Radvilos ir „Dujotekana”

Man patiko kolegos Giedriaus Kiaulakio straipsnis apie Radvilų palikimą. Patiko, nes yra informatyvus ir neblogai intelektualiai mankština bei neveda banalių pasakų apie istoriją keliais.

Tik štai kai kurios analogijos visgi glumina:

„Tenka klanus formuoti kitais pagrindais – kartu medžiojant, studijuojant, ištvirkaujant, vagiant ir pan. Taip susiformuoja galios centrai, kuriuos galima tik kaip nors sąlyginai įvardinti. Galbūt po trijų šimtų metų Lietuvos istorikai juos irgi vertins teigiamai, teigdami, kad XXIV amžiaus politiniams liliputams toli iki XXI amžiaus „didžiavyrių“, ir su naivia pagarba dėstys, kad „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkstančių samdomų darbuotojų. Kažkodėl šiuo metu tokio grupuočių pasiekimai LR piliečius nelabai džiugina – spėju, kad LDK miestiečius ir baudžiauninkus Radvilų galybė nuteikdavo panašiai“, – rašoma tekste.

Kažkaip panašu, kad kažkiek supainiotos epochos. Ar tik lyginti Radvilas su “Dujotekana“ nėra maždaug tas pats, kas pasiūlyti klonuoti ir teisti kromanjoniečius už neandartaliečių genocidą ir karo nusikaltimus, taikant Ženevos ir kitas mums brangias konvencijas?

Vienas komentatorius, pasirašęs „gyčiu“, įmetė dar ir tokį kandų pastebėjimą:

„…Autorius pamiršo, kad gal Radvilos nemėgo seksualinių mažumų, nieko nekalbėjo apie ekologiškus produktus, nesifotografavo, nemokėjo naudotis internetu. Dar moterų teisės ir pedofilija…“

Grįžtant prie XVI a. Lietuvos, tenka pastebėti, jog didikų giminių iškilimas, prasidėjęs susiformuojant Ponų tarybai dar XV amžiuje, galiausiai leido gan forsuotai susilipdyti kreivai-šleivai, bet vis dėlto – luominei monarchijai. Jei ne tai, Liublino unijos galėjo ir nebeprireikti arba ji būtų daug prastesnė savo sąlygomis bei padariniais. Prieš pat ją, kaip dera prisiminti, įvyko ir toks dalykas, kaip valstybės valdymo reforma, susiformavo seimų praktika. Tai nebuvo kokia nors revoliucija iš apačios. Reformavimu labiausiai pasirūpino ta pati anų laikų „Dujotekana“ (jei vadovausimės kolegos interpretacija) ir jos konkurentai. Žinoma, ne dėl tų priežasčių, kaip tai darytų modernios visuomenės partija arba revoliucinis konventas. Tiesiog – net ir ruošiantis „parduoti Lietuvą Lenkijai“ (ir kur aš tai girdėjau šimtą kartų??) – reikėjo užsitikrinti geresnes sąlygas ir turėti ne tik patrauklią prekę – aptvarkytą valstybę, – bet ir truktelėti už ausų bajoriją. Juk reikėjo savo seimuose kažkuo remtis prieš lenkų kolegas.

Tad negaliu sutikti, kai kolega anų amžių Radvilas prilygina mūsų laikų „valstybininkams“ ar pastarųjų maitintojams. Kai Dievui dūšelę atidavė paskutinis Gediminaičių padermės karalius (1572), prasidėjo era, kuomet karalius buvo samdomas pagal kontraktą. Viešumo nereikalavusioje epochoje buvo sudaromas „Pacta Conventa“, kuris nebuvo kokio nors VSD saugomas nuo plačiųjų demokratinių auditorijų, nes nebuvo reikalo. Tad dar neaišku, ar, pagal savo epochos kriterijus, toks valdovo parinkimas, kuriame dalyvavo ir Radvilos, buvo mažiau demokratiškas nei mūsų Respublikos prezidento rinkimų kandidatų atranka ir reitingų konstravimas.

Reklama

, , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: