Archive for category Apie Ukrainą

Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?


Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

Reklama

, , , , ,

Parašykite komentarą

Karai, dešrelės ir lyderystė


2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

, , , ,

5 Komentaras

Putino draugai Lietuvoje – troliai iš naftalino


Pastarieji mėnesiai (kaip greit bėga laikas) vėl privertė pastebėti, koks kiekis Kremliaus propagandos iš proto išvarytų zombių gyvena aplink. Nieko nepadarysi – karas suaštrina pojūčius, tad Rusijos agresija prieš Ukrainą – eilinė galimybė įsitikinti –„jie“ yra tarp mūsų. Klausimas – iš kur?

Iš kur gali atsirasti evoliucijos nebaigusios beždžionės smegenų vertus paistalus skleidžiantys individai? Kaip antai, ko reikia, kad tikėtum, jog Rusija 1/6 dalį gaublio sausumos buvo užgrobusi, kariaudama vien gynybinius karus?

Kaip galima tikėti, kad tai Gruzija buvo agresorė, o Rusija auka? Ką reikia padaryti su savo galva, kad manytumei, jog siekdami „skersti rusus“ susivienijo ir žydai (tokiais apšaukti Maidano lyderiai), ir „banderovcai“ (irgi tie patys)? Ukrainos nepriklausomybės kovų lyderio Stepano Baderos pasekėjai pripažįstami žydus kitados žudę būriais,o dabar jie (jei dar yra gyvų), kartu su jų nauja karta, jau susidėjo su žydais prieš rusus, kurie, esą, kovoja prieš nacizmą?? Logikos ieškoti neverta.

Apie menkesnio masto smulkmenas jau neklausiu. Jau nepatogu ir aiškintis, kaip čia Rusijos propaganda, pasakojanti apie jos spec. pajėgų kontroliuojamo nykštukinio rytinės Ukrainos miesto Slaviansko ‚taikių protestuotojų“ žūtis, nerodo jų laidotuvių ir vengia atskleisti asmenybes (miestelis nedidelis, visi visus pažįsta)? Išvada paprasta – nesinori pasakoti apie tapatybes savo spec. pajėgų kariškių, žūstančių ten, kur jų oficialiai nėra.

Bet grįžkime prie liguistai tikinčių, kad tai lietuviai, gruzinai, ukrainiečiai ir kiti „vanagai“, papirkti Amerikos žydomasonų ir Europos gėjų, siekia jei ne suėsti, tai bent sukandžioti taikingą Rusiją, su jos nekaltu beginkliu baletu, poetais, kompozitoriais ir ledo ritulininkais. Kas gali paneigti, kad Rusijos pasienyje tyčia ką tik surengtos šios sporto šakos varžybos, kuriose lyg tyčia gerai pasirodė NATO šnipai iš Lenkijos, Kroatijos ir tos pačios Lietuvos?

Mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda tokie nevispročiai, ilgai žvalgiausi po savo biblioteką. Akis užkliuvo už neįtikėtinai šiam reikalui informatyvaus veikalo: „TSRS istorija 10-11 klasei“, Kaunas, Šviesa, 1986 m.

Antai, 144 puslapio citata, kaip iš akies traukta, šiandieninė Putino propaganda, tik išoperuojant apeliacijas į darbininkų klasę ir pakeičiant „brolių slavų vadavimu nuo tų pačių Vakarų imperialistų“:

„1956 m. spalio mėnesį TSRS padėjo broliškosios Vengrijos darbo žmonėms sutriuškinti kontrevoliucinį ginkluotą maištą (anos gadynės Budapešto maidanas prieš Maskvos statytinius komunistus, – aut. pastaba), kurio tikslas buvo nuversti liaudies demokratijos valdžią.“ Kitaip sakant, tada dar turėjusi daug satelitinių režimų Maskva įsiveržė, kartu su jais į Vengriją, išžudė visus jai neparankiuosius, pakorė valstybės vadovą Imrę Nadį ir atstatė savo „tvarką“.

202 puslapyje rašoma: „1968 m. dėl antisocialistinių jėgų veiksmų Čekoslovakijoje (Prahos pavasaris, kaip ir Maidano rezultatai, irgi nepatiko Maskvai, – aut. past.) broliškos tautos socialistiniams iškovojimams (Maskvos statytinių režimui, – aut past.). TSRS ir kitos šalys – Varšuvos sutarties dalyvės suteikė jai internacionalinę pagalbą ir sužlugdė imperialistinių valstybių agresyvių sluoksnių planus.“

Tą patį šiandien norintys daryti Kremliaus čiulbėtojai ir propagandos atrajotojai Lietuvoje niršta, kad taip neišeina. Bent jau taip lengvai neišeina – dantukai atšipę, tarp pritariančių tik satelitinė, svetimos teritorijos gabalą rusų dėka valdanti Armėnija ir viena-kita Afrikos šalelė. Todėl belieka pakankamai beviltiškai rėkauti ir kitus kaltinti propaganda, patiems ją varant visai netalentingai.

Tokią istoriją besimokiusiai publikai, kuri dar i šiandien turbūt tiki ir kad „Amerika užpuolė Vietnamą“, kad sovietai vykdė „internacionalinę pareigą Afganistane“, kad koks nors 1980 m. lenkų „Solidarnošč“ lyderis Lechas Walęsa yra „jankių šnipas“ – nesunku patikėti ir šiandieniniais to paties pobūdžio purslais.

Pasiklausius, su kokiu buku įniršiu ginama sostinės Žaliojo tilto balvonų “paveldo vertė“, tampa aiški ir kita dalis. Minėtos mokymo priemonės 192-193 puslapiai skelbia: „Rašytojų, žurnalistų, dailininkų, kinematografininkų, kompozitorių sąjungose yra visų mūsų didžiosios Tėvynės nacijų ir tautybių atstovų. Jų kūrybinė veikla – neatskiriama visos tarybinės liaudies dvasinio gyvenimo dalis.“ Todėl daugelis jų ir braukia džiaugsmo ašarą, kai gauna Putino atvirutę su blizgučiu garbingo jubiliejaus proga.

Juk net ir prezidentei Daliai Grybauskaitei persiorientuoti buvo sunku. Geriau už daugumą, pagal savo karjerą, turėjusi įsisavinti aukščiau išdėstytas “tiesas“ ponia pradžioje pareiškė, kad dėl Maidane pralieto kaltos, girdi, „abi pusės“. Tiesa, aplinkybės – pirmiausia išlikimo valdžioje instinktas – greitai paskatino atsikvošėti ir prisitaikyti prie patriotinės retorikos.

Be abejo, tai nepaaiškina Kremliui „naudingų idiotų“ gausos visa apimtimi. Kremliaus šiandieniniams paistalams apie iš visur ropojančius priešus paveiki ir dalis jaunimėlio, neatsiklausiusio panašaus pobūdžio kliedesių ir nepamenančio, kaip atrodė sovietmečio „Panorama“. Žinoma, yra dar ir tam tikra kategorija verslininkų, šventai tikinčių, kad jų dešrelės ir sūreliai apsaugos Lietuvą geriau už NATO. Tai irgi kategorija išaugusi iš senųjų “tiekėjų“, kurie blaškėsi po “Didžiąją Tėvynę“ ir  ir papirkinėjo valdininkus bei tenykštę ūkinę nomenklatūrą dešromis bei raudona degtine, išmušinėdami “fondus ir limitus“.

Beje, kai kada į Kremliaus lakštingalas, pridėjus provincialų bukumą, yra panašūs ir kai kurie Lietuvos superpatriotai. Pamėgink suabejoti bet kurio konservatoriaus genialumu bet kurioje srityje ir kaipmat susilauksi įtarimų, kad dirbi Kremliui. Toks jau iš naftalino lendančių trolių auklėjimas ir aukščiau aprašytos pamokos, kurias jie gerai kažkada išmoko – be paranojos ir priešų paieškų nė krust. Paradoksalu, bet daugelis labai patriotiškų Lietuvos rėkautojų, persegus ženklelius ir paremontavus retoriką, labai tiktų į to paties Putino propagandistų gretas. Kadrai, kuriems pavojus nacionaliniam saugumui kyla iš valdžios kritikos, nepatogių jai klausimų ir estradinių dainų, ten visada pageidaujami. Į paranoją linkęs klapčiukas, geriausiai pasaulyje mokantis bambėti poterius, nesunkiai įsisavins ir naujus. Stebint šių dienų “rinkimų kampaniją“ Lietuvoje, darosi akivaizdu, kad tik narystė netobulos euroatalantinės erdvės klubuose dar šiaip taip (kol kas) saugo nuo putinizmo, kuriam Lietuvoje nebūtinas nė pats Putinas.

, , , ,

Parašykite komentarą

Lietuvos azerbaidžaniečių lyderis – Rusija grasina Azerbaidžanui ir kitiems kaimynams


Rusijos valdžios politika kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir kitiems kaimynams, – teigia lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtoją, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas.

mahiras

– Gerbiamas Mahirai, neseniai žiniasklaidoje pasirodė naujos Rusijos valstybinės religijos – „eurazizmo“ kūrėjo, rusiškojo revanšizmo teorijos ir praktikos puoselėtojo, kurio doktriną, apžvalgininkių nuomone, nuosekliai įgyvendina Kremlius, Aleksandro Dugino interviu http://vesti.az/news/198350 kuriame jis užsipuolė Azerbaidžaną dėl pastarojo principingos pozicijos, parodytos balsuojant dėl Rusiją smerkiančios rezoliucijos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjos posėdyje.Buvo pasakyta, kad „Azerbaidžanas už tai dar sumokės“ ir pridurta, kad „išsiaiškinę su Ukraina imsimės kitų kaimynų“. Kaip, Jūsų manymu, vertėtų į tai reaguoti? Kitaip sakant, kiek tai yra rimta?

– Kaip žinote, ponas A.Duginas neužima Rusijos valdžioje jokių oficialių postų. Tačiau yra žinoma ir tai, kad jo išmąstytas “neoeurazizmas”, kurio esmę sudaro neįtikėtinas rusiško šovinizmo (net nacizmo), imperinio mąstymo ir nostalgijos sovietiniams laikams mišinys, jau maždaug prieš 15 metų yra tapęs Vladimiro Putino ir jo kamariljos “kelrode žvaigžde”. Kartu su kitais panašaus sukirpimo “proto bokštais” A.Duginas įeina į vadinamąjį “Izborsko klubą” – neformalų susivienijimą, kuriame yra nustatomos Rusijos vidaus ir užsienio politikos gairės ir priimami sprendimai, kuriuos paskui palaimina butaforinės Rusijos valdžios institucijos. Būtent šia ideologija, arba kaip Jūs taikliai pastebėjote, “pseudoreligija” yra grindžiami visi pastarųjų metų Rusijos vadovybės veiksmai. Ta prasme politika besidominčiam žmogui visgi vertėtų atkreipti dėmesį į A.Dugino „pranašystes” (panašiai, kaip ir į Vladimiro Žirinovskio postringavimus), nes dažnai jose galima išgirsti tai, ko iki tam tikro momento nepasako oficialūs Rusijos asmenys. O atsakant trumpai – taip, grėsmė Azerbaidžanui yra visiškai rimta. Grėsmė pakibo ne tik virš Azerbaidžano, ji pakibo virš visų postsovietinės erdvės valstybių, bet, pavyzdžiui, santykinai nedidelę Lietuvą saugo jos narystė NATO, Ukrainą turėjo apsaugoti jos solidūs gabaritai (nors, kaip matome, Maskvos tai nesustabdė), o Azerbaidžano valstybė nėra nei ypatingai didelė, nei NATO narė. Nepamirškime, kad Azerbaidžanas yra suvokiamas kaip besiformuojančios NATO geopolitinės ašies Europa – Turkija – Gruzija potenciali tąsa, o šią ašį Kaukazo regione kerta kita, anticivilizacinė ašis – Maskva – Jerevanas – Teheranas. Pridėkite dar išėjimą į Artimuosius Rytus, kuris atsivertų Rusijai tuo atveju, jei būtų “neutralizuotas” Azerbaidžano faktorius. Todėl A.Duginas (o jo vardu – ir V.Putinas) ir baugina Azerbaidžaną – “arba jūs vykdysite (panašiai kaip Jerevanas) visus Maskvos nurodymus, arba jūsų apskritai neliks”.

– Iš to, ką Jūs dabar pasakėte, seka tik viena išvada – Azerbaidžanas turėtų nedelsiant susirūpinti savo naciuonaliniu saugumu ir pasiprašyti į euroatlantines struktūras, ar ne taip?

– Gerai būtų, bet ne viskas taip paprasta. Rusija yra numačiusi tokią įvykių eiga ir pasirūpino tam tikrais „saugikliais”. Rusijos kariuomenė yra dislokuota ne tik šiauriniame Azerbaidžano pasienyje (Dagestane), bet ir vakarų pasienyje – Armėnijos Giumri mieste. Pridėkite dar Armėnijos ginkluotąsias pajėgas ir vadinamąją “Kalnų Karabacho gynybos armiją”, ir Irano ajatolų režimo, kuris visai netrokšta išvysti savo pasienyje NATO bazių, kariuomenę. Yra Azerbaidžane (kaip ir Lietuvoje) ir Rusijos “penktoji kolona”, kuri visais įmanomais būdais siekia pakenkti provakarietiškai šalies orientacijai, yra Rusijos ir Armėnijos spec. tarnybų dirbtinai keliami kalbinių mažumų klausimai. Faktiškai Azerbaidžanas yra priešiškoje apsuptyje. Todėl būtų gerai, jei situacija pradėtų keistis. Pavyzdžiui, jei dabartinį režimą Irane, kurio žmonės jau pavargo nuo mulų valdymo, pakeistų nauja – šiuolaikška ir demokratinė – valdžia, ir jei Turkija būtų priimta į Europos Sąjungą, o Gruzija – į NATO narių tarpą. Bet turiu pastebėti, kad ir dabartinėmis, ypač nepalankiomis sąlygomis, mano etninei Tėvynei visai neblogai sekasi stiprinti savo ekonominį ir karinį potencialą, ir, pasinaudojant deklaruojama daugiavektorine užsienio politika bei dalyvavimu Neprisijungusių valstybių judėjime, palaipsniui tolti nuo Rusijos. Būtent tai ir siūtina tokius, kaip A.Duginas.

– Nepriklausomas rusų politologas Konstantinas Kolačiovas neseniai pastebėjo, kad kai kurie Rusijos veikėjai pradėjo vis dažniau kalbėti apie Azerbaidžano „federalizavimą”, kas, anot jų, turėtų išspręsti etnolingvistines šios šalies problemas. http://www.vesti.az/news/200281. Kaip Jūs vertinate tokias iniciatyvas?

– Pradėsiu nuo to, kad jokių rimtesnių „etnolingvistinių problemų” Azerbaidžane nėra, visa tai – tik Rusijos ir Armėnijos polittechnologų išvedžiojimai. Norėdami pagrįsti savo kišimąsi į kaimyninių valstybių vidaus reikalus, “eurazistai” net specialią organizaciją – “Tarptautinį tautų teisių gynimo judėjimą” – sukūrė. Maskvoje pernai atsirado kažkokia “Azerbaidžano tautų sąjunga”, o armėnų okupuotame Karabache pradėjo veikti “Laisvosios Tališijos” radijas. Žodžiu, “skaldyk ir valdyk”. Tas pats A.Duginas yra rašęs, kad jis mato Tališiją (Azerbaidžano Lenkoranės regioną) būsimos Eurazijos Sąjungos sudėtyje, o internete pilna raginimų sukurti Azerbaidžano šiaurėje kokią nors Lezgijos (Lezgistano) arba “Alpanijos” respubliką – žinoma, irgi tos pačios Rusijos sudėtyje. Kitaip sakant, jei nepavyksta uždūsinti savo glėbyje visos šalies, Rusija (ir jos “jaunesnioji sesuo” Armėnija) bando atsiplėšti bent jau jos gabalėlį. Tas pats vyksta ir Moldovoje, ir Ukrainoje, ir Gruzijoje.

Tą patį galiu pasakyti ir dėl vadinamojo “federalizavimo”. Pats savaime federacinis valstybės modelis nėra nei labai blogas, nei labai geras. Pažiūrėkime tačiau – kas, kada ir kodėl perša šitą idėją? Pavyzdžiui, Moldovos atžvilgiu prabilta apie jos pačios ir jos pakrasčių – autonominės (ir mikroskopinės) Gagaūzijos bei Rusijos de facto valdomos Transnistrijos federacijos sudarymą, Ukrainoje – apie jos pačios ir rusakalbių jos Pietryčių provincijų federaciją, o Gruzijoje – apie galimą jos pačios federaciją su Rusijos kontroliuojamomis Abchazija ir Pietų Osetija, ir dar su Gruzijos armėnų gyvenama Džavachetijos provincija, kurioje armėnų kalba turėtų tapti valstybine kalba. Kas liks iš tokių valstybių, kurių “federacijos subjektų” didesnę dalį kontrolius Masva? Teisingai – tik fikcija, kažkas panašaus į dabartinį Somalį. Štai ką bandoma primesti Azerbaidžanui, kai kalbama apie galimą jo federalizavimą. Su tuo niekad nesutiks jokia Azerbaidžano politinė partija, joks save gerbiantis politikas ar visuomenės veikėjas.

– Buvo pranešta ir apie tai, kad Ukrainos azerbaidžaniečiai ketina suformuoti azerbaidžanietišką Ukrainos kariuomenės pulką, kuris kautųsi kartu su broliais ukrainiečiais už šios šalies laisvę ir nepriklausomybę. http://www.minval.az/news/45972/ Sudomino ir kita žinia – kad šeši iš dešimties azerbaidžaniečių yra įsitikinę, kad ir Azerbaidžane veikia Rusijos „penktoji kolona“. Tiesą kalbant, mane tokie skaičiai nustebino, nes net pas mus Lietuvoje daug kas iki šiol mano, kad iš tikrųjų Rusija nėra kokios nors grėsmės šaltinis, o visi tie, kurie mano kitaip, yra nepataisomi rusofobai. Kaip Jūs vertinate situaciją?

– Gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame informacinės ir komunikacinės technologijos yra pasiekusios gana aukštą išsivystymo lygį. Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie net ir tokiomis sąlygomis sugeba kažko nežinoti arba nesuprasti, tačiau tai jau jų problemos. Taip, dauguma Azerbaidžano žmonių pakankamai adekvačiai suvokia Rusijos keliamą grėsmę ir tai, kad šalia mūsų gyvena (jau minėjau, kad panašiai yra ir Lietuvoje) ir aktyviai veikia šios priešiškos valstybės įtakos agentai. Dėl šios priežasties turime būti labai budrūs ir nepasiduoti jokioms ideologinėms diversijoms, jokioms provokacijoms. O dėl Ukrainos azerbaidžaniečių (jų ten keliais dešimt tūkstančiai žmonių) galiu tik pasidžiaugti, kad jie demonstruoja tokį aukštą pilietinio sąmoningumo lygį ir jau nėra kaustomi homo sovieticus kompleksų. Ta prasme man yra didelė garbė priklausyti tai pačiai tautai, kuriai priklauso jie.

– O kokia yra oficialaus Baku pozicija dėl visų pastarųjų mėnesių įvykių?

– Esu Lietuvos Respublikos pilietis ir neturiu įgaliojimu kalbėti Azerbaidžano valstybės vardu. Manau, kad kur kas geriau tai galėtų padaryti Azerbaidžano Respublikos ambasados Lietuvoje atstovai. Kita vertus, tam tikra prasme ir bent jau iš dalies aš jau atsakiau į šį Jūsų klausimą, kai kalbėjau apie lanksčią, tačiau pakankamai rezultatyvią Azerbaidžano užsienio politiką, kuri leidžia jam išlaikyti orumą ir savarankiškumą. Sutikite, kad turint tokius kaimynus, jau tai yra labai daug. O apie vertybines Azerbaidžano vadovybės preferencijas bei jos politinę orientaciją daug ką pasako kad ir jos atstovo pozicija balsavimo JT Generalinės Asamblėjos sesijos metu, kai Azerbaidžanas kartu su absoliučia dauguma pasaulio valstybių pasmerkė agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje.

********

Azerbaidžano naujienų portale portale http://www.axar.az skelbiama socialinė apklausa, kuri tebevyksta. Kol kas rezultatai rodo, kad šalies visuomenė vertina Rusijos grėsmę labai rimtai. (Informacijos adresas: http://axar.az//news/15283). Klausimas: Ar Rusijos „Penktoji kolona“ Azerbaidžane kelia grėsmę mūsų Valstybei? Atsakymai:

Kelia dideli grėsmę (263 balsas, 57%)

Dėl šių klausimų nesu informuotas (114 balsas, 25%)

Nera tokios jegos (87 balsai, 19%)

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Krymo totoriai bijo Putino


Internete platinamas pareiškimas apie Krymo totorių nuotaikas, Rusijai siekiant “išvaduoti“ šią teritoriją. „Mūsų tauta vieną kartą buvo išvaryta iš gimtųjų žemių, mes nenorim, kad pasikartotų ši tragedija. Todėl mes kreipiamės pagalbos (į Azerbaidžano, Turkijos ir Kazachstano prezidentus):

Nepalikite savo brolių ir seserų šią sunkią akimirką. Rusija mums vėl rengia tremtį ir represijas. Krymo totoriai niekada negyvens Rusijos sudėtyje, Mes visomis priemonėmis kovosime už savo teises“, – rašo Mustafa Džemilevas, vienas Krymo totorių lyderių.

stai

Prieš kelias dienas Lietuvos totorių bendruomenė, drauge su kitomis tautionėmis bendrijomis, išplatino tokį pareiškimą:

„Rusija, grubiai nusižengdama tarptautinėms normoms, įsiveržė į suverenios Ukrainos teritoriją. Iki šiol tęsdama savo imperines ambicijas, Rusija, po Moldovos ir Gruzijos teritorijų okupacijos, neva gindama rusakalbių teises, šiomis dienomis pažeidė Ukrainos teritorinį vientisumą. Rusijos šarvuočiai ir kita karinė technika brutaliai šeimininkauja jai nepriklausančioje žemėje. Kreipiamės į pasaulio visuomenę, ragindami sustabdyti prasidėjusią Ukrainos okupaciją.

1994 m. buvo pasirašytas Budapešto memorandumas, kuriuo Ukraina atsisakė trečiojo pagal dydį branduolinio arsenalo pasaulyje. Mainais į tai Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Rusijos Federacija garantavo Ukrainos nepriklausomybę ir vientisumą.

Jau keletą dienų Rusijos kariuomenė vykdo Krymo okupaciją. Rusija paskelbė apie rusakalbių gyventojų teisių apsaugą, kurie, neva, Kryme persekiojami. Toks tvirtinimas – pilnas absurdas. Įvardindama Krymą „nuo amžių rusų žeme“ Rusija klaidina pasaulio visuomenę. Sunku tikėtis, kad Rusija nežino istorinės tiesos, kad tai jau ne pirma Krymo teritorijos okupacija, nes 1784 m. Rusijos imperija aneksavo ir prijungė Krymo chanatą, kuriame amžiais gyveno Krymo totoriai – tikri šios žemės šeimininkai.

1944 m. gegužės 18 d. Sovietų diktatoriaus Stalino įsakymu visa Krymo totorių tauta buvo deportuota į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Po Krymo totorių prievartinio iškeldinimo į jų vietą masiškai pradėjo keltis gyventojai iš Rusijos gilumos. 1954 m. Krymas buvo įjungtas į Ukrainos TSR sudėtį. Po Ukrainos valstybingumo atstatymo 1991 m. Krymas autonomijos teisėmis įėjo į Ukrainos sudėtį. Krymo totoriai, sugrįžę į savo Tėvynę, pareiškė norą gyventi nepriklausomoje Ukrainoje.

Mes, Lietuvos piliečiai, atstovaujantys įvairias tautines bendrijas, gerai žinome tikrą Kremliaus sufabrikuotų tvirtinimų vertę, todėl kreipiamės į Europos Sąjungos, JAV, Kanados ir kitų demokratinių valstybių Vyriausybes, pasaulio bendruomenę ir visus geros valios žmones, ragindami sustabdyti prasidėjusią pilnateisės JT narės, nepriklausomos Ukrainos okupaciją.“

Pasirašė: Dr. doc. Adas Jakubauskas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Krymo totorių Medžliso atstovas Lietuvoje, MahirasGamzajevas Lietuvos azerbaidžniečių bendrijos pirmininkas, Prof. dr. Vladimiras Gražulis, AlijusAleksandrovičius, Motiejus Jakubauskas, Jonas Ridzvanavičius, Fiodor Niunka, Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas, Galimas Sitdykovas, ImantasMelianas Asociacijos „Lietuva – Azerbaidžanas“ prezidentas, Grigorijus Potašenko, SeitumerasChurlu, ElnaraMamutova (Churlu), Jokūbas Kacas, NikodemSzczyglowski, Pro Leopolis misijos vadovas

, , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: