„Grybubilius“ ir valstybė

 

Teisėsaugos ir valstybės funkcijas Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), atrodo, supranta visiškai taip pat, kaip jų pirmtakai valdžioje. Taip pat ją supranta ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstybė tai Mes“, – tokia bendra nuostata.

Tik skiriasi startinės pozicijos ir „modus operandi“ siekiant savo tikslo, kuris yra tiesiog valdžia ir kuo didesnė. Skirtumus, kaip ir panašumus, iš dalies  lėmė kai kurie istoriniai dėsningumai ir, žinoma, asmeninės lyderių savybės.

Nomenklatūrinės gaujos

Žlungant sovietų kariniam komunistiniam konclageriui, kaip dažnai ir ištinka revoliucijų metu, į valdžią neatėjo kokie nors tikrieji laisvės kovotojai su aiškia ir išbaigta programa ar vizija. Ypač sovietinės sistemos kolapso atveju tai buvo absoliučiai neįmanoma. Okupuotoje ir sovietijos ramia kiaulide (kas gi oficialiai ir neoficialiai aprūpindavo dešromis ir šonine visą imperiją ?) galiausiai paverstoje Lietuvoje politinio gyvenimo nebuvo. Net politiniai kaliniai, kuriuos minime šiuo vardu, turėtų būti veikiau vadinami sąžinės kaliniais.

Niekas iš tų, kas stojo į atvirą politinę opoziciją režimui, vėliau nepadarė politinės karjeros ir nepraturtėjo, išskyrus nebent Vytautą Bogušį, kurio veiklos politiniame elite verčiau čia nekomentuosiu.  Tai dėsninga ir paaiškinama vieno liberalų klasiko citata: „Šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį iš bado“. Realybėje badu marino tik lageriuose ir už poliarinio rato, tačiau ir kasdieniame gyvenime nepalūžusiam ir neparsidavusiam opozicionieriui grėsė socialinė marginalizacija. Jis galėjo būti geriausiu atveju proletaru, o blogiausiu – kūrenti bažnyčių pečius. Nei valdymo įgūdžių, nei tinkamo išsilavinimo neturintys (jo dažniausiai ir neleisdavo gauti) disidentai, neminint vėliau pasiskelbusių apsišaukėlių, kuriuos „ištremdavo“ ne toliau Ignalinos, nelabai ir lindo į parlamentus ar ministerijas. Tad valstybės atkūrimo metu, vienintelė įmanoma konkurencija buvo tarp nomenklatūros, nesvarbu – partinės, ūkinės, kolchozinės, mokslinės, kūrybinės ar komjaunuoliškosios  grupuočių . Nukrypimai nuo šios „normos“ buvo greitai nubraukiami.

Prasisiekę ir nuskriausitieji

Dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija, gimusi iš sėkmingai sovietmečiu gyvenusios komunistinės nomenklatūros, perėmė visus anos gadynės įpročius, pagal kuriuos jų negalėjo ir neturėjo teisės liesti jokie organai. Tokia jau tvarka nusistovėjo sovietijoje nuo Nikitos Chruščiovo ir Lionios Brežnevo laikų.

TS-LKD partija besivadinanti organizacija, jei grįšime kiek atgal, nusilipdė iš Sąjūdžio draiskanų ir įvyko tai jau po to, kai į pastarąjį labai sėkmingai sugužėjo ir susigrūdo trečio, ketvirto ešelono nomenklatūros nevykėliai, kurie visada laikė save neįvertintais. Komunistai prarijo atsikūrusius socialdemokratus, kai šie pavargo laukti ir nusprendė būti valdžioje čia ir dabar. Tas pats ištiko krikščioniškąją demokratiją, kuri jei ir tebeegzistuoja, tai arba paraštėje, arba gyva įmūryta į TS-LKD nomenklatūrinį kalėjimą.

Į bet kam dabar parsiduoti dažniausiai pasiruošusius Lietuvos liberalus pirmiausia, šalia teoretikų ir svajotojų intelektualų, įsiliejo dar ir madingais kaklaraiščiais, reikalingų kalbų sakymo ir kailio vertimo įgūdžiais ginkluoti komjaunimo „rebiatos“. Jų pasklido ir į kitas partijas bei organizacijas, bet liberalizmas jiems ypač gerai lipo, nes juo prisidengti neatrodė taip ciniška, kaip, vos nusisegus komjaunimo ženkliuką, mestis bučiuoti kryžių. Tiesa, yra ir tokių, bet daina šįsyk ne apie juos.

Grįžkime prie TS-LKD ir LSDP – dviejų sistemos stulpų genezės bei jų požiūrio į valstybę ir teisingumą. Konservatorių ir socialdemokratų teisėsaugos koncepcijos išoriškai skiriasi ir jų skirtumus lėmė būtent skirtingos mutacijos trajektorijos, atvedusios juos į tai, kas šios partijos yra dabar.

„Valstybė – tai Mes“

Socialdemlokratų rožę vietoje pjautuvo ir kūjo pagriebę nomenklatūros sėkmingi prasisiekėliai visada laikė save neliečiamais Lietuvos direktoriais, kurie yra vieninteliai kompetentingi sprendyklų ir sprendyklėlių bosai. Bet koks mėginimas juos pravėtyti iš postų buvo palydimas sutartiniu propagandiniu cypimu apie susidorojimą su kompetencija, pagal neva politinį užsakymą.  Save jie laikė valstybe , o visus kitus arba „patriotais-idiotais“, arba šiaip atsitiktiniais išsišokėliais.

Vadinamiesiems socdemams, jų valdymo metais, labiausiai rūpėjo, kad teisėsauga nedirbtų visai – jų gretose milijonierių visada buvo daugiausia, o ir su visomis tautos gelbėtojų kompanijomis, atvestomis Viktoro Uspaskicho arba kitų „naujųjų politikų“ jie puikiausiai sutardavo.  Net ir Sąjūdžio lyderiai dabar dažnai išsako nuomonę, kad mėginimas išstumti senąją nomenklatūrą iš politikos būtų sukėlęs tik riaušes ar pilietinį karą. Paverčiant tai į žmonių kalbą – patogiau buvo susitarti ir kažkaip pasidalinti valdžios grobį. Tad iš karjeros į karjerą peršokusios, LSDP pagimdžiusios nomenklatūros supratimu – „valstybė tai Jie“.

Bet visada buvo ir tokių, kurie svajojo tiesiog užimti jų vietą. Alkanesnė ir piktesnė TS-LKD nomenklatūra, kaip matyti iš pastarojo metu įvykių, nori, kad teisėsauga dirbtų, bet nori, kad dirbtų jai. Negalėdama rungtis su ana nomenklatūra užkulisiuose ir aparatiniuose žaidimuose, pastaroji eina erzelio kėlimo ir artistiškų operetinių išsišokimų keliu. Reikia atvirai ir skubiai išspardyti visas įmanomas prokurorų ar kokių kitų agentų duris, perskaityti bylas, kurias perskaityti norisi ir dar nuo bačkos rėkti, kad visi, kam tai nepatinka, yra „valstybininkų“ (šios kompanijos "žygdarbiai" žinomi tikrai gerai) ir socdemų agentai arba gyvena iš kontrabandos.  Deja, kitaip ir negalėjo būti nuo pat pradžių.  Valstybės valdymo srityje įgūdžių TS-LKD nomenklatūrai trūksta beviltiškai, tad reikia tiesiog skubėti ir svarbiausia greitai, be didelių galvojimų iššluoti ne tik tuos, ką tikrai reikia, bet ir visus, kurie kalba įtartinai protingai ir sako, kad geriau elgtis pagal įstatymus bei logiką. Taigi – tikslai vienodi, metodai skirtingi, o pašaliniai protinguoliai – nepageidautini.

„Grybubilius“

Visame šiame stumdymęsi yra ir dar viena figūra, kuri Lietuvoje visada populiari ir už nieką realiai neatsakinga. Tai prezidentas.

grybubilius-600px

Amerikiečiai paskutinių prezidento rinkimų metu vartojo žodį „Obamakeinas“, juokaudami, jog pagrindinių kandidatų (Baracko Obamos ir Johno McCane) programos tiek panašios, kad pavardes galima tiesiog lipdyti į vieną. Lipdyti drąsiai galima ir Lietuvoje – tik šiek tiek kitaip.

Andriaus Kubiliaus iš tribūnos pasakyta įžvalga, kad į valdžią išrinkus jį ir Dalią Grybauskaitę esą baigėsi posovietinė epocha nėra šiaip intelektualinis nevalyvumas, panašus į pajuokos objektu tapusį Franco Fukuyamos opusą „Istorijos pabaiga“, kurį jis paskelbė žlugus SSRS. Istorija, kaip matome nepanorėjo baigtis, o posovietizmas neketina išeiti tik todėl, kad to paprašė vienas iš jo simbolių. Tai lyg ir A. Kubiliaus politinė programa, bet jos esmė kaip tik ta, kad nuskriaustųjų nomenklatūra tikisi dabar tai jau tikrai nugalėti anksčiau prasisiekusiąją. Prezidentė D. Grybauskaitė čia išvis keistai suvokiama kaip kažkokios naujos epochos šauklys, kažkas visiškai nesistemiško, nes pati viešai skelbė esanti prasisiekusios nomenklatūros tėvo Algirdo Mykolo Brazausko mokine. Jai dabartinis premjeras – tik didelės tautos dalies neapykantos žaibolaidis, į kurį ji sėkmingai nukreipia žmonių „meilę“ už viską, ką jie abu kartu padaro. Panagrinėjus nepopuliaraus premjero ir populiarios prezidentės kalbas ir realiai pasirašomus įstatymus galima drąsiai kalbėti apie „Grybubilių“, kaip kad kuriant vėliau triukšmingai ir brangokai ardytą LEO LT buvo galima kalbėti apie „Kubirkilą".

Norėtųsi apsirikti, bet labai realu, kad tvirtinant visų keikiamą biudžetą, kaip ir pernai, galima sulaukti daug ugningos prezidentės kritikos, kuri galiausiai pasibaigs visko palaiminimu. Kaip gabi mokinė ji visada seks mokytojo pėdomis ir palaikys tą poziciją, kuri laimi. Ir dar pasikabins laurus. Ji bus gera, o premjeras blogas – tokios jau kaukės ir tokie vaidmenys.

Valdininkijos ir teisėsaugos  „kančia“

Lietuvos valdininkijos ir teisėsaugos anaiptol nelaikau nekaltomis politinių intrigų aukomis. Valdant socialdemokratams ji buvo įpratusi nuolat ieškoti kaltų dėl savo neveiklumo arba darbo be prasmės rezultatų, tad jai toks modelis tiko. „Reikia politinės valios“, – gūžteli pečiais ne vienas prokuroras, jei jam koks ekspertas parodo į popieriuose aiškiai fiksuotą informacija apie pavogtą milijoną. Parodžius tą patį popierių „politinei valiai“ ši nutaiso nekaltutes akis ir sako, kad į teisėsaugos darbą kištis neleidžia tauri širdis, Konstitucija ir meilė demokratinėms procedūroms.

Tad dabar reikia didelių pastangų, norint priversti judėti tą pačią sistemą, kurios, kaip tai padarė nedemokratiškas Gruzijos prezidentas, beveik pilnai atnaujinti bijoma arba nesugebama. A. Kubiliui tai beveik visai nesiseka, nepaisant visų jo patarėjų sklaidymųsi ir lakstymų po prokurorų kabinetus, plėšiant iš rankų bylas ir viešų grasinimų „kištis dar labiau“. Viskas, kas tokiu stresą visuomenei varančiu siautėjimu „laimima“ – solidarus ir valingas senos bei klampios sistemos pasipriešinimas bei sveiko proto nepraradusių šalininkų ironiški žvilgsniai. Ne tik teisėsaugoje, bet ir kituose klerkų koridoriuose net ir geri sumanymai klampinami dar energingiau, atvirai kalbant: „pergyvenom penkis ministrus, pralauksim ir šitą berazumį“.

Parodomosios akcijos

Žinoma, kai į viešą edrvę išlenda nebe Kubilius, bet „Grybubilius“, kaip niekada įsitikini, jog posovietizmas gyvybingas. Prezidentei viešai prieštarauti nedrįsta ne tik premjeras ir opozicija, bet ir ramiai veltis popieriuose įpratę prokurorai ar Konkurencijos tarybos tarnautojai. Pastariesiems, trepsint kojomis, paliepiama atnešti ant stalo pedofilą (visiems žinomas ir įgūdžius vargu ar praradęs, viešai vaikštantis Ervydas Čekanavičius netinka) arba kartelį – gyvą ar mirusį.

Iš baimės Konkurencijos tarybos vadovas, kuris greitai kartelio nerado, ėmėsi institucijos svetainėje rašyti neaiškaus žanro rašinėlius. Tai apie „nenuilstantį medžiotoją“, tai apie „smilkstantį šautuvą“, o galiausiai, matyt praradus kantrybę, apie tai, kad „viešas pareiškimas apie įtariamą kartelį praktiškai sužlugdo jo įrodymo galimybę“. „Grybubiliui“ tai nerūpi ir nerūpės. Vienai jo daliai reikia reitingų, kitai – galimybės ramiai, nusispjaunant į populiarumą, vykdyti reformomis pavadintus mėgėjiškus eksperimentus.  Jų metu tai beprasmiškai išauga šelpiamų registruotų bedarbių skaičius, dėl šventojo PSD, tai jis  dirbtinai mažinamas, teroriziuojant tuos pačius bedarbius laikytis niekam nereikalingų formalumų. Kad viskas būtų dar įdomiau, prezidentė, kaip tikras sovietinis kompartijos sekretorius, pareikalauja parduotuvėms nurodyti – už kiek pardavinėti duoną, pieną, sviestą ar lašinius. Keista, kad joks prekybos tinklas dar nepaskelbė, jog vykdoma Prezidentės akcija, kurios metu Dalios vardo varškė ar pėdkelnės kainuoja perpus pigiau.

Panašumai  ir skirtumai tarp sovietinių ir posovietinių, kairiųjų ir dešiniųjų, reformatorių ir stagnatorių dailiai iliustruojasi kadrilyje aplink Vilniaus merą Vilių Navicką. Kad panašumų tarp jų daugiau nei skirtumų rodo ir malonia išimtimi tapusi Specialiųjų tyrimų tarnybos akcija Alytuje. Čia už pakarpos pačiupus iškart ir socdemų, ir konservatorių statytitinius, prasidėjo dar ir  gana komiškas vietinio elito arba tarppartinės nomenklatūros „nupartėjimas“, visiems suspenduojant savo narystes partijose ir slepiant galus.

Per laikotarpį nuo A. Kubiliaus paskelbtos naujos epochos pradžios realių sisteminių sprendimų buvo ne tiek daug, o triukšmo – sočiai. Išplėstinio turto konfiskavimo iniciatyva, kelių ar keliolikos pernelyg įgrisusių personažų išspyrimas iš saugumo departamento ir prokuratūros. Štai beveik, išskyrus dar tokias prošvaistes, ir viskas, ko nauda galima būtų neabejoti.

p.s. O štai kadenciją baigusio Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės santykį su tauta vienija dar viena įdomi aplinkybė – bylos dėl pasikėsinimo jų didenybes įžeisti.

, , , , ,

  1. #1 by Simas J on spalio 27, 2010 - 6:37 am

    Na man, kaip jūs vadinate “Kubiliaus fanų klubo” nariui tai keista, kad kai “prie socdemų” teisėtvarka aiškiai dirbo vienai partijai ir verslo grupuotei, tai visi kaip ir norėjo permainų, o dabar kai pradedami judinti šie ryšiai, tada jau verkiama kad “konservatoriai nori kad teisėsauga dirbtų jiems”. Būtų įdomu sužinoti kriterijus, kuriais jūs vadovaudamasis galėtumėte pasakyti, kad teisėtvarkos organai keičiami neutraliai. Nes apkaltinti, kad “kišami savi žmonės” tai net komjaunimo tiesa moka, deja to pagrįsti nelabai sugeba. Kaip jūs ir pats sakote- ” realių sisteminių sprendimų buvo ne tiek daug, o triukšmo – sočiai” – kiekvienas nes mažas tos sistemos paklibinimas sukelia efektą tarsi būtu pajudintas širšių lizdas.

  2. #2 by Karpienis on spalio 27, 2010 - 7:43 am

    Kubilu niekas nebepasitiki ir niekas jo neberems.Pigi prostitutė išdavusi Tautą bus išmesta na–hui von.Pastatys biškelį žmones su smegenais, kurie absoliutciu nesąmonių nedarys

  3. #3 by Karpienis on spalio 27, 2010 - 7:43 am

    Kubilas atidirbo.Krizės laikotarpiu visi didieji monopolininkai nenukentėjo: )Net maximai grąžino milijardą.Lubys visus du metus tik statė savo imperiją Druskinikose: )Visi kiti-bankrutavo arba vos kvėpavo, o štai aligarkas jautėsi puikiai: )Žmonių sąskaitą-išvytų, nužudytų, kem
    nčiančių badą , šaltį ir nepriteklius, Kubiloidų gauja išsaugojo savo brangiausius ” draugus” .Bet kaina tai jau labai didelė-skola viršija proto ribas, vergų nėra pakankamai, nors kiti padaryti nemokami ir pan.Situacija nėra gera net ir stambiam monopoliniam verslui ir liaudis yra ant ribos.Todėl keisti šitą daunų gaują-pats laikas, kol neprasidėjo monopolinio turto naikinimas, morodieriavimas ir visiška destrukcija-neimtos versti maximos daržinės ar masiškai jas plėšti.

  4. #4 by Karpienis on spalio 27, 2010 - 8:09 am

    Ak kaip nevykusiai Šimonytė pasirodė prieš Lubį-ir nuolaidas kapitalui skaitciavo ir nemokamą darbo jėgą siūlė, o štai Lubis vis viena liko nepatenkintas..Nemokama darbo jėga nemoki ir nuėjusi į maximą.Tai-ne išeitis.Teks atsisveikinti su patogiais valdiškais krėslais….Todėl buvo pateiktas “paskutinės minutės pasiūlymas”:–NT ir kokį autolauželį turi kiekvienas runkelis, o va darbo ir duonos-nebeliko.Todėl gal dar apmokestinsim šituos skurdzius daiktelius, o nuimsim pelno ir sodros mokesčius nuo gležnų maximolubio monopolijų pečių: )Gal dar paliks pusmečiui prie lovio?Aaaaa?: )Tačiau matome, kad pateikta interpeliacija-reikia daryti kitokius sprendimus, nes durnių laivas ima skęsti anrimto

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: