„Balvoniados esmė“ – balsuojam ir primirštam

Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt

Reklama

, , ,

  1. #1 by Matelis on vasario 17, 2015 - 9:16 pm

    Būkime atviri, Tomai, ir patys sau nemeluokim – tai ne politinis klausimas. Tai pigaus keršto išraiška kuri dera labiau islamo valstybės radikalams, nei kultūringai, save solidžia laikančiai tautai. Kerštauti – žemas reikalas. O kerštauti akmeniui ar metalo gabalui, nesuvokaimas brandos stygius.

  2. #2 by mikas on vasario 19, 2015 - 10:13 am

    Tai politinis klausimas, nes diskutuoja politikai ir sprendimas bus, galiausiai, politinis. O jūsų bandymas viską dirbtinai komplikuoti mane glumina.”Kerštas akmeniui” – niekai visai tai…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: