Labai mokytas teroristų medžiotojas

 

O visgi – smagu:)

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

Arūnas Paukštė (VSD antiteroristų vadas)

TERORIZMAS IR JO PREVENCIJA LIETUVOJE

Daktaro disertacijos santrauka

Socialiniai mokslai, teisė (01S)

Vilnius, 2006

Disertacija rengta 2002–2006 metais Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedroje

Mokslinis vadovas:

prof. dr. Genovaitė  Babachinaitė (Mykolo Romerio universitetas, teisės mokslai –  01S)

Konsultantas:

doc. dr. Artūras Panomariovas (Mykolo Romerio universitetas, teisės mokslai – 01S)

Disertacija apginta Mykolo Romerio universiteto Teisės mokslo krypties mokslo taryboje:

Pirmininkas:

prof. habil. dr. Viktoras Justickis (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, teisė –  01S)

Nariai:

prof. dr. Genovaitė Babachinaitė  (Mykolo Romerio universitetas, teisės mokslai – 01S)

doc. dr. Dainius Žalimas (Vilniaus Universitetas, socialiniai mokslai, teisė – 01S)

dr. Raimundas Kalesnykas (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, teisė – 01S)

dr. Nortautas Statkus (Tarptautinių  santykių ir politikos mokslų institutas, socialiniai mokslai, politika – 01S)

Oponentai:

prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas – 03S).

doc. dr. Gitana Jurgelaitienė (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, teisė – 01S)

Disertacija apginta viešame Teisės mokslo krypties tarybos posėdyje 2006 m. lapkričio 10 d. 14 val.  Mykolo Romerio universiteto Senato posėdžių salėje

Adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius, Lietuva, tel. +37052714618, el. paštas: crimlogd@ltu.lt

Disertacijos santrauka išsiųsta 2006 m. spalio 10 d.

Disertaciją galima peržiūrėti Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo (Gedimino pr. 51, Vilnius) ir Mykolo Romerio universiteto (Ateities g. 20, Vilnius) bibliotekose

ĮVADAS

Temos aktualumas. Lietuva tapo pilnaverte daugelio tarptautinių saugumo organizacijų nare, o tai reiškia, kad ji ne tik gauna saugumo garantijas, bet taip pat turi įnešti ir savo indėlį stiprinant stabilumą ir saugumą visame pasaulyje. Tokiu būdu Lietuvos teisėsaugos institucijos prisideda prie teroristų baudžiamojo persekiojimo, Lietuvos kariuomenė dalyvauja taikos palaikymo misijose Afganistane, Irake ir kitose konfliktų zonose, slaptosios tarnybos vykdo antiteroristinę žvalgybą. Šie veiksmai viešai deklaruojami, todėl jie turi ir kitą pasekmę – Lietuva tampa terorizmo taikiniu.

Atsidūrus potencialių terorizmo aukų tarpe Lietuvoje iškyla būtinumas suprasti, ką mes darome ir išsiaiškinti, ką turėtume daryti terorizmo grėsmės sumažinimui. Todėl kovoje su terorizmu pirmasis žingsnis yra ne kerštas, ne naikinimas, o mokslinis tyrimas. Be terorizmo mokslinio tyrimo mes neišvengsim klaidų, būsim tik pasyvūs įvykių stebėtojai ir bejėgiai kitų valstybių politikos vykdytojai.

Nobelio Taikos premijos laureatas Elie Viesel (Elie Wiesel) apie 2001 m. rugsėjo 11-osios kaltininkus rašė: „Norėdami juos nugalėti, pirmiausia turime juos suprasti“.1 Mokslinių tyrimų terorizmo prevencijos srityje trūkumą ir svarbą pabrėžė ir Europos Sąjungos (toliau – ES) Komisija savo komunikate Europos Parlamentui.2 Siekiant pakelti terorizmo prevencijos efektyvumą 2004 m. šioje organizacijoje patvirtintas ES veiksmų planas kovai prieš terorizmą,3 o 2005 m. parengta ES kovos prieš terorizmą strategija4. Joje numatyta daugybė teisinių ir organizacinių priemonių, už kurių vykdymą taip pat atsakingos valstybės – narės, nes nacionalinis saugumas, įstatymai ir tvarka Europos Sąjungoje yra suverenių valstybių prerogatyva.5 Šių priemonių įgyvendinimui Lietuvoje taip pat reikia mūsų valstybės specifiką atspindinčių mokslinių terorizmo tyrimų.

Todėl  šiame darbe analizuojamas terorizmas pradedant jo samprata, klasifikavimu ir istorinio vystymosi apžvalga, baigiant terorizmą lemiančių  veiksnių identifikavimu bei rekomendacijomis terorizmo prevencijos sistemos tobulinimui.  

Taigi disertacinio darbo tema Lietuvai aktuali dėl praktinio tokių  darbų poreikio. Mes manome, kad disertacijos teiginiai, išvados bei pasiūlymai taip pat pasitarnaus ir Lietuvos kriminologijos mokslo raidai.

Mokslinė  problema yra ta, kad Lietuvoje kuriama terorizmo prevencijos sistema iki šio darbo neturėjo mokslinio pagrindimo. Todėl buvo neaišku, ar Lietuvai reikia skirti resursus kovai su šiuo grėsmingu reiškiniu, jei reikia, – tai kokie resursai turi būti skiriami ir kaip jie turi būti panaudojami kad terorizmo prevencija Lietuvoje būtų efektyvi.

Ši problema egzistuoja ne tik nacionaliniu, bet ir pasauliniu lygiu – kuriant Jungtinių Tautų, NATO, Europos Sąjungos, Europos Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų bei atskirų valstybių kovos su terorizmu koncepcijas, pasigendama aiškaus ir vienodo supratimo apie šį reiškinį, apie jo priežastis ir prevencinių priemonių sistemą. Tai lėmė kompleksiškų kriminologinių darbų apie terorizmą trūkumas, ypač darbų, kurie visapusiškai atskleistų šio reiškinio priežastis ir pateiktų mokslines rekomendacijas terorizmo plėtrai mažinti. Lietuvoje tokio pobūdžio darbų, kurie dar ir atskleistų mūsų valstybės specifiką iš viso nėra.

Mūsų nuomone, kylant terorizmo grėsmei, šios problemos sprendimas labai aktualus, nes kompleksinis kriminologinis terorizmo tyrimas leistų Lietuvos kovos su terorizmu politikos kūrėjams ir vykdytojams pakelti savo veiksmų efektyvumą bei nukreipti juos mūsų valstybės interesus atitinkančia kryptimi. Todėl šio tyrimo objektu mes pasirinkome terorizmą kaip socialinį – teisinį reiškinį.

Tokiu būdu disertacinio darbo tikslas – ištirti terorizmą kriminologiniu aspektu bei pateikti rekomendacijas terorizmo prevencijos Lietuvoje sistemos tobulinimui. Šiam tikslui pasiekti formuluojami tokie uždaviniai:

1. Pateikti kriminologinę terorizmo sampratą;

2 . Apžvelgti terorizmo rūšis ir jų raidą;

3.  Nustatyti, koks terorizmo poveikis Lietuvai;

4.  Identifikuoti šio reiškinio priežastis;

5.  Išanalizuoti terorizmo prevencijos kryptis ir įvertinti jų efektyvumą;

6. Pateikti mokslines rekomendacijas dėl terorizmo prevencijos Lietuvoje krypčių, masto, subjektų bei teisinio reglamentavimo.

Šiame darbe keliama hipotezė, kad terorizmas – tai socialiai determinuotas ir plintantis reiškinys, kurio grėsmė didėja tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, todėl terorizmo prevencija turi įgauti naują reikšmę.

Ginami teiginiai:

1.   Terorizmas turi tiesioginę įtaką Lietuvai;

2.   Terorizmą iš esmės lemia objektyvūs veiksniai;

3.   Kovoje su terorizmu Lietuva prioritetą turi skirti pozityviajai prevencijai;

4.  Terorizmo prevencija Lietuvoje turi būti kuriama atsižvelgiant ne tik į tiesiogines terorizmo grėsmes mūsų valstybei, bet ir į Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje, o taip pat į pačios Lietuvos poreikį vystytis stabiliame ir atvirame pasaulyje.

Mokslinis naujumas ir reikšmė. Tenka konstatuoti, kad iki šiol Lietuvoje terorizmo tyrimai atliekami labai siaurai: mūsų autoriai šiuo metu yra parašę tik vieną pažintinio pobūdžio knygą apie terorizmą – tai E. Račiaus ir E. Gailiūno „Terorizmo žinynas“.6 Taip pat yra publikuota keletas mokslinių straipsnių atskiromis terorizmo temomis.7

Pasauliniu mastu pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau mokslinių darbų terorizmo tematika, tačiau daugeliu atveju tai yra politologinio arba istorinio pobūdžio tyrimai, kuriuose analizuojami terorizmo padariniai, jo paplitimas geografiniu požiūriu arba atskirų teroristinių organizacijų veikla. Endriu Silke (Andrew Silke) pastebi, kad tik 2,1% autorių nagrinėja terorizmą kriminologijos požiūriu.8 Terorizmo prevencijos tema plačiau pradėta gvildenti tik 2005 metais, kai buvo išleisti keli mokslinių straipsnių rinkiniai. Jų tarpe pažymėtume Rusel D. Hovard (Russell D. Howard) kartu su Reid L. Savier (Reid L. Sawyer), o taip pat Tore Bjorgo (Tore Bjorgo) parengtus rinkinius.9 Kitais aspektais terorizmą nagrinėjo Leonard Weinberg (Leonard Weinberg), Brus Hofman (Bruce Hoffman), Paul Vilkinson (Paul Wilkinson), Aleks Šmid (Alex Schmid), Viljam Eubank (William Eubank) ir kt..

Šis darbas moksliniu požiūriu yra naujas, nes jame terorizmas tiriamas kriminologiniu pjūviu ir kompleksiškai. Tyrimo metu lygiagrečiai buvo kuriama Lietuvoje jau pradėjusi veikti praktikoje terorizmo prevencijos sistema, o šiame darbe yra pateikiamos mokslinės rekomendacijos tolimesniam tokios sistemos tobulinimui.

Mokslinis naujumas pasireiškia kiekviename darbo skyriuje. Pirmiausia, sukuriama ne bendramokslinė, o speciali kriminologinė terorizmo samprata, kuri suteikia galimybę nagrinėti terorizmą kaip socialiai determinuotą reiškinį, o taip pat įgalina vienodai ir aiškiai suprasti bei vertinti terorizmą nepaliekant vietos bereikalingoms interpretacijoms.

Vėliau sistemiškai ištiriamos terorizmo rūšys kriminologiniu požiūriu – pagrindinį dėmesį koncentruojant atskirų terorizmo krypčių paplitimui, ideologijai, socialinėms sąlygoms ir priežastims. Tai leido pakelti terorizmo, kaip socialinio reiškinio, supratimą į naują lygį bei numatyti terorizmo vystymosi tendencijas.

Atsižvelgiant į aptartus tyrimus, pirmą kartą atliktas mokslinis terorizmo faktoriaus įvertinimas Lietuvai, kuris leido vėliau sukurti reikiamą terorizmo prevencijos Lietuvoje sistemą bei pateikti rekomendacijas jos efektyvumui kelti.

Nauju požiūriu šiame darbe nagrinėjamas ir terorizmo priežastingumas – per besikeičiančio konflikto prizmę. Tai leido identifikuoti pagrindinius terorizmą sąlygojančius veiksnius ir numatyti specifines prevencijos kryptis kiekviename šio reiškinio vystymosi etape.

Galiausiai, naujai ir sistemiškai išnagrinėtos galimos terorizmo prevencijos kryptys ir pateiktas jų efektyvumo vertinimas. Tai įgalino pateikti naujas mokslines rekomendacijas Lietuvoje veikiančios terorizmo prevencijos sistemos tobulinimui. Tokių rekomendacijų įgyvendinimas padidintų saugumą Lietuvoje, o taip pat leistų mūsų valstybei racionaliai ir kryptingai dalyvauti formuojant ir įgyvendinant efektyvią terorizmo prevencijos politiką tarptautiniu lygiu.

Tyrimo metodika. Terorizmo tyrimas yra labai sudėtingas procesas. Tai lemia keletas jo bruožų: paslaptingumas, sakrališkumas, nenuspėjamumas, skandalingumas, bet kokių normų ignoravimas ir šokiruojantis žiaurumas. Visi šie terorizmo bruožai tuo pačiu stipriai apsunkina jo tyrimą.

Pirmiausia, tenka susidurti su skirtingomis šio reiškinio interpretacijomis ir net su tam tikromis nuomonių stovyklomis, nes terorizmas visada remiasi vienokiais ar kitokiais įsitikinimais, vertybių, politinių pažiūrų sistema.10 Situacijai apibūdinti labai tinka Bauk Karter (Boake Carter) mintys: „karo metu pirmoji auka yra tiesa“. 11 Todėl šios studijos metu buvo stengiamasi pasitelkti kuo įvairesnius informacijos šaltinius, naudoti kaip įmanoma patikimesnius empirinius duomenis.

Antra, nagrinėjama tema yra labai jautri tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu, ypač jų religinių, politinių įsitikinimų ar tautinio identiteto požiūriu. Todėl, prieš pradedant tokį darbą, būtina aiškiai apsibrėžti, kad nagrinėjamos teroristinės ideologijos neapima visų vienokios ar kitokios pasaulėžiūros atstovų. Teroristai – tai ne tauta, ne rasė ir ne religinė bendruomenė.12

Galiausiai, Aleks Šmidt (Alex P. Schmidt), ir Albert Jongman (Albert I. Jongman) pastebi, kad tik penktadalis terorizmo tyrėjų naudoja empirinius duomenis.13 Tai lemia ir objektyvios priežastys, nes teroristinės organizacijos laikosi itin gilios konspiracijos, o teisėsaugos institucijos antiteroristines priemones taip pat paprastai įslaptina, todėl gauti patikimos informacijos apie šį paslapties skraiste uždengtą reiškinį beveik neįmanoma. Be to, tyrėjus nuo terorizmo gali skirti geografinis atstumas, kitokia kultūra, gyvenimo būdas, kitoks vertybių suvokimas, o vien savo požiūriu vertinant kitų veiksmus klaidų neišvengiama.

Atsiradus daugiau tokių klaidų, terorizmas gali būti aiškinamas iškreiptai, hiperbolizuotai, skleidžiama teroristinė paranoja, siūlomos nepasvertos ir neadekvačios priemonės šio reiškinio neutralizavimui. Čia pasitaiko net paradoksalių situacijų: neįsigilinę į reiškinio specifiką, kai kurie autoriai pasiūlo priemones, nukreiptas ne į terorizmo priežasčių šalinimą, o atvirkščiai – į jų plėtrą. Pavyzdžiui, profesorius Rob de Vidžk (Rob de Wijk) siūlo netgi galimybę panaudoti branduolinį ginklą teroristų ir jų rėmėjų atgrasinimui.14

Rinkdamas medžiagą disertaciniam darbui autorius dalyvavo aštuoniose terorizmo tematikai skirtose tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose ir seminaruose, išklausė CEPOL kursus antiteroristinių padalinių vadovams, dalyvavo kovai su terorizmu skirtuose mokymuose Didžiosios Britanijos slaptosiose tarnybose ir Džordžo Maršalo Europos saugumo studijų centre.

Disertacijoje naudojami šie empiriniai metodai:

    1. Su terorizmu susijusių baudžiamųjų, administracinių ir operatyvinių bylų medžiagos analizė. Tyrimo metu autorius išanalizavo 46 tokias Lietuvoje esančias bylas, o taip pat išklausė 24 JAV ir Europos valstybių slaptųjų tarnybų pareigūnų pranešimus apie konkrečių teroristų asmenybes ir apie atskirus terorizmo tyrimus (case study) ir susipažino su 33 tokių tyrimų analizėmis. Šių pranešimų tarpe taip pat buvo analizuojamos 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių aktų Niujorke ir Vašingtone, 2004 m. kovo 11-osios atakų Madride, 2005 m. liepos įvykių Londone vykdytojų asmenybės ir atliekami tyrimai. Tik nedidelė dalis šių bylų yra viešos, todėl disertacijoje jos analizuojamos nedidele apimtimi. Nežiūrint to, šio metodo panaudojimas leido gauti patikimos ir objektyvios informacijos apie iš išorės nematomas terorizmo sritis: apie teroristo asmenybę ir motyvaciją, apie teroristinių grupių sudėtį ir funkcionavimo mechanizmus.
    2. Anketavimas. Autorius apklausė 32 terorizmo ekspertus ir 7 institucijų Lietuvoje, 28 Europos valstybių antiteroristinių padalinių pareigūnus ir 24 Europos valstybių, o taip pat 240 Lietuvos gyventojų ir 38 Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre buvusius gyventojus, iš kurių 33 buvo čečėnai (žr. priedus nr. 1-5). Visi Lietuvos ekspertai turėjo aukštąjį išsimokslinimą ir tik iki 5 metų darbo kovos su terorizmu srityje patirtį. Europos ekspertai taip pat visi turėjo aukštąjį išsimokslinimą, o 35% iš jų turėjo specialų išsimokslinimą kovos su terorizmu srityje. Visgi Europos ekspertų patirtis kovos su terorizmu srityje daugeliu atvejų (82%) buvo didesnė – nuo 5 iki 15 metų. Tenka pripažinti, kad anketavimas vyko sudėtingai. Pavyzdžiui, Europos ekspertai, kurie paprastai noriai dalyvauja įvairiose su terorizmo prevencija siejamose iniciatyvose, daugeliu atvejų atsisakė pildyti anketas. Jie tai motyvavo tuo, kad anketoje prašoma nurodyti savo valstybę, o analizuojami terorizmo aspektai yra labai sudėtingi, turintys politinį atspalvį ir vienareikšmius atsakymus pateikti pakankamai keblu. Sudėtinga buvo apklausti ir Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre esančius čečėnus. Šią apklausą pasisekė atlikti tik su centre dirbančių socialinių darbuotojų pagalba. Tuo tarpu tokią apklausą padaryti Pabradės Užsieniečių registracijos centre nepavyko, nes šio centro gyventojai daugeliu atvejų atsisakė dalyvauti moksliniame tyrime. Nežiūrint sunkumų, anketavimas pavyko ir leido apibendrintai įvertinti paprastų žmonių ir ekspertų požiūrį į terorizmą, jo priežastis bei prevencines priemones ir galimas jų taikymo apimtis.
    3. Laisvi teminiai pokalbiai su įtariamaisiais, nuteistaisiais dėl veikų, siejamų su terorizmu, o taip pat su asmenimis, kurie siejami su terorizmu pagal operatyvinės veiklos metu gautus duomenis. Autorius kalbėjo su 30 tokių asmenų, tačiau tik 11 iš jų sutiko kalbėti apie jų padarytas nusikalstamas veikas. Dauguma norėjo bendrauti anonimiškai, pateikiamą informaciją dozavo arba atsakymus formuluodavo taip, kad nebūtų patraukti atsakomybėn. Pavyzdžiui, įtariamieji dėl J. A. nužudymo savo atsakymus apie šį nusikaltimą bei jo motyvus formulavo eliminuodami savo vaidmenį: vienas bendravykdytojų savo nusikalstamus veiksmus nutylėjo, o organizatorius nusikaltimą apibūdino kaip vykdytojo ekscesą. Kiti pašnekovai apie padarytus nusikaltimus pasakojo versijų forma. Nežiūrint to, šis tyrimo metodas leido gauti labai vertingos informacijos, padėjo suprasti teroristo asmenybę ir teroristinių ideologijų ypatumus.
    4. Apžvalginiai, laisvi pokalbiai su terorizmo ekspertais. Terorizmo prevencijos tematika autorius kalbėjo su Izraelio, JAV, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Ispanijos, Prancūzijos, Rusijos, Egipto, Maroko, Alžyro, Italijos, Vokietijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Kanados, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Švedijos, ir kitų valstybių pareigūnais iš slaptųjų tarnybų antiteroristinių padalinių bei specializuotų policijos padalinių, kurie pateikė tiek savo institucijų, tiek asmeninį požiūrį į terorizmą bei į jo prevenciją. Šie pokalbiai leido pasirengti tyrimams, sukaupti pažintinės informacijos ir padėjo formuluoti tyrimo hipotezę.
    5. Stebėjimas. Autorius stebėjo kaip buvo kuriamos terorizmo prevencijos sistemos Lietuvoje ir tarptautinėse organizacijose bei aktyviai dalyvavo šioje veikloje. Informaciją apie terorizmą autorius rinko dirbdamas įvairiose slaptųjų tarnybų darbo grupėse:
    • ES slaptųjų tarnybų neformalaus „Berno klubo“ Kontrterorizmo grupė (Counterterrorist Group arba C.T.G.);
    • ES antiteroristinių policijos ir saugumo padalinių darbo grupė (Police Working Group on Terrorism arba PWGT);
    • NATO Specialusis komitetas (Special Committee).

      Pagrindinis šių darbo grupių  tikslas – patikimų duomenų apie terorizmą, teroristines organizacijas bei atskirus individus surinkimas ir šių duomenų pagrindu parengtų rekomendacijų NATO, ES vadovybei bei valstybėms – narėms pateikimas. Terorizmo reiškinį autorius nagrinėjo ir dirbdamas kituose terorizmo ekspertų forumuose:

    • Europos Tarybos Daugiašakėje terorizmo darbo grupėje (Multidisciplinary Group on Terrorism arba MGT), kuri parengė protokolą, iš dalies keičiantį Europos konvenciją dėl kovos su terorizmu15 bei rekomendacijas Europos Tarybos veiksmų programai prieš terorizmą po 2001 m. rugsėjo 11-osios atakų prieš Jungtines Amerikos valstijas (toliau – JAV);
    • Europos Tarybos Terorizmo ekspertų komitete (Committee of Experts on Terrorism arba CODEXTER), kuris analizuoja valstybių – narių patirtį kovoje su terorizmu, vykdo Europos Tarybos veiksmų prieš terorizmą monitoringą bei yra parengęs Europos konvencijos dėl terorizmo prevencijos projektą;16
    • ES Tarybos Terorizmo darbo grupėje (Working Group on Terrorism arba WGT), kurioje rengiami ES norminiai aktai, palengvinantys bendradarbiavimą kovos su terorizmu srityje, atliktas valstybių – narių teisinių ir institucinių gebėjimų kovos su terorizmu srityje įvertinimas, vykdomas su terorizmu siejamų įvykių bei teroristinių organizacijų monitoringas;
    • ES Tarybos Informacijos rinkimo, apdorojimo ir skleidimo centre (Clearing House), kuris vertina ES valstybių – narių teikiamą informaciją apie asmenis ir organizacijas, susijusias su terorizmo finansavimu, bei rengia rekomendacijas dėl šių asmenų ir organizacijų įtraukimo į sąrašą, numatantį ekonomines sankcijas pagal ES Tarybos reglamentą „Dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu“ (2001/2580/EB);
    • ES Tarybos „36-jame komitete“ (Article 36 Committee arba CATS), kuris formavo ES politiką, nukreiptą prieš radikalizaciją;
    • Lietuvos tarpžinybinėje koordinacinėje komisijoje prieš terorizmą, kuri 2002 metais parengė Lietuvos Respublikos programą prieš terorizmą bei atnaujino ją 2005 metais.
    1. Savo profesinės patirties apibendrinimas. Ruošdamas šį darbą autorius stebėjo terorizmą praktinėje kovos su terorizmu srityje: vadovavo Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) Kovos su terorizmu valdybai, koordinavo keletą specialiųjų antiteroristinių operacijų kai kuriose terorizmą remiančiose valstybėse. Autorius taip pat asmeniškai dalyvavo Medininkų žudynių, tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo tyrimuose, dirbo tyrimo grupėse, kurios išaiškino buvusių Valstybės saugumo departamento pareigūnų – Vilmanto Stončiaus ir Juro Abromavičiaus – nužudymus, Neveronių traukinio nuvertimo aplinkybes ir kitus politinio pobūdžio nusikaltimus, o taip pat nutraukiant stambaus masto ilgalaikį teroristinių organizacijų finansavimą per Lietuvos teritoriją, iš kurio pelnėsi V. K. ir G. S. nusikalstamas susivienijimas. Tokia praktinio darbo patirtis leido susipažinti su naujausia Lietuvos ir viso pasaulio slaptųjų tarnybų informacija terorizmo srityje bei įgalino autorių blaiviai suvokti terorizmą, vertinti, kuri informacija apie šį reiškinį yra patikima, kuri – ne, kiek ji gali būti iškreipta ir kodėl.

Darbe taip pat naudoti neempiriniai tyrimo metodai:

    1. Lyginamasis istorinis metodas padėjo išsiaiškinti, kas yra bendra ir ypatinga įvairiose teroristinėse ideologijose, o taip pat įvairių krypčių prevencijos priemonėse skirtingais istoriniais laikotarpiais.
    2. Analizės ir sintezės metodai leido suskaidyti ir identifikuoti terorizmo sampratos požymius, išskirti terorizmą lemiančius veiksnius bei šiuo metu vykdomas terorizmo prevencijos kryptis, o vėliau šiuos elementus sujungti į vientisą visumą suteikiant analizuojamiems reiškiniams naują kokybę.
    3. Analogijos būdu buvo sukurta disertacinio darbo hipotezė, įvertintas terorizmo faktorius Lietuvos interesams.
    4. Abstrakcija buvo naudojama visiems darbo uždaviniams pasiekti, todėl buvo pritaikytos visos jos formos: apibendrinamoji ir izoliuojančioji abstrakcija bei idealizacija. Abstrakcija leido išskirti darbui reikšmingus duomenis iš nepaprastai didelio informacijos srauto.
    5. Apibendrinimo metodas padėjo identifikuoti terorizmo vystymosi dėsningumus bei galimų prevencinių priemonių taikymo principus.
    6. Indukcinis ir dedukcinis metodai buvo panaudoti analizuojant ir objektyviai vertinant tendencingai pateikiamą informaciją apie terorizmą.

Tyrimo rezultatų mokslinis ir praktinis aprobavimas. Disertacinio darbo teiginiai pristatyti bei aprobuoti skaitant šio darbo pagrindu parengtus pranešimus ir pristatymus Lietuvos ir tarptautiniuose antiteroristiniuose forumuose, o taip pat per terorizmo prevencijos, teisinės nusikalstamumo prevencijos, teisėsaugos institucijų ir baudžiamojo proceso teisės paskaitas Mykolo Romerio universitete ir kitose aukštojo mokslo įstaigose.

Tyrimo rezultatai praktinį pritaikymą  įgavo rengiant:

    • Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 20 skyriaus papildymo projektą, kuriuo Valstybės saugumo departamentui pavestas Lietuvos kovos su terorizmu koordinavimas;17
    • Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 250/1 straipsnio projektą;18
    • atnaujintą Lietuvos Respublikos programą prieš terorizmą, kurią 2005 metais patvirtino Vyriausybė;
    • 2005-2008 metų VSD veiklos strategiją kovos su terorizmu srityje, kuriai 2004 metais pritarė Valstybės gynimo taryba bei patvirtino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas;
    • Lietuvos Respublikos derybines pozicijas įvairiose ES, NATO Europos Tarybos ir kitų organizacijų darbo grupėse bei komitetuose;
    • pranešimų terorizmo tematika projektus valstybės vadovams.

TYRIMO APŽVALGA

Disertacija yra kompleksinio pobūdžio kriminologinis darbas, kuriame terorizmas ir jo prevencija nagrinėjami per socialinę prizmę. Pirmoje darbo dalyje analizuojamas terorizmas kaip tam tikras socialinis – teisinis reiškinys: apibrėžiama jo samprata, nagrinėjama istorinė raida, pagrindinės ideologinės kryptys, analizuojami šį reiškinį sąlygojantys veiksniai bei identifikuojama terorizmo įtaka Lietuvos interesams. Antroji dalis skirta terorizmo prevencijos tyrimui. Joje nagrinėjama: galimos šio reiškinio prevencijos kryptys, mūsų valstybės terorizmo prevencijos sistema bei pateikiamos rekomendacijos tolesnei nacionalinės kovos su terorizmu politikos formavimui.

Pirmame skyriuje analizuojama, kokios priežastys neleidžia pasiekti pasaulinio konsensuso dėl terorizmo sampratos, ar išviso toks konsensusas yra įmanomas, ir kokia visgi turėtų būti kriminologinė terorizmo samprata. Vienodas terorizmo supratimas svarbus dėl tarptautinio šio reiškinio pobūdžio, nes kovojant su terorizmu būtinos konsoliduotos tarptautinės pastangos. Nesant universalios terorizmo sampratos šis reiškinys bus suprantamas ir aiškinamas nevienodai, todėl nepavyks pasmerkti jo viso pasaulio mastu, bus komplikuojamas tarptautinis bendradarbiavimas kovoje su šiuo reiškiniu.

Terorizmas šiame darbe apibrėžiamas kaip pavojingas, pastovus, istoriškai kintantis, teroristiniais aktais pasireiškiantis socialinis reiškinys, nulemtas pasaulio visuomenėje vykstančių socialinių procesų ir reiškinių. Taip pat analizuojamas terorizmo ir teroristinio akto santykis. Daroma išvada, kad tai susijusios, bet netapačios sąvokos, nes terorizmas yra socialinis reiškinys, kuris pasireiškia teroristiniais aktais. Tačiau tam, kad atskleisti visumą būtina išnagrinėti jos dalis, todėl darbe konstruojama ir teroristinių aktų samprata. Besąlygiškai vadovaujantis žmogiškosiomis vertybėmis bei pripažinus, kad bet koks smurtas prieš civilius yra nepateisinamas jokiomis aplinkybėmis, išskirti požymiui, kuriuos derinant galima konstruot teroristinių aktų sampratą:

    1. Objektyvūs požymiai – prieš civilius vykdomas smurtas, kuriuo siekiama įbauginti gyventojus;
    2. Subjektyvūs požymiai – valstybiniams dariniams nepriklausantys asmenys arba jų grupės, kurių tyčia paremta ideologiniais motyvais.

Nagrinėjant objektyviuosius požymius daroma išvada, kad teroristiniu aktu iš  esmės vykdomas dvejopas smurtas: fizinis ir psichologinis smurtas, nukreiptas prieš tiesiogines aukas ir psichologinis smurtas, nukreiptas prieš įbauginamą visuomenę ar jos atstovus. Išskirtinis teroristinio akto metu vykdomo smurto požymis yra tas, kad juo siekiama įbauginti gyventojus.

Teroristinio akto objektas – civiliai asmenys (toliau – civiliai). Būtent pagal šį objektą teroristiniai aktai atribojami nuo partizaninio karo veiksmų ir nuo neteisėtų karinių operacijų, kadangi atakos prieš civilius yra visada draudžiamos, o prieš kariškius tam tikrais atvejais gali būti leidžiamos ir net pateisinamos. Terorizmu taip pat negali būti laikomos atakos prieš nuosavybę, jei tokie išpuoliai nekelia grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai. Taip neleistinai praplėtus šios nusikalstamos veikos objektą, teroristiniais aktais galėtų būti laikomos taikios demonstracijos, streikai, nepaklusnumo akcijos ir kiti su demokratija siejami procesai.

Teroristinio akto subjektas – valstybiniams dariniams nepriklausantys asmenys arba jų grupės. Pagal šį požymį teroristiniai aktai atribojami nuo nusikaltimų žmoniškumui ir nuo karo nusikaltimų, kuriuos vykdo valstybė. Nors valstybės ar jos institucijų vykdomas smurtas prieš civilius irgi nepateisinamas, tačiau tokios nusikalstamos veikos reglamentuojamos kiek kitaip negu terorizmas, o jų prevencija taip pat turi savo specifiką.

Teroristinių aktų tyčia remiasi ideologiniais motyvais. Terorizmas yra ypatingas tuo, kad juo siekiama ne turtinės naudos, o esamo žmonių grupių status quo pakeitimo arba atvirkščiai – išlaikymo. Todėl būtent ideologiniai motyvai yra tas požymis, kuris leidžia teroristinius aktus atskirti nuo kitų kriminalinių veikų, nors kiti autoriai teroristinius aktus išskiria pagal tikslą.

Antrame skyriuje terorizmas tiriamas istoriniu požiūriu, bet istorinė jo raida vertinama kriminologiniu aspektu. Tokiu būdu analizuojamos pagrindinės terorizmo ideologinės kryptys apžvelgiant jų raidą bei paplitimą, žymiausias teroristines organizacijas, pagrindinius ideologus ir jų postulatus. Tokiu būdu išskiriamos bendros ir specifinės kiekvienos terorizmo krypties atsiradimo bei vystymosi priežastys. Darbe nagrinėjamas kairysis, dešinysis, nacionalistinis ir religinis terorizmas. Ypatingas dėmesys skiriamas religinio terorizmo rūšiai – islamistiniam terorizmui, kadangi jis šiuo metu kelia didžiausią grėsmę, o be to, daugeliui yra terra incognita.

Šiame skyriuje atlikta šiuolaikinių teroristinių ideologijų analizė parodė, kad tokios ideologijos gali būti sukurtos iškreipiant bet kokių įsitikinimų sistemą: patriotiškumo, religinių jausmų, politinių pažiūrų ir pan.. Terorizmo ideologijos yra labai skirtingos, tačiau joms visoms būdinga vienoda strategija: smurtaujant prieš civilius įbauginti visuomenę ir taip pasiekti savo tikslą.

Pagrindinių  terorizmo ideologinių krypčių analizė parodė, kad kairysis terorizmas turi tendenciją nykti, o nacionalistinis bei religinis terorizmas išliks intensyvus ir XXI amžiuje. Galima prognozuoti, kad nesiimant reikiamų prevencijos priemonių, besiplečiant globalizacijos procesams, ypač informacijos ir migracijos plėtrai, šios dvi terorizmo kryptys įgaus vis didesnius mastus. Dešiniojo terorizmo intensyvumas taip pat gali padidėti, ypač kaip atsakas nacionalistinio ir religinio terorizmo plėtrai.

Kita vertus, atlikta istorinė terorizmo analizė parodė, kad šis reiškinys nėra iracionalus – jį galima pažinti ir paaiškinti remiantis tam tikroje teritorijoje tam tikru laikotarpiu vykstančiais socialiniais reiškiniais ir procesais. Tokia išvada galima tik plačiai ir kompleksiškai nagrinėjant tarptautinius istorinius, politinius, geografinius ir kultūrinius tam tikrų žmonių grupių sąveikos aspektus. Ji negalima siaurai stebint vienoje valstybėje ar tik tam tikroje teritorijoje vykstančius reiškinius ir procesus.

Ir svarbiausia – jeigu terorizmą galima suprasti kaip logišką  socialinį reiškinį, reiškia galima identifikuoti ir jo determinantus, o tuo pačiu – numatyti prevencijos priemones.

Trečiame skyriuje įvertinama terorizmo aktualija Lietuvai dviem aspektais: kaip tiesioginė grėsmė mūsų valstybės interesams ir per tarptautinių įsipareigojimų prizmę. Nagrinėjant tiesioginę terorizmo grėsmę, analizuojamos kairiojo, dešiniojo, nacionalistinio ir religinio terorizmo apraiškos. Atlikto disertacinio tyrimo pagrindu daroma išvada, kad Lietuvos vidaus politinė, socialinė, ekonominė, tautinė padėtis, taip pat istorinė patirtis nesudaro sąlygų kurtis vidaus teroristinių struktūrų tinklui, nors tokio pobūdžio terorizmo apraiškų Lietuvoje buvo fiksuota. Didžiausią grėsmę Lietuvai gali kelti religinis, o būtent – islamistinis terorizmas, kuris yra tarptautinio pobūdžio reiškinys.

Taip pat darbe prieita išvados, kad terorizmo grėsmių mažinimas Lietuvai betarpiškai susijęs su tarptautinio bendradarbiavimo kovoje prieš terorizmą vystymu. Lietuva yra daugybės tarptautinių institucijų bei organizacijų, kurių paskirtis – užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje bei transatlantinėje erdvėje, narė. Šis statusas neleidžia vien tik mėgautis šių organizacijų teikiamomis saugumo garantijomis, bet ir įpareigoja įnešti savo indėlį užtikrinant tokių organizacijų veiksmingumą bei kitų narių saugumą.

Ketvirtasis skyrius skirtas visų rūšių terorizmo plėtrą įtakojančių veiksnių analizei. Čia siūloma terorizmo priežastingumą analizuoti naujai ir žymiai plačiau, šį reiškinį suprantant kaip konflikto išraišką. Kadangi konfliktas yra dinamiškas reiškinys, jį kiekviename vystymosi etape sąlygoja skirtingi, tačiau tuo pačiu ir persipynę veiksniai. Šiuo atveju naudojamas mobilaus kompleksinio priežastingumo suvokimo modelis, kuris leido išskirti kelių lygių šį reiškinį sąlygojančius veiksnius kiekviename jo vystymosi etape.

Pirmiausia, tai yra veiksniai, lemiantys konfliktą, iš kurio gali kilti terorizmas. Toks konfliktas kyla tada, kai viena žmonių grupė ignoruoja esminius kitos žmonių grupės interesus arba diskriminuoja šios grupės atstovus. Tai iššaukia poliarizaciją ir susvetimėjimą, kurie gali peraugti į sistemingus vienos grupės žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus. Apribojus vienos žmonių grupės teises ar laisves, ji praranda galimybes savo interesus įgyvendinti teisėtais būdais, todėl jau šioje stadijoje gali imtis terorizmo.

Taip pat analizuojamas ir kitas fenomenas – vykdant terorizmo prevenciją  neretai grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Esant didelei terorizmo grėsmei tokie žmogaus teisių pažeidimai įgauna sisteminį  pobūdį ir gali lemti policinės valstybės susiformavimą. Be to, neišlaikius balanso tarp kovos su terorizmu ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugos, konfliktas vis gilėja, ypač jei grupės viena kitos atžvilgiu pavartoja smurtą arba karinę agresiją.

Neramumų  ar karo metu nuskursta ištisi regionai, o ypač pralaimėjimą patyrusios teritorijos. Konfliktų pasekmė – skurdas – taip pat sukelia ir kitus padarinius: socialinių garantijų nebuvimą, išsilavinimo nuosmukį, o tuo pačiu ir padidintą patiklumą bei poreikį alternatyviam gyvenimui. Smurto ir skurdo iššaukiama neviltis skatina terorizmą, o pats sprendimas vykdyti teroristinius aktus lengviau priimamas neturinčių ką prarasti žmonių tarpe. Terorizmo galimybė dar labiau didėja kai konfliktuojančias grupes ima skirti ryški turtinė diferenciacija.

Antroji veiksnių grupė lemia konflikto virtimą terorizmu. Vienas šios grupės veiksnių yra jėgų disbalansas konflikte, kuriam esant silpnoji pusė, neturėdama galimybių kovoti konvencinėmis priemonėmis, negalėdama dalyvauti nesmurtiniame politiniame dispute, ar netgi protestuoti ar kitaip būti išgirsta, perveda konfliktą į kitą sferą – ten, kur jėga neturi tiek daug įtakos. Terorizmo galimybė dar padidėja esant silpnai valstybės valdžiai, kuomet teroristai gali veikti nebaudžiami, o taip pat finansuoti save iš nusikalstamo verslo. Be to, terorizmas gali kilti net ir iš nežymaus konflikto, jei kitos valstybės sukuria ir palaiko teroristines organizacijas.

Būtinoji sąlyga terorizmui atsirasti yra teroristinė ideologija – įsitikinimų, paremtų žiniomis ir mintimis apie šias žinias, sistema, kuri pateisina civilių žudymą vardan iškelto tikslo. Teroristinės ideologijos poveikis sustiprinamas suteikiant jai sakrališkumo, hiperbolizuojant ir dehumanizuojant priešininką, poliarizuojant konfliktą, ritualizuojant smurto aktą, o patiems teroristams suteikiant išrinktųjų didvyrių statusą. Taip pateikiama teroristinė ideologija sąlygoja fanatiškos subkultūros susidarymą, kurioje žudynės tampa pateisinamos.

Visgi net ir susiformavus tokiai subkultūrai, ne kiekvienas tampa teroristu. Todėl darbe siekiama atsakyti į klausimą, kokia yra teroristo asmenybė. Pirmiausia atmetamos biologinės nusikaltėlio asmenybės teorijos ir apibrėžiama, kad teroristo asmenybė – tai socialinis individo veidas, kuris susiformavo socialinio vystymosi procese, formuodamasis ir veikdamas visuomenėje. Išskyrus jauną amžių, teroristai neturi kokių nors išskirtinių išorinių bruožų ar socialinio statuso, tačiau jie pasižymi tam tikrais asmenybės bruožais, kurie leidžia lengvai pasiduoti teroristinei ideologijai. Tai yra patiklumas, fanatizmas, neadekvatus pasaulio suvokimas, saviraiškos trūkumas ir padidintas emocingumas.

Darbe taip pat išskiriamas dar vienas terorizmo, kaip socialinio reiškinio bruožas: peržengęs kritinį vystymosi etapą – smurto protrūkį, jis pats save stimuliuoja ir savaime vystosi bei intensyvėja. Tai lemia dvejopi veiksniai: sėkmingi teroristiniai aktai ir išskirtinis žiniasklaidos dėmesys. Nors šie veiksniai ir pavojingai įtakoja terorizmo plėtrą, autorius pateikia nuomonę, kad absoliutaus nesiderėjimo su teroristais principo įgyvendinimas ar žodžio laisvės ribojimai nėra tinkamos terorizmo prevencijos priemonės. Darbe atkreipiamas dėmesys į internetą, kuris pastaruoju laiku ypač plačiai naudojamas ne tik teroristinių aktų nušvietimui, bet ir tiesioginei terorizmo propagandai, verbavimui į teroristines organizacijas ir net teroristinių aktų vykdymui.

Penktame ir šeštame skyriuose atitinkamai nagrinėjamos negatyviosios ir pozityviosios terorizmo prevencijos kryptys. Taip terorizmo prevencijos priemonės suskirstytos pagal tris kriterijus: objektą, pobūdį bei pagal poveikį terorizmui. Negatyviosios prevencijos priemonės yra nukreiptos į terorizmo pasekmes arba į jo apraiškas. Jų pobūdis neigiamas, nes jos pasireiškia draudimais, žmogaus teisų ribojimais, jėgos ir prievartos panaudojimu. Be to, šios prevencijos priemonės dažnai tik trumpam užkardo terorizmą, o vėliau turi neigiamas pasekmes – lemia dar didesnę terorizmo plėtrą. Tuo tarpu pozityvioji prevencija neigiamų pasekmių neturi, nes ji paremta taikiu konflikto sprendimu, tarpusavio supratimu bei bendradarbiavimu iš yra nukreipta į terorizmo determinantų identifikavimą bei šalinimą.

Prie negatyviosios prevencijos krypčių priskirta žvalgybos plėtra, sankcijų taikymas, karinių operacijų vykdymas, teisėsaugos stiprinimas, terorizmo finansavimo užkardymas, pasirengimas teroristinių aktų ir jų padarinių likvidavimui. Pozityviosios prevencijos kryptis sudaro paplitusių stereotipų laužymas, tolerancijos skatinimas, demokratijos vertybių plėtra, ekonominis ir finansinis atsilikusių šalių rėmimas, efektyvaus mechanizmo tarptautiniams konfliktams spręsti sukūrimas ir žalos atlyginimas terorizmo aukoms. Darbe analizuojama abiejų rūšių prevencijos priemonės, pateikiama jų esmė, formos, reikšmė, taikymo praktika, teigiamas ir neigiamas poveikis bei efektyvumas.

Apžvelgiant prevencinių priemonių taikymo praktiką išskirtas dėsningumas – atsakui į terorizmą visada pirma taikoma negatyvioji prevencija, o tik po to – pozityvioji. Tai paaiškinama teroristinių aktų sukeliamu emociniu šoku, kuris iššaukia savigynos arba kontratakos poreikį tuo pačiu blokuodamas galimybes pažinti skriaudėją, suprasti jo veiksmų priežastis ir jas eliminuoti.

Septintame skyriuje išnagrinėjama Lietuvoje funkcionuojanti terorizmo prevencijos sistema, gvildenama jos subjektų problematika. Apžvelgiama įvairių valstybių patirtis šioje srityje, įvertinami teigiami ir neigiami įvairių modelių aspektai ir prieinama išvados, kad Lietuvoje už terorizmo prevencijos koordinavimą turėtų būti atsakinga slaptoji žvalgybą vykdanti tarnyba, tačiau tam reikalui joje turi būti sukurtas tokias funkcijas vykdyti pajėgus padalinys. Prie tokios tarnybos taip pat turėtų veikti kolektyvinė tarpžinybinį bendradarbiavimą koordinuojanti institucija, kurios paskirtis – institucinių interesų derinimas šioje veikloje.            

Darbe taip pat prieinama išvados, kad tiek Lietuva, tiek visa antiteroristinė  koalicija iki šiol prioritetą teikia negatyviosios prevencijos priemonėms, kurios efektyvios tik trumpuoju laikotarpiu, o vėliau sąlygoja demokratijos deficitą ir susvetimėjimą. Represinės terorizmo prevencijos priemonės taip pat tampa gerais motyvais terorizmo ideologijų plėtrai, kurios prievartą naudojančią valstybę pateikia kaip negailestingą priešą, o teroristus – kaip žmonių bei jų teisėtų interesų gynėjus. Be to, negatyviosios prevencijos priemonės daug kainuoja finansine prasme, o kartais lemia ir žmonių gyvybių praradimus. Todėl jei pasaulio visuomenė nesustos ir nepradės mąstyti apie gilumines terorizmo priežastis, šis reiškinys vis labiau plėsis.

Pozityviosios prevencijos priemonių analizė parodė, kad šiomis priemonėmis yra galimybė neutralizuoti terorizmą, nes jos mažina, o idealiuoju variantu – visiškai eliminuoja šio reiškinio priežastis. Kita vertus, šios priemonės pigesnės nei negatyviosios prevencijos priemonės, nes jos nereikalauja investicijų į kontrolės mechanizmus, karinę pramonę, civilinę saugą, o jų įgyvendinimui nereikalinga rizika žmogaus gyvybei.

Darbe atskleidžiami ir pozityviosios terorizmo prevencijos trūkumai. Pirmiausia, tokių priemonių įgyvendinimas gali sukelti terorizmo plėtrą priešingos nuomonės žmonių grupių tarpe, kitaip tariant – oponentų stovykloje. Be to, pozityviąją prevenciją daugeliu atvejų sudaro ilgalaikės priemonės, kurios savo efektą duos po metais ir dešimtmečiais skaičiuojamo laikotarpio, o terorizmo grėsmė reali jau dabar, todėl ir kovoti su šiuo reiškiniu reikia nedelsiant. Galiausiai, šiuolaikinė civilizacija dar nėra pilnai subrendus pozityviajai prevencijai, kadangi ją įgyvendinant būtina kritiškai įvertinti savo veiksmus ir keistis. Tokia savikritika lemia būtinybę pripažinti, kad tam tikrais atvejais net ir seniausios pasaulyje demokratijos (o tuo pačiu ir jas palaikanti Lietuva) diskriminuoja arba ignoruoja dalies tautinių, religinių ar kitokių žmonių grupių interesus. Tai pripažinus, reikės apsispręsti tarpvalstybiniu lygiu: pakeisti savo politiką šių žmonių grupių atžvilgiu atsisakant vienokių ar kitokių ambicijų ir užsitikrinant saugumą, ar toliau jėga ir smurtu atstovauti savo interesus bei išlaikyti dominuojančią padėtį, kurią pastoviai lydės baimė. Tinkamam apsisprendimui šiuolaikinėje civilizacijoje dažnai trūksta politinės valios, trukdo nacionalinės, religinės, didžiavalstybinės ambicijos, keršto jausmai, prasiveržianti panieka kitoms kultūroms arba paprasčiausias ekonominis savanaudiškumas.

Manytina, kad dabartiniu laikotarpiu vien pozityviosios terorizmo prevencijos priemonės taip pat nėra efektyvios, todėl kyla būtinumas derinti įvairias prevencijos kryptis siekiant maksimaliai išnaudoti jų privalumus ir kiek galima išvengti trūkumų. Tokiu būdu siūloma Lietuvoje terorizmo prevencijos priemones taikyti atsižvelgiant į šio reiškinio vystymosi etapus bei šiems etapams būdingus terorizmą įtakojančius veiksnius:

    1. Siekiant užkardyti atsiradimą konflikto, iš kurio gali kilti terorizmas, turi būti taikoma tik pozityvioji prevencija;
    2. Siekiant užkardyti jau kilusio konflikto virtimą terorizmu, turi būti taikomas pozityviosios ir negatyviosios prevencijos derinys.

Vėliau rekomenduojami kiti terorizmo prevencijos principai: pozityviosios prevencijos dominavimo, proporcingumo ir nediskriminavimo.

Kiekybine prasme, kylanti islamistinio terorizmo grėsmė diktuoja matomą  terorizmo prevencijos vietą Lietuvos vidaus ir užsienio politikos prioritetų skalėje. Ši prevencija taip pat turi turėti pastovumo ir tęstinumo požymių, nes terorizmas, kaip ir nusikalstamumas, artimiausiu metu nebus eliminuotas. Įvertinant ribotus Lietuvos resursus, o taip pat atsižvelgiant į geopolitinę padėtį ir istorinę patirtį, siūloma specializuotis tam tikroje dalyje terorizmo prevencijos krypčių: demokratijos plėtroje, dialogo tarp kultūrų skatinime, švietimo vystyme atsilikusiose valstybėse, efektyvaus mechanizmo tarptautiniams konfliktams spręsti sukūrime, ekonominiame atsilikusių šalių rėmime, ypač kiek tai liečia tarptautinių organizacijų politikos formavimą, teisėsaugos stiprinime, dalyvavime taikos palaikymo misijose konfliktų zonose ir pasyviosios žvalgybos vystyme, kuris svarbus visų aptartų priemonių informaciniam aprūpinimui užtikrinti.

Galiausiai, nagrinėjama daug diskusijų kelianti terorizmo prevencijos reglamentavimo problematika. Išskiriami du teoriniai prevencijos reglamentavimo modeliai: programinis ir įstatyminis. Pirmiausia aptariami terorizmo prevencijos programoms keliami reikalavimai ir prieinama išvados, kad terorizmo prevencijos programa yra tinkamas teisinis šios srities reglamentavimas Lietuvoje. Pastebima, kad Lietuvos Respublikos programa prieš terorizmą neatitinka svarbaus reikalavimo – viešumo.

Išanalizavus įvairius pasaulio įstatyminio reglamentavimo modelius, disertaciniame darbe prieinama išvadų, kad atskiras terorizmo prevencijos įstatymas kol kas Lietuvoje nereikalingas, kadangi dabartinė terorizmo grėsmė dar nekelia būtinybės numatyti kokius nors išskirtinius teisinius santykius terorizmo prevencijoje, o taip pat teroristinio akto ar jo padarinių likvidavimo reglamentavime. Be to, Lietuvoje turėtų būti skirtas prioritetas pozityviosios prevencijos priemonėms, kurios yra daugiau organizacinio ir mobilaus pobūdžio, o tai nėra įstatyminio reguliavimo objektas.

Kita vertus, padaryta analizė parodė, kad būtina tobulinti atskirų  teisės normų reglamentavimą. Pavyzdžiui, reikia numatyti Europos Sąjungos teisės normų reikalavimus atitinkančią atsakomybę už teroristinį aktą, Europos Tarybos teisės normas atitinkančią atsakomybę už verbavimą į teroristines organizacijas arba už teroristų apmokymus, numatyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės padėjus atskleisti teroristinės organizacijos padarytas nusikalstamas veikas, suderinti terorizmo finansavimo užkardymo priemones su Konstitucijos nuostatomis, tobulinti žalos atlyginimo terorizmo aukoms mechanizmą ir pan..

IŠVADOS

Terorizmo, kaip socialinio reiškinio, ir jo prevencijos problemų Lietuvoje mokslinis tyrimas patvirtino disertacinio darbo aktualumą. Teorinė jo reikšmė yra ta, kad naujai ir sistemingai išanalizuojami terorizmą įtakojantys veiksniai, pateikiamas sisteminis prevencinių priemonių įvertinimas, pirmą kartą įvertinamas terorizmo faktorius Lietuvai ir identifikuojamas mūsų valstybės vaidmuo šio reiškinio prevencijoje. Praktikoje darbo rezultatai jau buvo panaudoti formuojant Lietuvos ir atskirų jos institucijų kovos su terorizmu politiką, darniai veikiančią terorizmo prevencijos sistemą, rengiant su terorizmo prevencija susijusius teisės aktus, formuojant Lietuvos poziciją tarptautinėse organizacijose, o taip pat keliant kovą su terorizmu vykdančių valstybės pareigūnų ir tarnautojų kvalifikaciją.

Mokslinio tyrimo metu pasitvirtino hipotezė, kad terorizmas – tai socialiai apspręstas ir plintantis reiškinys, kurio grėsmė didėja tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, todėl terorizmo prevencija įgaus naują reikšmę.

Tyrimo metu gauta visapusiška mokslinė informacija apie terorizmo sąvoką, pagrindines jo ideologijų kryptis, vystymąsi lemiančius veiksnius, šio reiškinio įtaką Lietuvai bei galimą prevencinių priemonių sistemą.

Apibendrindamas disertaciją autorius daro šias išvadas:

  1. Teroristinius aktus galima apibrėžti kaip valstybiniams dariniams nepriklausančių asmenų arba jų grupių ideologiniais motyvais vykdomą smurtą prieš civilius, kuriuo siekiama įbauginti gyventojus. Tokiu būdu terorizmas kriminologine prasme – pavojingas, pastovus, istoriškai kintantis, teroristiniais aktais pasireiškiantis socialinis reiškinys, nulemtas pasaulio visuomenėje vykstančių socialinių procesų ir reiškinių.
  2. Terorizmą lemiančius veiksnius galima struktūrizuoti pagal terorizmo vystymosi etapus į veiksnius, gimdančius konfliktą, iš kurio gali kilti terorizmas (politinių, kultūrinių, religinių ar ekonominių žmonių grupių interesų nepaisymas arba diskriminavimas, sistemingi žmogaus teisių pažeidimai, smurtas prieš atskiras žmonių grupes arba karinė agresija bei skurdas arba ryški socialinė diferenciacija), veiksnius, įtakojančius konflikto virtimą terorizmu (jėgų disbalansas konflikte, silpna valstybės valdžia, kitų valstybių veikla sukuriant ir palaikant teroristines organizacijas, teroristinės ideologijos bei teroristo asmenybės) ir veiksnius, sąlygojančius terorizmo plėtrą (sėkmingi teroristiniai aktai bei žiniasklaidos dėmesys).
  3. Terorizmo prevencines priemones galima suskirstyti į negatyviosios prevencijos priemones (žvalgybos plėtra, sankcijų taikymas, karinių operacijų vykdymas, teisėsaugos stiprinimas, terorizmo finansavimo užkardymas bei pasirengimas teroristinių aktų ar jų padarinių likvidavimui) ir pozityviosios prevencijos priemones (paplitusių stereotipų laužymas, tolerancijos skatinimas, demokratijos vertybių plėtra, ekonominis ir finansinis atsilikusių šalių rėmimas, efektyvaus mechanizmo tarptautiniams konfliktams spręsti sukūrimas bei parama terorizmo aukoms).
  4. Draudimais, žmogaus teisių suvaržymais bei jėgos ir prievartos panaudojimu paremta negatyvioji terorizmo prevencija yra nukreipta į terorizmo pasekmes arba į apraiškas, todėl ji efektyvi tik momentiniam terorizmo užkardymui, tačiau vėliau gali lemti terorizmo plėtrą. Tuo tarpu taikiu konflikto sprendimu, tarpusavio supratimu bei bendradarbiavimu paremta pozityvioji terorizmo prevencija nukreipta į terorizmo determinantų identifikavimą ir šalinimą, todėl ji yra efektyvesnė, tačiau šios prevencijos priemonių rezultatai daugeliu atvejų juntami tik per ilgą laikotarpį. Todėl būtina derinti įvairias terorizmo prevencijos priemones, atsižvelgiant į terorizmo vystymosi stadijas.
  5. Lietuvoje terorizmo grėsmė nėra didelė, tačiau ji turi tendenciją didėti. Mūsų valstybėje jau fiksuota kairiojo, dešiniojo, nacionalistinio terorizmo apraiškų, tačiau didžiausią grėsmę šiuo metu kelia ir perspektyvoje kels religinis, o būtent – islamistinis terorizmas. Tokiu būdu Lietuva turi savo interesą, o taip pat ir tarptautinių įsipareigojimų vykdyti terorizmo prevenciją ne tik Lietuvoje, bet ir prisidėti prie prevencijos plėtros pasauliniu lygiu.
  6. Vykdant terorizmo prevenciją Lietuvoje, o taip pat formuojant tarptautinės koalicijos politiką kovos prieš terorizmą srityje, turi būti skiriamas prioritetas pozityviosios prevencijos priemonėms.

      AUTORIAUS PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

      Moksliniai straipsniai disertacijos tema:

    1. Paukštė A. Terorizmo sąvoka // Jurisprudencija: mokslo darbai. 2004, T. 59(51), P. 68
    2. Paukštė A. Pagrindinės šiuolaikinio terorizmo ideologinės kryptys // Jurisprudencija: mokslo darbai. 2005, T. 68(60) , P. 83

      Kitos publikacijos:

    1. Paukštė A. Prisipažinimas – susitarimo objektas baudžiamajame procese // Justitia. 2002, Nr. 1-2, P. 25
    2. Paukštė A. Nusikaltimai laisvės atėmimo įstaigose // LEX. 1998, Nr. 2, P. 29

    TRUMPA INFORMACIJA APIE DOKTORANTĄ

    Išsilavinimas:  1991 – 1996   Vilniaus Universitetas, Teisės fakultetas, suteikta

    teisininko kvalifikacija

    2002    FTB kursas “Apklausa ir kvota”

    2003   Lietuvos viešojo administravimo instituto

            Eurointegraciniai mokymai (100 val.)

    2003    Pedagogų profesinės raidos centro pedagoginio

              pasirengimo kursai (60 val.)

          2003     Kursas “Antiterorizmo politika” Džordžo

            Maršalo centre

      2004     Specialus antiteroristinis kursas UK

      2005    CEPOL kursas “Antiterorizmas”

      2002 – 2006   Mykolo Romerio Universiteto doktorantūros

      studijos

Darbo patirtis:   1994 – 1996    Vilniaus m. apylinkės prokuratūros tardytojas    1996 – 1999    Kaišiadorių r. apylinkės prokuratūros vyriausiasis

prokuroras

      2000 – 2001   Valstybės saugumo departamento skyriaus

      viršininkas

      2001 – 2005   Valstybės saugumo departamento valdybos

      viršininko pavaduotojas

      2005 iki dabar   Valstybės saugumo departamento valdybos

      viršininkas

Dėstytojo patirtis:  2003 iki dabar   Mykolo Romerio Universiteto lektorius

Reklama

, ,

  1. #1 by kantas on gegužės 13, 2010 - 8:03 pm

    na … kaip sakoma, “lietuviškai“ .. ale kaip koks “gestapininkas“ tas autorius

    teroristai – tai visi žmonės, turintys kokius nors įsitikinimus nesutampančius su valstybėje esamais

    teroristai – tai išskirtini asmenys, gebantys pateikti “kitokią“ nuomonę arba požiūrį į realijas

    ir t.t.

    Žiauru..

    pozityviosios prevencinės priemonės 🙂 …

    “Siekiant užkardyti atsiradimą konflikto, iš kurio gali kilti terorizmas, turi būti taikoma tik pozityvioji prevencija“

    neblogas gestapininkas tas autorius 🙂 VSD valdybos viršininkas..

    įdomiai, kaip gestapininkai valdys visuomenės procesus 🙂

  2. #2 by hm on gegužės 29, 2010 - 8:56 pm

    puiku, cyvas tikrai vertas, kad jo rasliavos vieninteliu komentatoriumi butu kantas – nevisprotis, sukures tinklapi, uz kurio turini kazkodel jis dar nera nuteistas (nebent del to, kad yra nepakaltinamas). Net savo pasibjaurejimo niekas nepareiske – tiek prie meslo iprato. Toks toki greitai suranda.

    • #3 by zaratustra on gegužės 30, 2010 - 5:06 am

      Matai, hm, kai tokie disertantai, kaip čia aprašomas personažas, atsakingi už nuteisimus, tai kantas yra per sunkus jiems. Belieka Mėmėlio mergas teroristėmis versti 🙂

  3. #4 by Jo on rugpjūčio 12, 2010 - 7:50 am

    iseina,kad bemokslis jau dirbo tardytoju prokuraturoje,nes dirbdamas mokesi[?].O gaves diploma patampa Kaisiadoriu r.apylinkes vyriausiu prokuroru,po triju metu jau VSD skyriaus virsininkas?
    Kas,kur maiso mieline tesla,kelencia kaip ant mieliu, “darbo“ pareigu isisavinimui,kurio “darbo“ vaisius matome?

    • #5 by mhm on rugsėjo 2, 2010 - 8:31 pm

      O tai, kad mokymasi univere sudaro bakalauro studijos, kurias pabaigus galima puikiai dirbt, ir magitranturos ( kurios akivaizdziai baigtos, juk kitaip nebutu doktoranturos), kaip matau, kazkam ,,nedaeina“….. et kaip gaila, ne visi akli mato.. 🙂
      Net nepastebi, kad straipsny nera menesiu prie metu, ir stebisi, kaip cia per greit kazkas ivyko… 😀
      Tikru Lietuvos gyventoju bruozas – juodu pavydu pavydet, kad kazkam sekasi… apgailetina.. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: