Ką reiškia prezidento viltys? 2008.01.28

Tomas Čyvas

Keletą metų Vyriausybei išsidirbinėjus, Seimus stebėjus ir nieko realaus nenuveikus Ignalinos atominės antrojo bloko darbo pratęsimo reikalu, dabar esą sužibo viltis, kad „Europos Sąjunga gali atsižvelgti į Lietuvos norus pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą po 2009 metų, kuomet jėgainė turi būti uždaryta.” Apie tai šeštadienį pranešė ne bet kas, o šalies vadovas – Valdas Adamkus.

Žinia būtų visai nebloga, tik lieka kai kurių neaiškumų. Tiesa sakant – aiškumo nei kiek nepadaugėjo. Tiek jau to – neklauskime šalies vadovo – kas tai per padrąsinantys signalai, kieno jie ir kokia forma perduoti. Tebūnie tai “tyliosios diplomatijos”, kuria viską taip mėgsta aiškinti mūsų užsienio politikos architektai, laimėjimas. Kur kas įdomiau būtų pamatyti nors vieną oficialų šalies institucijų patvirtintą dokumentą, kur toks noras apskritai būtų išreikštas.

Kad uždaryti jėgainę vėliau, nei suderėjo derybininkai – spartuoliai, nori kai kurios neparlamentinės jėgos, mėginančios inicijuoti referendumą – tikrai žinome iš jų pareiškimų. Provokacinio pobūdžio (R. Pakso ir J. Veselkos) parėkavimai, raginantys tiesiog neuždaryti reaktoriaus (be jokių ten referendumų) arba paleisti dar ir jau sustabdytą pirmąjį – taip pat buvo pakankamai artikuliuoti. Iš Vyriausybės nieko panašaus ligi šiol taip ir negirdėjome. Tuo tarpu ir Seimo opozicija, ir pats šalies vadovas lyg ir yra kažkaip raginę G. Kirkilo ir dar A.M.Brazausko vyriausybę pamėginti derėtis su partneriais Europoje, bet darė tai vos girdimai. Atrodė, kad tai beveik formalumas. 2007-ųjų gegužės mėnesį Seime nepavyko priimti įstatymo, kuriuo mėginta įpareigoti Vyriausybę pradėti tokias derybas – štai ir yra tas vienintelis oficialus mėginimas kažką daryti. Beje, įdomumo dėlei – prisiminkime kas ir kaip balsavo.

Daryti, beje, reikia ne šiaip “kažką”. Reikia įtikinti ne tik Europos Komisiją, bet ir visas šalis nares, kuriose požiūris į branduolinę energetiką – labai nevienodas. Ir daryti reikia greitai. Kaip žinia, elektrinės vadovas V. Ševaldinas yra labai aiškiai  nurodęs įmanomą sprendimo pratęsti reaktoriaus darbą terminą – 2008-ųjų rugpjūtį.

Kad ir kaip norėtųsi vertinti jo ekscelencijos optimizmą ir jo turimų „signalų“ rimtumą, nelengva būtų patikėti, jog G. Kirkilo Vyriausybė ūmai imsis daryti tai, ko sąmoningai (tuo galima nė kiek neabejoti) nedarė ligi šiol. Juolab, kad dabar premjero ir jo strategų gležnus pečius slegia tokios milžiniškos naštos, kaip žūtbūtinis reikalas prastumti akcijų mainus „LEO LT“ projekte, suformuoti naują daugumą Seime ir „atstatyti tvarką NSGK“.  Kur dar artėjantys Seimo rinkimai ir visi su tuo susiję rūpesčiai. Antrojo IAE bloko darbo pratęsimas juk ne šiaip sau nežada tokių finansinių laimėjimų jokiai partijai kaip „liūtukas“. Jis pastarajam gali net rimtai kliudyti. Juk net patikėjus pažadais pastatyti naują elektrinę, lieka akivaizdu, kad pagrindinį pelną tikimasi susiskaičiuoti „pereinamuoju laikotarpiu“.

Pasak BNS pranešimo, „V.Adamkus pabrėžė, kad tarp 2009-ųjų ir to laiko, kai darbą pradės šiuo metu planuojama naujoji AE, regiono ir Lietuvos vystymuisi gali būti padaryta žala, kuri nutolintų šalį nuo europinių ekonomikos standartų.”

Tad kas gali priversti G. Kirkilą ir Lietuvos diplomatiją imtis šios daug sudėtingesnės problemos, nei rinkimų stebėsena Tbilisyje? Kas gali priversti Vyriausybę ir jos strategus padirbėti savo valstybei taip pat energingai, kaip jie parodė mokantys triūsti „dujotekanoms“?

Tai galėtų būti minėtos referendumo iniciatyvos sėkmė (ji negarantuota), o taip pat – galbūt – bent jau sėkmingai surinkti parašai jo organizavimui, jei tai pavyks padaryti. Šios iniciatyvos sėkmė, beje, padarytų menkai tikėtinomis ir visokias ten ES sankcijas, kuriomis taip mėgsta gąsdinti tie, kas ir turėtų derėtis – URM ir Vyriausybė. Tą, beje, gal dar net greičiau galėtų padaryti pats V. Adamkus. Bet tik tuo atveju, jei šalia „sužibusio“ ir kol kas tik jam vienam matomo „vilties žiburėlio“ sektų kategoriški reikalavimai Vyriausybei. O gal, jei net pats Ekscelencija netiki, kad pastaroji tam pajėgi, galėtų skirti kokį nors savo specialų atstovą šioms deryboms koordinuoti.

Deja, be minėtų ryžtingų paties prezidento veiksmų nėra nė vienos priežasties manyti, kad minėtos viltys ir samprotavimai tikrai reikia kažką daugiau nei žiniuonės užkalbėjimas arba minėtas, nors ir sunkiai įgyvendinamas, referendumo sumanymas.

Šaltinis: Balsas.lt

Reklama
  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: