Teisėsaugos skurdas ir prabanga

Labai atidžiai ne tik pasiklausiau debatus Seime, kodėl laiku į nužudymu kvepiančius įvykius neatvyksta policija, bet ir įsiskaičiau į vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko bei jo štabo pateiktą medžiagą. Kalbinau ir pareigūnų profsąjungų lyderius. Dar kartą apmąstau pastarųjų metų aktualijas ir darau paradoksalią išvadą – resursų yra. Trūksta kažko kito.

Iš visko, kas pasakyta ir išgirsta, pakankamai aišku, kad dabartinės opozicijos priekaištai dėl policijos būklės yra demagogiški, nes finansavimas iš darbo išeinančių pareigūnų darbo užmokesčiui mažintas net pernai, kai džiūgauta dėl neva labai vykusiai suvaldytos ekonomikos krizės.

Valdančiųjų argumentus dabartinė opozicija atremia teiginiais, kad dėl visko kalta pasaulio mastu žlugusi ekonomika. Veltis į šį ginčą yra nedaug prasmės – tai prilygtų bandymui aiškintis, kas pradėjo muštynes tarp darželinukų. Daug įdomiau pasvarstyti, ką daryti.

Vienas iš siūlymų – rečiau daryti (kiek įmanoma, išvis vengti) tai, kas niekam nenaudinga ir nereikalinga. Būtent šios slaptų resursų dalies mūsų teisėsaugos išlaidų eilutėse niekaip neiššifruoja besikeičiantys parlamentarai, ministrai ir prezidentai.

Telefonas 112, kurį valstybės „stogo“ besitikį piliečiai mokesčių mokėtojai renka, kai reikia pagalbos ar gynybos nuo „alternatyvių valdžių“, t. y. vagių, banditų, mafijos ar dar ko nors, galiausiai veda prokurorų, teismų ir t. t. link. To, kas vadinama bendru žodžiu „teisėsauga“, link.

Tiksliai nežinau, kiek kainuoja antrankiai, guminė lazda, prokuroro ir teisėjo amuletai bei apdarai. Kainuoja (ir mišką, ir pinigus) ir kalnai skundų, protokolų, kaip ir jų rašytojų algos bei viskas, kas su tuo susiję. Žinios apie biudžeto sandarą ir nuovoką kužda, kad viskas kapsi iš tos pačios mokesčių mokėtojų, besitikinčių pagalbos bei gynybos, kišenės.

Keliose bylose prieš vieną pajūrio merginą, apkaltintą sukūrus tarptautinę teroro organizaciją, kartu (nesueinant galams) pateikiant ją kaip visišką „psichęu“ bei narkomanę, vyksta dešimtys teismo posėdžių, naudojamas popierius šaukimams, protokolams ir nutartims, rašomi dokumentai, dėvisi konvojavimo tarnybos pareigūnų batai, teisėjų apdarai ir t. t. Spėtina, kad visa tai turbūt iš tų pačių aruodų, kurių nepakanka operatyviai sureaguoti, kai kas nors realiai ką nors žudo, o ne fantazuoja apie nepasiekiamų teritorijų sprogdinimą nežinia kaip ir nežinia kada. Čia užtenka ir benzino, ir operatyvumo, ir stačiai pamišėliško entuziazmo. Ta proga reikėtų iškelti Eglei Kusaitei bylą dar ir už tai, kad teisėsauga iššvaistė resursus pasaulio sergėjimui nuo jos ir nespėjo pas moteriškę, kurią realiai užmušė.

Lygiai tas pats vyksta ir su kita fantastiškai svarbia Lietuvos valdžiai sritimi –  tų, kurie parodė carui špygą, gaudymu. Tiek Valdo Adamkaus, tiek Dalios Grybauskaitės prezidentavimas paženklintas parodomosiomis bylomis dėl „pasikėsinimo įžeisti“. Koks nors apsirūkęs studenčiokas, internetui dar užsidirbantis provincijos budulis ar šiaip įkaušęs veikėjas atsiunčia į prezidentūrą laišką apie tai, kad jo/jos ekscelenciją reikia „raukti“ (gal į nagines?), ir prasideda darbas. Etatinis valdžiažmogio užpakalio bučiuotojas lapatuoja į Vadovybės apsaugos departamentą, tas formaliai reaguoja ir išsikviečia policiją, kuri galėjo važiuoti (ar ką kitą pasiųsti) į galimos žmogžudystės vietą. Popierius, rašalas, darbo laikas, antspaudų pagalvėlės, telekomunikacijų išlaidos ir galiausiai rezultatas: už parodytą carui špygą kažkokiam asilui ar šiaip nenuovokai skiriama piniginė bauda. Apie administravimo išlaidas klausti nepatogu – niekas turbūt ir neskaičiuoja. Kaip ir to, kiek būtų sutaupyta, jei kvailą laišką tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę?

Tai neparūpsta aukščiausiai grandžiai – šalies vadovui, kuris pirmiausia tokiam entuziastui pavaldiniui turėtų parodyti kelią į Darbo biržą. Niekas vadovybės apsaugoje ir policijoje, prokuratūroje ir teismuose taip pat nereiškia abejonių dėl viso šito „reikšmingo“ marazmo kainų. Gal dažnai į šulinį pastūgauti pamėgusi Valstybės kontrolė galėtų apskaičiuoti, į kiek nužudymo vietų nenuvykstama dėl vienos „špygos carui“ bylos? Būtų gana smalsu. Ir ne tik D. A. Barkausko bei komisaro, bet ir Dariaus Valio valdose, taip pat teismuose bei kitose įtraukiamose tarnybose. Drįstu įtarti, kad daugelis bylų yra ne būtinybės, o prabangos prekės, kurias mes apmokame, kad paskui pritrūktų benzino, kai kas nors pjaunamas ar prievartaujamas.  

P. S.

Kadangi prokurorai oficialiai neatmetė galimybės (http://www.ekspertai.eu/generaline-prokuratura-neatmete-galimybes-pradeti-baudziamaji-procesa-pries-uzkietejusi-terorista/) tirti ir mano labai realių grasinimų sprogdinti Mėnulį, pats, kaip koks nesugaunamas maniakas, pamėtėju jiems dar vieną įrodymą. 1993 ar 1994 metais Lietuvos liberalaus jaunimo vidiniame laikraštyje Eustachijaus Finkelšteino slapyvardžiu esu pateikęs geopolitinės Lietuvos bėdos sprendimo variantą. Siūliau sprogdinti Ignalinos atominę elektrinę ir, kadangi ten kažkur yra tektoninis lūžis, plaukti prie Švedijos. Paskui rodyti rusams špygas ir naftos terminalą statyti ne Būtingėje, o Medininkuose. Tada dar rudimentinis Valstybės saugumo departamentas neturėjo tiek uolių kovotojų su terorizmu, todėl dabar „prisiduodu“ pats. Įdomu – kiek kainuotų šios bylos administravimas?

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

, , , , , , , , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: