Neištarti žodžiai didelėje šventėje

Kiek pavėluotai prisiverčiau parašyti apie paskelbtą “epochos lūžį“. Dar praėjusį savaitgalį įvykusiame Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime premjeras Andrius Kubilius pamėgino paskelbti gerąją naujieną. Ekonominės krizės išvargintai visuomenei jis apreiškė – nei daug, nei mažai – posovietinės epochos pabaigą. „Su šiais rinkimais baigiasi posovietinis laikotarpis, oligarchų ir nomenklatūros valdymo laikotarpis, cinizmo ir populizmo dominavimo šalies politikoje laikotarpis,“ – išdidžiai porino ministras pirmininkas.

Pasakęs tai ryte, pakartojo ir po pietų, dar pridurdamas, kad visuomenėje nuotaikos esą tokios pat pakilios bei entuziastingos, kaip Sąjūdžio laikais. Tradicinė konservatorių giesmė „Ąžuolai žaliuos“ ir Baltijos kelio trikalbė daina turėjo sustiprinti ministro pirmininko žodžių įspūdį bei įkvėpti didingiems žygdarbiams. Trūko tik fejerverkų ir lazerių šou bei didelio torto. Ir tikrai – dešinieji valdžioje, jų remiama prezidentė tik inauguracijos belaukia. Vėliavos plevėsuoja išdidžiai, gal net ir žvaigždės palankiai nusiteikę, tačiau kai ko vis dėto trūksta. Kažkas ne taip.

Reikalas visai ne tas, kad eilinį kartą nusišnekėjo Rimantas Dagys, kuris vienas pajėgus diskredituoti ne tik TS-LKD šeimos politikos koncepciją.

Galima tūkstantį ir vieną kartą susiginčyti dėl to, ką laikyti posovietine epocha ir kada reiktų žymėti jos pabaigą. Galima dar dešimt kartų paskelbti naują Sąjūdžio bangą, net jei išėjęs iš Nacionalinio dramos teatro į gatvę patirsi, jog niekas iš praeivių nėra apie tai girdėjęs.

Narstyti besigiriančių politikų pasisakymus kartais yra mažiau reikšminga, nei pastebėti tai, ko jų kalbose nėra. TS-LKD atėjo į valdžią po dvi kadencijas trukusių „naujųjų politikų“ ir socialdemokratinių „vaivorykščių“, skirtų nacionalinės energetikos išvogimui bei valstybės siaubimui nuspalvinti. Atėjo po Valstybės saugumo departamentą (VSD) sukrėtusio skandalo, po „Leo.LT“ aferos. Po to, kai ciniškas viešas melavimas ir valstybės užvaldymas bei oligarchijos siautėjimas virto kasdienybe. Daug kas tikėjosi, kad atėjo tam, jog visa tai pakeistų. Kad tam ryžtis – tikrai reikia „sąjūdininkiško“ ryžto, gebėjimo pripažinti klaidas ir iškelti aiškius tikslus. Niekas iš TS-LKD vadovybės, išskyrus Rasą Juknevičienę, šeštadienį nesiteikė prisiminti tokių „smulkių“ neišspręstų problemų, kaip VSD vadovybė, pulkininko Vytauto Pociūno išlaipinimas pro Baltarusijos langą.

Nepatogu prisiminti, nes to galėjo ir nebūti, jei konservatoriai būtų principingai elgęsi dar pirmojoje komisijoje dėl KGB rezervistų. Dabar jau žinoma, kad informaciją jie turėjo, tačiau ja nepanoro ar nesugebėjo pasidaryti išvadų. Lygiai taip pat nepatogu prisiminti ir atsiprašyti už tai, kad daug partiečių buvo tarp tų 107 parlamentarų, kurie dar pirmajame etape laimino energetinio monstro, vėliau įgavusio liūto snukį, gimimą. Nesmagu prisiminti, kad Audroniu Ažubalis ir vienas iš A. Kubiliaus padėjėjų dalyvavo šio žvėries gimdytojų darbo grupėje. Nepatogu ir nesinori prisiminti, kaip makabriškai buvo pasinaudota liudyti ir bendradarbiauti sutikusiais VSD pareigūnais ir kaip jie buvo išduoti.

TS—LKD dominuojama koalicija valdžioje jau pusmetį. Mokesčius sugebėjusi padidinti per kelias naktis „posovietinės epochos likviduotojų“ partija neįgalėjo ir net iš esmės nemėgino imtis VSD reikalų net ir po to, kai kontoros vadovybė, jau valdant konservatoriams, tyčia „pramiegojo“ riaušes ir įsivėlė į net keletą skandalų. Nepamėginta ne tik aplaužyti ragus departamente ir aplink jį įsitvirtinusiai kompanijai – net nepareikalauta, kad alavinis generolas Povilas Malakauskas, institucijos vardu atsiprašytų už šmeižtą ir niekšybes V. Pociūno artimųjų.

Kur ten… Minėto generolo ir kitų „valstybininkų“ draugelis, buvusių kontržvalgybininkų Vytauto Damulio ir Kąstyčio Braziulio išbraukimo iš TS-LKD rinkiminio sąrašo entuziastas, jaunas ir gražus madingų kaklaryšių manekenas Mantas Adomėnas visai neseniai išrinktas vadovauti didžiausiam partijos skyriui.

Kai apie šiuos ir kitus dalykus partijos suvažiavime kalbėjo vienintelis išdrįsęs prabilti Andrius Tučkus, ištiko labai simboliškas sutapimas. A. Kubilius išėjo į vestibiulį duoti interviu ir paskui jį išskubėjo visi žurnalistai. Fojė stovėjusiam televizoriui, žinoma, buvo išjungtas garsas. Taip jau yra, kai skelbiami epochiniai lūžiai ir mėginama save bei kitus įtikinti, jog aplink didelė šventė, ją trukdantys pašaliniai triukšmai ir žodžiai – nereikalingi. Geriau jų ne tik neištarti, bet ir negirdėti. Belieka palaukti ir sužinosime – ar naujoji prezidentė pradės nuo šventės, ar nuo to, ką galėjo, bet nepanoro arba neišdrįso ištarti ir daryti TS-LKD.

Reklama

, , , , , , , , , , , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: