Žvalgybos tarnybos ligos 2006-09-28

Tomas Čyvas.

Skandalas dėl VSD po truputį lyg ir aprimo. Speciali parlamento komisija sudaryta taip ir nebuvo, apie Nacionalinio saugumo komiteto vykdomą tyrimą informacija visuomenės beveik nepasiekia. Kartu patyliukais slopsta ir šurmulys dėl užkulisinio „grupės draugų“ politikavimo, įtakos valstybės politikai ir postų dalybų. Kai kam norisi, kad taip viskas palengva ir nurimtų. Ir vis dėlto – problemos išlieka.

Apie KGB rezervistą, vadovaujantį Valstybės saugumo departamentui, atrodo, pasakyta beveik viskas. Dar daugiau pasakė jis pats. Meluodamas apie savo „rezervistinę“ praeitį, painiodamasis ir išsisukinėdamas. Galiausiai Arvydas Pocius pademonstravo jau visišką niekingumą – apkaltindamas žuvusį Vytautą Pociūną nekompetencija po to, kai ankstesnės versijos buvo beveik visuotinai išjuoktos. Tai padaryti, žinoma, lengviausia. Mirusieji nesigina. Tiesa, lieka neaišku, kodėl velionis paskui buvo paskirtas į de facto antras po ambasadoriaus pareigas? Kodėl anksčiau sakyta, kad jis pats prašėsi būti išsiųstas… Dar daug ką galima aiškintis apie A. Pociaus melų labirintus. Bet tai, pridėjus visišką situacijos nesuvokimą surengiant parodomąjį mažareikšmio laikraščio redakcijos šturmą, jau darosi tiesiog nuobodu. Juolab kad pastarųjų dienų populiariausiu detektyviniu personažu vėl tapo visai joks nebe viršininkas, o suvirintojas. Tiesiog – spalvingesnis ir ne taip „įslaptintas“ kaip mūsų vyriausias „šnipgaudys“.

Kyla ir kitų klausimų, be A. Pociaus personalijos bei karjeros. Svarbiausi – procesai jo valdomoje institucijoje ir aplink ją. VSD šefas ir jo užtarėjai jau yra pripažinę, kad iš šios įstaigos yra „išstumta“ nemažai žmonių, kurie esą keršija. Tiesa – nė vienas neįvardytas. Kaip esminė priežastis yra nurodomas kažkoks ypatingas, naujas ir labai jau neva pažangus vadybos stilius, kurį, tupėdamas KGB rezerve ar „tampydamas“ Šakių sąjūdininkus, perėmė ir įdiegė dabartinis VSD šefas.

Taigi. 1. Kokio masto kadriniai valymai atlikti jo ir jo kompanijos vadovavimo metu? 2. Kokios dar įvyko ir tebevyksta reorganizacijos ir kokie jų rezultatai? (Vargu ar galima apsiriboti velionio V. Pociūno valdybos reikalais) 3. Kas ir kieno labui daro įtaką pareigūnų paskyrimams bei veiklos prioritetams? 4. Kokia dar valstybės aukščiausiems asmenims skirta informacija yra filtruojama ir kokiais principais bei kieno užsakymu tai daroma? 5. Kodėl Seime ir kitose šalies svarbiose institucijose taip aršiai buvo priešinamasi kiekvienam viešam šių problemų tyrimui? 6. Ar tiesa – ir jei taip – kaip nutiko, kodėl – iš VSD „išreorganizuoti“ visi pagrindiniai „prezidento“ R.Pakso skandalo eliminavimo aktyvistai? Tai tik dalis dominančių dalykų.

Ne kasdien pareigūnai krenta ar yra mėtomi pro langus ir ne kasdien apie ten vykstančius procesus prisimenama. Daugelis dalykų nuo visuomenės, o ir nuo tautos išrinktųjų seimūnų slepiami po mistine „valstybės paslapties“ ir „nacionalinio saugumo interesų“ antklode, tačiau ši paslaptis neturi būti įrankis visiems kvailinti ir paversti vieną ar net daugelį valstybės institucijų kažkieno feodalinėmis valdomis.

Klausimų iškelta tiek daug, ir departamento autoritetas tapo toks abejotinas, atmosfera jame taip akivaizdžiai nenormali, kad parlamentinis šios institucijos vadovybės darbo auditas yra tiesiog būtinas. Niekas neprašo skelbti VSD darbuotojų sąrašų ir kamantinėti jų visų prieš TV kameras, o ir argumentas, kad tai „sutrikdys darbą ir padės priešams“, skamba nelabai protingai. Mat darnia veikla ir jos rezultatais departamentui ir taip pasigirti nepavyksta.

Grįžtant prie direktoriaus posto, belieka pasakyti viena – palikti jame atvirai ir dargi nevykusiai meluojantį bei išsisukinėjantį individą – vadinasi, skatinti ir kitus panašaus rango pareigūnus toliau meluoti valstybės vardu. Nelaimėlio užtarėjai jau patys nebesuvokia ar gina susipainiojusį direktorių ar pačią situaciją, kuri jį tose pareigose laiko.

Visuomenė galiausiai ir turi mąstyti apie tai, kas ir kodėl tokią padėtį kuria, gina ir aršiai puola visus, kurie abejoja jos kokybe. Negi išsilavinęs žurnalistas, politologas ar politikas gali nesuprasti, kad NATO šalies žvalgybos vadu KGB rezervistui būti nedera? Ar nuoširdžiai manoma, kad pabėgęs į Rusiją Viktoras Uspaskichas su jo sulaikymais bei paleidimais yra įdomesnė bėda nei svarbiausios šalies žvalgybos tarnybos ligos?

Liūdna teigti, bet tie patys žmonės, kurie prapliumpa patyčių, prasivardžiavimų ir prakeiksmų banga, kai ką nors apie Rusijos užmačias Lietuvoje pasako koks nors profesorius Vytautas Landsbergis ar koks šiaip „nepakankamas pragmatikas“, nūnai apie Maskvos piktadarybes rėkia kur kas garsiau ir net nelabai rinkdamiesi žodžius. Jų teiginiai dažnai nesutaikomai pykstasi su logika. Antai, jei „Maskvai naudingas chaosas VSD“, tai, pasak ponų „valstybininkų“, dera ne spręsti ten susikaupusias problemas, o geriau „nekelti triukšmo“ ar „leisti pasitaisyti“, lyg kalbėtume apie pirmokėlio išdaigas.

Įdomu ir tai, kad net ir buvęs saugumo šefas Mečys Laurinkus užtarė savo įpėdinį labai originaliai. Pasipiktino, kad VSD dar yra pareigūnų, kurie „mano esą atskaitingi Lietuvai, o ne vadovybei“. Štai taip – pareigūnas, kuris prisimena prisiekęs valstybei, o ne direktoriui, – yra problema. Pilietiškumą, matyt, reikia palikti už durų? Ar ne tą mums nori pasakyti ponai „valstybininkai“, kuriuos jau greitai bus privaloma visiems mylėti ir vertinti labiau už pačią valstybę?

Bernardinai.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: