Nacionalinis saugumas patikimose rankose?

Kai Seimo komiteto, kuruojančio nacionalinį saugumą, vadovas neslepia ir nemato bėdos tame, kad dėsto nesusijusius su realybe teiginius – Lietuva gali būti rami. Jos saugumu ir viskuo kitu yra kam pasirūpinti.

Istorikas Arvydas Anušauskas yra paskelbęs nemažai įdomių tekstų ir knygų. Beveik visi (o gal ir absoliučiai visi) darbai – tikrai vertingi ir įdomūs. Politikui A. Anušauskui nesiseka kitas – viešųjų ryšių žanras. Galbūt todėl, kad pats tikslas, kurio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas siekia, yra arba neaiškus jam pačiam, arba jis nejučiomis traukia svetimas melodijas.

Pasikėsinimas nusižudyti

Perskaitęs svarbaus komiteto pirmininko kaltinimų pliūpsnį dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktoriui Valdui Vasiliauskui – kažkodėl prisiminiau kitą Arvydą. Tą iš sovietinio saugumo (KGB) rezervo, kurį taip karštai mylėjo Valdas Adamkus, jo strateginis Albinas ir į prezidentūrą bei kitas valstybės institucijas susikrausčiusi nomenklatūra. Toks pat menkai motyvuotas pyktis ir rimtam pareigūnui ar politikui nederantys grasinimai „imti ir pasakyti visą tiesą, kurią jis seniai žino“. Šiuo atveju pareikšta, kad V. Vasiliauskas yra nei daug nei mažai – KGB agentas ir jo rašinius prenumeruoja užsienio valstybių (tikriausiai ne Argentinos ir ne Pietų Afrikos) specialiosios tarnybos. „Tai ne nuomonė, tai faktai. Aš už savo žodžius tikrai atsakau,“- dar užantspauduoja savo kaltinimus NSGK vadovas.

Ką gi – čia jis jau primena kitą personažą, taip pat kalbėjusį apie užsienio rezidentus ir aiškinusį, jog už žodžius atsako – vieną iš LEO LT architektų ir viską apgalvojančios „Maximos“ lyderių Žilviną Marcinkevičių, viešai „išliustravusį“ kitą oligarchą. Ko jis neprimena nė iš tolo, tai solidaus ir rimto politiko, kuriam pavesta kontroliuoti specialiųjų tarnybų darbą bei stebėti, kad jos nemanipuliuotų informacija, neslėptų nuo parlamento žinių apie valstybės supuvimą ir nelydėtų neįtikusių kolegų laipioti nuo palangių iki pat Gudijos viešbučių kažkelinto aukšto.

Nekartosiu tų keistenybių, kurių pastaraisiais mėnesiais prišnekėjo politikos ir spec. tarnybų intrigų orbitoje atsidūręs istorikas. Pakanka to, kad pažymos, slepiančios korupciją ir žiniasklaidos pirkimą, jam yra „pasenusios“, riaušes pramiegantis Valstybės saugumo departamentas (VSD) – visai patikimas. Apie tai išsamiai kalbėta ir graudenta daugelį kartų, bet nei VSD reforma, nei susikompromitavusių jos pavaduotojų išvijimas, nei pažymų paviešinimo klausimas iš vietos nejuda.

Pagaliau, pats prisiimtas bendravimo su žiniasklaida žanras yra toks nevykęs, kad jį bene geriausiai pakomentavo Seimo narė Dalia Kuodytė, pastebėjusi, kad yra ir švelnesnių bei malonesnių būdų nusižudyti. Tegul ir politiškai.

„Valstybininkų“ sparnas konservatoriuose

Dar vienas dalykas, kurį vėl apnuogino A. Anušausko mintis išbandyti epistolarinį žanrą – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vidiniai pūliniai ir takoskyros.

Jei Krašto apsaugos ministrė, NSGK narė Rasa Juknevičienė subtiliai atsiribojo nuo pirmininko ir bendrapartiečio demaršo, tai Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė bei nenuilstantis susikompromitavusios VSD vadovybės paistalų įgarsintojas Mantas Adomėnas prapliupo ploti katučių.

Prisiminus, kaip M. Adomėnas prisidėjo prie  intrigų ir melagysčių išstumiant iš TS-LKD sąrašo VSD kontržvalgus Vytautą Damulį ir Kęstutį Braziulį – darosi aišku, kodėl perėmę valdžią dešinieji nutilo apie VSD problemas.

Pasinaudoję minėtais ir kai kuriais kitais pareigūnais, o paskui leidę juos sudoroti ir apmulkinę paramos pažadais TS-LKD politikai įtikino padoriąją valdininkijos dalį, kad jais pasitikėti beveik nėra prasmės.

Kerštas už skriaudą ar retorinis triukas?

Kai kurie TS-LKD politikai savo kolegos A.Anušausko laiškus redaktoriui ir pasauliui teisina siekiu apginti neva be reikalo nuskriaustą prezidentą Valdą Adamkų, kurį esą mirtinai įžeidė V. Vasiliausko rašiniai apie seną prezidento flirtą su KGB, kuriuos, žinoma, galima vertinti įvairiai.

Kaip čia neprisiminus „vanagais“ iškeiktų, valdomais nenorinčių būti žurnalistų istorijos ir VSD direktoriaus, generolo Povilo Malakausko pamokėlių Kęstučiui Girniui, kad prezidento ir dar kelių šventų abrozdėlių valstybėje nevalia kritikuoti?

A.Anušauskas ir prisiminė. Televizijos laidoje „Sąmokslo teorija“ jis jau šnekėjo lyg VSD, o gal ir visų „valstybininkų“ atstovas spaudai. Kolegą Tomą Dapkų net sugebėdamas apkaltinti korupciniais ryšiais bei tarnyste oligarchijai. Dar įdomiau, kad kai kuriuos vadinamuosius „vanagus“ gerbiamas specialiųjų seklių prievaizdas išvadino stručiais, besislepiančiais už žuvusio VSD pulkininko lavono.

Išgirdus tokius žodžius pasidarė žmogiškai smalsu. Mat niekad nebuvo paslaptis, jog į „vanagų“ sąrašus buvau įtrauktas ir pats, tad nutariau eiti tiesiausiu keliu ir paskambinau pačiam Arvydui Anušauskui, norėdamas plačiau sužinoti ar irgi esu perkrikštytas kitokiu sparnuočiu bei esu pastebėtas turįs korupcinių ryšių. Mat su minėtu kolega T. Dapkumi esu bemaž vienmintis, taip pat rašau į „Lietuvos žinias“, o ir šiaip esu VSD vadovybės „didelis draugas“.

Atsakymas, kurį išgirdau iš NSGK vadovo mane pradžioje pribloškė, paskui prajuokino. „Nekreipk dėmesio. Čia tik retoriniai triukai. Tai neturi jokio santykio su realybe,“ – gerą nuotaiką spinduliuojančiu balsu išrėžė už mūsų nacionalinį saugumą atsakingas parlamentaras. Iškart pasijutau esąs visiškai ramus dėl savęs, kolegų ir visos šalies – mūsų saugumas patikimose bei solidžiose rankose.

Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: