūrinį. Bet vis dėlto  jis nėra pavaizduotas ir kaip sovietinės valstybės veikėjas. Ta proga turėtume prisiminti kad J.Mikėno kūrinys yra ir puikioji Moteris su kregždėmis, kuri puošia Neries krantinę šalia  baigiamos rekonstruoti Dailės galerijos. Turbūt jos nesiūlytų nė Tomas Čyvas išgabenti į Grūto  parką, nors ji sukurta irgi sovietmečiu? Beje, kaip gaila, kad jo mentaliteto žmonės  Nepriklausomybės pradžioje nugriovė Kryžkalnio Lietuvaitę, bet juos nors galima pateisinti istorinio  virsmo situacija, kuri  kai kam buvo užtemdžiusi akis.

Kai kas galėtų paklausti: o jeigu talentingi skulptoriai būtų sukūrę Sniečkaus arba Paleckio paminklus – ar juos  irgi turėtume palikti savo aikštėse ir gatvėse? Tikrai ne. Jų vieta būtų Grūto parke, lygiai kaip visų leninų ir stalinų. Yra dalykų, kurie negali būti matuojami vien estetiniais kriterijais, nes juose  į pirmąjį planą iškyla meno kūrinyje glūdinti  politinė, visuomeninė prasmė. Sniečkus, Paleckis – tai grynai politinės figūros. Atveždami „Stalino saulę“, jie puikiai suprato, ką darantys, į kokios sistemos vergovę atiduodantys Lietuvą. Jų rankos ir sąžinė suteptos tūkstančių nekaltų žmonių krauju.

Kitaip Cvirka ar Salomėja Nėris. Jau nekalbant apie tai, kad jie visų pirma buvo ne politikai, o menininkai, į politiką jie pateko paveikti gudrios sovietinės propagandos, ne visai suvokdami savo poelgių pasekmes. Aišku, ir jie „parvežė Stalino saulę“, bet jų rankos nėra kruvinos, o  jų gyvenimo pagrindinis turinys – nepraeinančios vertės įnašas į lietuvių literatūrą.

Tad niekaip neįmanoma pateisinti tos bukos barbarybės, kuri veržte veržiasi iš Tomo Čyvo samprotavimų. Tekalba už save nedidelė jo straipsnio citata: ,,Dabar jau  sunku tikėtis, kad šių garbių personų (t.y.Cvirkos ir Salomėjos Nėries) atvaizdai bus pergabenti į sau deramą kompaniją Grūto parke, nes iškreiptą supratimą apie teisę, istoriją, paveldą ir sveiką protą demonstruojantys autorinių teisių sargai reikalauja sąžinę praradusiems panašių „vertybių“  kūrėjams mokėti rentas. Šia proga, matyt, reiktų pasiūlyti autorinį atlyginimą mokėti  KGB kankinimo rūsių projektuotojams ir  tobulintojams, nes ten irgi pasitaiko ekskursijų‘‘.

Palikime nuošaly autorinių honorarų klausimą, kuris irgi nelabai derinasi su sveiku protu. Bet jį atmetę,  turėsime T .Čyvo išvestą paralelę: V.Vildžiūno bei J.Mikėno skulptūros tiek pat vertos, kiek ir KGB kankinimo kamerų „architektūra“.

Bernardinai.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: