Niekas nenorėjo mirti

Daugelį politikų ištinka didelė bėda. Pabuvę Seime, mero krėsle ar pavaldę kokią nors ministeriją, jie nebegali grįžti į normalų gyvenimą. Tada politinių numirėlių vėlės ima siautėti.

Legendinė grupė „Antis“ kitados dainavo: „zombiai atrieda atidunda“. Kiek mažiau žinoma, bet smagi kompanija „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ traukė: „dunda vai dunda, dunda lavonai“. Jie dunda ir šiandien – politiniame gyvenime ir įvairiuose eteriuose.

Rojus žemėje

Kas laukia valdžiažmogių, kaip ir visų mūsų, pomirtiniame gyvenime – nespėliosiu. Rojaus, pragaro ar skaistyklos geriau už Dantę Aligierį vis tiek neaprašysiu – skaitykite „Dieviškąją komediją“. Kalbu apie žemiškąsias politines dausas.

Lengviau yra tiems, kurie pabūna Europos parlamentarais, Europos komisarais arba prezidentais. Buvusiam šalies vadovui, jeigu jo, žinoma, neišspyrė per apkaltą, tenka iki gyvos galvos mėgautis apsauga, sekretore, valstybės apmokamu būstu ir išmokomis.

Europos pašvęstieji gana nesunkiai apauga piniginiu sluoksniu dar kadencijos metais, o vėliau buvusiam komisarui skiriama ir atėjimo į protą bei gebėjimo pritapti pasaulyje išmoka – trejus metus po 96 tūkst. eurų. Jei eurokratas pasirodo pareigose degenaravęs galutinai ir visiškai nebegalįs daryti nieko kito, kaip tik rinkti butelius arba elgetauti prie bažnyčios, ne bėda. Sukaupta suma, žinoma, kukli, bet kukliai gyvenant turėtų užtekti.

Politinės dausos – ne visiems

Blogiau tiems, kurie iki prezidentinių ar europinių dausų per savo politinį gyvenimą neprasiveržia. Tokie iš mados išėję tautos viršininkai ne visada sugeba arba ne visada nori užsiimti žemiškais darbais. Seimo narį ar buvusį ministrą po politinės mirties – kracho rinkimuose (ypač kažkelintuose iš eilės) – neretai ištinka politinio zombio dalia.

Jie užsispyrę agituoja, šiukšlina eterį savo pranešimais spaudai, kritikuoja valdžią už tą patį, ką darė arba nesugebėjo padaryti patys. Vieni staiga suvokia, kad patys nulipdė politinę sistemą, kurioje tiesioginės demokratijos inkliuzas tik retkarčiais tegali įsiveržti į gelžbetoninę nomenklatūrinę politiką, į kurią jie patys perdirbo normalios atstovaujamosios demokratijos užuomazgas.

Jie beviltiškai bando būti svarbūs, organizuoja suvažiavimus ir sąskrydžius, kuriuose agituoja vieni kitus ir į save panašius. Kartais į juos atvyksta politiškai dar gyvi kolegos – guodžiamai paporina sveikinimo kalbų ir išvažiuoja atgal, palikdami politinę maitą draskytis praviruose karstuose.

Lavonai atidunda

Negalėdami patekti į centrines naujienas ir politines žiniasklaidos laidas, lavonai ima vaidentis, rėkauti, ūbauti ir kvailioti visokiuose atseit pramoginiuose pakvaišėlių balaganuose. Anksčiau arogantiškai sklapstęsi nuo žurnalistų ir kaltinę, kad juos persekiojame, jie tampa ypač lipšnūs ir ne tik džiaugiasi, kai žvilgtelime į jų kapinyno pusę. Jie patys jau lenda į akis ir maldauja dėmesio.

Tie, kurie turi susitaupę litų ar eurų arba pagal užsakymą gauna jų iš gyvųjų pasaulio, tampa net dosnūs. Laksto, zuja po redakcijas ir moka pinigus, kad tik kas nors nusiųstų į jų organizuojamus beprasmius performansus nors pusę fotografo ir trečdalį žurnalisto. Ten nuvykus galima ir pasivaišinti nuo jų nesibaigiančių šermenų arba reguliarių pakasynų metinių vaišių stalo. Tada jų atminimas trumpam lyg leisgyvis jonvabalis vasaros naktį sumirga gyvųjų akyse. Tai lavonus pradžiugina ir jie net dar labiau patiki, kad vėl gali būti gyvi. Dundantys lavonai į langus ar duris aktyviausiai beldžiasi prieš rinkimus. Po pastarųjų nakties ateina rytas ir sunkios pagirios. Kai kurie trumpam nuščiūva, o kai kurie, pabrukę uodegas, ropoja pas kokį nors dar gyvą politiką ir prašosi priimami bent į batų valytojus.

Šaltinis: “Balsas.lt”
info@balsas.lt

Advertisements

, , , , , , , ,

  1. #1 by mekas on balandžio 18, 2011 - 12:21 pm

    Nematau prasmės čia aiškintis – kuris yra politinis lavonas. Pats Čyvas gali būti toks. O kam, na kam tas straipsnis įdomus? oGI NIEKAM. Visiškai. Reiškia lavonas. Bet ne – rašo ir lenda į eterį. Tpfu.

  2. #2 by klausimas on balandžio 18, 2011 - 12:27 pm

    O kodėl nelaikyti lavonais tų, kurie valdžioje?

  3. #3 by Andrius Užkalnis on balandžio 18, 2011 - 5:05 pm

    Man tai ypač patiko tuo, kaip tekstas apie politikos zombius išjudino žurnalistikos zombyną, su vyr. Vurdalaku priešakyje:
    http://racas.lt/cyvu-zurnalistika/

    Nusišnekantis, besikoliojantis, meluojantis ir fekaliniais teksčiukais besitaškantis kovotojas už teisybę, dundukų kapitonas, burbantis kapotais sakiniais, mėgstantis girtis savo pomėgiu tikslumui (“aš labai tikslus”), save pasiskyręs žurnalistikos cugunderio pachanas, pratęs nustatinėti ir garsiai komanduoti, kieno vieta prie parašos (principe tai visų, išskyrus jį patį), dabar įžeistos gimnazistės tonu, kaip kokia komjaunuolė-nekaltuolė, moralizuoja apie “čyvų žurnalistiką”.

    Aš praktiškai braukiu ašaras.

    Galima spėti, kad ypač gerai pavakarojusį dvasingos muzikos vertintoją ir subjektyvios nuomonės turėtoją (žr. http://racas.lt/galime-rinktis/) užgavo per apkaltą išspirto politiko paminėjimas: jau tas tai tikrai archetipinis zombis, tik labai gerai nugrimuotas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: