Visgi kiną ir Vilnių žmonės myli 2007-08-14

Tomas Čyvas

Kiną žmonės myli. Tiek tegaliu pasakyti po visų diskusijų ir Tomo Bakučionio straipsnio apie tą pačią uždarytą ir apraudamą, saugomą, griaunamą, mylimą, nekenčiamą ir dar „balažin“ kokią „Lietuvą“.

Nėra jokių abejonių, kad kai kas myli kiną ir būtent vieną konkrečią jo demonstravimo vietą, jei pastarosios vardan verda tiek aistrų ir kovojama taip beatodairiškai. Net Operos ir baleto teatras yra dedamas koziriu – girdi, jei nėr „Lietuvos“, tai griaukim ir jį. Tai tik pirma aklos aistros iliustracija. Juk tik nesuvaidinta meilė gali taip apakinti, kad nematytum, jog operos Vilniuje (bent panašaus lygio) niekas niekur kitur nesiūlo.  Visai kas kita – „Žvaigždžių karai“, kurių 1-ąjį ir visus likusius epizodus, išvien su „nekomercine kultūrine erdve“, galima pažiūrėti ir kitoje vietoje. Sąjūdžio suvažiavimą regėję „Sporto rūmai“ irgi prilyginti minėtam objektui, turbūt iš meilės kinui. Laimė, kad dėlei tos aistros, minimam objektui neprilyginta kokia šv. Kazimiero bažnyčia.

Aš tikrai nežinau ar bent nesiimu spręsti, ar tame pastate Pylimo g. 17 “niekada niekas jokių gerų filmų nerodė, o praktiškai tą patį holivudinį multlipleksų repertuarą”, o gal buvo atvirkščiai. Tekstas įdėtas į kabutes, lyg ir cituoja mane, bet tai tokia pati – su mano teksto ženklais nesusijusi –  fantazija, kaip ir teiginys, kad „be „Lietuvos“ žlugs nekomercinis kinas“.

Aš tikrai nesu kinomanas, ekspertas, kinovadybininkas, kaip teisingai pastebėjo vienas iš „Bernardinų“ komentatorių. Esu kinofilmus kartais žiūrintis žmogus. Man didesnį įspūdį paliko Bernardo Bertolucci „Įkaitęs dangus arba Sacharos arbata“, matytas nebrangioje (gal dabar sklypas ir pabrango) vietoje – Ozo g. 4, kino salėje, negu „Lietuvoje“ demonstruoti „Star Wars“ epizodai. Tiesa, manau, kad pastarieji irgi nėra blogi – tokių irgi reikia. Tik nesutikčiau, kad jie toks jau deficitas ir nėra kur jų pamatyti. Gali būti, kad nedidelėje ir apytuštėje Coca colos salėje žiūrėtas „Dogvilis“ yra ir visiškas šlamštas. Jei taip pasakys profai – nusilenksiu žemai – iki pat sąnarių girgždesio ir visai be ironijos.

Dar esu vilnietis. Čia gimęs, augęs, lankęs visokius kino teatrus. Tokius kaip Vilnius, Vingis, Helios, Neris, Lazdynai, Draugystė, Spalis, Tėvynė, Pergalė, Aidas, Aušra ir t.t. Tai, kad autoriui atrodo, jog jie buvo tyčia, planingai, su šėtonišku skrupulingumu nugyventi ir paversti statybinių medžiagų parduotuvėmis, pramogų klubais ir dar kažin kuo – man neakivaizdu. Kad ir kaip gerai buvo supuvusiame ir nešildomame Spalio kino teatre žiemą žiūrėti (pabėgus iš pamokų) „Orką“, niekaip neįsivaizduoju  kiek vėliau -1991-ais metais, kažkur sėdinčio su skaitliukais (kompiuterių nebuvo) plutokrato, numatysiančio, jog galiausiai jis atiteks kokiai „Nordeai“.

Meilė kinui verčia, kaip matyti, ekstrapoliuoti asmenines patirtis ir jausenas. „Tokio „planavimo“ pasekmes jaučiame kiekvienas, stovėdamas kamščiuose ties „Akropoliu“, Žirmūnų „Hyper“ RIMI ir kitais stambiais prekybos centrais.“- teigia autorius….  Ne. Ne kiekvienas.

Nieko ypatingo, ties jais stovėdamas kažkodėl nejaučiu. Nebent norą greičiau apsipirkti ir pasišalinti. Mat ten, kur nūnai stovi man pačiam visiškai svetimas „Akropolis“, buvo tas pats, kas dabar už jo miškelyje – patariu nueiti ir pasižiūrėti. Gi ties Žirmūnų „Hyper Rimi“ tikriausiai turėčiau pasigesti „autentika ir senojo Vilniaus dvasia“ tvinksinčio Šiaurės miestelio (sovietinės karinės bazės). Tebūnie – esu nejautrus… net Naugarduko g. įsikūrusi Maxima nėra daug kažkuo bjauresnė už buvusią sovietinę baldų parduotuvę. Bet čia – skonio dalykas. Kaip skonio dalykas yra ir prieraišumas Šnipiškių lindynių „paveldui“ arba stikliniams monstrams.

Aš, tiesą sakant, nei kiek neabejoju, kad tiek Šiaurės miestelyje, tiek Baldų parduotuvės ir Grąžtų gamyklos sklypuose ir apylinkėse buvo šis bei tas pavogta. Kaip rašo bendravardis autorius – atskiro žurnalistinio ar teisėsaugos institucijų tyrimo objektas.

Mane šioje diskusijoje džiugina du dalykai. Žmonės myli kiną ir Vilnių. Atsistatydindamas iš diskusijos dėl pirmojo (sudraudė komentaruose apsireiškę profai), antrajam drįstu linkėti gero. Todėl grįžtu prie savo pasiūlymo, daugelį šio nuostabaus miesto plėtros reikalų spręsti pašnekinant jo gyventojus. Prieš priiimant svarbius sprendimus. Plebiscitais, apklausomis ir kitais pažangiais bei kultūringais metodais.

Bernardinai.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: