Parlamentarizmo likučiai, 2008 04 21

 

 

Manau, turiu neblogą pasiūlymą, kaip papildyti skylėtą valstybės biudžetą ir pakelti tautos nuotaiką, padėti piliečiams užsimiršti – kylančios kainos ir emocingos prezidento, raginančio kitus vengti emocijų, kalbos gali įvaryti ir depresiją.

Šalies vadovui, Vyriausybei ir parlamentarams bei ekspertams aimanuojant dėl lėtėjančio ūkio augimo, dėl pajamų, kurių gali ir nepasisekti surinkti į biudžetą, yra bent jau mažytės pagalbos planas. Gal jis ir neleis sukaupti tiek lėšų, kad pakeltume mokytojams atlyginimus iki padoraus lygio, bet vis bus šis tas.
Seimo plenarinius posėdžius reikia iki kadencijos pabaigos perkelti į “Siemens” areną ir imti pardavinėti bilietus. Biudžeto pajamos padidėtų, o vieninteliai nukentėjėliai būtų etatiniai tautos smagintojai – Arūnas Valinskas, Algis Ramanauskas-Greitai, Juozas Erlickas ir kiti jų kolegos. Jie turi ką nors radikaliai keisti, jei nenori beviltiškai atsilikti nuo Seimo narių.
Tautos atstovybė, iš kurios atimti visi realūs įgaliojimai, kokius tik sugebėta atimti, virto komiškų apeigų ir pseudopolitinių performansų arena. Nieko čia nėra keista, dėl to nelabai ir galima smerkti tautos išrinktųjų. Ką jiems daryti, kai parlamentas, pasitelkus “teisingų” reitingų gamintojus, konstitucinio spiritizmo seansus, užkulisines manipuliacijas, paverstas tik įformintoju to, ką pirtyse ar kieno nors butuose sutaria “teisingi” strategai, politologai ir verteivos?
Tą patį puslapį iki pusės antrą kartą perskaitantis metinis pranešėjas, parodomieji atsistojimai, solidarūs plojimai – dar ne viskas. Tai seni ritualai, kurie anksčiau dar ir rimtai atrodė. Pramogos ir žaidimai tampa Seimo kasdienybe. “Politinių” (gerai, kad nerašė – “sąžinės”) kalinių teises ginantys plakatai itin puikiai atrodo žiūrint iš Seimo salės balkono. Ypač tada, kai salė dar apytuštė, nes balsavimas prasidės negreit.
Kitą dieną protestuotojai jau vilkėjo specialius marškinėlius. Dar vėliau, tikėtina, pamatysime ir tatuiruotes ant nuogo kūno.
Įleidžiant tautą į naujai susiformavusį politinių juokdarių cirką turėtų būti apribojimų – kai kurios pramogos gali būti gana ekstremalios. Kai vieno “darbiečio” paklausiau, kodėl verčiau neapsipylus žibalu ir nečirkštelėjus degtuko – dėl protesto, šis atrėžė, jog taip galbūt ir nutiks, jei negelbės jokie kiti “gulėjimo kryžiumi už demokratiją” variantai. Tad širdininkų ir nepilnamečių geriau netraumuokime.
Ar reikia grąžinti Seimą atgal į jo rūmus, bus galima spręsti po naujų rinkimų. Tai turėtų prasmės tik tuo atveju, jei parlamentarai mėgintų susigrąžinti pagal Konstituciją jiems priklausančią, bet realiai prarastą valdžią. Visi turi daryti tai, ką geriausiai sugeba, ir tam skirtose vietose. Kaip valstybės reikalai? Jais yra kam pasirūpinti – be emocijų, kieta ir įgudusia profesionalų ranka tai padarys naujoji nomenklatūra ir šventieji Lietuvos gelbėtojai – verslo magnatai. Metiniame pranešime koneveiktiems politikams, “pernelyg emocionaliai” žiniasklaidai ir kitiems “panikos kėlėjams” šalies vadovas tai puikiai paaiškino.
Tautos suverenitetą įgyvendinančią instituciją, kurią prieš septyniolika metų nuo tankų ir “Jedinstvos” budulių puolimo saugojo ir gynė patys rinkėjai, dabar be didelio triukšmo ir susidūrimo neįgalia pavertė niekieno nerinkta valdininkijos ir pirklių draugija. Paradoksalu, bet išmušti jai iš nagų užgrobtus valdžios svertus net sudėtingiau nei kitados iš LKP CK. Tai buvo vieša, visiems žinoma ir aiški niekšybės bei blogio struktūra, turėjusi savo vadovybę ir simboliką – net fizinę sprendimų priėmimo vietą. Dabar yra kitaip. Naujoji amorfiška ir po demokratinių, verslo bei specialiųjų tarnybų iškabomis išsislapsčiusi “pašvęstųjų” gauja savų vėliavų, simbolių ir struktūrų nekuria – naudojasi tuo, kas turėtų priklausyti tautai: pareigomis, postais ir įgaliojimais prezidentūroje, saugumo tarnybose, nacionalinio transliuotojo vadovybėje. Taip pigiau ir patogiau – bet kada lengva pasakyti: “Įrodykite, kad mes esame, ir pasakykite, kas mūsų vadas”. Nėra prasmės atsakinėti į šį vieno profesoriaus “klausimą”. Per VSD skandalą kai kurie Seimo nariai pamėgino bent iš dalies tai padaryti ir iškart pajuto tų, kurių “nėra”, solidarią jėgą bei įniršį. Keliolika metų pavėluoti parlamentinės kontrolės įgyvendinimo bandymai brangiai atsiėjo visam Seimui. Dabartinė parlamento būklė ir savijauta tokia, kad iki naujų rinkimų geriau jo nebevarginti rimtais dalykais, jei nenorime, jog ligonis taptų nebepagydomas. Tad į norą ramiai pakvailioti ir atsipūsti dera žiūrėti atlaidžiai ir supratingai. Tik štai pramogų arena tam vis dėlto tiktų geriau nei vieta, kurioje tikėtasi matyti demokratijos ir valstybingumo bastioną.

Lietuvos žinios

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: