Archyvas pagal 2015 vasario

Dėl Nemcovo nužudymo Rusija apkaltins Ameriką


Rusijoje, iš pravažiuojančios mašinos, keliomis kulkomis opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nušovė Amerikos pasamdyta lietuvė „baltoji pėdkelnė“, kuri kalbėjo su žydišku akcentu, turėjo gruzinišką nosį ir ant kaktos buvo išsitatuiravusi Banderos portretą…

Aišku, kad šaržuoju, bet toks per naktį gimusių Kremliaus ir jo draugų socialiniuose tinkluose versijų apibendrinimas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį, rinkiminiuose deabtuose žirinovskis Nemcovui ant stalo padėjo pistoletą, pasiūlė nusišauti, juokaudamas,kad jo partija ir tame gali demokratams padėti. Šiandien ši scena labai ryškiai iškyla prieš akis. https://www.youtube.com/watch?v=cu3SOO2hTxI (Nuo 1.05.20,kas tingi žiūrėti viską).

Tiesą pasakius, reakcija į šitą žinią gerokai glumina. Vos tik nuaidėjo pranešimas, kad B. Nemcovas – nepavykusio Rusijos demokratinio eksperimento veteranas – nušautas, iškart pratrūko ne tik pasibaisėjimo, bet ir Kremliaus apologetų bei kuoktelėjusių sąmokslo teoretikų artilerija.

Ją, žinoma, paskatino, Rusijos fiurerio Vladimiro Putino informacinio šunelio Peskovo komentaras, kad tai esanti provokacija. Suprask, iš visų pusių į Rusiją bešliaužią priešiški žydai, plutokratai, gėjai, banderovcai ir fašistai, siekdami susilpninti Putino režimą, pasamdė kilerį, kuris nudėjo tą politiką. Dabar, girdi, iš jo padarys auką, o tada ateis Vakarų įtakos agentų apmokėtos demonstracijos ir nuvers režimą.Tuomet, tikriausiai, į valdžią Maskvoje sugrįš Lietuvių-lenkų šlėktos (kaip idiotiškame filme apie 1612 metus), kuriais vairalazdėmis manipuliuos slapta pasaulio vyriausybė iš požeminio centro Nebraskos valstijoje.

Vienas iš argumentų – B.Nemcovas nebuvo labai įtakingas, tai kam Kremliui jį žudyti? Greičiausiai tai susimokiusių prieš Rusiją amierikiečių, žydomasonų, o gal ir, ko čia kuklintis, lietuvių darbas.

Toks išvedžiojimas yra atsakančiai komiškas, nes tokiems dalykams grįsti racionali argumentacija išvis beveik nėra būtina. Kam reikėjo Hitleriui sudeginti krosnyse žydus? Kokia iš to racionali nauda? Kokia racionali nauda Kambodžos Pol Potui buvo krauti kaukolių piramides? Rusijos bolševikų daugelis veiksmų irgi nebuvo visai racionalūs. O Rusijos agresija Ukrainoje yra racionali? Kieno požiūriu? Jei jos nebūtų – gyventų sau Ukraina be Janukovyčiaus, Donbase žmonės gyventų butuose, o ne griuvėsių krūvose, gautų algas, pensijas ir išmokas. Ak, bet velnias… ne po ta vėliava.

Tiesa, pakeliui galima dar ką nors pavogti ir visai nemažai, bet čia jau atskira kalba. B. Nemcovo figūros politinis menkumas yra veikiau liudijimas prieš Kremlių, o ne atvirkščiai. Tai būtų geras spjūvis visokiems opozicijos likučiams ir sankcijomis kalbantiems Vakarams. Jeigu tai, žinoma,paties vado įsakymas – o taip gali ir nebūti.

Tipiškas, tokiais atvejais, užduodamas klausimas yra: ar jau turite duomenų kas ir dėl kokių motyvų nužudė? Ar tik turite nenuginčijamą išankstinę nuomonę?

Turime pagrįstų nepatogių klausimų. Turime turtingą istorinį kontekstą. Turime precedentus: lietuvių (Kubiliūnas), ukrainiečių (Bandera), bulgarų (Markovas), čečėnų (Jendarbijevas), rusų (Litvinenko) ir kitų tautybių žmonių žudymą, grobimą, terorizavimą. Turime banalų ir kasdien matomą faktą, kad tokia veikla labai patinka Rusijos žiniasklaidai. Tai demonstruojama pozityviai ir patetiškai: „mirtis išdavikams“.

Turime prieš akis faktą, kad Rusijoje opozicija Putino režimui yra oficialiai pateikiama, kaip šnipinėjimo variantas. Kaip kažkas priešiško, išdavikiško. Staraovoitovos, Politkovskajos, Jušenkovo ir kiti nužudymai didžiumai, į propagandos koridorių uždarytos visuomenės dalies akyse tapo įprastu, niekam neįdomiu reiškiniu. Dar daugiau – yra kategorija žmonių, kurie sako, kad „taip jiems ir reikia“. Visa tai būtų nieko baisaus, jei šalis, kurios visuomenė taip kvaišinama, neturėtų branduolinių ginklų arsenalo.

Turime nuotraukas ir įrašus, kuriuose Nemcovą tampo Kremliaus mentai (jokia ne policija). Ir visiškai nebūtina versija, kad šį žmogų demonstratyviai užmušė Maskvoje paties caro įsakymu. Labai gali būti, kad caro „ochrankoje“ atsirado savanoris orkas.o gal tas orkas, sapnuojantis Ameriką radioaktyviose dulkėse, šventai tikintis, kad ukrainiečiai lašinius gaminasi iš Donbaso kūdykių, net ir nesusijęs su „organais“.

Visiškai tikėtina, kad visuomenės nukvakimas pasiekė lygį, kuriame įmanomas savarankiškas susidorojimas su caro ar fiurerio parodytais „šnipais“. Beje, tokia versija būtų geras priminimas ir kasdienės isterijos kurstytojams pas mus. Tai anaiptol ne tokia jau penkteilė problema, kaip gali pasirodyti. Radikalizuoti visuomenę galima greit, o kur nusileis jos garas – jau kaip Dievas duos.

Dėl visa ko palikčiau kokį 1 procentą idėjai, kad B. Nemcovą nušovė išduoa meilužė arba piktas verslo partneris. Bet net ir tada Kremlius ir jo propagandinių pašlemėkų armija vis tiek rėks, kad tai buvo „amerikonų provokacija“, nes… . Sistemą,kurią skelbiasi tvirtai valdąs,kaip ir atmosferą šalyje sukūrė dėdė Volodia. Tai yra objektyvu ir neginčytina. O visa kita – detalės.

Aišku,girdimas dar argumentas – palaukime oficialaus tyrimo rezultatų. Palaukime. Paliktas saugoti kopūstų ožys visada įtikinančiai paaiškins, kad juos pavogė priešiškų kaimynų papūgėlės. Pasiimkime alaus, spragėsių arba kavos su pyragaičiais ir palaukime,ką mums papasakos Kiseliovas. Apie Ameriką.

Reklama

, , ,

Komentarų: 1

Skundikas ir pilietis – kur riba?


„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:  http://youtu.be/qZ83m_xQVxE

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos agitacija – nėkrust be rusiško “mato”


Akcja Wyborcza Polaków na Litwie (AWPL), jaka ona jest:

akcija wyborcza

Visada žinojau, kad tai “Jedinstvos” inkarnacija.Na o čia išraiškingai manifestuoja viską toks ponas tomaševskininkas. Skaitykite ir mėgaukitės išraiškos ir argumentacijos galia.

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Prezidentūra šovė į Žaliąjį tiltą tuščiu šoviniu


Prezidentūra tarė žodį apie Žaliojo tilto skulptūras. Atsitik man taip,kad tarė iškart po to, kai pats kukliai kai ką pasiūliau. Pasiūliau vietinį referendumą ir dabar tikrai galvoju, kad nieko geresnio valdžia jau nesugalvos.

Mat didelį reritingą turinti prezidentė Dalia Grybauskaitė nutarė politinį klausimą spręsti panašiai,kaip Darbo partijos valdoma Kultūros ministerija – “ekspertiniais metodais”.

“Prezidentės vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė teigia, jog su Žaliojo tilto skulptūromis reikia pasielgti taip, kad jos nekeltų pavojaus žmonėms. „Viena yra akivaizdu – jeigu eitume per Žaliąjį tiltą, tai pamatytume, kad Žaliojo tilto „žalieji žmogeliukai“ iš tikrųjų serga: yra surūdiję, apmūsiję, suskilę. Taigi jie net ir kelia pavojų praeinantiems, pravažiuojantiiems žmonėms, o kas kelia pavojų žmonėms, tas kelia pavojų ir valstybei. Reikia tuos „žmogeliukus“ gydyti. Dar pernai spalio mėnesį Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys davė sutikimą restauruoti, tai yra gydyti, sovietines Žaliojo tilto skulptūras, figūras jas nukeliant. Taigi vaistai yra“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja.”
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/824847/Prezidentura-tare-zodi-del-Zaliojo-tilto-skulpturu

Valio. Birutis norėjo nusimuilinti nuo klausimo per menininkus-ekspertus, o prezidentė,patarėjos lūpomis, siūlo tai patikėti inžinieriams-šaltkalviams. Lieku prie minties,kad plebiscitas yra geriau. Tai šaudymas tuščiais šoviniais arba iš patrankų į musių debesis.

, ,

Parašykite komentarą

„Balvoniados esmė“ – balsuojam ir primirštam


Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: