Archyvas pagal 2010 spalio

Lietuvos energetikos bėdos


 

Yra ir toks aiškinimas apie Lietuvos energetinį (ne)saugumą, kurį pridedu vaizdo įraše. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas sako, kad viskas bus gerai, kai sumokėsime 30-40 milijardų.

Tiesa, dėl elektros energijos tiekimo “užžiedinimo”, kaip teigiama, viskas išspręsta. “Bitėnų elektros skirstyklos statybos pasienyje su Kaliningrado sritimi bus baigtos iki 2010 gruodžio 31 d., praneša Energetikos ministerija. Skirstykla reikalinga tam, kad Vakarų Lietuvos vartotojai elektrą gautų mūsų šalyje esančiais tinklais. Iki šiol elektros linijos ties Bitėnais iš Lietuvos driekėsi į Kaliningrado sritį, o iš ten – į Lietuvą”, – rašo kolegos.  Ir strategija nauja yra. Bet pažiūrėti vis tiek verta – filmuko autorių pretenzijos didelės, o pakomentuoti gali profesionalai:

 

 

Reklama

, , , , , ,

44 Komentaras

Riktelėjimas ir spengianti tyla


 

Šiandien, spalio 27-ąją, minime Lietuvos saugumo darbuotojų dieną. Prieš gerą savaitę į viešosios erdvės sceną užlipęs ar į ją vieno dienraščio iškviestas garsios bendrovės "Dujotekana" garsus vadovas Rimandas Stonys Lietuvai ir pasauliui pranešė šį bei tą svarbaus. Kad žinia svarbi, verčia manyti dar ir tai, jog kalbėjo toks didelis verslininkas, taip mokantis ginti savo interesus ir užsiimantis rimtais, kaip parodė Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos parlamentinis tyrimas, reikalais.

Pratrūkusi nuoskauda ar prevencija?

Toks žmogus tokiame dideliame dienraštyje juk šiaip sau bet ko nepliurptų? O žinia tokia: VSD darbuotojai jam esą yra siūlę pirkti garsiąsias pažymas, kurias net kelerius metus žinyba slėpė nuo Seimo, siųsdama prieštaringus signalus. Buvo teigiama, kad tos nelemtos dvylika pažymų apie korupciją ir žiniasklaidos papirkinėjimą tai labai slaptos ir svarbios – galinčios atskleisti VSD paslaptis, tai visai niekinės ir nereikšmingos. Ligi šiol paprasti mirtingieji negali žinoti – kokia yra tiesa.

Kadangi, kaip galima nutuokti iš R.Stonio interviu, pažymų jis lyg ir nepirko, tai gal teisingas antrasis variantas ir visą tą "bevertę rašliavą" galima drąsiai skelbti tautai, kad ši įsitikintų, jog viskas gerai, ir pamirštų visą šią istoriją?

Tiesa, lieka keletas klausimų. Svarbiausias jų – kodėl apie tokį reikalą prabylama būtent dabar, kai tie "popieriai" atsidūrė ties paviešinimo riba? Lieka iki galo neaišku, kodėl R.Stonys, kuris turbūt laiko save brutalaus šantažo auka, iki šiol niekam nepateikė tokio šiurpaus nusikaltimo įrodymų?

Gali būti, kad tai ilgai nuoskaudą slėpusio žmogaus vieša išpažintis, noras išlieti sielą draugiško laikraščio puslapiuose. Gali būti ir kitaip. Labai subjektyviai man tai panašu į mėginimą iš anksto pasakyti, kad pažymos kurtos tik tam, kad apšmeižtų, apjuodintų ir apdergtų dorą verslininką, jo krištolinio tyrumo draugus valdžioje bei žiniasklaidoje.

Baisus skandalas ir niekas nieko?

Vis dėlto svarbiausia – ne tai. Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus žiniasklaidai suskubo patvirtinti manąs, kad tos pažymos tikrai galėjo būti kurtos vien tik tam, kad būtų galima šantažuoti ir pasipelnyti. Netgi paragino tai ištirti. Visa žiniasklaida šiuos pasvarstymus pranešė.
Ir tikrai – koks siaubas: tokie rimti žmonės pasakoja, kad VSD pareigūnai kurpia šantažo įrankius ir pardavinėja slaptą informaciją. Jei tai tiesa, tai būtina kuo skubiau čiupti tuos esamus ar jau buvusius pareigūnus, išpurtyti iš jų visą tiesą ir pasiųsti į atitinkamos "prabos" valdiškas sanatorijas su seifinėmis durimis bei atitinkamu režimu. Jei, pavyzdžiui, buvęs kontržvalgybos vadas Vytautas Damulis, kuris pats Seimo komitetui pabaksnojo į tų pažymų numerius, bent jau žinojo, kad taip vyksta – jis neturėtų netgi vairuoti taksi, kaip yra dabar. Jei tai kuris kitas – lygiai taip pat. Jei tokių niekdarių dar liko kontoroje – siaubas dvigubas. Jei tai melas ir tauškalai – irgi būtų miela gauti oficialų to patvirtinimą. Tuomet teisinga būtų aiškiai galima laikyti anksčiau išdėstytą versiją, kad R.Stonio interviu tereiškia jo ir žiniasklaidos priemonės siekį užbėgti įvykiams už akių. Deja, atsakymų niekas neduoda.

VSD gal ir pradėjo kokį vidinį tyrimą, o gal ir nepradėjo – apie tai vis tiek nieko nepasakys. O ką reformuojama ir įvaizdį beviltiškai mėginanti pasiremontuoti prokuratūra? Niekas nepateikė oficialaus prašymo ištirti, vadinasi, nėra ir problemos? O gal kokį nors prašymą pateikė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas? Jei taip, tai kodėl apie tai niekas nieko nežino? Irgi paslaptis? Lyg ir neturėtų būti… Labai apmaudžiai blogai atrodo ši spengianti tyla po tokių griausmingų salvių. Ypač kai valdžioje tie, kurie prižadėjo kalnus reformų specialiosiose tarnybose ir teisėsaugoje. Mat labai primena solidarų visų norą, kad vanduo būtų kuo labiau drumzlinas. Sveikinimai VSD ir jo draugams valdžioje, versle ir žiniasklaidoje Saugumo darbuotojų dienos proga.

image

Matomi (buvę ir esami) nematomojo fronto kariai:

Spy_3_tnb  povilaitis melianas pocas pociunas

jurgelevic jurgelaitis_px250 braziulis damulis malakauskas 1_grina_px600 lipcius dabasisnskas LLT Jurgelis  VSAT  Atleidimas  Interviu  
J. Jurgelis: gerbiu ministro бsakymа ir atleidimo nelaikau pralaimлjimu. Tomo Иerniрevo (ELTA) nuotr.
Vilnius, vasario 10 d. (ELTA). Iр Valstybлs sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadovo pareigш atleidюiamas generolas Jurgis Jurgelis neigia esant konfrontacijos tarp jo ir naujosios Vidaus reikalш ministerijos vadovybлs. RB

miezelis laurinkus remeikis kiaulakis_px160 praleika_px160

, , , , , ,

3 Komentaras

Dar kartą apie prezidentės įžeidimą


 

Šių dienų Lietuvoje, jei jūs šiaip pilietis, jūsų įžeidimas, pagal Baudžiamąjį kodeksą vertas tiek:

155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Kas kita, jei jūs esate prezidentas. Tada nevidoną, kuris parašo jums laišką, galima teisti pagal tokį straipsnį:

290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas

Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Kaip jau rašyta, tiek prezidentas Valdą Adamkų, tiek prezidentą Dalią Grybauskaitę uolūs teisėsaugos kariai jau yra pasistengę apginti, pagal šį privilegijuotą modelį.

O aš, kadangi tauta dabar myli prezidentę „jausmu, lyg Nemunas giliu“, siūlau prisiminti prieškario Lenkijos patirtį, kur buvo specialus įstatymas, ginantis Jozefo Pilsudskio šventą vardą. Už šiam įstatymui nusižengusios recenzijos autorystę 1938 metais buvo suimtas, gerokai apdaužytas ir į kalėjimą įkištas Vilniaus Universiteto profesorius Stanislawas Cywinskis. Neabejoju, kad Trečiojo Reicho baudžiamoji teisė klausimą sprendė dar esmingiau, bet šiam kartui, kaip metodinę priemonę Jos Ekscelencijos švento vardo sargybiniams, pridedu lenkišką teisės aktą. Budėkite ! Albo Czuwajce, Panowie Harcerzowie!

pilsudski

, , , , ,

4 Komentaras

„Grybubilius“ ir valstybė


 

Teisėsaugos ir valstybės funkcijas Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), atrodo, supranta visiškai taip pat, kaip jų pirmtakai valdžioje. Taip pat ją supranta ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstybė tai Mes“, – tokia bendra nuostata.

Tik skiriasi startinės pozicijos ir „modus operandi“ siekiant savo tikslo, kuris yra tiesiog valdžia ir kuo didesnė. Skirtumus, kaip ir panašumus, iš dalies  lėmė kai kurie istoriniai dėsningumai ir, žinoma, asmeninės lyderių savybės.

Nomenklatūrinės gaujos

Žlungant sovietų kariniam komunistiniam konclageriui, kaip dažnai ir ištinka revoliucijų metu, į valdžią neatėjo kokie nors tikrieji laisvės kovotojai su aiškia ir išbaigta programa ar vizija. Ypač sovietinės sistemos kolapso atveju tai buvo absoliučiai neįmanoma. Okupuotoje ir sovietijos ramia kiaulide (kas gi oficialiai ir neoficialiai aprūpindavo dešromis ir šonine visą imperiją ?) galiausiai paverstoje Lietuvoje politinio gyvenimo nebuvo. Net politiniai kaliniai, kuriuos minime šiuo vardu, turėtų būti veikiau vadinami sąžinės kaliniais.

Niekas iš tų, kas stojo į atvirą politinę opoziciją režimui, vėliau nepadarė politinės karjeros ir nepraturtėjo, išskyrus nebent Vytautą Bogušį, kurio veiklos politiniame elite verčiau čia nekomentuosiu.  Tai dėsninga ir paaiškinama vieno liberalų klasiko citata: „Šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį iš bado“. Realybėje badu marino tik lageriuose ir už poliarinio rato, tačiau ir kasdieniame gyvenime nepalūžusiam ir neparsidavusiam opozicionieriui grėsė socialinė marginalizacija. Jis galėjo būti geriausiu atveju proletaru, o blogiausiu – kūrenti bažnyčių pečius. Nei valdymo įgūdžių, nei tinkamo išsilavinimo neturintys (jo dažniausiai ir neleisdavo gauti) disidentai, neminint vėliau pasiskelbusių apsišaukėlių, kuriuos „ištremdavo“ ne toliau Ignalinos, nelabai ir lindo į parlamentus ar ministerijas. Tad valstybės atkūrimo metu, vienintelė įmanoma konkurencija buvo tarp nomenklatūros, nesvarbu – partinės, ūkinės, kolchozinės, mokslinės, kūrybinės ar komjaunuoliškosios  grupuočių . Nukrypimai nuo šios „normos“ buvo greitai nubraukiami.

Prasisiekę ir nuskriausitieji

Dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija, gimusi iš sėkmingai sovietmečiu gyvenusios komunistinės nomenklatūros, perėmė visus anos gadynės įpročius, pagal kuriuos jų negalėjo ir neturėjo teisės liesti jokie organai. Tokia jau tvarka nusistovėjo sovietijoje nuo Nikitos Chruščiovo ir Lionios Brežnevo laikų.

TS-LKD partija besivadinanti organizacija, jei grįšime kiek atgal, nusilipdė iš Sąjūdžio draiskanų ir įvyko tai jau po to, kai į pastarąjį labai sėkmingai sugužėjo ir susigrūdo trečio, ketvirto ešelono nomenklatūros nevykėliai, kurie visada laikė save neįvertintais. Komunistai prarijo atsikūrusius socialdemokratus, kai šie pavargo laukti ir nusprendė būti valdžioje čia ir dabar. Tas pats ištiko krikščioniškąją demokratiją, kuri jei ir tebeegzistuoja, tai arba paraštėje, arba gyva įmūryta į TS-LKD nomenklatūrinį kalėjimą.

Į bet kam dabar parsiduoti dažniausiai pasiruošusius Lietuvos liberalus pirmiausia, šalia teoretikų ir svajotojų intelektualų, įsiliejo dar ir madingais kaklaraiščiais, reikalingų kalbų sakymo ir kailio vertimo įgūdžiais ginkluoti komjaunimo „rebiatos“. Jų pasklido ir į kitas partijas bei organizacijas, bet liberalizmas jiems ypač gerai lipo, nes juo prisidengti neatrodė taip ciniška, kaip, vos nusisegus komjaunimo ženkliuką, mestis bučiuoti kryžių. Tiesa, yra ir tokių, bet daina šįsyk ne apie juos.

Grįžkime prie TS-LKD ir LSDP – dviejų sistemos stulpų genezės bei jų požiūrio į valstybę ir teisingumą. Konservatorių ir socialdemokratų teisėsaugos koncepcijos išoriškai skiriasi ir jų skirtumus lėmė būtent skirtingos mutacijos trajektorijos, atvedusios juos į tai, kas šios partijos yra dabar.

„Valstybė – tai Mes“

Socialdemlokratų rožę vietoje pjautuvo ir kūjo pagriebę nomenklatūros sėkmingi prasisiekėliai visada laikė save neliečiamais Lietuvos direktoriais, kurie yra vieninteliai kompetentingi sprendyklų ir sprendyklėlių bosai. Bet koks mėginimas juos pravėtyti iš postų buvo palydimas sutartiniu propagandiniu cypimu apie susidorojimą su kompetencija, pagal neva politinį užsakymą.  Save jie laikė valstybe , o visus kitus arba „patriotais-idiotais“, arba šiaip atsitiktiniais išsišokėliais.

Vadinamiesiems socdemams, jų valdymo metais, labiausiai rūpėjo, kad teisėsauga nedirbtų visai – jų gretose milijonierių visada buvo daugiausia, o ir su visomis tautos gelbėtojų kompanijomis, atvestomis Viktoro Uspaskicho arba kitų „naujųjų politikų“ jie puikiausiai sutardavo.  Net ir Sąjūdžio lyderiai dabar dažnai išsako nuomonę, kad mėginimas išstumti senąją nomenklatūrą iš politikos būtų sukėlęs tik riaušes ar pilietinį karą. Paverčiant tai į žmonių kalbą – patogiau buvo susitarti ir kažkaip pasidalinti valdžios grobį. Tad iš karjeros į karjerą peršokusios, LSDP pagimdžiusios nomenklatūros supratimu – „valstybė tai Jie“.

Bet visada buvo ir tokių, kurie svajojo tiesiog užimti jų vietą. Alkanesnė ir piktesnė TS-LKD nomenklatūra, kaip matyti iš pastarojo metu įvykių, nori, kad teisėsauga dirbtų, bet nori, kad dirbtų jai. Negalėdama rungtis su ana nomenklatūra užkulisiuose ir aparatiniuose žaidimuose, pastaroji eina erzelio kėlimo ir artistiškų operetinių išsišokimų keliu. Reikia atvirai ir skubiai išspardyti visas įmanomas prokurorų ar kokių kitų agentų duris, perskaityti bylas, kurias perskaityti norisi ir dar nuo bačkos rėkti, kad visi, kam tai nepatinka, yra „valstybininkų“ (šios kompanijos "žygdarbiai" žinomi tikrai gerai) ir socdemų agentai arba gyvena iš kontrabandos.  Deja, kitaip ir negalėjo būti nuo pat pradžių.  Valstybės valdymo srityje įgūdžių TS-LKD nomenklatūrai trūksta beviltiškai, tad reikia tiesiog skubėti ir svarbiausia greitai, be didelių galvojimų iššluoti ne tik tuos, ką tikrai reikia, bet ir visus, kurie kalba įtartinai protingai ir sako, kad geriau elgtis pagal įstatymus bei logiką. Taigi – tikslai vienodi, metodai skirtingi, o pašaliniai protinguoliai – nepageidautini.

„Grybubilius“

Visame šiame stumdymęsi yra ir dar viena figūra, kuri Lietuvoje visada populiari ir už nieką realiai neatsakinga. Tai prezidentas.

grybubilius-600px

Amerikiečiai paskutinių prezidento rinkimų metu vartojo žodį „Obamakeinas“, juokaudami, jog pagrindinių kandidatų (Baracko Obamos ir Johno McCane) programos tiek panašios, kad pavardes galima tiesiog lipdyti į vieną. Lipdyti drąsiai galima ir Lietuvoje – tik šiek tiek kitaip.

Andriaus Kubiliaus iš tribūnos pasakyta įžvalga, kad į valdžią išrinkus jį ir Dalią Grybauskaitę esą baigėsi posovietinė epocha nėra šiaip intelektualinis nevalyvumas, panašus į pajuokos objektu tapusį Franco Fukuyamos opusą „Istorijos pabaiga“, kurį jis paskelbė žlugus SSRS. Istorija, kaip matome nepanorėjo baigtis, o posovietizmas neketina išeiti tik todėl, kad to paprašė vienas iš jo simbolių. Tai lyg ir A. Kubiliaus politinė programa, bet jos esmė kaip tik ta, kad nuskriaustųjų nomenklatūra tikisi dabar tai jau tikrai nugalėti anksčiau prasisiekusiąją. Prezidentė D. Grybauskaitė čia išvis keistai suvokiama kaip kažkokios naujos epochos šauklys, kažkas visiškai nesistemiško, nes pati viešai skelbė esanti prasisiekusios nomenklatūros tėvo Algirdo Mykolo Brazausko mokine. Jai dabartinis premjeras – tik didelės tautos dalies neapykantos žaibolaidis, į kurį ji sėkmingai nukreipia žmonių „meilę“ už viską, ką jie abu kartu padaro. Panagrinėjus nepopuliaraus premjero ir populiarios prezidentės kalbas ir realiai pasirašomus įstatymus galima drąsiai kalbėti apie „Grybubilių“, kaip kad kuriant vėliau triukšmingai ir brangokai ardytą LEO LT buvo galima kalbėti apie „Kubirkilą".

Norėtųsi apsirikti, bet labai realu, kad tvirtinant visų keikiamą biudžetą, kaip ir pernai, galima sulaukti daug ugningos prezidentės kritikos, kuri galiausiai pasibaigs visko palaiminimu. Kaip gabi mokinė ji visada seks mokytojo pėdomis ir palaikys tą poziciją, kuri laimi. Ir dar pasikabins laurus. Ji bus gera, o premjeras blogas – tokios jau kaukės ir tokie vaidmenys.

Valdininkijos ir teisėsaugos  „kančia“

Lietuvos valdininkijos ir teisėsaugos anaiptol nelaikau nekaltomis politinių intrigų aukomis. Valdant socialdemokratams ji buvo įpratusi nuolat ieškoti kaltų dėl savo neveiklumo arba darbo be prasmės rezultatų, tad jai toks modelis tiko. „Reikia politinės valios“, – gūžteli pečiais ne vienas prokuroras, jei jam koks ekspertas parodo į popieriuose aiškiai fiksuotą informacija apie pavogtą milijoną. Parodžius tą patį popierių „politinei valiai“ ši nutaiso nekaltutes akis ir sako, kad į teisėsaugos darbą kištis neleidžia tauri širdis, Konstitucija ir meilė demokratinėms procedūroms.

Tad dabar reikia didelių pastangų, norint priversti judėti tą pačią sistemą, kurios, kaip tai padarė nedemokratiškas Gruzijos prezidentas, beveik pilnai atnaujinti bijoma arba nesugebama. A. Kubiliui tai beveik visai nesiseka, nepaisant visų jo patarėjų sklaidymųsi ir lakstymų po prokurorų kabinetus, plėšiant iš rankų bylas ir viešų grasinimų „kištis dar labiau“. Viskas, kas tokiu stresą visuomenei varančiu siautėjimu „laimima“ – solidarus ir valingas senos bei klampios sistemos pasipriešinimas bei sveiko proto nepraradusių šalininkų ironiški žvilgsniai. Ne tik teisėsaugoje, bet ir kituose klerkų koridoriuose net ir geri sumanymai klampinami dar energingiau, atvirai kalbant: „pergyvenom penkis ministrus, pralauksim ir šitą berazumį“.

Parodomosios akcijos

Žinoma, kai į viešą edrvę išlenda nebe Kubilius, bet „Grybubilius“, kaip niekada įsitikini, jog posovietizmas gyvybingas. Prezidentei viešai prieštarauti nedrįsta ne tik premjeras ir opozicija, bet ir ramiai veltis popieriuose įpratę prokurorai ar Konkurencijos tarybos tarnautojai. Pastariesiems, trepsint kojomis, paliepiama atnešti ant stalo pedofilą (visiems žinomas ir įgūdžius vargu ar praradęs, viešai vaikštantis Ervydas Čekanavičius netinka) arba kartelį – gyvą ar mirusį.

Iš baimės Konkurencijos tarybos vadovas, kuris greitai kartelio nerado, ėmėsi institucijos svetainėje rašyti neaiškaus žanro rašinėlius. Tai apie „nenuilstantį medžiotoją“, tai apie „smilkstantį šautuvą“, o galiausiai, matyt praradus kantrybę, apie tai, kad „viešas pareiškimas apie įtariamą kartelį praktiškai sužlugdo jo įrodymo galimybę“. „Grybubiliui“ tai nerūpi ir nerūpės. Vienai jo daliai reikia reitingų, kitai – galimybės ramiai, nusispjaunant į populiarumą, vykdyti reformomis pavadintus mėgėjiškus eksperimentus.  Jų metu tai beprasmiškai išauga šelpiamų registruotų bedarbių skaičius, dėl šventojo PSD, tai jis  dirbtinai mažinamas, teroriziuojant tuos pačius bedarbius laikytis niekam nereikalingų formalumų. Kad viskas būtų dar įdomiau, prezidentė, kaip tikras sovietinis kompartijos sekretorius, pareikalauja parduotuvėms nurodyti – už kiek pardavinėti duoną, pieną, sviestą ar lašinius. Keista, kad joks prekybos tinklas dar nepaskelbė, jog vykdoma Prezidentės akcija, kurios metu Dalios vardo varškė ar pėdkelnės kainuoja perpus pigiau.

Panašumai  ir skirtumai tarp sovietinių ir posovietinių, kairiųjų ir dešiniųjų, reformatorių ir stagnatorių dailiai iliustruojasi kadrilyje aplink Vilniaus merą Vilių Navicką. Kad panašumų tarp jų daugiau nei skirtumų rodo ir malonia išimtimi tapusi Specialiųjų tyrimų tarnybos akcija Alytuje. Čia už pakarpos pačiupus iškart ir socdemų, ir konservatorių statytitinius, prasidėjo dar ir  gana komiškas vietinio elito arba tarppartinės nomenklatūros „nupartėjimas“, visiems suspenduojant savo narystes partijose ir slepiant galus.

Per laikotarpį nuo A. Kubiliaus paskelbtos naujos epochos pradžios realių sisteminių sprendimų buvo ne tiek daug, o triukšmo – sočiai. Išplėstinio turto konfiskavimo iniciatyva, kelių ar keliolikos pernelyg įgrisusių personažų išspyrimas iš saugumo departamento ir prokuratūros. Štai beveik, išskyrus dar tokias prošvaistes, ir viskas, ko nauda galima būtų neabejoti.

p.s. O štai kadenciją baigusio Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės santykį su tauta vienija dar viena įdomi aplinkybė – bylos dėl pasikėsinimo jų didenybes įžeisti.

, , , , ,

4 Komentaras

Vieninga realioji ir virtualioji Dalios Grybauskaitės Europa


 

„Dabartinėje Europoje neturi būti nei realių, nei virtualių sienų“, – vizito Baltarusijoje šalyje metu sako prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sutinku. Europos ribose, kurios, anot įžvalgaus socialdemokrato Vytenio Povilo Andriukaičio, driekiasi nuo Gibraltaro iki Vladivostoko reikia panaikinti viską. Muitines, riboženklius, netgi tiltų turėklus (pažeidžia teisę rinktis ar keliauti skersai ar išilgai).

Virtualioje erdvėje reikia panaikinti visas serverių ir sistemų apsaugas, ugniasienes ir antivirusus bei interneteinės bankininkystės slaptažodžius. Visi žmonės broliai ir galimybių riboti nevalia.

Labai patiko tyras prezidentės džiaugsmas, kad draugiškos šalies prezidentas, kitaip nei koks Miša Saakašvilis, yra demokratas. Mat jai asmeniškai pažadėjo, jog rinkimuose leis registruotis visiems, kas nori. Juk taip ir yra visose tikrose demokratijose – balotiruotis leidžia prezidentas, o ne koks nors Vaigauskas. Ką ten kalbėti – demokratijoje prezidentai turi nustatinėti net ir varškės bei sasiskų kainas.

Sienas reikia naikinti ir pasitikėjimu. Labai vertingas yra Jalta ir Potsdamu atsiduodantis tikėjimas tokių tipų pažadais – tame tarpe dėl rinkimų ir referendumų Baltijos pakrantėje. Šiek tiek primena vėliau Nobelį gavusio JAV prezidento Jimmy Carterio tikėjimą Leonidu Brežnevu, pastarajam žadant nesiveržti į Afganistaną. Jokių sienų, ribų ir kriterijų – šviesi ateitis jau visai čia pat.

 

snipai

Paveikslėlis iš čia.

, ,

4 Komentaras

%d bloggers like this: