Lietuviai, lenkai ir istorijos

Lengviausia savo kvailumą ir klaidas nurašyti istorijai. Geriausia – kuo senesnei, kad ją kuo mažiau kas atsimintų ir išmanytų.

Kaip atskaitos taškas imamas Lucjano Želigovskio žygis 1920 metais. Ir tas Želigovskis, kaip ir Armija Krajova, tebėra baisi kaliausė, turinti baidyti lietuviškus žvirblius nuo minties, kad kiek nors galima „nusileisti lenkams“. Pasitaiko, kad „kontekstas“ tęsiamas iki Liublino ar Krėvos unijų, o dar geriau – į laikus, kai neegzistavo net Lietuvos valstybė. Tuomet griebiamasi rėkti, kad senieji vietovardžiai šen ar ten yra baltiški, todėl, girdi, Vilnijos lenkai vis tiek yra lietuviai.

Net pripažįstantieji, kad tautybė yra apsisprendimo reikalas, kartais įsigudrina paaiškinti, jog šis procesas „nėra baigtinis“. Atsieit jei sukursime pakankamai lietuvybe persunktą aplinkos tirpalą ir į jį įmurdysime Maišiagalos lenką, jis gal dar persigalvos.

Bet pakanka ir minėtų unijų, kurios, patekusios į politinių kovų apyvartą, gali būti efektyviai panaudotos kuriant istorinio priešo įvaizdį. Ne visi yra istorikai, tad iš politiko lūpų iki pigios aludės atsiritęs sniego kamuolys gerokai mutuoja ir iš įžvalgos, kad mus sulenkinti klastingai sumanyta dar Jogailai tuokiantis su karalaite Jadvyga, virsta kupinu pasipiktinimo bliovimu, jog lenkų šlėktos Jogailai „kekšę Jadvygą“ pakišo.

Vis dėlto dažniausiai apsistojama prie L. Želigovskio ir Armijos Krajovos. Susikalbėti su savo lenkų tautybės piliečiais, remiantis tokia logika, reiškia ne tik nusileisti šovinistui Radoslavui Sikorskiui, bet ir atgaline data pralaimėti Širvintų ir Giedraičių mūšį.

Kitaip sakant, šiandien jiems leisime pasikabinti lenkišką gatvės pavadinimo lentelę Šalčininkuose, tai rytoj jau ir L. Želigovskis ateis, ir Vilnių atims. Taip iš „istorinio konteksto“ mikliai pereinama į Nostradamo pranašysčių veiklą.

Rodydami pirštu į senas istorijas pamirštame naujesnę. Manding, daug teisingesnis atskaitos taškas ieškant „istorinio konteksto“ yra faktas, kad Varšuva nėjo „Vilniaus vaduoti“ 1990–1991 metais, nors Maskva ir labai kvietė.

Šiandien Vilniaus krašte turime vienos politinės gaujos, išaugusios iš vietinės nomenklatūros, valdžią. Ir tai pakankamai natūralu, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo nueita šį procesą visokeriopai skatinančiu keliu. Lietuvos politinis elitas taip pat susiformavo mutuojant atskiriems nomenklatūros sluoksniams ir santykius su etniškai išskirtiniu regionu nutarė formuoti tokiais pat principais.

Kad „lenkai nekvaršintų galvos“ buvo paprasčiau daryti ne tai, ko reikia paprastam Lietuvos lenkui, o tai, ko norėjo jų nomenklatūra. Užuot patys pasiūlę tas dvikalbes iškabas ir teisę į pavardę, nuėjome kitu keliu.

Buvo ne tik sužlugdytas visai neblogas „Rytų Lietuvos televizijos“ projektas. Vietinei nomenklatūrai, šalia jau turėtų administracinių svertų, pasiūlyta privilegija – išimtis iš bendros visoms kitoms partijoms rinkimų kartelės. Taip atsirado „politinės pažiūros“ – lenkas. Buvo tyliai susitaikyta su mintimi, kad šis regionas ir bus valdomas tokių „pažiūrų“ „partijos“.

Pačiame Vilniuje su „partija“ visi noriai sudarinėjo koalicijas, ir ta nomenklatūra kurį laiką tikrai nekvaršino galvos. Kol neužsiaugino raumenų ir šalyje kaimynėje neįsivyravo neadekvačių mikroimperinių ambicijų fazė. Tada nustebome pamatę, kad problema egzistuoja, bet dabar ji – Valdemaro Tomaševskio koziris. Jis jam naudingas ir tada, kai reikia sukurstyti lenkų moksleivius protestuoti prieš gerokai pavėluotai suteikiamą galimybę išmokti valstybinę kalbą gerai. Bet tai banalios politinės realijos.

Visiška tiesa, kad lenkų premjeras Donaldas Tuskas, tauzijantis savo tiesas nuo bažnyčios altoriaus, atrodo ne visai kaip apaštalas, o Radoslawas Sikorskis išvis panašus į kvaištelėjusį ekstremistą. Bet ar tai naujiena? Ar nemeluoja ir neišsidirbinėja ir mūsų pačių politikai? Siūlyčiau atleisti be sutanos bažnyčiose pamokslus rėžiančiam „kunigui“ Donaldui. Tai, kad kaimyninės šalies vadovas linkęs šnekėtis – gerai. Jo kalbėjimasis su mūsų „apaštalais“, ne ką mažiau linkusiais į panašias atrakcijas – pozityvus reiškinys. Bet koks pokalbis yra geriau, nei atsisakymas kalbėtis.

Maža to, dar nėra vėlu, truputį per vasarą pailsėjus, Seime susitvarkyti bent su Šalčininkų gatvių pavadinimus žyminčiu iškabų klausimu.

Šaltinis: “Balsas.lt”

Reklama

, , , , , , ,

  1. #1 by Simas J on rugsėjo 8, 2011 - 9:59 am

    “išimtis iš bendros visoms kitoms partijoms rinkimų kartelės” – nesupratau, apie ką jūs čia?

  2. #3 by Marius on rugsėjo 16, 2011 - 8:23 am

    Pagarba kad nepasidavėte tai masinei isterijai, na žinot lenkai puola ir bla-bla-bla. Dėl nomenklatūros, gal būt, bet ar to paties nėra visoje Lietuvoje, kas gi tie socialdemokratai, ar TS-LKD (ypač provincijoje) – ta pati nomenklatūra. Iš esmės reiktų pasižiūrėti į save iš šalies. Kaip reaguotum būdamas lenkų vietoje. Sutikite: turbūt užknistų jei tavo pavardė iškraipyta, užknistų jei matytum rajono centre išdygusias tiesiogiai (ne iš rajono biudžeto) iš švietimo ministerijos finansuojamas lietuviškas mokyklas – mokyklų atsiradimo potekstė aiški. Kaip reaguotum kai matai krūvas viešų užrašų anglų kalba, ir tuo tarpu neleidžiama užrašyti lenkiškai? Kažkodėl visi perskaito anglišką “ch” kaip č, bet štai “cz” sukelia alergiją. Kodėl? “Boutique” – tai OK, o kažkodėl “restaurcja” jau blogai. Dvigubi vietovių pavadinimai Vengrijoje, Airijoje normalu, Lietuvoje – tabu. Netgi tokioje nacionalistinėje kalbos atžvilgiu Prancūzijoje aplink Strasbourg (taip tai prancūziškas Strassburg atitikmuo) miestelių ir kaimų pavadinimai nėra dirbtinai suprancūzinti, ir naudojamas vienintelis pavadinimas – vokiškas, sic! Pilna visokiausių -heim (vokiškai tai reiškia namai, prancūziškai turėtų būtų domicile): Entzheim, Ittenheim, Plobsheim ir t.t. Dar daugiau rašoma Eschau (bet ne Echau), Offendorf (bet ne Offenville). T.y. aplink Vilnių atitkmuo būtų toks: Ejsziski, Miedniki ir t.t. kaip kad patys gyventojai užrašytų, nebent būtų koks istoriškai susiformavęs lietuviškas vietovardis nuo seno, o ne kalbininkų dirbtinai sukurtas (atseit “sulietuvintas”) prieškary ir pokary.

    P.S. lenkas nesu, lenkiškai nemoku, aišku “guru”, “specai” iš to ką parašys pradės išvedžioti visokiausias teorijas…

    • #4 by Simas J on rugsėjo 16, 2011 - 9:57 am

      Mariau, iš esmės jūsų komentaras patiko, tik dėl mokyklų aš esu susidaręs kitokį vaizdą – kaip suprantu daug tėvų norėtų leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, tačiau vietinė savivalda daro visas įmanomas kliūtis ir spaudimą, kad taip neįvyktų. Pradedant nuo to, kad ribojamas lietuviškų mokyklų finansavimas, ir baigiant tuo kad tėvams daromas visokeriopas psichologinis spaudimas.

      O galbūt aš per daug prisiklausiau radikalų pareiškimų. Galų gale, jei jau tikrai Vilniaus krašte būtų tiek norinčių turėti lietuviškas mokyklas, jau kituose rinkimuose LLRA patirtų fiasko. Ko jau ko, bet mūsų rinkimams demokratijos stokos nelabai išeitų prikišti. O kadangi LLRA laikosi visai neblogai, manau kad dauguma gyventojų vis tik laiko save lenkais ir juos tenkina tokia politika…

      • #5 by Marius on rugsėjo 19, 2011 - 8:56 am

        Simai, nebūkite naivus, mažiau žiūrėkite „Panoramos“ ir kitos panašios info skleidėjų. Lietuvoje iki šiol yra, net didžiųjų miestų rajonuose, kaimo mokyklų kur patalpos apšildomos pečiais (gal ne pati didžiausia problema), klasėse nėra vandens, reikia jį atsinešti kibire, ką jau bekalbėti apie karštą vandenį, tualetai yra lauke, sporto salių nėra, darbų kabinetų nėra. Buvau, mačiau, žinau. Tačiau ką daro Lietuvos valdžia, kaip ji sprendžia šias problemas? Slapta trokšta lenkus sulietuvinti. Kur daugiausia kaime pastatyta naujų mokyklų, kuriame regione? Ogi Vilniaus. Šalčininkuose Lietuvos 1000-mečio, Ką tik Balsių mokykla pastatyta, Rudaminos “Ryto” priestatas. Lenkų Lietuvoje tėra 7 proc., logiška būtų matyti ir atitinkamai kitose vietose, neskirstant pagal etniškumą lėšų. Vadinasi Likusioje Lietuvos dalyje turėtų būti pastatyta 13 kartų daugiau nei Vilniaus krašte. Tačiau taip nėra. Potekstė yra aiški: sulietuvinti patrauklumu, kad lenkai vestų mokinius į naujas lietuviškas mokyklas. Žmonės, polonofobija kenkia patiems lietuviams, nes lėšos nuplaukia ne lietuviams, o “kovai su lenkais”.

    • #6 by Tomas Čyvas on rugsėjo 16, 2011 - 9:59 am

      Aš ir rašau apie tai, kad vertindami lenkų prezidento retorikas pasižiūrėtume ir į saviškių. Taip pat ir su nomenklatūra. Mūsiškė buvo su anąja sudariusi tarsi labai gerą tylų sandėrį, bet anoji ėmė ir atšaukė, tai dabar mus baugina Želigovskiu bei Vilniaus netekimu.

    • #7 by Tomas Čyvas on rugsėjo 16, 2011 - 10:05 am

      Simai, tikrą tiesą rašote. Lietuviai Vilniaus rajone daugiausiai koncentruojasi naujai išaugusiose gyvenvietėse: Gineitiškės, Tarandė ir t.t. Ten paprastai prakutę žmonės gyvena, kuriems nėra tiek sudėtinga nuvežti vaikų iki miesto teritorijoje esančių mokyklų. Maišiagaloje lietuviška atsirado, tad nėra jau taip, kad lietuvaičiai masiškai skriaudžiami, nors pono Valdemaro partija tikrai yra verta daugelio jai metamų epitetų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: