Lietuvos azerbaidžaniečių lyderis – Rusija grasina Azerbaidžanui ir kitiems kaimynams

Rusijos valdžios politika kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir kitiems kaimynams, – teigia lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtoją, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas.

mahiras

– Gerbiamas Mahirai, neseniai žiniasklaidoje pasirodė naujos Rusijos valstybinės religijos – „eurazizmo“ kūrėjo, rusiškojo revanšizmo teorijos ir praktikos puoselėtojo, kurio doktriną, apžvalgininkių nuomone, nuosekliai įgyvendina Kremlius, Aleksandro Dugino interviu http://vesti.az/news/198350 kuriame jis užsipuolė Azerbaidžaną dėl pastarojo principingos pozicijos, parodytos balsuojant dėl Rusiją smerkiančios rezoliucijos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjos posėdyje.Buvo pasakyta, kad „Azerbaidžanas už tai dar sumokės“ ir pridurta, kad „išsiaiškinę su Ukraina imsimės kitų kaimynų“. Kaip, Jūsų manymu, vertėtų į tai reaguoti? Kitaip sakant, kiek tai yra rimta?

– Kaip žinote, ponas A.Duginas neužima Rusijos valdžioje jokių oficialių postų. Tačiau yra žinoma ir tai, kad jo išmąstytas “neoeurazizmas”, kurio esmę sudaro neįtikėtinas rusiško šovinizmo (net nacizmo), imperinio mąstymo ir nostalgijos sovietiniams laikams mišinys, jau maždaug prieš 15 metų yra tapęs Vladimiro Putino ir jo kamariljos “kelrode žvaigžde”. Kartu su kitais panašaus sukirpimo “proto bokštais” A.Duginas įeina į vadinamąjį “Izborsko klubą” – neformalų susivienijimą, kuriame yra nustatomos Rusijos vidaus ir užsienio politikos gairės ir priimami sprendimai, kuriuos paskui palaimina butaforinės Rusijos valdžios institucijos. Būtent šia ideologija, arba kaip Jūs taikliai pastebėjote, “pseudoreligija” yra grindžiami visi pastarųjų metų Rusijos vadovybės veiksmai. Ta prasme politika besidominčiam žmogui visgi vertėtų atkreipti dėmesį į A.Dugino „pranašystes” (panašiai, kaip ir į Vladimiro Žirinovskio postringavimus), nes dažnai jose galima išgirsti tai, ko iki tam tikro momento nepasako oficialūs Rusijos asmenys. O atsakant trumpai – taip, grėsmė Azerbaidžanui yra visiškai rimta. Grėsmė pakibo ne tik virš Azerbaidžano, ji pakibo virš visų postsovietinės erdvės valstybių, bet, pavyzdžiui, santykinai nedidelę Lietuvą saugo jos narystė NATO, Ukrainą turėjo apsaugoti jos solidūs gabaritai (nors, kaip matome, Maskvos tai nesustabdė), o Azerbaidžano valstybė nėra nei ypatingai didelė, nei NATO narė. Nepamirškime, kad Azerbaidžanas yra suvokiamas kaip besiformuojančios NATO geopolitinės ašies Europa – Turkija – Gruzija potenciali tąsa, o šią ašį Kaukazo regione kerta kita, anticivilizacinė ašis – Maskva – Jerevanas – Teheranas. Pridėkite dar išėjimą į Artimuosius Rytus, kuris atsivertų Rusijai tuo atveju, jei būtų “neutralizuotas” Azerbaidžano faktorius. Todėl A.Duginas (o jo vardu – ir V.Putinas) ir baugina Azerbaidžaną – “arba jūs vykdysite (panašiai kaip Jerevanas) visus Maskvos nurodymus, arba jūsų apskritai neliks”.

– Iš to, ką Jūs dabar pasakėte, seka tik viena išvada – Azerbaidžanas turėtų nedelsiant susirūpinti savo naciuonaliniu saugumu ir pasiprašyti į euroatlantines struktūras, ar ne taip?

– Gerai būtų, bet ne viskas taip paprasta. Rusija yra numačiusi tokią įvykių eiga ir pasirūpino tam tikrais „saugikliais”. Rusijos kariuomenė yra dislokuota ne tik šiauriniame Azerbaidžano pasienyje (Dagestane), bet ir vakarų pasienyje – Armėnijos Giumri mieste. Pridėkite dar Armėnijos ginkluotąsias pajėgas ir vadinamąją “Kalnų Karabacho gynybos armiją”, ir Irano ajatolų režimo, kuris visai netrokšta išvysti savo pasienyje NATO bazių, kariuomenę. Yra Azerbaidžane (kaip ir Lietuvoje) ir Rusijos “penktoji kolona”, kuri visais įmanomais būdais siekia pakenkti provakarietiškai šalies orientacijai, yra Rusijos ir Armėnijos spec. tarnybų dirbtinai keliami kalbinių mažumų klausimai. Faktiškai Azerbaidžanas yra priešiškoje apsuptyje. Todėl būtų gerai, jei situacija pradėtų keistis. Pavyzdžiui, jei dabartinį režimą Irane, kurio žmonės jau pavargo nuo mulų valdymo, pakeistų nauja – šiuolaikška ir demokratinė – valdžia, ir jei Turkija būtų priimta į Europos Sąjungą, o Gruzija – į NATO narių tarpą. Bet turiu pastebėti, kad ir dabartinėmis, ypač nepalankiomis sąlygomis, mano etninei Tėvynei visai neblogai sekasi stiprinti savo ekonominį ir karinį potencialą, ir, pasinaudojant deklaruojama daugiavektorine užsienio politika bei dalyvavimu Neprisijungusių valstybių judėjime, palaipsniui tolti nuo Rusijos. Būtent tai ir siūtina tokius, kaip A.Duginas.

– Nepriklausomas rusų politologas Konstantinas Kolačiovas neseniai pastebėjo, kad kai kurie Rusijos veikėjai pradėjo vis dažniau kalbėti apie Azerbaidžano „federalizavimą”, kas, anot jų, turėtų išspręsti etnolingvistines šios šalies problemas. http://www.vesti.az/news/200281. Kaip Jūs vertinate tokias iniciatyvas?

– Pradėsiu nuo to, kad jokių rimtesnių „etnolingvistinių problemų” Azerbaidžane nėra, visa tai – tik Rusijos ir Armėnijos polittechnologų išvedžiojimai. Norėdami pagrįsti savo kišimąsi į kaimyninių valstybių vidaus reikalus, “eurazistai” net specialią organizaciją – “Tarptautinį tautų teisių gynimo judėjimą” – sukūrė. Maskvoje pernai atsirado kažkokia “Azerbaidžano tautų sąjunga”, o armėnų okupuotame Karabache pradėjo veikti “Laisvosios Tališijos” radijas. Žodžiu, “skaldyk ir valdyk”. Tas pats A.Duginas yra rašęs, kad jis mato Tališiją (Azerbaidžano Lenkoranės regioną) būsimos Eurazijos Sąjungos sudėtyje, o internete pilna raginimų sukurti Azerbaidžano šiaurėje kokią nors Lezgijos (Lezgistano) arba “Alpanijos” respubliką – žinoma, irgi tos pačios Rusijos sudėtyje. Kitaip sakant, jei nepavyksta uždūsinti savo glėbyje visos šalies, Rusija (ir jos “jaunesnioji sesuo” Armėnija) bando atsiplėšti bent jau jos gabalėlį. Tas pats vyksta ir Moldovoje, ir Ukrainoje, ir Gruzijoje.

Tą patį galiu pasakyti ir dėl vadinamojo “federalizavimo”. Pats savaime federacinis valstybės modelis nėra nei labai blogas, nei labai geras. Pažiūrėkime tačiau – kas, kada ir kodėl perša šitą idėją? Pavyzdžiui, Moldovos atžvilgiu prabilta apie jos pačios ir jos pakrasčių – autonominės (ir mikroskopinės) Gagaūzijos bei Rusijos de facto valdomos Transnistrijos federacijos sudarymą, Ukrainoje – apie jos pačios ir rusakalbių jos Pietryčių provincijų federaciją, o Gruzijoje – apie galimą jos pačios federaciją su Rusijos kontroliuojamomis Abchazija ir Pietų Osetija, ir dar su Gruzijos armėnų gyvenama Džavachetijos provincija, kurioje armėnų kalba turėtų tapti valstybine kalba. Kas liks iš tokių valstybių, kurių “federacijos subjektų” didesnę dalį kontrolius Masva? Teisingai – tik fikcija, kažkas panašaus į dabartinį Somalį. Štai ką bandoma primesti Azerbaidžanui, kai kalbama apie galimą jo federalizavimą. Su tuo niekad nesutiks jokia Azerbaidžano politinė partija, joks save gerbiantis politikas ar visuomenės veikėjas.

– Buvo pranešta ir apie tai, kad Ukrainos azerbaidžaniečiai ketina suformuoti azerbaidžanietišką Ukrainos kariuomenės pulką, kuris kautųsi kartu su broliais ukrainiečiais už šios šalies laisvę ir nepriklausomybę. http://www.minval.az/news/45972/ Sudomino ir kita žinia – kad šeši iš dešimties azerbaidžaniečių yra įsitikinę, kad ir Azerbaidžane veikia Rusijos „penktoji kolona“. Tiesą kalbant, mane tokie skaičiai nustebino, nes net pas mus Lietuvoje daug kas iki šiol mano, kad iš tikrųjų Rusija nėra kokios nors grėsmės šaltinis, o visi tie, kurie mano kitaip, yra nepataisomi rusofobai. Kaip Jūs vertinate situaciją?

– Gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame informacinės ir komunikacinės technologijos yra pasiekusios gana aukštą išsivystymo lygį. Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie net ir tokiomis sąlygomis sugeba kažko nežinoti arba nesuprasti, tačiau tai jau jų problemos. Taip, dauguma Azerbaidžano žmonių pakankamai adekvačiai suvokia Rusijos keliamą grėsmę ir tai, kad šalia mūsų gyvena (jau minėjau, kad panašiai yra ir Lietuvoje) ir aktyviai veikia šios priešiškos valstybės įtakos agentai. Dėl šios priežasties turime būti labai budrūs ir nepasiduoti jokioms ideologinėms diversijoms, jokioms provokacijoms. O dėl Ukrainos azerbaidžaniečių (jų ten keliais dešimt tūkstančiai žmonių) galiu tik pasidžiaugti, kad jie demonstruoja tokį aukštą pilietinio sąmoningumo lygį ir jau nėra kaustomi homo sovieticus kompleksų. Ta prasme man yra didelė garbė priklausyti tai pačiai tautai, kuriai priklauso jie.

– O kokia yra oficialaus Baku pozicija dėl visų pastarųjų mėnesių įvykių?

– Esu Lietuvos Respublikos pilietis ir neturiu įgaliojimu kalbėti Azerbaidžano valstybės vardu. Manau, kad kur kas geriau tai galėtų padaryti Azerbaidžano Respublikos ambasados Lietuvoje atstovai. Kita vertus, tam tikra prasme ir bent jau iš dalies aš jau atsakiau į šį Jūsų klausimą, kai kalbėjau apie lanksčią, tačiau pakankamai rezultatyvią Azerbaidžano užsienio politiką, kuri leidžia jam išlaikyti orumą ir savarankiškumą. Sutikite, kad turint tokius kaimynus, jau tai yra labai daug. O apie vertybines Azerbaidžano vadovybės preferencijas bei jos politinę orientaciją daug ką pasako kad ir jos atstovo pozicija balsavimo JT Generalinės Asamblėjos sesijos metu, kai Azerbaidžanas kartu su absoliučia dauguma pasaulio valstybių pasmerkė agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje.

********

Azerbaidžano naujienų portale portale http://www.axar.az skelbiama socialinė apklausa, kuri tebevyksta. Kol kas rezultatai rodo, kad šalies visuomenė vertina Rusijos grėsmę labai rimtai. (Informacijos adresas: http://axar.az//news/15283). Klausimas: Ar Rusijos „Penktoji kolona“ Azerbaidžane kelia grėsmę mūsų Valstybei? Atsakymai:

Kelia dideli grėsmę (263 balsas, 57%)

Dėl šių klausimų nesu informuotas (114 balsas, 25%)

Nera tokios jegos (87 balsai, 19%)

Reklama

, , , , , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: