Sena naujoji dešinė 2008 sausio mėn. 24 d.

T.Čyvas.

Konservatoriams ir jų sėkmingai virškinamoms partijoms ir partijėlėms kuriant vadinamąją „dešinę alternatyvą“, verta darsyk įsižiūrėti – ką gi tokio naujo ir kitoniško pastaroji galės pasiūlyti Lietuvos politikai.
Aišku, kad ne gausą naujų veidų, nes skirtumas tik toks, jog sąrašuose į daugmaž praeinančias pozicijas per Seimo rinkimus bus patalpinti minėtų partijėlių lyderiai, kuriems tai akivaizdžiai ir yra pagrindinis motyvas bei stimulas šiai „santuokai be meilės“.

Tautoje nutekėjimas iš išskaičiavimo kartais vadinamas ir santuokos liudijimu pridengta prostitucija, bet tebūnie, sakykime, kad niekas to nė nepastebėjo. Pagaliau, svarbu ne veidai ir pavardės, o politinė elgsena.

Imkime ir patikėkime prielaida, jog tautininkų, konservatorių ir gal dar kokių nors ten politinės paraštės senbuvių vadai yra „idėjiniai“, tiki tveriamo padaro galia, trokšta kitokios, kokybiškesnės dešiniosios politikos. Tarkim, jie kuria naują darbotvarkę Lietuvai.

Naujas alternatyvus dešinysis ledlaužis programiškai galutinai susitupėti ketina po visų formalių procedūrų, suvažiavimų ir programų tvirtinimų. Tad apie tai, ką naujo, svarbaus ir efektyvaus jis Marijos žemei ketina ir gali pasiūlyti, lieka spręsti iš dabartinės politinės praktikos. Darinio ašimi buvo ir liks konservatoriai, o dar tiksliau – dabartinė jų vadovybė, kartu su visomis savo strategijomis, taktikomis ir įpročiais.

Apie „dešiniosios alternatyvos“ projektą žinome jau ne pirmą mėnesį, tad ir spręsti apie minėtos jo „ašies“ veiksmus, lemsiančius naujosios partijos ateitį, galima pagal pastaruosius konservatorių veiksmus bei pasisakymus. Daug negudraudami, imkime ir prisiminkime – ką gi jie nūnai pasakoja ir siūlo tautai vidaus ir užsienio politikos klausimais.

Realūs žygdarbiai

Kokios buvo svarbiausios praėjusių metų politinio gyvenimo aktualijos? Valstybę sukrėtęs ir užkulisius praskleidęs Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalas ir Seimo bejėgiškumas bei Prezidento, Vyriausybės vykdytas tylus, bet atkaklus buvusio šios kontoros vadovo ir iki šiol ramiai tebetriūsiančių jo pavaduotojų gynimas.

Niekas neatšaukė Seimo išvadų, kurios aiškiai byloja, jog šalies saugumui padaryta žala, bet niekas už tai neliko atsakingas, o Prezidentas Valdas Adamkus iki šiol net nerado reikalo prisipažinti bent jau suklydęs, kuomet gynė instituciją siaubusį, parlamentui akis dūmusį bei draskiusį KGB rezervininką.

Kaip elgėsi naujojo dešiniųjų projekto lipdytojai? Jų aktyvumas, reikalavimai ir principingumas nuslinko užmarštin, vos tik direktoriumi tapo Povilas Malakauskas, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, sutars su „valstybininkais“ ir visais kitais, kas leis jo „žvalgybinei bendruomenei“ veikti be kontrolės ir atsakomybės – KGB stiliumi.

Veltui kas būtų tikėjęsis, jog P. Malakauskui už jo pavaduotojų tolesnį laikymą ir leidimą vystyti veiklą, kurią taip neigiamai įvertino parlamentas, būtų užduodami kokie klausimai ar reiškiami ultimatumai.

Be reikalo kas manytų, jog konservatoriai, kurie pradžioje taip energingai skelbėsi tvarkysią šalies žvalgybą, būtų siūlę bent dalį mokytojų algoms ar kitoms reikmėms reikalingų biudžeto lėšų paieškoti biudžeto eilutėse, lemiančiose savo valstybę ir piliečius su svetima ir priešiška šalimis susijusių vertelgų labui šnipinėjančios „bendruomenės“ kišenę. Pradinis artikuliuotas ir reiklus tonas virto anemišku lemenimu bei atsikalbinėjimu: „darysime, spręsime, sieksime“…, o jei neišeis – ką padarysi?

Ką atsinaujinantys ir alternatyvas buriantys konservatoriai darė Lietuvos energetinės nepriklausomybės srityje? Ogi tiesiog prisitaikė prie kažkur pirtyse ar kazino suderėtų „trigalvio“ projekto sąlygų. Vasarą jie ne kaip opozicionieriai, o kaip tikrų tikriausi satelitai (butaforinės partijos šalia komunistų egzistavo ir VDR bei Varšuvos pakto laikų Lenkijoje) kėlė rankas už šį projektą.

Klausantis jų dabar atrodo, kad jį kritikuoja ne dėl akivaizdžiai korupcinės kilmės bei tikslų, o tik todėl, kad jis nepakankamai dailiai sutvarkytas. Nepakankamai prikaišiotas nieko nereiškiančių tariamų „saugiklių“ ir šakėmis ant mėnulio užrašytų pažadų pastatyti atominę elektrinę, elektros tiltus ar šiaip kokį šviesų bei sotų rytojų.

Apie pagrindinę problemą – valstybės užvaldymą ir priimamų sprendimų faktišką pagrobimą iš tautos rinktų atstovų kompetencijos jau šnekama taip, kad niekas neduok Dieve nenugirstų ir nesupyktų.

Akivaizdus įrodymas, jog konservatoriai sąmoningai ar nesąmoningai susitaikė su valstybės užvaldymu, yra jų pozicija dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus darbo pratęsimo. Išgirdęs, jog yra iniciatyvų rengti referendumą šiuo klausimu, Tėvynės sąjungos branduolinių ir tarptautinių reikalų žinovas Audronius Ažubalis pareiškė: „Tai diversija prieš Lietuvą, kuri galutinai pavers mus parijais Europos Sąjungoje. Maža to, tai galutinai sužlugdys bet kokias galimybes derėtis su Europos Komisija dėl antrojo bloko darbo pratęsimo“ (Balsas.lt 2008-01-03).

Vaje, kaip baisu – bus “sužlugdyta galimybė”, kuria niekas nesinaudoja ir visada neigė egzistuojant (nuo A. Valionio iki paties Prezidento V. Adamkaus). Ką pastaruoju metu nuveikė konservatoriai, kad priverstų G. Kirkilą, kuriam Albinas Januška vargu ar pataria tai daryti, pagaliau imtis šių derybų?

Nežinau, kaip ten su tom partijom, bet lietuvių diplomatijos šefai, o dėl minėtų priežasčių – ir patys konservatoriai kartais labiau primena tuos egzotiškų kraštų aborigenus, kuriuos Vakarų kraštų keliautojai pamalonindavo “dovanodami” neinančius laikrodžius arba beverčius skambaliukus. Mainais į perlus ir kitokius iš tiesų vertingus dalykus.

Žinoma, Lenkijos prezidentui niekas nepasakys, kad jis metų europietis, tačiau jo valstybės interesų teks paisyti, nemažai nusileidžiant, net ir pro sukąstus dantis. O štai konservatoriai bei juos be išlygų palaikantys apžvalgininkai, kaip Lina Pečeliūnienė (“Valstiečių laikraštis” 2007 12 04), gali ploti katučių ir keista, kodėl dar nešoka rateliu aplink prezidentūrą, išgirdę apie tokią reikšmingą kiekvienam Lietuvos žmogui regaliją.

Nesvarbu, kad ją davė net ne kokia Europos Komisija, o šiaip – visuomeninė institucija. Visi, kas drįsta bent kiek “gadinti šventę”, yra apšaukiami neišmanėliais ir beveik azijatais. Čia dera priminti, kad garbingas ir solidus žurnalas “Time” Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną irgi išrinko metų žmogumi. Gal tai priežastis tris kartus nusilenkti į Kremliaus pusę ir atsiprašyti, kad mums tik pasirodė, jog jis viso labo ekskagėbistas ir diktatorius?

Tėvynės sąjungos strategija bei ir visa jos laikysena remiasi „valstybininkų“, seniai uzurpavusių Lietuvos užsienio politiką, primesta melaginga ir darančia valstybei milžinišką žalą prielaida, esą Lietuva ES teturi būti drausmingu ir uoliu „spaliuku“, kuo greičiau, net neskaičius, ratifikuojančiu įvairiausias ‚konstitucijas“, kurias kiti paskui išmeta į šiukšlyną. Aišku, kodėl to reikia „valstybininkams“.

Briuselis, kaip ir bet kuris kitas „centras“, mėgsta drausmę ir mainais už ją gali be kalbų atseikėti kažkiek daugiau pinigėlių (nesvarbu, kad ne visi sėkmingai įsisavinami), blizgučių bei regalijų tiems, kas jas mėgsta. Svarbiausia, kad iš drausmingųjų ir uoliųjų niekas nieko daugiau ir nereikalaus, o gal net pasiūlys „nešti demokratiją“ į NVS.

Tikrų šio eksporto rezultatų vis tiek nei kas tikisi, nei labai reikalauja, nes puikiai suvokia, kokios yra tikrosios Lietuvos galimybės. Bet… valdininkams juk mokama už darbo valandas, o ne už jų rezultatus…

Kyla klausimas – ar dešiniosios alternatyvos kūrėjai tikrai nesupranta, ar bijo, o gal nenori sakyti, kodėl „valstybininkų“ palaikoma ir patarinėjama vyriausybė niekada nesiderės su Briuseliu dėl IAE darbo pratęsimo? Bet juk kuo ilgesnis bus mūsų gyvenimas be IAE ir elektros tiltų, kuo labiau augs žmonių gaunamos sąskaitos, tuo smagiau ir patogiau jausis „dujetokanos“ ar jas pakeisiantys „gazpromų ir „raojeesų“ šeimininkai bei vykdytojai Lietuvoje.

Tiek konservatoriams, tiek jų kuriamai „naujai“ partijai ir dabar niekas nedraudžia pamėginti atsikratyti „valstybininkų“ primestų tezių bei taisyklių, pavyzdžiui, paremiant tą patį referendumą dėl Ignalinos AE. Tačiau atrodo, kaip kažkada jau teko minėti, jog Lietuvos politiniam elitui, neišskiriant nė konservatorių, baisu net pagalvoti, kad tauta kada nors galėtų peržiūrėti jų susitarimus. Tai, manyčiau, ir yra svarbiausias dalykas, kuris naujos dešinės vėliavą gresia prikabinti prie senų surūdijusių vežėčių.

„Atodangos“ „XXI amžius“

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: