Penki norai rinkimų fėjai 2008.09.12

Sakoma, kad prieš rinkimus yra daugiausia meluojama, žadama ir vaidinama. Tačiau – nebūkim cinikai – imkime ir patikėkime, kad tuo metu politikai tikrai nori išgirsti rinkėjų norus bei pageidavimus, kad netgi yra pasiryžę siekti juos įgyvendinti per savo prakaitą, kraują ir ašaras.

Juk jiems sunkiau – jie stebuklų lazdelės neturi. Todėl dar kartą turiu jų atsiprašyti – netilpau į tris norus – tiek paprastai yra pateikiama fėjoms, džinams ir kitiems galingiems padarams. Tiesa, mano ir pageidavimai kuklesni.

Nenoriu nei rūmų, nei pusės karalystės. Netgi neprašau, kad man išasfaltuotų kiemą arba indeksuotų atlyginimą. Mano supratimu, įgyvendinti tai, ko norėčiau iš politikų, nėra taip jau nepakeliamai brangu. Pavadinčiau tai – minimaliu priemonių krepšeliu, leisiančiu palaikyti demokratijos gyvastį šalyje.

Visų pirma pradėsiu net ne nuo politikų, o jų džiaugsmui – nuo žiniasklaidos. Juk taip norisi ją visaip reglamentuoti ir mokyti, ar ne? Ir čia tikrai galima nuveikti šį tą naudingo, jei tik, aišku, bus baigta kvailioti su visokiais projektais, siekiančiais priversti žurnalistus – ne gėjus – mylėti gėjus labiau nei šie myli vienas kitą, ir pan. Yra kur kas rimtesnių problemų. Pirmiausia, žiniasklaida turi būti įpareigota informuoti visuomenę apie save pačią. Tiek jos savininkai ir jų interesai, tiek finansinės ataskaitos turi būti ne paslaptis jų aptarnaujamai auditorijai.

Taip pat turi atsirasti institucija, pajėgi vykdyti įstatymų ir žurnalistinės etikos pažeidimų stebėseną, nes savikontrolės mechanizmai, pripažinkime, – neveikia. Tam visiškai nebūtina prikurti aibės atskirų įstatymų, paskelbti tabu ištisoms temoms ir versti žurnalistus vartoti politkorektišką „naujakalbę“, ko siekia kai kurie „progresyvūs“ Seimo nariai. Pakanka padaryti, kad žurnalistų etikos inspektoriaus institutas turėtų resursų bei atitinkamus įgaliojimus.

Antras noras, turintis prasmę tik tuomet, jei bus įvykdytas pirmasis, – kad politikai nusimestų dalį naštos nuo savo gležnų ir atsidavusių pečių. Referendumams ir plebiscitams, inicijuojamiems visuomenininkų, turi būti sudaryta galimybė įvykti. Tuomet ir klausimo, kas geriau – sovietinis, batų dėžės pavidalo, kino teatras, ar naujo tipo daugiaaukštė baidyklė, ar koks trečias variantas – būtų galima neužkrauti vargšų politikų reitingams. Tiesioginės demokratijos procedūrų platesnis taikymas būtų ir geras atsakas bambekliams, kurie nenori balsuoti, bet kuriems visada viskas blogai. Juk tokie piliečiai jus erzina, ponai politikai?

Trečias kuklus pageidavimas – naujas valstybės tarnybos įstatymas, kuris pakeistų dabartinę situaciją valdininko atsakomybės srityje. Šiais laikais valstybės tarnas dažniausiai postą praranda nebent tada, kai paima STT pakištą kupiūrą arba girtas sudaužo tarnybinę mašiną. Tiesa, dar yra atvejų, kai šunys vežiojami bagažinėse ir iš to išplėtojama nacionalinė tema. Patikėkite, nė vienam normaliam žmogui nėra labai įdomu, ar po darbo valdišku automobiliu kažkas „prasuka“ pro „Maximą“, ar iš tarnybinio telefono skambina meilužei. Net tokio pobūdžio „žurnalistinius tyrimus“ būtų galima drąsiai laikyti rakščių paieška minkštojoje kūno dalyje, jei valdininkai privalėtų atsakyti už veiksmus ar neveikimą, kuris valstybei padaro milijoninių nuostolių. Tokio precedento Lietuvoje dar nebuvo, o kol jo nebus – bus domimasi niekais.

Ketvirtas prašymas būtų įvardyti asmenį ar instituciją, į kurią būtų galima mėtyti akmenis, jei sužinai, kad kokia nors specialioji tarnyba neturi rimtesnio darbo, kaip klausytis nepatinkančių žurnalistų pokalbių, padėti kažkam „prichvatizuoti“ termofikacines elektrines ir gaudyti pačių vaizduotėje nusilipdytus berankius Lietuvos bin ladenus arba ieškoti ko nors kompromituojančio apie sovietų lageriuose jau „patikrintus“ asmenis. Dabar prezidentas skiria, bet užduočių neformuluoja, Seimas, pasak Konstitucijos dvasios, išvis negali nieko ten vertinti „teisingumo bei tikslingumo prasme“. Belieka aukotis kokiam nors Albinui ir paskui kantriai iškęsti „sąmokslų teorijų“ kūrėjų atakas. Išvaduokite visus strateginius patarėjus iš šios bėdos.

Penkta ir paskutinė smulkmena – nustokite pasakoti senus anekdotus apie „sisteminius“ ir „netradicinius“ Lietuvos politikus. Sukaupkite visą drąsą ir partijų biudžetinį finansavimą, ypač prieš rinkimus, pertvarkykite taip, kad jis pasiektų nebūtinai tik tuos, kuriems pinigų jau reikia mažiausiai. Prieš bet kuriuos rinkimus patvirtinusi savo registraciją partija (gyvai ir be jokių popierinių įgaliojimų suvažiavus 1000 narių) taip pat turi būti finansuojama. Tada gal kas nors patikės, kad nesate nomenklatūrinis būrelis, siekiantis išvengti bet kokios konkurencijos. Lietuva, pasak Vyriausybės, – drąsi šalis, tad būkite drąsūs ir jūs.

Tai tiek. Deja, kol kas nė vienos partijos programų ir pažadų pasiūloje tokios „penkių viename“ pakuotės nemačiau. Bet laiko dar yra – kantriai palauksiu – gal kam prireiks ir mano kryžiukų.

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: