Kaip iš kagėbisto padaryti draugą?

Prezidentės Dalios Grybauskaitės skambutis Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui Lietuvoje susilaukė didesnio rezonanso, negu Rusijoje. Savaime tai nei kiek nekeista. Stipriai įtariu, kad šis ir panašūs skambučiai bei draugiškumo manifestacijos Rusijos vadovams reikalingi gal tik kiek daugiau, nei šuniui penkta koja.

Pats faktas įdomus tik tuo, kad iškart atsiranda iliuzijų nešiotojų, pasakojančių, jog „neerzinant Rusijos“ ir gerai elgiantis galima pelnyti gerus santykius, ekonominę naudą, sienų saugumą ir visokias kitokias gėrybes, kurias esą praradome tada, kai Landsbergis sugriovė kolūkius.

Dar iki reikšmingojo skambučio kolega Gintaras Ronkaitis taip pat parašė, kad mes labai blogai elgiamės „nuolat reikalaudami“ (?) atlyginti okupacijos žalą ir visaip kitaip nesutikdami su Kremliaus dvaro išminčių peršamais istorijos perlipdymais.

Reikėjo ar nereikėjo įsileisti poną Kolerovą? Reikėjo ar nereikėjo Valdui Adamkui nuvažiuoti pašvęsti Maskvoje vieno bandito pergalės prieš kitą? Įleisti, manau, buvo galima, o štai važiuoti – nelabai. Bet visa tai mūsų vidaus politiniai ginčai ir susireikšminančių politikų bei ekspertų iliuzijos mėginat parodyti, kad vieni nežino, o kiti žino, kaip iš KGB-isto padaryti draugą. Iš tikrųjų – nieko čia sudėtingo ir nėra. Tereikia paprastų ir ūkiškų spendimų.

Su Rusija ir jos draugystėmis viskas paprasta. Čia iškart atmintyje atgyja Lietuvos užkietėjusių euroskeptikų ir natofobų sapalionės apie tai, kad į jokius NATO mums nereikia, nes mūsų vis tiek negins. Kas kita – Rusija. Ji tikrai mus gins visada, kol mes būsime jos.

„Pasak šalies vadovės, D. Medvedvas patikino, jog griežti reikalavimai išimtinai Lietuvai nebus taikomi.“

Tikrai, Lietuva jokia ne išskirtinė Rusijos kaimynė. Tokie mes ne vienintėliai. Ne mes vieni išrandame nuodus, nuo kurių miršta tik rusai. Tik gruzinai ir moldavai pila juos į vyną arba mineralinį vandenį, lenkai kiša į mėsą, o „Pieno žvaigždės“ ir „Rokiškio sūriai“ į pieno produktus. Jokio išskirtinumo – visoms buvusioms kolonijoms („privilegijuotų interesų zonai“) reikalavimai tokie patys: neaiškinti apie jokias okupacijas, Katynes ir Rainius, neliesti jokių kononovų ir vaikams dėstyti rusišką istorijos versiją, jausti amžiną istorinį dėkingumą, švęsti ir baliavoti tada, kai oficialiai reikia pagal Kremlių. Dar galima pusvelčiui atidavinėti kokias nors „Lietuvos dujas“ ir šiaip visą nacionalinę energetiką. Pastaruoju atveju, atskiros personos gali pajusti ir ekonominę naudą. O kol kas atitinkančių griežtus Rusijos reikalavimus – nedaug. Vieniems neišskirtinkių jos troškimų nepaisymas kainuoja atplėštas teritorijas ir bombardavimus, kitiems pieno cisternų prastovas.

Paskambinti, žinoma, neskauda. Jei Krylovo ėriukas būtų aiškinesis su vilku per saugų telefono ryšį ir iš už aukštos tvoros – būtų gal ir visai gyvas. Deja, jis buvo pernelyg naiviai dąsus, stoiškas ir neklausė mamos turbūt papasakotų blogų istorijų apie tokius reikalus. O kam? Juk tai tik kažkokios istorijos.

, , , , ,

  1. #1 by simasj on spalio 10, 2009 - 9:34 pm

    Žemai lenkiu galvą už tokius straipsnius! Nors kai pagalvoji viskas atrodo elementaru ir paprasta, bet visą laiką reikia žmogaus, kuris pasakytų kad karalius nuogas, ypač kai aplink visi giria naujus karaliau drabužius.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: