Dramatiška nežinia prezidentų rinkoje

Prezidentinė kampanija, nors dar beveik be kandidatų, ima darytis aršesnė. Įsivardijusių kandidatų vos keli, bet užtat tikri mūšiai užvirė aplink dar neapsisprendusiuosius arba slepiančiuosius savo sprendimą. Į mūšio lauką išridenta sunkioji artilerija – šalies politologų direktorius ir vienas iš „būtovės ainių“.

Planas – dešinės sunaikinimas.

Raimundas Lopata ir Alfredas Bumblauskas nusitaikė į ne bet ką. Viešai reiškiama ūmai pabudusia meile bei pagarba profesoriui Vytautui Landsbergiui siekiama tiek jo paties, tiek visos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politinės mirties. Ir tai dar ne visi tikslai, kuriuos tikimasi įgyvendinti persikūnijant į Lietuvos nepriklausomybės architekto prezidentinės kampanijos iniciatorius bei rėmėjus. Ne kartą viešai užsipuolusiam paties V.Landsbergio formuluotus šalies užsienio reikalų politikos principus (pavyzdžiui, reikalavimą atlyginti okupacijos padarytą žalą) R.Lopatai nieko nekainuoja viešai prapliupti adoracijomis ir ditirambais jų autoriui. Net nepaisant to, kad būtent užsienio politika yra ta sritis, kurioje pirmiausia tektų darbuotis prezidentui.

Į sąjungininkus ponams jau puikiausiai tinka net ir TS-LKD bažnytininkų sparnas bei Lietuvos sąjūdis. Be to, partijoje, kaip atrodo, yra ir šiaip kam paagituoti už padraugavimą su vyriausiojo politologo aplinkos nomenklatūra. Grynai pragmatinių, tegul ir naivių argumentų tam galima rasti. Vienas jų – sausio vidurio įvykiai, kai dalies žiniasklaidos „pamišėliais ir socialiniais vampyrais“ pravardžiuojama Vyriausybė bei parlamento dauguma buvo „subtiliai įspėta“. Būtent tokiu signalu, o ne vien tik klaikia nekompetencija laikytinas tariamas atsitiktinumas, kad generolo Povilo Malakausko adjutantai pramiegojimo smurtautojų planus. Gali juk ir nepramiegoti, kad tik nepaliesta liktų pati kontora ir jos realiai saugoma nomenklatūra – su visais „Leo LT“, „Dujotekanų“, dvaro institutų, neliustruotų KGB rezervininkų, praktikuojančių ir į atsargą išėjusių Konstitucijos dvasininkų bei Temidės prievartautojų bastionais.

Įvėlus profesorių ir bent dalį TS-LKD vadovybės į tokį sandėrį, jau galima nesunkiai pasinaudoti stipriąja „valstybininkų“ korta – užkulisinių ir aparatinių žaidimų įgūdžiais. Idėjiškai pakrikusią TS-LKD, nekalbant apie atsitiktinių sugyventinių guolį primenančią koaliciją, šiandien, deja, galima suskaldyti lengviau nei atrodo. Bent jau de facto. Mat ir dabar valdančiųjų stovykloje pakanka procesų, primenančių pasakėčią apie žąsies, vėžio ir lydekos tampomą vežimą.

Tiesą sakant, visai nenuostabu, kad net ir Algirdas Mykolas Brazauskas bei Arūnas Valinskas nemato nieko blogo prisidėti skatinant ir provokuojant TS-LKD patriarchą šiai avantiūrai. Juk abu gali balotiruotis patys, be to, visi šie „rėmėjai“ nuo tikrų, bet dažnai naivių profesoriaus politinio talento gerbėjų skiriasi tik tuo, kad tiksliai žino – pergalės galimybė beveik nulinė. Ilgametis propagandinis triūsas yra davęs vaisių – pernelyg dideliam „nuskriaustųjų“ ir tikrų nuskriaustųjų skaičiui įkalta į galvą, kad V.Landsbergis sugriovė „brangiuosius kolchozus“ ar „atėmė pigią dešrą“. Resursų šiems instinktams pakurstyti nomenklatūra turi į valias. Balotiravimasis ir pralaimėjimas paliks visą dešinįjį flangą prie suskilusios geldos, o to, akivaizdu, ir siekiama.

Nekalbant jau apie tai, kad siūlydami savo paslaugas gražuoliai profesoriai akivaizdžiai įgyvendina Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybės planą – atskirti TS-LKD lyderius nuo vadinamųjų „vanagų“ – „valstybininkams“ nepalankių politikos analitikų bei jiems nepriklausančios žiniasklaidos.

Sprendimams laiko mažai

Be abejo, šis dviejų Lietuvos mokslo korifėjų demaršas sumanytas ne jų pačių, nors kartu ir atskirai jie jau yra reiškęsi realiojoje politikoje. Tiesą sakant, gana egzotiškai.

Vyriausiasis politologas, žinia, specializavosi moderuodamas pogrindinių „sprendyklų“, parenkančių ministrus pirmininkus, posėdžius. A.Bumblauskas redagavo Rolando Pakso inauguracinį opusą, o 2002 metais, kai buvo renkama Vilniaus savivaldybės taryba, net buvo įsirašęs pirmasis jo partijos sąraše. Pabėgti iš ten nutarė taip vėlai, kad net nebuvo kada jo pakeisti. Sąrašas prasidėjo nuo Nr. 2.

Prieš kiek laiko šis tandemas jau vykdė ir bendrą projektą, kai rodė į Lietuvą iš Brazilijos atvežtą Gediminaitį ir nedrąsiai siūlė Valdovų rūmams rasti gyventoją. Tada jis nebuvo labai sėkmingas. Ar pasiseks dabar?

Dabar viskas priklauso labiausiai nuo paties profesoriaus, jo tikrųjų rėmėjų ir TS-LKD partijos vadovybės, kuri neturi jokios bendros strategijos. Ilgą laiką kuluaruose ir viešai svaičiota apie Vygaudo Ušacko rėmimą. Neseniai intencijas apreiškė Europos parlamentarė Laima Andrikienė. Pastarasis variantas gal ir nieko, bet startas akivaizdžiai pavėluotas. Visa Andriaus Kubiliaus strategija, jei tokia egzistavo, buvo paremta vienu vieninteliu dalyku – laukimu: ką pasakys Dalia Grybauskaitė. O ji nesako nieko.

Visos viltys – moterys?

D.Grybauskaitės nenoras aiškiai įsivardyti kandidate ir pristatyti savo politines pažiūras bei poziciją pagrindiniais Lietuvos aktualijų klausimais (šiek tiek išsitarta apie energetiką, bet nieko – apie teismų reformą, VSD ir kt.) irgi privertė bent nemažą dalį potencialių rėmėjų lūkuriuoti. Taip pat paskatino kelti klausimus dėl tikrai ar tariamai reikšmingų biografijos faktų – partinių mokslų ir kitų bulvarinei bendruomenei įdomių aspektų. Taigi dabar, kai laiko lieka nedaug, Europos komisarė lieka generolė be armijos – su reitingais, bet be komandos.

Tikrai sunku remti (arba neremti) tiesaus atsakymo vengiantį ir politinių siekių nedeklaruojantį asmenį. Tačiau naujausi įvykiai lyg ir byloja, kad būtent šiai kandidatei savo paslaugų dar nesugebėjęs įsiūlyti klanas ieško įvairiausių priešnuodžių būtent jos „grėsmei“ neutralizuoti. Todėl, būdamas optimistas ir tikėdamasis, kad profesorius V.Landsbergis nelips ant kišamo grėblio, drįstu teigti, kad visame šiame nežinios jovale idealiausia būtų rinktis tarp dviejų Europoje besidarbuojančių politikių. Tiesa, pirmiausia reikia aiškiai ir tvirtai pasisakyti joms pačioms ir profesoriui.

  1. #1 by Zbygniewas Piwacijus on vasario 19, 2009 - 6:35 am

    Sukasi poros…

    Kitaip ir nepavadintum Brazausko, besisukančio Grybauskaitės ritmu. Iš tiesų eurokomisarė “užduoda” ritmą ir Landsbergiui, nes tas, ko gero, jaučiasi gelbėtoju, jei kartais koks AMB sugalvotų kandidatuoti, ar Valinsko kandidatuoti “paprašytų partija”. Be abejonės, prof. V. Landsbergio kandidatavimas turėtų ypač didelės įtakos visiems rinkimų rezultatams, nes visuomenės simpatijos ir antipatijos šiam politikui yra tiek ryškios, kad vargu ar rasime Landsbergio kandidatūrai abejingą rikėją!

    Ušacko “ne” ir Andrikienės šokčiojimas, taikant į taktą prie kitų “neatmetančių galimybės kandidatuoti Prezidento rinkimuose” dar neparodo visos norinčiųjų paletės. A, – dar Mazuronis su Jezersku, Paulauskas su Uspaskich ir Paleckis su Zuoku – pirmieji, startiniai penketukai kovoje dėl Prezidento posto. Panašu, kad kaip ir Eurovizijoje, šį kartą turėsime progos stebėti turiningą agitacijos show, nors, neatmestina, kad Kirziso akivaizdoje įmanoma apsieiti ir be brnagių PR akcijų – potencialūs kandidatai visuomenei gerai žinomi politikai, o koks nors “pilypas iš kanapių”, or Pilvelis su Terlecku, vargu ar atsilaikytų prieš kokią nors Viliją Blinkevičiūtę.

    Aiškėja, kad šįkart visokioms jėgoms gali tekti ne tik antrai kadencijai prikelti Brazauską, ne tik patenkinti Landsbergio ambiciją, bet ir ieškotis kitokių būdų privilioti rinkėją, nes “senų kadrų”, politikos pensininkų grumtynės dėl Prezidento posto teparodytų, kad nuo Atgimimo tik per ėriuko šuolį pasistūmėjome link civilizuotesnės visuomenės ir nė velnio nesugebėjome išsiugdyti pamainos senstantiems politikams…

  2. #2 by Miestelenas on vasario 19, 2009 - 7:31 am

    kuo remiantis sudarytas sarasas? nes ziniasklaidoje/politiniame gyvenime yra apstu uzuominu, kad dalyvauja ir daugiau kandidatu, nei isvardinai.

    o ka jau ka, bet tuos signalus tamsta perskaityti moki.

    konkreciau – kalbu apie Zigma Vaisvila. nuojauta sako, kad jis stipriai paivairins rinkimus.

  3. #3 by anarchistas on vasario 19, 2009 - 8:47 pm

    Iki prezidento rinkimų gali įvykti labai nemalonių dalykų su ekonomika. Bet kokiam kandidatui kur kas naudingiau pradėti savo kampaniją post factum deklaruojant “taip ir sakiau”.

    Kai kurių dalykų (pavyzdžiui lito devalvavimo) prognozavimas ar net agitavimas už jį gali atsisukti prieš kandidatą kaltinimais “sugriovė pasitikėjimą”, tuo tarpu bandymas grėsmę ignoruoti devalvavimui įvykus pastatytų “į durniaus vietą”.

  4. #4 by bohemama on vasario 21, 2009 - 2:22 pm

    numanau, per siuos rinkimus bus ypac daug meslo ispilta ant kandidatu galvu, o Grybauskaite apskritai jame bus maudoma

  5. #5 by Zbygniewas Piwacijus on vasario 23, 2009 - 6:54 am

    Erzelynė dėl nežinomybės, kas ryšis kandidatuoti Prezidento rinkimuose 2009 atrodo taip būdinga lietuviams… Tik įsivaizduokite: Rinkėjas, šiuo atveju – akla višta, nematomis gaudo kokį nors vieną iš daugybės kandidatų. Pagauna, apčiupinėja ir dar vardą pasako – Adomas. Arba Ieva. Kokiam Jezerskui, tai tektų, ko gero, kur nors įžnybti, kad tas kokį garsą paskleistų (organinį) – iš to garso būtų aišku, kad nesupainiojai jo su kokia Andrikiene ar šiaip – Konstitucijos Šmėkla…

    Jei, vis gi, priimsime už gryną pinigą tą neapsisprendimą, lietuvišką trypčiojimą vietoje, šūdeliavimą ar dar kokį nors savo nuomonės neturėjimą bei gi bijojimą – „ką žmonės pasakys“, tai tada atsiskiria nuo to kitas, ne vien lietuviams būdingas bruožas – politinė intriga, valdžios troškimas, savnaudiškumas, o prie vis to paminėkime ir tą psichologinį momentą, kai įspraustas į kampą žmogus isteriškai ieško išeities.

    Dabar jau ima matytis dalis tos situacijos, kurioje Lietuva, varydama 2009 – ųjų žiemą iš kiemo, stojasi prieš pasirinkdama naują Prezidentą. Neabejotina, kad protingos galvos ir kiti ekspertai jau prikūrė šimtus, o gal net ir tūkstančius Prezidento rinkimų scenarijų, juos apskaičiavo, pasitelkdami žmonių protus, gandus bei paskalas ir galingus kompiuterius.

    Valinskas vėl demonstruoja nuosaikiai agresyvią taktiką ir, galima sakyti, meta iššūkį ne tik senąjai nomenklatūrai su Landzbergu ir AMB`u priešky, bet ir, mažų mažiausiai, užgauna Zuoko bei Pakso prezidentines ambicijas. Juokingiausias valdžios perėmimo scenarijus, kai šoumenai laimi rinkimus, o paskuj kažkam perduoda galias, atrodo tampa įgyvendinamas vien todėl, kad, kaip ir Pakso laikais „žmonėms atsibodo šita betvarkė“. O kur dar Kubilius su savo Krizisu!

    Jei jau viskas čia taip skaidru ir kristalingai švaru, tai kodėl Rinkejas tampomas už ūsų ir stumdomas politinėje nežinomybėje, kai kiekvienas pretendentų tapti Prezidentu akivaizdžiai slepia savo planus, vogčiomis dairytamasis į kitus varžovus?! Čia – ne asmeninių ambicijų karas, o reikalas iš Kriziso gelbėti Tėvynę su visais jos runkeliais ir šunkeliais! Todėl rinkėjas drąsiai turi reikalauti atsakomingumo, kad pretendentai iki paskutinės minutės netrypčiotų pas Vaigauską prie durų su pareiškimais dalyvauti konkurse į prestižiškiausią valstybėje darbo vietą!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: