Ministeris 2008 02 01

Tomas Čyvas

Ketvirtadienį popiet valstybės vadovas Valdas Adamkus pasirašė dekretą, kuriuo paskyrė Artūrą Paulauską aplinkos ministru. Įgaliojimus A. Paulauskas turėtų gauti davęs priesaiką Seime. Niekas neabejojo, jog V. Adamkus pasirašys. Pačiam sau „nabagėlio“ statusą kukliai pasirinkusiai Ekscelencijai tai irgi net nebuvo skaudu. Turbūt. Niekas su juo iš anksto nieko nederino ir seniai atprato bent vaizduoti, jog laikosi tokių etiketų. Tiek jau to. Palikime ramybėje poilsio nusipelniusiuosius.

Kur kas įdomiau tai, kokio velnio A. Paulauskui reikia toje galeroje? Didžiausi milijonai neįsisavintų europinių lėšų, hektarai vogtos žemės, krūvos nelegalių pastatų pajūryje ir kitur, kurių žada tik daugėti, interesų grupių buldozeriai ir tanketės – toks šitos srities turinys ir būsimos karjeros kontekstas.

Priminus prieš keletą metų nuskambėjusią istoriją, kai apsitvėrė tvora jam tuomet nepriklausantį greta namų esantį žemės sklypą, A.Paulauskas teigė, jog “neigiama patirtis irgi yra patirtis”.

“Kiekviena pamoka žmogui naudinga, jei jis sugeba padaryti išvadas. Manau – padariau. Bet tai buvo, pripažinkime, pakankamai seniai, ir galbūt jei kiekvienas politikas turi tik tiek nuodėmių, tai Lietuvoje bus tikrai labai gerai”, – kalbėjo A.Paulauskas.

Ką gi – nebent iš naujo sėdęs į tas pačias roges, su vieną kartą jį jau išvertusiais socdemais ir “darbinukais”, A. Paulauskas pasiryžęs iki rinkimų pademonstruoti kokių nors spalvingų triukų. Pavyzdžiui – nugriauti, filmuojant kokiai uoliai televizijai, bent kelis nelegalius banditinio baroko stiliaus pastatus kur nors – bent apybrangėje zonoje.

Ko gero tai ir yra vienintelė išeitis, jei žiūrėsime į reitingus ir į naujojo „ministerio“ savarankiškos politinės ateities reikalą.

Visada taip troškęs būti “valstybininku” ir į šį pašvęstųjų klaną amžinai tik antraeilininku bei pagal terminuotą (terminų jam nesako) kontraktą įdarbinamas “naujosios politikos” gražuoliukas ryškiai nebeturėjo jokių kitų variantų. Stebint įvykius Seime, kai jam iš rankų išslydo pažadėti ir lyg garantuoti komitetų (ypač Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto – NSGK) vadovų postai, o jis, lyg niekur nieko, nukiūtino kur siųstas – į korupcijos ir problemų duobę – nebeturėjo iš ko rinktis.

Nebeturėjo tiek, kad sutiko ne tik būti priglaustas ir pamalonintas jį ne daugiau kaip kočėlu branduolinio liūtuko nagučiuose linkusių laikyti socdemų. Sutiko net ir su nelaimės brolio – talentingo ir nepakeičiamo – apie demokratijos eksportą į panašias šalis vis dar svajojančio, A. Valionio derybomis bei jų magaryčiomis. O jos reiškia, kad reikia priimti ne tik prieš rinkimus dovanojamas Augijaus arklides, bet ir pabučiuoti krikštatėvio žiedą senam finansiniam rėmėjui bei karjeros pradžios laiduotojui. Viktoras Uspaskichas naujam „ministeriui“ didelių priekaištų turėti vargu argu ar turės. Juk, kaip byloja istorija, kol parlamente dabar kepamasis „ministeris“ pirmininkavo, bėdų neturėjo ir Viktoras. NSGK, o per jį ir kitos spec. tarnybos nelindo “kur nereikia”. V. Uspaskicho tikslas ir dabar toks pats. Tik štai „ministeris“ čia begali padėti dešimčia balsų ir tyliu visko “odobriamsu”. Tikruosius savo sandėrius – dėl tylėjimo ir kalbėjimo, bylų vilkinimo ar nevilkinimo, biznio projektų sėkmių ar nesėkmių – “svarščikas” derina su tikrais “valstybininkais”. Samdiniai gali tapti „ministeriais“, bet ne daugiau.

Lietuvos žinios

Advertisements

, , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: