Dalia Grybauskaitė – viltys ar iliuzijos?

„Keistuolių teatro“ muzikiniame filme „Naujieji Bremeno muzikantai“ dainuojama: „Dalia, nors mudu skiria mylios, vis vien  Tave aš myliu, nors Tu ir su kitu“. Šiandien Dalia su juodu diržu ir politine kovos poza nebe už mylių ir su mumis.  

Sako, kad viltis miršta paskutinė. Šiuo metu Lietuvos kvailių mama arba išganytoja slėptis gali dviejų tipų laikmenose – prezidento rinkimų urnose arba Algirdo Šemetos nepasotinamoje taupyklėje. Apie pastarąją tepasisako ekspertai-aiškiaregiai.

Kai Dalia Grybauskaitė susirinks jai paskirtus rinkėjų balsus ir, galbūt, paprašys, kad jai padėtų Dievas (Lietuva ne Amerika ir debatų apie religiją nebus), galima bus pradėti stebėti – ar kalbėdama apie šimtą Lietuvą valdančių žmonių ir šventąjį karą prieš jų siautėjimą, Europos komisarė buvo nuoširdi. Tikėti tuo nori  labai daug žmonių, pavargusių nuo mulkinimo, plėšimo ir tyčiojimosi. Būtent todėl šiai kandidatei, kaip kitados Rolandui Paksui arba kitiems mažiau nusibodusiems veidams, kuriuos dargi iš anksto įsileidžia oficialūs transliuotojai bei reitinguotojai, nėra sudėtinga šluoti nuo kelio varganus konkurentus.  

Skirtumas, lyginant su ankstesniais Lietuvos politinių misionierių pasirodymais, tik toks, kad įstatymiškai iškastravus patį rinkimų kampanijos procesą, tam nebereikia net didelių išlaidų. Tiksliau – nebereikia jų oficialiai rodyti – paslėpta reklama efektyvesnė ir nevargina specialiųjų tarnybų bei Vyriausiosios rinkimų komisijos. Pirmaujančiajam kandidatui svarbu apeiti aštrius kampus ir nepasakyti nieko, kas tautai galėtų nepatikti. Priešingai – reikia išsiaiškinti, kas patinka, tą kartoti ir nenukrypti į pašalinius ginčus.

Nepatinka melžiamiems vartotojams „Leo.LT“ – jį reikia pliekti. Nepatinka aukštos elektros kainos – reikia iškeikti tuos, kas jas tokiomis padarė – geriausia be pavardžių, nes lietuviška tradicija kviečia nedeginti tiltų ir į šulinį nespjauti. Kiek kebliau su kokia nelemta liustracija, nes neišeina vienu metu būti ir su žudikais ir su nužudytaisiais, išdavikais bei išduotaisiais. Sudėtinga ir su patriotizmo įrodymais, kai Sąjūdžio gadynė matyta per aukštosios partinės mokyklos langus. Bet čia sprendimas yra – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) parama. Partijos politikos komiteto pirmininkui pasakius, kad jo filtrą kandidatė praėjo – daugeliui įtarių senukų klausimai atkrinta.  

Tiesa, labai arti šalia remiančios TS-LKD stovėti irgi atrodo rizikinga, tad užsimenama apie „kai kurių“ ministrų galimą keitimą, kai kurias klaidas ir jų padarinius. Žinoma, kad tie „tiltai neliepsnotų“ irgi be asmenvardžių bei konkretybių. Panašiai ir su takoskyra tarp „valstybininkų“ ir jų „suvalstybintais“ nenorinčių būti žurnalistų, apšauktų „vanagais“ – D. Grybauskaitė skelbiasi visus sutelksianti. Kažkuo panašu į vidutinį metinį Valdo Adamkaus pranešimą, kur kritikuojami visi ir niekas bei taškomasi vadovėliniais lozungais. Tik dėsto Europos komisarė daug aštriau, rišliau, jaunatviškiau bei įtaigiau.

Iš vieno tikrai gerbiamo kolegos Seime išgirdau raginimą „nevaryti ant Grybauskaitės“. Mat paskui esą galiu ir „neatsiplauti“. Kad ir ką reikštų toks patarimas, skubu patikinti, kad „nevarau“. Gal dėl realaus meniu skurdumo, o gal dėl to, kad šimtas, o gal dar mažesnis skaičius Lietuvos „valstybininkų“ primetė nenormalias rinkimų sąlygas, nieko geresnio už ją turbūt nematau. Net nepaisant to, kad jos štabas vienintelis, gana kategoriškai reikalavo iš anksto derinti numatomo interviu klausimus, nepaisant to keistai aršoko rėmėjų įniršio, jei tik drįsti suabejoti jų politinės meilės objekto tobulybe.  

Tik manau, kad plautis vėliau gali tekti ne kokiam „varančiam“ žurnalistui, o pačiai būsimajai prezidentei, jei ji panorės tapti to šimtuko dalimi arba šimtas pirmąja ledi.  Mat nei aš, nei minėtas mano kolega, nei kiti atviromis akimis į politiką žiūrintys žmonės nepamirš deklaracijų bei pažadų.

Žmonės tikėti bei viltis tiesiog labai nori ir tai yra D. Grybauskaitės raudonas kilimas pergalės link. Pergalės, kuria mažai kas abejoja. Viltis paprasta – išsirinkti ne eilinį prezidentūros, kurią sudaro oligarchų ir valdininkijos klanų sudeleguoti pašlemėkai, vedėją ir ne didybės manijos apsėstą vaduką. Norisi to atsakingo politiko, kurio negalėtų valdyti minėtas šimtukas, nors be jo žinios prezidentu šiandien tapti neįmanoma. D. Grybauskaitė, kuri pati naudojasi visais veikiančiais valdomos demokratijos mechanizmais, kad galėtų prisiekti, galės pasirinkti – priesaikos vykdymą ar šimtuko paramą.Tiesa, nei kiek neįkvepia tai, kad, ragindamas viską baigti vienu turu, paramą „oligarchų baubui” deklaravo dabartinis prezidentūros vedėjas, kurio besibaigiančią epochą ir ženklina klanų, monoplijų, jų liokajų siautėjimas bei demokratijos bejėgiškumo faktai.

Balsas.lt

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: